Kauno apygardos teismo nutartis

KAUNO APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. birželio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (pirmininkaujantis ir pranešėjas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių D. L. ir L. P., atsakovų D. D., E. D., UAB „Raudonoji lapė“, N. S., O. S., G. P., V. B., R. B., R. B. bei neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų V. Č., E. Č., Ž. L., G. L. apeliacinius skundus dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-336-358/2012 pagal ieškovės L. B. ieškinį atsakovams G. J., N. S., G. P., R. V., U. V., S. V., D. D., E. D., O. S., L. T., V. B., R. B., R. B., D. L., L. P., UAB „Raudonoji lapė“, tretiesiems asmenims K. S., Nacionalinei žemės tarnybai prie LR ŽŪM, D. Š., V. S., AB SEB bankui dėl kelio servituto nustatymo.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Ieškovės nurodomas servituto variantas nėra vienintelis būdas išspręsti ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą tinkamą įgyvendinimą. Teismas ginčijamą sprendimą grindė tik vietos apžiūros metu nustatytomis aplinkybėmis, tačiau nesivadovavo proporcingumo ir interesų derinimo principais, neatsižvelgė į pažeidžiamus atsakovų teisėtus lūkesčius. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie servituto nustatymo neracionalumą kitose vietose. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylos dėl kelio servituto nustatymo turi viešojo intereso pobūdi, tai inter alia lemia aktyvų teismo vaidmenį renkant ir tiriant įrodymus (LAT 2008 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008; LAT 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012). Teismas netinkamai įgyvendino jam tenkantį aktyvų vaidmenį šioje civilinėje byloje, todėl nebuvo atskleista bylos esmė, neištirtas alternatyvaus servituto nustatymo iš Pėsčiųjų gatvės pusės negalimumas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas kaip neteisėtas ir byla turėtų būti perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 326 str. l d. 4 p.).

Servitutas, kuriuo suvaržomos kitų devynių savininkų nuosavybės teisės dėl vieno viešpataujančio daikto yra neproporcingas ir neatitinka interesų pusiausvyros principo. Kiti alternatyvios servituto vietos apsiribotų dviejų ar trijų turto savininkų nuosavybės teisės ribojimu, todėl labiau atitiktų proporcingumo, bei interesų balanso principus.

Teismas nevertino atsakovų argumentų, jog žemės sklypas yra skirtas aptarnauti gyvenamajam kvartalui, nėra skirtas dideliam mašinų srautui, kelio pratęsimas iš esmės pažeistų kvartalo gyventojų teisėtus lūkesčius gyventi ramioje ir saugioje teritorijoje, atsakovams nepasiūlė teikti jokių įrodymų dėl privatumo pažeidimo, nesiaiškino aplinkybių, ar atsakovų pasiūlyti penki variantai dėl alternatyvių servitutų nustatymo būtų nustatyti per žemės ūkio paskirties žemės sklypus, ar ne. Vadovaujantis LR CPK 314 str., prašo prijungti prie civilinės bylos naujus įrodymus -gyvenamojo kvartalo gyventojų nepilnamečių vaikų gimimo liudijimų kopijas, patvirtinančias aplinkybę, kad žemės sklypų savininkai siekė savo nepilnamečiams vaikams užtikrinti saugią aplinką, nes įsigydami žemės sklypus žinojo apie tai, kad 2001 metais padalijus žemės sklypus buvo nustatyti kelio servitutai sukuriant uždarą gyvenamųjų namų kvartalą.

Teismo nustatytos vienkartinės išmokos yra nustatytos tik atsižvelgiant į tai, kad ne ieškovė yra kalta dėl susidariusios situacijos, tačiau nevertinant aplinkybės, jog atsakovai taip pat nėra kalti dėl susidariusios situacijos, be to, ieškovė ne kartą nurodė, jog galimai ketina kreiptis į valstybės institucijas dėl jų neteisėtais veiksmais susidariusių nuostolių atlyginimo. Minėtos išmokos nustatytos atsižvelgiant į žemės sklypų VĮ „Registrų centras“ vertę, tačiau neatsižvelgiant nei į kaštus, kuriuos patyrė atsakovai savo lėšomis nusitiesdami servitutinį kelią, nei į neturtinius nuostolius, kurie atsirastų dėl servituto nustatymo į žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Kadangi atsakovai iš esmės nesutiko su servituto nustatymu, neteikė ir paskaičiavimo dėl atsirandančių nuostolių, vis dėlto, priėmus sprendimą, prašo prijungti prie civilinės bylos UAB „Kaduva“ komercinio pasiūlymo kopiją bei UAB „Laudomus“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės pokyčio, nustačius kelio servitutą, studiją. Šių įrodymų prijungimas yra svarbus viešo intereso gynimui, be to, jų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. UAB „Kaduva“ komercinis pasiūlymas patvirtina, kad atsakovų patirtos išlaidos už servitutinio kelio nutiesimą su sudarė apytiksliai 61 451,66 Lt, nes tiek kainuoja 150 m. ilgio ir 3,5 pločio kelio nutiesimas. UAB „Laudomus“ Nekilnojamojo turto rinkos vertės pokyčio, nustačius kelio servitutą, studijoje pateikiama išvada, kad nekilnojamojo turto - devynių namų valdų, esančių Kauno r. sav. Narėpų k., Pėsčiųjų g. nuo 1 iki 8 ir 10, rinkos vertės neigiamas pokytis dėl nustatyto kelio servituto galiniuose žemės sklypuose: unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), nustatytas lyginamuoju metodu, yra 36 000 Lt arba po 4 000 Lt

kiekvienai analizuojamai valdai.

505/1002 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkais 2012 m. birželio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tapo V. Č. ir E. Č., o žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkais 2012 m. gruodžio 6 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tapo Ž. L. ir G. L.. Šie savininkai apie teismo procesą informuoti nebuvo, sužinojo apie priimtą sprendimą iš kitų gyvenamųjų namų kvartalo gyventojų. Šių asmenų teisės yra iš esmės pažeistos ne tik todėl, kad jiems nežinant per jų žemės sklypus nustatytas kelio servitutas, bet ir todėl, kad jiems už šį servitutą nėra atlyginama (teismas vienkartines kompensacijas priteisė buvusiems žemės sklypų savininkams). Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, todėl yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d.).

apeliantų prašymo dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka netenkinti ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti rašytinio proceso tvarka;

pripažinti Ž. L. ir G. L. atsakovo G. J. procesinių teisių perėmėjais ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti atsakovais ir apeliantais dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype Nr. 137-1 laikant Ž. L. ir G. L.;

apeliantų prašymų dėl naujų rašytinių įrodymų prijungimo netenkinti, tačiau prijungti prie bylos rinkos vertės pokyčio studijos Nr. 13-07 prieduose esančių žemės sklypų Nr. 137-1 ir Nr. 137-10 registro išrašus (prie bylos neprijungiant pačios rinkos vertės pokyčio studijos Nr. 13-07);

apeliantų V. Č. ir E. Č. apeliacinio skundo reikalavimus dėl Kauno r. apylinkės teismo 2012-12-27 sprendimo dalies dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype Nr. 137-10 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) panaikinimo ir šios bylos dalies grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, spręsti teismo nuožiūra;

kitų apeliantų apeliacinius skundus atmesti;

bet kuriais atvejais nenaikinti įsiteisėjusios Kauno r. apylinkės teismo 2012-12-27 sprendimo dalies dėl kelio servituto nustatymo atsakovės S. V. žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės L. T. žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentus:

Apeliantai Ž. L. ir G. L. žemės sklypą Nr. 137-1 iš atsakovo G. J. įsigijo 2012-12-06, t.y. po bylos išnagrinėjimo iš esmės paskutiniame pirmosios instancijos teismo posėdyje, kuris įvyko 2012-12-05. Po nurodyto teismo posėdžio pasibaigė bylos nagrinėjimas iš esmės, todėl apeliantams Ž. L. ir G. L. nebuvo jokio faktinio ir teisinio pagrindo dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2012-12-05 ar ankstesniuose teismo posėdžiuose. Be to, teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti sprendimo nebegalėjo būti teikiami ar paties teismo iniciatyva renkami įrodymai apie žemės sklypo Nr. 137-1 savininkų pasikeitimą, juo labiau, kad šio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota tik 2013-01-07, t.y. po 2012-12-27 teismo sprendimo priėmimo. Todėl atsakovo G. J. procesinių teisių perėmimas pagal CPK 48 str. nuostatas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme negalėjo būti įformintas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bylos procesas dėl kelio servituto žemės sklype Nr. 137-1 apeliacinės instancijos teisme toliau tęsiamas pagal naujų šio žemės sklypo savininkų Ž. L. ir G. L. apeliacinius skundus, pats atsakovas G. J. apeliacinio skundo nepadavė, sutinkamai su CPK 302 str., 48 str., apeliacinės instancijos teisme atitinkamu procesiniu sprendimu turėtų būti įformintas Ž. L. ir G. L. atsakovo G. J. procesinių teisių perėmimas ir byla toliau turėtų būti nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme atsakovais ir apeliantais dėl kelio servituto nustatymo žemės sklype Nr. 137-1 laikant šio žemės sklypo savininkus Ž. L. ir G. L..

Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ieškovės atstovas eilę kartų siūlė atsakovams pateikti įrodymus (turto vertinimus, rinkos vertės pokyčio studijas ar pan.) apie žemės sklypų verčių netekimą dėl kelio servituto juose, tačiau atsakovai tokių įrodymų pirmosios instancijos teismui neteikė. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiomis VĮ Registrų centras nustatytomis žemės sklypų vertėmis, atsižvelgdamas į kiekviename žemės sklype nustatyto kelio servituto užimamą plotą ir žemės sklypų, kuriems reikalingas naudojimasis servitutiniu keliu, skaičių, t.y. kad servitutinių kelių užimamas plotas naudojamas ir pačių atsakovų pravažiavimui, pripažindamas pagrįstais ieškovės pateiktus paskaičiavimus (III t., b.l. 78), priteisė iš ieškovės už kelio servituto nustatymą kiekvienam iš atsakovų teismo sprendime nurodyto dydžio pinigines kompensacijas. Atsakovai turėjo visas galimybes pateikti pirmosios instancijos teismui rinkos vertės pokyčio studijas, kurias dabar teikia pirmosios instancijos teismui, tačiau per eilę teismo posėdžių jų neteikė. Pirmieji teismo posėdžiai netgi buvo atidėti remiantis tuo, kad atsakovių L. P. ir D. L. atstovas prašė teismo sudaryti atsakovėms galimybę užsakyti turto vertinimus ir pateikti juos į bylą, tačiau per eilę vėliau sekusių teismo posėdžių jie nebuvo pateikti ir nebuvo nurodytos jokios priežastys, dėl kurių jie nebuvo pateikti. Kiti atsakovai prašymų dėl tokių įrodymų pateikimo nereiškė ir jokių įrodymų šiuo klausimu neteikė. Iš kartu su apeliaciniu skundu teikiamų rinkos vertės pokyčio studijų matyti, kad jos buvo užsakytos tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl darytina išvada, kad šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, t.y. egzistuoja CPK 314 str. įtvirtinta sąlyga, kuriai esant nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme negali būti priimti. Taip pat neegzistuoja ir CPK 314 str. nurodyta išimtis, kuriai esant šie įrodymai galėtų būti pateikti apeliacinės instancijos teismui, t.y. įrodymų pateikimo būtinybė neiškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nes teismo sprendimas patenkinti ieškinį pats savaime negali būti pripažįstama kaip aplinkybė, sąlygojanti naujų įrodymų pateikimo būtinybę.

Rinkos vertės pokyčio studijos negali būti prijungiamos prie bylos, nes jos yra netinkamu rašytiniu įrodymu. Šios rinkos vertės pokyčio studijos nėra įrodymu, gautu CPK 212 str. nustatyta tvarka, t.y. nėra eksperto išvados. Sutinkamai su CPK 197 str. 1 d., atsižvelgiant į tai, kad šios studijos sudarytos turto vertintojo, jos galėtų būti laikomos privačiais rašytiniais įrodymais, jei atitiktų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21-22 str. reikalavimus, keliamus turto vertinimo ataskaitai. Tačiau tai nėra turto vertinimo ataskaitos, o rinkos vertės pokyčio studijos, prilygintinos turto vertintojo raštu išdėstytai nuomonei, kuri sutinkamai su CPK 197 str. 2 d., negali būti viršesnių įrodymu, nei byloje esančiuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose - nekilnojamojo turto registro išrašuose ir VĮ Registrų centras skelbiamoje informacijoje - esantys duomenys. Tai, kad rinkos vertės pokyčio studijos yra tik turto vertintojo raštu išdėstyta nuomonė, patvirtina ir tai, kad jose skaičiavimai atliekami lyginamuoju metodu, tačiau palyginimui imamos namų valdos, kuriose nėra nustatyti kelio servitutai; žemės sklypuose nuo Nr. 137-4 iki Nr. 137-11 be kelio servituto ieškovės žemės sklypui toje pačioje vietoje jau yra nustatyti kelio servitutai 2001-07-26 apskrities viršininko įsakymu; kelio servituto įtaka vertinamiems žemės sklypams (procentinis vertės sumažėjimo dydis) nustatomas remiantis prielaidomis ir nesivadovaujant jokiais objektyviais duomenimis; vertės pokyčio studijoje Nr. 13-07 vertinamos tik 2 namų valdos, tačiau išvados teikiamos dėl 9 namų valdų vertės pokyčių, kurie nustatomi remiantis prielaidomis ir nesivadovaujant jokiais objektyviais duomenimis; skaičiuojama ne tik žemės sklypų, bet ir statinių vertė, nors joks servitutas statiniams nebuvo nustatytas; skaičiuojama nepastatytų gyvenamųjų namų vertė, nežinant kokios vertės gyvenamieji namai bus pastatyti. Rinkos vertės pokyčio studijos Nr. 13-07 prieduose yra bylai reikšmingi žemės sklypų Nr. 137-1 ir Nr. 137-10 nekilnojamojo turto registro išrašai, patvirtinantys šių žemės sklypų savininkų pasikeitimus, todėl šie nekilnojamojo turto registro išrašai savarankiškai turėtų būti prijungti prie bylos (neprijungiant pačios rinkos vertės pokyčio studijos Nr. 13-07).

UAB „Kauno keliai“, UAB „Svaitina“ ir UAB „Kaduva“ komerciniai pasiūlymai, neturėtų būti prijungti prie bylos remiantis CPK 314 str. nuostatomis, nes šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme ir neegzistuoja šioje teisės normoje įtvirtintos išimtys, dėl kurių jie galėtų būti prijungti apeliacinės instancijos teisme. Be to, šie rašytiniai įrodymai nepatvirtina įrodinėjamų aplinkybių, kad apeliantai ar asmenys, iš kurių jie įsigijo žemės sklypus, nutiesdami kelią toje dalyje, kurioje teismas ieškovei nustatė kelio servitutą, iš tiesų patyrė tokio dydžio išlaidas ar kad jas žemės sklypų pardavėjams apmokėjo. Komerciniuose pasiūlymuose nurodomos būsimos galimos išlaidos, jei reikėtų nutiesti kelią, tuo tarpu patys apeliantai pripažįsta, kad kelias iki galinių žemės sklypų Nr. 137-5 ir Nr. 137-6 iš dalies yra nutiestas, tačiau neteikia jokių įrodymų apie tam tikslui turėtas išlaidas. Apeliantai taip pat nepateikia jokių įrodymų, kad tiesiant kelią iki galinių žemės sklypų Nr. 137-5 ir Nr. 137-6 buvo atlikti visi komerciniuose pasiūlymuose nurodyti darbai ir kad už juos buvo sumokėta tiek, kiek nurodyta šiuose komerciniuose pasiūlymuose. Taip pat nelogiškas ir nepagrįstas atsakovių L. P. ir D. L. argumentas, kad išlaidos kelio įrengimui per joms priklausančius 2 galinius žemės sklypus Nr. 137-5 ir Nr. 137-6 gali siekti nuo 52 755 Lt iki 61 107 Lt, kai tuo tarpu komerciniuose pasiūlymuose dėl kelio įrengimo per kitus žemės sklypus nurodoma, kad kelio įrengimas per 9 žemės sklypus kainuoja nuo 59 916 Lt iki 63 142 Lt (anot kitų atsakovų - 61 451 Lt), t.y. daug kartų brangiau, nei per 2 atsakovių L. P. ir D. L. žemės sklypus. Be to, kelio servitutas yra daiktinė teisė, nustatoma žemės sklypo atžvilgiu, t.y. teisė naudotis svetimu žemės sklypu. Tuo tarpu sutinkamai su Kelių įstatymo 2 str. 3 d., kelias (kuris iš dalies yra nutiestas iki žemės sklypų Nr. 137-5 ir Nr. 137-6, taip pat kuris bus tiesiamas per žemės sklypus Nr. 137-5 ir Nr. 137-6) yra inžinerinis statinys. Todėl klausimas dėl kompensacijos apeliantams priteisimo už jų žemės sklypuose įrengtą ar būsimą kelią, kaip inžinerinį statinį, nėra šios byloje nagrinėjimo dalyku. Šios bylos nagrinėjimo dalyku yra klausimai dėl daiktinių teisių (servitutų) į žemės sklypus nustatymo ir kompensacijos už dėl to atsiradusių žemės sklypų verčių pokyčius priteisimo, tuo tarpu klausimai dėl to, kieno lėšomis turės būti baigiamas tiesti ir asfaltuojamas ar kitokia danga dengiamas esamas kelias, kam ir kiek kompensuojama už atliktus kelio tiesimo darbus, kieno lėšomis turės būti tiesiama likusi kelio atkarpa per žemės sklypus Nr. 137-5 ir Nr. 137-6, kaip tai turės būti daroma, kokios medžiagos bus naudojamos ir kiti su keliu, kaip inžineriniu statiniu, susiję klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku ir tarp kelio, kaip inžinierinio statinio, naudotojų turės būti sprendžiami atskirai. Todėl darytina išvada, kad kartu su apeliaciniu skundu pateikti komerciniai pasiūlymai kelio įrengimui nėra susiję su nagrinėjama byla, šis klausimas iš apeliantų pusės nebuvo keliamas pirmosios instancijos teisme, todėl šie nauji įrodymai turėtų būti atsisakyti prijungti apeliacinės instancijos teisme ne tik CPK 314 str., bet ir CPK 180 str. pagrindu.

Apeliantės L. P. ir D. L. kartu su savo apeliaciniu skundu teikia J. K. individualios įmonės parengtą žemės sklypų išdėstymo schemą, įrodinėdamos, kad tarp ieškovės žemės sklypo ir jų žemės sklypų Nr. 137-5 ir Nr. 137-6 esančiame melioracijos griovyje yra valstybinė žemė. Tačiau šis naujas rašytinis įrodymas apeliacinės instancijos teisme taip pat neturėtų būti prijungti prie bylos remiantis CPK 314 str. nuostatomis. Be to, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu tiek ieškovės, tiek atsakovių L. P. ir D. L. atstovai pripažino, kad melioracijos griovys patenka į šalių žemės sklypus, t.y. 1/2 dalis į ieškovės žemės sklypą ir likusi 1/2 dalis į atsakovių L. P. ir D. L. žemės sklypus. Tam neprieštaravo ir trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos atstovai. Tuo tarpu ta aplinkybė, kad J. K. individuali įmonė parengė žemės sklypų išdėstymo schemą ir joje pateikė nuorodą į melioracijos griovį pažymėdama, kad tai valstybinė žemė, savaime jos nedaro valstybine žeme. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kad nurodytas melioracijos griovys yra valstybinėje, o ne šalių žemėje. Kita vertus, jei ir paaiškėtų, kad nurodytas melioracijos griovys yra valstybinėje žemėje, šioje byloje priimtas teismo sprendimas neužkerta kelio ieškovei kreiptis į byloje trečiuoju asmeniu dalyvavusią Nacionalinę žemės tarnybą, kad čia taip pat būtų nustatytas kelio servitutas patekimui į ieškovės žemės sklypą, kad vėliau šio kelio servituto pagrindu ieškovė galėtų įsirengti pravažiavimui per melioracijos griovį reikalingą inžinerinį statinį.

Byloje taip pat teikiami dokumentai apie atsakovų D. D. ir E. D. šeimos sudėtį, kuriais šie apeliantai įrodinėja, kad žemės sklypą Nr. 137-7 įsigijo ir gyvenamąjį namą jame stato šeimos poreikiams, namų valdoje augs jų nepilnamečiai vaikai. Tačiau šie nauji rašytiniai įrodymai apeliacinės instancijos teisme taip pat neturėtų būti prijungti prie bylos remiantis CPK 314 str. nuostatomis, kita vertus, šiais rašytiniais įrodymais įrodinėjamos aplinkybės nesudaro pagrindo ieškovės ieškinį šių asmenų atžvilgiu atmesti.

Teismas vertindamas atsakovų pateiktus kelio servituto nustatymo variantus, t.y. kelio servituto nustatymo alternatyvas kituose žemės sklypuose, remdamasis brėžiniais ir atlikta vietos apžiūra, priėjo pagrįstų ir teisingų išvadų, kad kelio servitutai turėtų būti nustatyti per atsakovų žemės sklypus, nes: 1) žemės sklypuose nuo Nr. 137-1 iki 137-4, nuo 137-7 iki 137-11 jau yra nustatyti kelio servitutai 2001-07-26 apskrities viršininko įsakymu, todėl nustačius ieškovei papildomus kelio servitutus per šiuos žemės sklypus, neišeinant už esamo servitutinio kelio ribų, šių žemės sklypų savininkų teisės bus mažiau ribojamos, nei tų žemės sklypų savininkų, per kurių žemę atsakovai siūlė nustatyti kelio servitutą (per kurią neina servitutiniai keliai); 2) nustačius kelio servitutą per atsakovų žemės sklypus, kelias faktiškai turėtų prasitęsti tik per žemės sklypus Nr. 137-5 ir 137-6; kelio įrengimas per šiuos žemės sklypus atstumo prasme yra mažiausias, lyginant su visais kitais atsakovų pateiktais kelio servituto nustatymo variantais kitų asmenų žemės sklypuose. Apeliantų argumentai, kad nustačius kelio servitutą per atsakovų žemės sklypus turės būti užkasamas ieškovės ir atsakovės žemės sklypus skiriantis melioracijos griovys, yra nepagrįsti, nes melioracijos griovio užkasimas nėra reikalingas; nustačius kelio servitutą ieškovė pravažiavimui per melioracijos griovį turės įsirengti reikalingą inžinerinę sistemą. Tuo tarpu apeliantų argumentai, kad ieškovei tai gali brangiai kainuoti, nėra susijęs su pačių apeliantų teisėmis ir interesais. Atsižvelgiant į tai, kad servitutas yra daiktinė, o ne prievolinė teisė, sprendžiant klausimą kur nustatyti kelio servitutą, prioritetas turėtų būti teikiamas kelio servituto nustatymui į kuo mažesnį žemės sklypo plotą, o ne kuo mažesnį žemės sklypų savininkų skaičių. Apeliantų argumentai, kad nustačius kelio servitutą per atsakovų žemės sklypus labiau ribojamas jų privatumas, nei būtų ribojamas tų asmenų, kurių žemės sklypuose atsakovai siūlė nustatyti kelio servitutą, yra nepagrįsti, nes visi atsakovų siūlyti kelio servituto nustatymo variantais per kitų asmenų žemės sklypus taip pat yra susiję su kelio servituto nustatymu per privačių asmenų žemę. Servituto nustatymas visais atvejais yra susijęs su tarnaujančiojo daikto savininkų teisių ribojimu, tačiau ši aplinkybė pati savaime nesąlygoja servituto nustatymo neteisėtumo.

Apeliantai nepagrįstai nurodo, kad ieškovė turėjo į bylą pateikti kelio servituto schemą. Tokio reikalavimo įstatymas įsakmiai nenumato. Apeliantai šiuo klausimu remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009 ir 2012-03-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012 pateiktais teisės aiškinimo ir taikymo klausimais. Tačiau nurodytų bylų aplinkybės ratio decidendi nesuptampa su šios bylos aplinkybėmis. Ieškovės ieškinio reikalavimai suformuluoti aiškiai, nurodant kur turėtų būti nustatytas kelio servitutas -žemės sklypuose nuo Nr. 137-1 iki 137-4, nuo 137-7 iki 137-11 kelio servitutas buvo prašomas nustatyti tose pačiose ribose, kurios apibrėžtos 2011-07-26 apskrities viršininko įsakymu, o žemės sklypuose nuo Nr. 137-5 iki 137-6 po 2 metrus nuo šių žemės sklypų tarpusavio ribos. Nei vienas iš atsakovų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nekėlė klausimo, kad ieškovės reikalavimas jiems būtų neaiškus, tokio klausimo apeliantai nekelia ir savo apeliaciniuose skunduose, o tik formaliai cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, iš kurių pačių apeliantų nurodomoje 2012-03-28 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2012 pasisakyta, kad kelio servituto schema gali būti nerengiama, kai kelio servitutas nustatomas jau esamuose keliuose ar kitais atvejais. Akivaizdu, kad tai priklauso nuo kiekvienos bylos faktinių aplinkybių.

Ieškovė nurodė, kad per tą vietą, kurioje yra atsakovų žemės sklypai, iki 2001-07-16 įvykusio žemės sklypo Nr. 137 padalijimo į atskirus žemės sklypus nuo Nr. 137-1 iki 137-11, ėjo kelias į ieškovės žemės sklypą. Ieškovė tai įrodinėjo žemės sklypo planu prie 1997-05-26 pirkimo-pardavimo sutarties. Apeliantės L. P. ir D. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad šiam keliui nebuvo suteiktas joks teisinis statusas, jis nebuvo įregistruotas ar pažymėtas kaip servitutas. Tačiau nepaisant šių formalių aplinkybių buvimo ar nebuvimo, kelias per atsakovų žemės sklypus iki ieškovės žemės sklypo faktiškai egzistavo ir buvo nurodytas ieškovės žemės sklypo plane. Aplinkybes, kaip jis buvo panaikintas, atspindi į bylą pateikti Kauno r. žemėtvarkos skyriaus 2006-09-06, 2006-12-07 ir 2007-02-15 raštai. Šie raštai, pagal CPK 197 str. 2 d., esantys oficialiais rašytiniais įrodymais, patvirtina, kad ieškovė turėjo patekimą į savo žemės sklypą per tą vietą, kur šiuo metu yra atsakovų žemės sklypai. Ši aplinkybė tarnauja kaip papildomas argumentas, kodėl kelio servitutai turėjo būti nustatyti per atsakovų žemės sklypus, o ne per kitų asmenų žemės sklypus, per kuriuos joks kelias į ieškovės žemės sklypą niekada nėjo.

Nepagrįsti apeliančių L. P. ir D. L. apeliacinio skundo argumentai, kad kelio servitutas per joms priklausančius žemės sklypus Nr. 137-5 ir 137-6 neturėjo būti nustatytas, nes šiuose žemės sklypuose statomi dvibučiai gyvenamieji namai, užstatymas labai tankus, o nustačius kelio servitutą įsigalioja CK 4.119 str. 2 d. įtvirtinti apribojimai 3 metrų atstumu nuo servitutinio kelio kraštų bei Vyriausybės 1992-05-12 nutarimu Nr. 343 3.1.4 punktu įtvirtinti apribojimai 10 metrų nuo servitutinio kelio kraštų. Tačiau pastarieji Vyriausybės nutarime nurodyti ribojimai taikomi viešiesiems, o ne servitutiniams keliams, servitutiniams keliams taikomi 3 metrų ribojimai nuo servitutinio kelio kraštų pagal CK 4.119 str. 2 d. Be to, atsakovės L. P. ir D. L. žemės sklypus Nr. 137-5 ir 137-6 įsigijo po šios civilinės bylos iškėlimo teisme. Teismas CPK 137 str. 6 d. nustatyta tvarka 2011-08-03 pranešė VĮ Registrų centrui apie bylos iškėlimą, todėl darytina išvada, kad atsakovės L. P. ir D. L. žemės sklypus įsigijo prisiimdamos galimą bylinėjimosi ir kelio servituto nustatymo juose riziką. Be to, teismas 2011-12-19 nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių pagalba taikė šioms atsakovėms apribojimus dėl statybų 5 metrų atstumu iki jų žemės sklypų tarpusavio ribos (t.y. 3 metrų atstumu nuo galimo servitutinio kelio kraštų) užtikrinant būsimą CK 4.119 str. 2 d. reikalavimų įgyvendinimą. Atsakovės gyvenamųjų namų statybą pradėjo laikantis šių apribojimų, tokiu būdu ne tik pasirengdamos galimam kelio servituto nustatymui, bet ir prisiimdamos galimą kelio servituto nustatymo riziką, kurią turėjo pasverti priimdamos sprendimą statyti vienbučius ar dvibučius gyvenamuosius namus joms priklausančiuose žemės sklypuose.

Ieškovės nuomone, byloje yra surinkti visi reikalingi įrodymai teisingam pirmosios instancijos peržiūrėjimui apeliacine tvarka. Apeliantai iš esmės nenurodė motyvų, kuriais remiantis byla apeliacinės instancijos teismo turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Visus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus apeliantai išsamiai nurodė savo apeliaciniuose skunduose, ieškovė dėl apeliacinių skundų argumentų išsamiai pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl dėl šalių nurodytų argumentų galima pasisakyti bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant rašytinio proceso tvarka.

Atsiliepimu į atsakovių L. P. ir D. L. apeliacinį skundą atsakovai D. D., E. D., UAB „Raudonoji lapė“, N. S., O. S., G. P., V. B., R. B., R. B. bei neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys V. Č., E. Č., Ž. L., G. L. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog nėra nusistovėjusio, seniau naudoto servitutinio kelio, į kurį atsižvelgiant turėtų būti nustatytas servitutas. Pažymi, jog ieškovės pateiktoje 1997 m. gegužės 18 d. privačios žemės sklypo pirkimo-pardavimo nurodytas žymėjimas nenurodo servitutinio kelio vietos. Taip pat sutinka su skundo argumentais, jog teismas nepagrįstai atmetė penkis alternatyvius servituto nustatymo vietos variantus bei nustatė per mažą kompensacijos dydį.

Kitų atsiliepimų negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliantų apeliacinių skundų argumentus ir bylos medžiagą nepripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme yra būtinas (CPK 322 straipsnis).

Atsakovių D. L. ir L. P. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovų D. D., E. D. ir kitų bei neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų V. Č., E. Č. ir kitų apeliaciniai skundai tenkintini.

Atsakovų D. D., E. D. ir kitų bei neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų V. Č., E. Č., Ž. L., G. L. apeliaciniuose skunduose keliami procesinės teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai dėl asmenų neįtrauktų į procesą teisių gynimo ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo pripažinimo tuo atvejui, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Kasacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija nagrinėdama civilinę bylą Nr. 3K-3-265/2008 savo 2008 m. balandžio 30 d. nutartyje pažymėjo, kad įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-159-2007). Tai savo ruožtu reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo įtakota neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas sprendė kelio servituto tarp žemės savininkų nustatymą ir patenkinęs ieškovės ieškinį nustatė kelio servitutą sklypuose priklausančiuose atsakovams, o taip pat ir neįtrauktiems į bylos nagrinėjimą asmenims V. Č., E. Č., Ž. L., G. L.. Pagal CPK 266 straipsnį teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisiniai padėčiai ar pasekmėms. Nustatyta, kad V. Č. ir E. Č. žemės sklypo Nr. 137-10 dalį įgijo iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme iš esmės pabaigos (2012-06-08 ), o Ž. L. ir G. L. žemės sklypą Nr. 137-1 įgijo po apylinkės teismo sprendimo priėmimo ir paskelbimo. Bylos duomenimis po 2012-06-08 pirmosios instancijos teismas atlikinėjo procesinius veiksmus byloje, tačiau į bylą atsakovais ginčo žemės sklypų savininkai V. Č. ir E. Č. įtraukti nebuvo. Paaiškėjus, kad nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. Taigi, teismas nėra atleistas nuo pareigos nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus su ja susijusius suinteresuotus asmenis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad į bylą neįtrauktų asmenų V. Č. ir E. Č. materialiosioms teisėms ir pareigoms priimtas teismo sprendimas turi tiesioginės reikšmės, todėl nustačius tokį procesinės teisės normų pažeidimą yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas tokių padarytų pirmosios instancijos teismo procesinės teisės pažeidimų ištaisyti negali.

Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo kiti apeliantų apeliacinių skundų argumentai neanalizuotini.

Nagrinėjant bylą iš naujo nurodyti pažeidimai šalintini.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.