- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-11
- Bylos Nr.
- e2YT-843-466/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10906-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Pašvenskas
- Pareiškėjas
- A. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė „Turto Bankas“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos A. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybės įmonė „Turto Bankas“, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonė „Registrų centras“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja A. R. pareikštu pareiškimu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, garažą (duomenys neskelbtini) (buvęs žymėjimas (duomenys neskelbtini)), 25 kv. m. užstatyto ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)).
Pareiškėja nurodė, kad yra pastato – ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, bei pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturtė. Šiuos nekilnojamuosius daiktus pareiškėja paveldėjo iš savo mirusio sutuoktinio B. R.. Sutuoktinis, gyvendamas minėtame gyvenamajame name, 1957 m. pasistatė individualų mūrinį garažą, tačiau statybos metu jis nebuvo įteisintas, nes buvo pastatytas savavališkai, todėl nuosavybės teisė nebuvo įregistruota sutuoktinio vardu. 1978 m. buvo parengtas garažo projektas, tačiau dėl kokių priežasčių garažas nebuvo įregistruotas sutuoktinio vardu, pareiškėjai nėra žinoma. (Duomenys neskelbtini) Vilniaus m. Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 505 „Dėl savavališkai pastatytų statinių individualiose valdose teisinės registracijos atlikimo arba jų nugriovimo“ su priedais Nr. 1 ir Nr. 2. Šiame sprendime nurodyta, jog statinius, kurie pastatyti kokybiškai, laikantis sanitarinių ir priešgaisrinių reikalavimų, leidžiama įregistruoti, o tuos statinius, kurie turi blogą architektūrinę išorę ir neatitinka statybos normų ir taisyklių reikalavimų, tikslinga nugriauti. Paminėto sprendimo priede Nr. 1, 1278 eilutėje nurodyti ūkio pastatai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), kuriuos leidžiama įteisinti. Vienas iš šių pastatų savininkas nurodytas pareiškėjos sutuoktinis. Paminėto sprendimo priede Nr. 2, kuriame nurodyti griautini statiniai, garažas nėra įvardintas. Nors garažas nebuvo įvardintas nei viename iš minėtų priedų, tačiau įvertinant tai, jog į sutuoktinį ir pareiškėją niekas nėra kreipęsis dėl garažo nugriovimo, o garažo būklė tiek 1982 m. buvo, tiek ir dabar yra gera, garažas pastatytas laikantis visų statybos normatyvinių reikalavimų, teigtina, jog garažą buvo leista įteisinti, tačiau įteisinimo procedūra iki pareiškėjos sutuoktinio mirties (duomenys neskelbtini) nebuvo užbaigta (garažas ir sutuoktinio nuosavybės teisė nebuvo įregistruoti atitinkamose to meto institucijose). Po pareiškėjos sutuoktinio mirties pareiškėjos užsakymu 1989 m. buvo parengtas Verandos projektas. Šiame projekte yra rajono architekto pasirašytas leidimas statyti verandą. Šiame leidime, be kita ko, nurodyta: „Taip pat Jūs privalote sutvarkyti individualios valdos kiemą bei visą sklypą ir nugriauti pagalbinius, projekte nepažymėtus, savavališkai pastatytus statinius bei įrengimus <...>“. Iš tame pačiame projekte esančio situacijos plano, kuris buvo patvirtintas kaip tinkamai parengtas, matyti, jog garažas yra pažymėtas skaičiumi 3. Taigi garažas tuo metu nebebuvo laikomas savavališkai pastatytu statiniu. Šis įrodymas patvirtina, jog institucija, tuo metu buvusi atsakinga už savavališkos statybos padarinių šalinimą, garažo nelaikė savavališkai pastatytu. Kitaip tariant, visi statiniai, pažymėti situacijos plane, laikytini teisėtai pastatytais ar leistais įteisinti pastatais. 2019 m. gruodžio 17 d. pareiškėja kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. garažo teisinės registracijos tikslu nustatyti, jog sutuoktinis iki mirties teisėtai nuosavybės teise valdė garažą. Nors pareiškėja teismui buvo nurodžiusi, jog garažą buvo leista įteisinti 1991 metais, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020, pareiškėjos pareiškimą atmetė tuo pagrindu, jog iki sutuoktinio mirties (sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini)) garažas buvo laikomas savavališkai pastatytu, o vykdomojo komiteto sprendimas nepatvirtina leidimo įteisinti garažą. Šiuo pareiškimu pareiškėja siekia nustatyti pareiškėjos nuosavybės teisės į garažą atsiradimą remiantis aplinkybėmis, atsiradusiomis po sutuoktinio mirties.
Pareiškėja taip pat nurodė, kad yra visų sąlygų visuma, leidžiančių nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą: 1) Pareiškėja niekada nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į garažą ir pareiškėjos nuosavybės teisė į garažą niekada nebuvo įregistruota viešame registre. Pareiškėjos sutuoktinio nuosavybės teisė taip pat niekada nebuvo registruota viešame registre; 2) iš pateikiamų įrodymų matyti, jog garažo statytojas buvo sutuoktinis, todėl nei valstybė, nei savivaldybė nėra garažo savininku. Pats garažas nėra įregistruotas viešame registre, taigi atitinkamai negali būti viešame registre duomenų ir apie kitus garažo savininkus; 3) garažą pastatė sutuoktinis, kuris valdė garažą iki savo mirties. Po sutuoktinio mirties garažą paveldėjo pareiškėja kaip sutuoktinio įpėdinė. Taigi pareiškėja buvo ir yra įsitikinusi, kad niekas kitas neturi daugiau teisių į garažą, taip pat pareiškėjai nėra žinomos kliūtys, trukdančios įgyti garažą nuosavybėn; 4) šiuo atveju garažo valdymas atsirado teisėtai sutuoktiniui sukūrus daiktą (pastačius garažą), o pareiškėjai paveldėjus garažą iš sutuoktinio; 5) pareiškėja visą valdymo laikotarpį garažą valdė atvirai ir nesislėpdama, t. y. garažu naudojosi, jį prižiūrėjo ir tvarkė; 6) pareiškėja visą laikotarpį garažą valdė nepertraukiamai, t. y. joks kitas asmuo nebuvo užvaldęs garažo. Be to, pareiškėja niekada nebuvo išvykusi gyventi į užsienį ar kitaip nors atsisakiusi garažo valdymo; 7) garažą pastatė sutuoktinis, kuris valdė garažą iki savo mirties. Po sutuoktinio mirties garažą paveldėjo pareiškėja kaip sutuoktinio įpėdinė. Taigi pareiškėja visą laiką garažą valdė kaip savą, kadangi jokie kiti asmenys neturėjo ir neturi jokių teisių į pareiškėjos valdomą garažą. Pareiškėja yra įsitikinusi, kad nėra jokio kito asmens, kuris būtų garažo savininku; 8) garažo valdymas tęsiasi ženkliai daugiau nei dešimt metų, kadangi garažą pastatė sutuoktinis, kurį po sutuoktinio mirties (duomenys neskelbtini) paveldėjo pareiškėja; 9) pareiškėjai buvo leista įteisinti garažą (garažas nebebuvo laikomas savavališkai pastatytu), pats garažas atitinka jau minėtą garažo projektą, todėl šiuo konkrečiu atveju laikytina, jog pareiškėja turi teisę įgyti nuosavybės teisę į garažą įgyjamosios senaties pagrindu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Turto bankas“ pateiktame atsiliepime nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos pareiškimo. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pagal šiuo metu byloje pateiktus rašytinius įrodymus nėra aišku, kokiu pagrindu ir kokiomis aplinkybėmis ir kada prasidėjo pastato (garažo) valdymas. Nėra įrodymų, kad pastato statyba buvo pradėta teisėtai. Vienareikšmiškai teigti, kad pastato valdymas yra prasidėjęs teisėtai negalima. Įgyjamąja senatimi gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.69 straipsnio 1 dalis).
Suinteresuotas asmuo Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, pareiškimas yra nepagrįstas, neteisėtas ir turėtų būti atmestas. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad įsiteisėjusiame Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020, buvo konstatuota, jog nurodytas garažas buvo pastatytas savavališkai ir niekuomet nebuvo įteisintas. Minėtą aplinkybę taip pat pripažįsta ir pati pareiškėja. Todėl teigtina, jog pareiškėja siekia nustatyti, kad ji iš savo sutuoktinio paveldėjo ir dabar nuosavybės teise pagal įgyjamąją senatį įgijo savavališkai pastatytą statinį.
Suinteresuotas asmuo taip pat nurodė, kad garažas patenka į Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritoriją, kurioje nei garažo statyba, nei šio savavališkai ir neteisėtai pastatyto statinio įteisinimas niekaip nėra susijęs su Kultūrinio rezervato tikslais bei jų neatitinka.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos pareiškimas atmestinas kaip nepagrįstas. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pagal statinio statybos atsiradimo metu galiojančius teisės aktus svarbu nustatyti, ar šie statybos darbai ar statinių rekonstrukcija yra teisėti veiksmai, jeigu atliekami gavus leidimą, turint projektą ir vykdomi laikantis projekto bei statybos taisyklių. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Tarybos socialistinės respublikos civilinio kodekso patvirtinimo“ (redakcija galiojusi nuo 1977 m. lapkričio 1 d. iki 1980 m. vasario 1 d.) 114 straipsnį, jame buvo numatyta, kad „pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiuo gyvenamuoju namu (arba jo dalimi), ūkiniu pastatu ar įrenginiu disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ir pan.)“, t. y. 1978 metų teisinis reguliavimas pastato statybai reikalavo turėti leidimą ir patvirtintą projektą. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokio įrodymo patvirtinančio statinio teisėtą sukūrimą. Todėl, kai statinys pastatytas savavališkai, t. y. pažeidus Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytą statinių statybos tvarką, negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateiktame atsiliepime nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos pareiškimo. Suinteresuotas asmuo nurodė, jog pareiškėja savo pareiškime teigia, kad 1978 m. buvo parengtas garažo projektas, tačiau apie statybos leidimą jokių duomenų nepateikia. 1964 m. galiojusio CK 114 straipsnyje buvo nustatyta, kad pilietis, kuris statosi, pasistato arba perstato gyvenamąjį namą (arba jo dalį), ūkinį pastatą ar įrenginį, neturėdamas reikiamo leidimo ar šiurkščiai pažeisdamas patvirtintą projektą, neturi teisės šiais statiniais disponuoti ir tokie statiniai nugriaunami. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad garažas nėra teisėtos statybos rezultatas, nes pastatytas be leidimo. Atsižvelgiant į galiojusias įstatymines nuostatas ginčo statinio statyba gali būti laikoma teisėta, jeigu jo statybai buvo parengtas projektas ir gautas statybos leidimas. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėja nurodė, kad jokių dokumentų, pagrindžiančių statybos teisėtumą neturi. Be to, minėtas (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 505 ,,Dėl savavališkai pastatytų statinių individualiose valdose teisinės registracijos atlikimo arba jų nugriovimo“ su priedais Nr. 1 ir Nr. 2, nėra aktualus nagrinėjamuoju atveju, nes šiame sprendime nėra minimas ginčo objektas. Apie ginčo objektą nėra kalbama ir Vilniaus miesto senamiesčio seniūnijos (duomenys neskelbtini) pažymoje. Taip pat kritiškai vertintinas ir pareiškėjos minimas (duomenys neskelbtini) kaimynų pareiškimas, kad ginčo objektas priklauso B. R., nes nėra aišku, kokiu pagrindu šis pareiškimas padarytas. Darytina pagrįsta išvada, kad nors pareiškėja savo pareiškime dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo teigia, jog garažas buvo pastatytas laikantis visų statybos normatyvinių reikalavimų, tačiau į bylą nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, taip pat nenurodo, kokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymas gali būti įrodytas.
Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą, kuriuo pareiškimą prašo atmesti. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad nėra pateiktų dokumentų, įrodančių pareiškėjos nurodyto garažo statybos teisėtumą, todėl statinys negali būti privačios nuosavybės objektu. Nors pareiškėja plačiai nepasisakė, tačiau administracijos nuomone, esminę reikšmę šia bylai turi įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės sprendimas civilinėje byloje Nr. e2YT-4257-861/2020, kurioje buvo atmestas pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto – to paties garažo valdymo nuosavybės teise nustatymo.
Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą, kuriuo pareiškimą prašo atmesti. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad ne kartą buvo atmesti pareiškėjos prašymai įregistruoti garažą, nes tam nebuvo pagrindo. Registrų centro archyve saugomoje nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro dokumentų byloje yra spaudas apie savavališką garažo statybą. Kadangi nėra duomenų apie teisėtą ginčo objekto – garažo sukūrimą, jam neturi būti taikomos nuostatos dėl daikto įgijimo įgyjamąja senatimi.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas atmestinas.
Iš byloje esančių rašytinų įrodymų nustatyta, kad pareiškėjos sutuoktinis B. R. 1957 m. pasistatė individualų mūrinį garažą (duomenys neskelbtini) (buvęs žymėjimas (duomenys neskelbtini)), 25 kv. m. užstatyto ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), tačiau statybos metu jis nebuvo įteisintas, nes buvo pastatytas savavališkai, todėl nuosavybės teisė nebuvo įregistruota sutuoktinio vardu. 1978 m. buvo parengtas garažo projektas, tačiau pareiškėjos teigimu, garažas nebuvo įregistruotas sutuoktinio vardu (neįregistravimo priežastys nežinomos).
(Duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas priėmė sprendimą Nr. 505 „Dėl savavališkai pastatytų statinių individualiose valdose teisinės registracijos atlikimo arba jų nugriovimo“. Minėtu sprendimu buvo nutarta įteisinti priede Nr. 1, išvardintus individualiose valdose savavališkai pastatytus statinius, kadangi nurodyti statiniai pastatyti kokybiškai, nepažeidžiant sanitarinių ir priešgaisrinių reikalavimų. Taip pat minėtu sprendimu buvo nutarta nugriauti priede Nr. 2, išvardintus individualiose valdose savavališkai pastatytus statinius, nes turi blogą architektūrinę išorę ir neatitinka statybos normų ir taisyklių reikalavimų. Iš pateikto priedo Nr. 1, prie (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimo matyti, jog ūkio pastatus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), statybos metai – (duomenys neskelbtini), valdos savininkai – O. M., V. R., G. R., E. D., leidžiama įteisinti. Tuo tarpu mūrinis garažas (duomenys neskelbtini) (buvęs žymėjimas (duomenys neskelbtini)), nėra nurodytas nei priede Nr. 1, nei priede Nr. 2.
Iš suinteresuoto asmens VĮ „Registrų centras“ pateiktų rašytinių įrodymų, o būtent iš (duomenys neskelbtini) statinių išdėstymo plano matyti, kad plano viršuje yra uždėtas antspaudas su užrašu „Savavališka statyba“ ir nurodyti indeksai – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini). Taip pat minėtame plane yra uždėtas 1983 m. liepos 15 d. antspaudas su užrašu „Dalis savavališkos statybos registr. panaikinta“ ir nurodyti indeksai – (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Iš (duomenys neskelbtini) statinių išdėstymo plano matyti, kad yra iš viso uždėti 3 antspaudai – 1) antspaudas su užrašu „Dalis savavališkos statybos registr. panaikinta“ ir indeksas (duomenys neskelbtini); 2) antspaudas su užrašu „Savavališka statyba“ ir indeksai (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini); 3) antspaudas su užrašu „Savavališka statyba“ ir indeksai (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) (antspaudas datuotas 1989 m. rugpjūčio 18 d.).
Pagal 1985 m. gruodžio 4 d. pareiškimą, B. R. nurodo, kad požeminis garažas, pažymėtas (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastatai, pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra pastatyti savavališkai ir priklauso jam.
Iš (duomenys neskelbtini) Lietuvos TSR komunalinio ūkio ministerijos Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro pastatų teisinei registracijai atlikti išvados matyti, kad žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas, pažymėtas (duomenys neskelbtini), ir du ūkio pastatai, inventorizacijos byloje pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja A. R. pateiktu pareiškimu dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo, teigia, jog yra visos sąlygos nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi. Suinteresuoti asmenys laikosi priešingos nuomonės, nurodydami, kad pastatas (garažas) yra pastatytas savavališkai, todėl nėra visų sąlygų visumos.
Vadovaujantis CK 4.68 straipsnio 1 dalimi, fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas teismo tvarka (CK 4.68 straipsnio 2 dalis).
Pažymėtina, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai, t. y. teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys), teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis), daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, ir kt.).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos A. R. sutuoktinis B. R., preliminariai 1957 m. (vienur nurodoma, kad statybos metai 1957 m., kitur 1975 m.), adresu (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)) savavališkai pastatė 3 ūkinius pastatus, kurie buvo pažymėti indeksais (duomenys neskelbtini) (tikėtina, kad (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) statinių išdėstymo plane, ties indeksu nurodyta, jog „Klaida, senos statybos“), (duomenys neskelbtini) (vienur nurodoma (duomenys neskelbtini), kitur (duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini). Remiantis (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 505 „Dėl savavališkai pastatytų statinių individualiose valdose teisinės registracijos atlikimo arba jų nugriovimo“, ūkio pastatus, pažymėtus indeksais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), buvo leista įteisinti, t. y. minėtu sprendimu buvo konstatuota, jog pastatai buvo pastatyti savavališkai, pažeidžiant tuo metų galiojusius statybą reglamentuojančius teisės aktus, bet tuo pačiu buvo leista juos įteisinti (įregistruoti). Aplinkybę, kad garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), taip pat buvo pastatytas savavališkai, patvirtina tiek pareiškėjos pareiškime nurodytos aplinkybės, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai (statinių išdėstymo planuose pažymėta, jog pastatas su indeksu (duomenys neskelbtini), yra savavališkos statybos; B. R. pareiškimas, jog minėtus statinius jis pastatė savavališkai; pastatas preliminariai pastatytas 1957 m., bet garažo projektas parengtas tik 1978 m.).
Šiuo atveju kalbant dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo nagrinėjamoje civilinėje byloje, pažymėtina, kad nėra visų sąlygų, kurioms esant galėtų būti konstatuojamas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas. Teismas sutinka, kad garažas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei, kadangi buvo savavališkai pastatytas pareiškėjos sutuoktinio; garažą pastatė sutuoktinis, kuris valdė garažą iki savo mirties. Po sutuoktinio mirties garažą valdė pareiškėja; pareiškėja visą valdymo laikotarpį garažą valdė atvirai ir nesislėpdama, t. y. garažu naudojosi, jį prižiūrėjo ir tvarkė; pareiškėja visą laikotarpį garažą valdė nepertraukiamai, t. y. joks kitas asmuo nebuvo užvaldęs garažo; garažo valdymas tęsiasi ženkliai daugiau nei dešimt metų, kadangi garažą pastatė sutuoktinis, kurį po sutuoktinio mirties (duomenys neskelbtini) pradėjo valdyti pareiškėja. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad garažas, į kurį pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi, buvo pastatytas savavališkai, t. y. pažeidžiant tuo metų galiojusius statybą reglamentuojančius teisės aktus.
Kaip jau buvo minėta, pagal įgyjamąją senatį nuosavybė gali būti įgyjama į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Jeigu tai nekilnojamasis daiktas, tai jis turi būti kaip nekilnojamasis daiktas sukurtas ar atsiradęs teisės aktų nustatyta tvarka ar kitokiu teisei neprieštaraujančiu būdu. Kitokiu atveju pareiškėjo teisės negali būti ginamos, nes iš neteisės negali būti kildinama teisė ir jos teismas negina. Jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008; Šiaulių apygardos teismo 2019 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-161-569/2019).
Jeigu objektas neatitinka statybos įstatymo ir kitų statybą reglamentuojančių teisės aktų, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas. Tada turi būti konstatuojama, kad nėra visų sąlygų įgyjamosios senaties faktui patvirtinti. Aplinkybės, kad neteisėtai statybai panaudotos pareiškėjui nuosavybės teise priklausančios medžiagos, įdėtas jo darbas, lėšos ar panaudoti kiti jo ar pasitelkti resursai, neturi teisinės reikšmės taikant nuostatas dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu fakto pripažinimo, nes kaip neteisėtos statybos rezultatas toks statinys negali būti pripažintas nuosavybės teisės objektu (CK 4.69 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2011).
Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, bylos duomenis buvo nustatyta, jog garažas, pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas savavališkai. Minėtos aplinkybės pareiškėja taip pat neginčijo, tačiau teigė, jog vėliau garažas buvo įteisintas. Pažymėtina, kad pareiškėja nepateikė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių statybos teisėtumą (CPK 178 straipsnio 3 dalis). Teismo vertinimu, vien tai, kad 1989 m. buvo parengtas Verandos projektas nesudaro pagrindo teigti, jog tokiu būdu buvo įteisinta garažo statyba (panaikinta žyma apie savavališką statybą), kadangi minėtu projektu pareiškėjai buvo leista statyti verandą prie jai priklausančios namo dalies. Tuo atveju, jeigu garažo statyba būtų įteisinta, kaip nurodo pareiškėja, minėtas faktas būtų užregistruotas registre ir būtų išduoti atitinkami dokumentai, patvirtinantys statybos teisėtumo faktą. Todėl konstatuotina, jog garažas atsirado statybos būdu, bet buvo pastatytas be projekto ir teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, t. y. nesilaikant teisės aktų nustatytos statybos tvarkos. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – garažas – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas (CK 4.69 straipsnio 1 dalis), darytina išvada, nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (CK 4.68–4.71 straipsniai).
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, įvertinus įrodymų visumą bei nustačius, kad nėra visų būtinų CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį taikymo sąlygų, pareiškėjos A. R. pareiškimas dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo, atmestinas.
Papildomai pažymėtina, kad kiti pareiškėjos nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90)
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjos A. R. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį nustatymo, atmesti.
Teismo sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per sprendimą priėmusį Vilniaus miesto apylinkės teismą.