- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-08-03
- Bylos Nr.
- 2A-1936-653/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30966-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jelena Šiškina
- Atsakovas
- Vaikų išlaikymo fondo administracijos, Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Ieškovas
- M. A.
- Kategorijos
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Jelena Šiškina rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-26 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės M. A. ieškinį, pareikštą atsakovui Vaikų išlaikymo fondo administracijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė
I. Ginčo esmė
Ieškovė M. A. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1469 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 1994-02-05 sprendimu iš V. A. buvo priteistas ieškovei išlaikymas. Tuo metu ieškovė gyveno kartu su mama J. Š.. V. A. priteisto išlaikymo nemokėjo, todėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos direktorius 2008-06-10 sprendime paskyrė ieškovei 130 Lt dydžio išmoką. 2011 m. balandžio mėn. ieškovės motina išvyko gyventi ir dirbti į užsienį, o ieškovė liko gyventi su močiute, rūpintoja jai buvo paskirta A. T.. Fondo pervedama išmoka buvo naudojama ieškovės poreikiams tenkinti. Fondo administracija, 2012 m. gegužės mėn. gavo informaciją, kad ieškovės motina J. Š. išvyko iš Lietuvos apie tai nepranešusi Fondo administracijai, todėl pareikalavo grąžinti 1469 Lt išlaikymo permoką. Ši suma buvo atsakovui pervesta. Pažymėjo, jog apie pareigos pranešti apie išvykimą į užsienį buvimą ieškovė ir jos mama nežinojo, todėl pagrįstai tikėjo gaunamų išmokų teisėtumu. Mano, kad išmokų mokėjimas neturėjo būti nutrauktas, kadangi neišnyko išmokos skyrimo pagrindai..
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, jog ieškovės motina J. Š. kreipėsi į fondą dėl išmokos vaikui 2008-02-05 bei pateikė tai patvirtinančius dokumentus (apie tai, kad jos vyras nemoka priteisto išlaikymo). Atsižvelgiant į pateiktus dokumentus, fondas 2008-06-10 priėmė sprendimą, kuriuo nuspręsta nuo 2008-02-05 kiekvieną mėnesį ieškovei mokėti 130 Lt dydžio išmoką tol, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokos mokėjimus. 2012-05-28 buvo priimtas fondo sprendimas, kuriuo nuspręsta ieškovei mokėti nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. balandžio 21 d. 91 Lt dydžio išmoką, o nuo 2011 m. balandžio 22 d. buvo nuspręsta nutraukti išmokų mokėjimą, atsižvelgiant į GRT išrašą, jog ieškovės motina 2011 m. balandžio 22 d. išvyko į užsienio valstybę. 2012 m. gegužės 28 d. fondas išsiuntė J. Š. informacinį raštą „dėl mokėjimo nutraukimo ir permokos grąžinimo“. Pareiškėja buvo informuota, kad už 2011 m. balandžio mėn. – 2012 m. kovo mėn., jai susidarė 1469 Lt dydžio permoka iš išlaikymo fondo. Išlaikymo mokėjimas buvo nutrauktas atsižvelgiant į tai, kad neatitiko įstatyme įtvirtinto pareiškėjo apibrėžimo. Fondas nebuvo ne tik informuotas apie tai, kad pareiškėja išvyko gyventi į užsienį, bet ir apie tą faktą, kad M. A. nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gegužės 15 d. buvo nustatyta laikinoji rūpyba, o rūpintoja paskirta pareiškėjos mama – A. T.. Pažymėjo, jog ieškovė remiasi Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimu Nr. 3R-177 (AG-161/02-2012), tačiau atsakovas pažymi, kad dėl išmokų mokėjimų nutraukimo sprendimas priimtas 2012-05-28, t.y. iki 2012-08-17 ginčų komisijos sprendimo, kad iki to laiko atsakovas rėmėsi kita Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos praktika, kur yra pasisakiusi, kad pareiškėjas, kuriam yra būtina skirti išmoką, turi būti asmuo, nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Tai dienai šio fakto fondo išmokai gauti nebuvo. Tokiu sprendimu rėmėsi atsakovas raštu Nr. 3R-14 (AG-7/01-2012). Nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. fondas pakeitė praktiką. Be to pažymi, kad A. T., kaip rūpintoja, atstovaudama ieškovės interesus, turėjo teisę kreiptis į Fondo administraciją dėl vaikų išlaikymo išmokų priteisimo. Fondo administracijos nuomone, tik tokiu atveju, rūpintojai mokėtos išmokos būtų laikomos pagrįstomis. Mano, jog susidariusi permoka buvo pagrįstai grąžinta į fondo administracijos sąskaitą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-11-26 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei M. A. iš atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos 1469 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014-09-15) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas konstatavo, kad atsakovas nutraukė mokėjimus ir pareikalavo grąžinti sumokėtas lėšas kitais pagrindais nei nurodyti įstatyme (t.y. pasikeitus pareiškėjos deklaruotai gyvenamajai vietai ir atsiradus laikinai rūpintojai, nors skyrimo pagrindai neišnyko). Pažymėjo, kad esminės sąlygos gauti Fondo išmokas yra tai, kad pareiga mokėti periodines išmokas vaiko išlaikymui ir šių išmokų dydis yra nustatyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir vaikas (-ai) ilgiau kaip mėnesį negauna teismo sprendimu nustatyto išlaikymo arba gauna tik dalį nustatyto išlaikymo (VIFĮ 3 str. 1 d., Aprašo 5 p.). Minėtos sąlygos sietinos su išvestine valstybės, išmokėjusios tokias išmokas, galimybe iš asmens, privalančio išlaikyti vaiką, susigrąžinti išmokėtas lėšas (VIFĮ 1 str. 1 d.), kadangi nesant vienos iš minėtų sąlygų, valstybė neturėtų teisinio pagrindo išieškoti Fondo išmokėtas išmokas iš skolininko, kaip jis apibrėžtas VIFĮ 2 str. 4 d. Teismo vertinimu, visi kiti VIFĮ ir Apraše nustatyti reikalavimai yra tik formalios procedūrinės prielaidos tokiai išmokai gauti, tačiau tai nėra savarankiški išmokų mokėjimo pagrindai.
Teismas padarė išvadą, kad vien formalus pasikeitusio ieškovės rūpintojo pakartotinio prašymo apie to paties išlaikymo būtinumą pateikimas negali būti laikomas viršesnis už konstitucinę vaiko teisę į socialinę apsaugą, įtvirtintą VIFĮ 1 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str. 1 d.). Kita vertus, nei VIFĮ nei kiti įstatymai neįtvirtina išmokos gavėjo pareigos, po to kai jam buvo paskirtas Fondo išmokų mokėjimas, susiklosčiusius tokiai konkrečiai situacijai (nes išlaikymo būtinybė neišnyko) pateikti Fondui tokią informaciją apie išvykimą į užsienį ir rūpintojo paskyrimą. Pažymėjo, kad tokios konkrečios situacijos nėra ir atsakovo siųstame pareiškėjai sąraše. Tai patvirtina, jog fondo administracija prie išmokų mokėjimo nutraukimo priskirdama deklaruotos vietos pasikeitimą nepagrįstai aiškino plečiamai, tokios pareigos ir galimų pasekmių net tinkamai pareiškėjai neišaiškino, savo formaliu vertinimu nutraukė išmokų mokėjimus.
Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai pareikalavo grąžinti minėtą išmokėtą išmokų sumą, tuo suklaidindamas ieškovę per jos rūpintoją, kurios šio nepagrįsto reikalavimo pagrindu buvo priverstos (siekdamos išvengti didesnių pasekmių) sumokėti atsakovui 1469 Lt sumą, kuri buvo skirta realiai (o ne formaliai) socialinei ieškovės apsaugai, kadangi formalus reikalavimo neatitikimas ir tuo labiau aiškinamas plečiamai įstatymo reikalavimus (neatsižvelgiant į paties įstatymo tikslinę paskirtį) nėra pagrįstu pagrindu reikalauti sugrąžinti išmokėtas lėšas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu prašo apeliacinį skundą tenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad teismo sprendime yra nepagrįstai siaurai aiškinamos įstatymo normos, suteikiant vienoms teisės akto normoms prioritetą kitų įstatymo normų atžvilgiu, t.y. akcentuojant vaiko subjektiškumą ir paneigiant pareiškėjo subjektiškumo svarbą išmokų mokėjimo procese. Pažymi, kad Vaikų išlaikymo fondo įstatymo leidėjas numato kriterijus, tiek pareiškėjui, tiek vaikui, kurie drauge su įstatymo 3 str. nurodytais pagrindais (pagrindai susiję su vaiko išlaikymo privalomumo ir išlaikymo lėšų negavimo aplinkybėmis, teismo sprendimas, antstolio pažyma, patvirtinanti, kad nustatytos išlaikymo lėšos (jų dalis) vaikui nėra mokamos), yra esminė prielaida kreiptis ir gauti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo. Išmokos mokamos, jeigu yra Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 str. nurodyti pagrindai, o pareiškėjas ir vaikas atitinka tam tikrus reikalavimus (įstatymo 2 str. 2 d., 3 d., 5 d.), kuriems išnykus, išnyksta ir pagrindas mokėti išmokas. Atsakovo nuomone, įstatyminės savybės apibūdinančios pareiškėją kreipimosi momentu, privalo išlikti ir visą išmokų mokėjimo laikotarpį.
Nurodo, kad visos teisės ir pareigos (išskyrus pareigą rūpintis vaiko išlaikymu) buvo perduotos rūpintojai A. T., todėl rūpintoja, atstovaudama ieškovės M. A. teisėtus interesus, turėjo teisę kreiptis į Fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų. J. Š. išvykus į užsienio valstybę, ji nebeatitiko pareiškėjo sąvokos - išnyko kreipimosi bei Vaikų išlaikymo fondo išmokų gavimo pagrindai, o nustačius laikinąją rūpyba ieškovei, pagal įstatymą rūpintojai A. T. atsirado teisė kreiptis į Fondo administraciją dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo M. A.. Atsakovo nuomone, tik tokiu atveju, rūpintojai mokėtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo būtų buvę pagrįstomis.
Tiek įstatyme, tiek išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 9 p. įtvirtinta nuostata, kad atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo išmokos mokėjimui, pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Vaikų išlaikymo fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią pareiškėjos pareigą, o tik akcentavo vaiko teisės į socialinę apsaugą absoliutumą. Taip pat nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad vien formalus pasikeitusio ieškovės rūpintojo pakartotinio prašymo apie to paties išlaikymo būtinumą pateikimas negali būti laikomas viršesnis už konstitucinę vaiko teisę į socialinę pasaugą. Vaiko subjektinė teisė nagrinėjamu atveju nebuvo panaikinta, tiesiog į Fondo administraciją turėjo kreiptis kitas asmuo - teisėtas M. A. atstovas - globėja, jos močiutė A. T..
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad susidariusią 1469 Lt dydžio permoką iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų, grąžino ieškovės močiutė A. T., todėl galimai žalą patyrė ne M. A., o pinigus į Vaikų išlaikymo fondo sąskaitą grąžinusi ieškovės močiutė A. T., todėl reikalavimo teisė priklauso ne M. A., o A. T.. Fondo administracijos nuomone, byloje turėjo būti pakeistas pradinis ieškovas tinkamu ieškovu.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti ieškovei iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-11-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A6G2-1719/2013, taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013-03-08 sprendimu, išmokas nagrinėjamoje situacijoje, kai pareiškėjas yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę, o vaikas/vaikai gyvena Lietuvoje, išmokų mokėjimas nenutraukiamas.
Sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ginčas kilo dėl formalumų teikiant prašymo gauti išmokas procedūras, nes esminės sąlygos gauti fondo išmokas yra tai, kad pareiga mokėti periodines išmokas vaiko išlaikymui ir šių išmokų dydis yra nustatyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir vaikas (-ai) ilgiau kaip mėnesį negauna teismo sprendimu nustatyto išlaikymo arba gauna tik dalį nustatyto išlaikymo.
Pažymi, kad įstatymo 6 str. yra nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant gali būti nutraukiamas išmokų iš fondo mokėjimas: išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 str.: skolininkas miršta; atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteista išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Šiuo atveju neišnyko išmokų mokėjimo pagrindai, todėl darytina išvada, jog priimant Fondo sprendimą dėl išmokos ieškovei nutraukimo nepagrįstai buvo vadovaujamasi įstatymo 6 str. 1 p. bei 3 str. nuostatomis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Šiuo atveju sprendimo absoliutaus negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bylos duomenys tvirtina, kad ieškovės naudai laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2012 m. kovo mėn. buvo išmokėta 1469 Lt sumai išmoka iš Vaikų išlaikymo fondo. 2012 m. gegužės mėn. atsakovas gavo informaciją, kad ieškovės motina J. Š. išvyko iš Lietuvos apie tai nepranešusi atsakovui, todėl atsakovas pareikalavo jam grąžinti 1469 Lt išlaikymo permoką. Ieškovės rūpintoja nors ir nesutiko su atsakovo sprendimu dėl išmokų grąžinimo 2012-12-19 permoką grąžino. Atsakovo teigimu, tiek įstatyme, tiek išmokų mokėjimo tvarkos aprašo 9 p. įtvirtinta nuostata, kad atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos Fondo išmokos mokėjimui, pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti Vaikų išlaikymo fondo administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Atsakovas taip pat nurodė, jog tuo atveju, jei rūpintoja su prašymu būtų kreipusis į fondą, mokėtos išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo būtų buvusios pagrįstos. Pirmos instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, padarė išvadą, kad ginčas kilo dėl formalumų teikiant prašymą gauti išmokas. Todėl teismas konstatavo, kad vien formalus pasikeitusio ieškovės rūpintojo pakartotinio prašymo apie to paties išlaikymo būtinumą pateikimas negali būti laikomas viršesnis už konstitucinę vaiko teisę į socialinę apsaugą, įtvirtintą VIFĮ 1 str. 1 d. (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 str. 1 d.).
Atsakovas su pirmos instancijos teismo išvada nesutinka ir vienu apeliacinio skundo argumentu nurodo, jog išmokos mokamos, jeigu yra Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 str. nurodyti pagrindai, o pareiškėjas ir vaikas atitinka tam tikrus reikalavimus (įstatymo 2 str. 2 d., 3 d., 5 d.), kuriems išnykus, išnyksta ir pagrindas mokėti išmokas.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir byloje nustatytas aplinkybes, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka.
Pagal VIFĮ 6 str. 1 d., fondo administratorius privalo nutraukti fondo išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti VIFĮ 3 str.; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pagal VIFĮ 6 str. 2 d., pareiškėjas privalo raštu pranešti Fondo administratoriui apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą. Kaip matyti, atsakovas 2008-07-04 raštu Nr. 1.38-4610 (b.l.8) informuodamas ieškovės motiną J. Š. apie išmokos iš fondo skyrimą, taip pat rašte nurodė, jog ne vėliau kaip 3 darbo dienas ieškovės motina raštu turi informuoti atsakovą apie aplinkybes, turinčias įtakos vaikų išlaikymo fondo išmokos mokėjimui, kurios yra: 1)skolininkas pradėjo mokėti priteistą išieškojimą arba jo dalį; 2)skolininkas miršta; 3)nepilnametis emancipuojamas; 4) vaikas įvaikinamas; 5) vaikas miršta; 6) pareiškėjo apribota tėvų valdžia arba globėjas (rūpintojas) atleistas ar nušalintas nuo globėjo (rūpintojo) pareigų atlikimo ir kt. Pažymėtina, jog šios atsakovo 2008-07-04 rašte Nr. 1.38-4610 nurodomos aplinkybės yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.194 str. 4 d. Taigi, atvejai kuomet yra nutraukiamas išmokų mokėjimas yra įtvirtintas ne tik atsakovo rašte, bet ir aiškiai apibrėžtas įstatyme. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmos instancijos išvada, kad nei VIFĮ, nei kiti įstatymai neįtvirtina išmokos gavėjo pareigos, po to, kai jam buvo paskirtas Fondo išmokų mokėjimas, pateikti atsakovui informaciją apie išvykimą į užsienį ir rūpintojo paskyrimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nesant teisinio pagrindo įpareigojo ieškovę šias išmokas grąžinti atsakovui.
Pažymėtina, kad visi VIFĮ 3 straipsnyje įtvirtinti vaiko išlaikymo fondo išmokų mokėjimo pagrindai nagrinėjamu atveju išliko ieškovės motinai išvykus į užsienio valstybę. Todėl aplinkybė, kad ieškovės motina išvyko į užsienį ir ieškovei buvo paskirta rūpintoja – jos močiutė - negali būti priežastis nutraukti išmokų mokėjimą. Priešingu atveju, būtų paneigiama VIFĮ 1 str. 1 d. punkte įtvirtinta įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Be kita ko, šioje byloje aktualiu klausimu ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, konstatuodamas, kad visų pirma turi būti vadovaujamasi vaiko interesais ir siekiama, kad valstybės parama pasiektų adresatą – konkretų vaiką (vaikus), kuriam (kuriems) ši parama skiriama. Todėl jei nėra įstatymo nustatytų pagrindų sustabdyti arba nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, įstatymų leidėjo numatyta materialinė parama neturėtų būti atimta dėl to, jog pasikeitė besikreipusio dėl išlaikymo asmens gyvenamoji vieta. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2175/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 21 d. administracinėje byloje Nr. A858-97-14).
Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog jis, priimdamas sprendimą nutraukti išmokų mokėjimą, vadovavosi tuo metu galiojusia Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos suformuota praktika, kurioje buvo laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, kurio kreipimasis yra būtinas teisinis faktas vaiko išlaikymo fondo išmokai skirti ir gauti, turi būti asmuo nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje. Tačiau šiuos atsakovo argumentus paneigia paties atsakovo apeliaciniame skunde cituojamas Konstitucinio teismo nutarimas, kad teismų praktika nėra statiška, ji gali plėtotis, o kartais ją būtina koreguoti. Vertinant, kuriuo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai. Kaip matyti šiuo atveju ieškovės rūpintoja, nesutikdama su atsakovo sprendimu, kuriuo ji buvo įpareigota grąžinti išmoką, 2012-11-21 kreipėsi į atsakovą, tačiau atsakovas, žinodamas apie pasikeitusią teismų praktiką, savo nuomonės nepakeitė. Jis ir toliau laikėsi savo pozicijos, kad ieškovei išmokos buvo sumokėtos nepagrįstai ir reikalavo išmokėtą išmokų sumą grąžinti. Taigi atsakovui plečiamai aiškinant įstatymo nuostatas bei neatsižvelgiant į paties įstatymo tikslinę paskirtį, buvo nepagrįstai pareikalauta grąžinti ieškovei išmokėtą išmoką. Šie atsakovo veiksmai vertintini kaip neteisėti, todėl ieškovei padaryta žala turi būti atlyginta.
Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovo nurodomas principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) šioje byloje netaikomas, kadangi įstatymo nuostatos, reglamentuojančios išmokų skyrimą ir jų nutraukimą ginčo laikotarpiu nesikeitė, o vertinant teismų praktikos aktualumą minėtas principas netaikytinas.
Atsakovas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimu, taip pat nurodo, jog atsižvelgiant į tai, jog susidariusią 1469 Lt dydžio permoką iš Vaikų išlaikymo fondo lėšų, grąžino ieškovės močiutė A. T., todėl galimai žalą patyrė ne ieškovė M. A., o pinigus į Vaikų išlaikymo fondo sąskaitą grąžinusi ieškovės močiutė A. T.. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, reikalavimo teisė priklauso ne M. A., o A. T.. Tuo pagrindu, byloje turėjo būti pakeistas pradinis ieškovas tinkamu ieškovu. Šiuo nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, kad už ieškovę 1469 Lt išmokų sumą grąžino ieškovės močiutė, nes valstybės skiriama piniginė parama buvo tikslingai paskirta būtent ieškovės poreikiams patenkinti. Todėl atsakovas, pareikalaudamas sugrąžinti išmokėtas išmokas, žalą padarė būtent ieškovės interesams, o ne jos rūpintojos. Todėl laikytina, kad M. A. yra tinkama ieškovė šioje byloje.
Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog atsakovo skundas yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutarė
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-11-26 sprendimą palikti nepakeistą.