Vilniaus apygardos teismo nutartis

1.1.4.4.2; 1.1.4.4.5; 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.1.8.7.3; 1.1.8.10.1; 1.1.8.10.3; 1.1.8.10.5; 1.2.14.3.1; 2.4.6.1

2024 m. gegužės 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-03-05 nuosprendžio, kuriuo

A. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, bausmių apėmimo būdu, subendrinta su bausmėmis, paskirtomis Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023-10-26 nuosprendžiu ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-11-14 nuosprendžiu, griežtesne – 1 metų ir 6 mėnesių – laisvės atėmimo bausme apimant švelnesnes bausmes, ir A. G. paskirta subendrinta 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, subendrinta bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023-10-26 nuosprendžiu, prie griežčiausios – 1 metų ir 6 mėnesių – laisvės atėmimo bausmės pridedant dalį – 7 mėnesius laisvės atėmimo – bausmės, ir A. G. paskirta galutinė subendrinta 2 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė;

Iš A. G. ir S. S. solidariai priteista civilinei ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 172,80 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Bylos procesas dėl nukentėjusiojo S. D. (S. D.) civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo nutrauktas.

Šiuo nuosprendžiu S. S. pripažinta kalta pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 40 parų arešto bausmė; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 5 punktu, 8 punktu, paskirtos arešto bausmės vykdymas atidėtas 5 mėnesiams, be intensyvios priežiūros, nustatant įpareigojimus:

1) visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje;

2) pareigą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuosprendis S. S. dalyje neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis A. G., pripažįsta įvykdęs nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka su jo veiksmų kvalifikavimu, teismo išvadomis, jog jis įvykdė plėšimą, veikdamas kartu su S. S.. A. G. nurodo, kad veikė vienas, S. S. apie savo neteisėtus veiksmus neinformavo, ji nematė, kad šis pagrobė jam svetimą, prekybos centrui priklausantį turtą, o fizinis kontaktas tarp jo ir nukentėjusiojo S. D. įvyko nuteistajam ginantis ir mėginant pabėgti nuo jį sulaikiusio neprisistačiusio asmens. Remiantis šiomis aplinkybėmis nuteistasis iš esmės prašo jo veiksmus perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis A. G. taip pat nesutinka su paskirta laisvės atėmimo bausme, mano, kad ji yra per griežta.

6. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įrodymais pripažintus duomenis bei A. G. apeliacinį skundą, daro išvadą, kad, priešingai nei skunde nurodo nuteistasis, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarytą nusikaltimą kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį kaip plėšimą, įvykdytą bendrais veiksmais kartu su S. S., o nuteistajam paskirta bausmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai ir teisinga. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, bausmės skyrimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu ir nedaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-03-05 nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu. Pažymėtina, jog nuteistoji S. S. apeliacinio skundo dėl šio nuosprendžio nėra pateikusi, todėl dėl S. S. veiksmų vertinimo ir jų kvalifikavimo, kolegija pasisako tik tiek, kiek tai susiję su A. G. skunde nurodomomis aplinkybėmis dėl bendrininkavimo bei veiksmų kvalifikavimo.

7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

Dėl A. G. veiksmų kvalifikavimo

8. Skundžiamu nuosprendžiu A. G. pripažintas kaltu dėl to, kad veikdamas kartu su S. S. įvykdė plėšimą, kuomet A. G., 2023-02-28, apie 9.51 val., iš parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, prekių lentynos paėmė keturis skirtingus alkoholinių gėrimų butelius, kuriuos paslėpė po striuke, ir ėjo pro parduotuvės kasas, šių prekių nepateikęs apmokėjimui, po ko buvo sustabdytas apsaugos darbuotojo S. D., dėl ko, siekdamas išsaugoti paimtą svetimą turtą, panaudojo fizinį smurtą prieš apsaugos darbuotoją S. D., t. y. suėmęs kaklą abiem rankomis smaugė, padarydamas S. D. poodinę kraujosruvą su odos nubrozdinimu kaklo kairėje pusėje, taip pat sugriebęs spaudė kairės rankos rodomąjį pirštą, taip sukeldamas S. D. fizinį skausmą, ir grumtynių metu pargiovęs S. D. ant žemės, padarė jam poodinę kraujosruvą dešiniame kelyje, taip sukeldamas nežymų jo sveikatos sutrikdymą ir pasišalino iš parduotuvės pro S. S., pritarusios fizinio smurto naudojimui, saugotas nuo užsidarymo automatines parduotuvės duris. Nuteistasis A. G. neneigia pagrobęs svetimą turtą, tačiau mano, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami kaip atvirtoji vagystė ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis nusikaltimą įvykdė bendrais veiksmais su S. S.

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį, daro išvadą, kad apelianto prašymas dėl veikos perkvalifikavimo iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį yra nepagrįstas, jį tenkinti įstatyminio pagrindo nėra, o nuteistojo veika tinkamai kvalifikuota kaip plėšimas.

10. Iš skundo turinio matyti, jog nuteistasis A. G. iš esmės nesutinka su svetimo turto pagrobimo metu įvykusio fizinio kontakto ir panaudotos fizinės jėgos vertinimu. Nuteistasis teigia, jog fizinę jėgą nukentėjusiojo S. D. atžvilgiu panaudojo mėgindamas atplėšti nukentėjusiojo rankas nuo savęs, po to, kai nesėkmingai jam bandant pabėgti nuo jo, įvyko grumtynės ir nukentėjusysis užgriuvo ant nuteistojo, dėl ko jo atlikti veiksmai nesudaro plėšimo sudėties. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, tokią nuteistojo išsakomą poziciją vertina kaip siekį sušvelninti savo teisinę padėtį.

11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog kaltinamojo veiksmai atitinka plėšimo sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Bylos duomenimis – liudytojos L. M., nukentėjusiojo S. D. parodymais, apsaugos vaizdo kameromis užfiksuotais vaizdo įrašais, iš dalies ir nuteistųjų parodymais – nustatyta, kad A. G., kartu su S. S., pasiskirstę užduotimis, atėjo į prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“, kur, S. S. liko prie parduotuvės durų, o A. G., nuėjęs į prekybos centro vidų, iš parduotuvės prekių lentynų paėmė keturis skirtingus alkoholinių gėrimų butelius, kuriuos paslėpė po striuke, ir praėjo pro parduotuvės kasas, už prekes nesumokėjęs. Šiuos A. G. veiksmus, iš antrojo prekybos centro aukšto, pastebėjo parduotuvės apsaugos darbuotojas S. D., kuris, iš karto nuėjo prie centrinių parduotuvės durų, o jį pastebėjęs nuteistasis, grįžo atgal į prekybos centro salės vidų ir nurodė nukentėjusiajam paliksiantis prekes, kad šis jį paleistų, tačiau nukentėjusiajam nesutikus ir nurodžius, jog bus kviečiama policija, A. G. bandė pabėgti iš parduotuvės, o nukentėjusysis – jį sulaikyti. Nukentėjusysis suėmė nuteistąjį rankomis, po ko A. G. sugriebė S. D. už kaklo ir smaugdamas, nukentėjusiojo S. D. parodymais, nurodė jį paleisti, kitaip – A. G. jį pasmaugs, tačiau nukentėjusysis to nepadarė. Grumtynėms tęsiantis nuteistasis kartu su nukentėjusiuoju parkrito ant žemės, po ko abu atsistojo toliau grūmėsi judėdami link parduotuvės išėjimo durų/prekybos centro vežimėlių, kur A. G. išeiti iš parduotuvės padėjo nuteistoji S. S., paimdama jį už rankos, tempdama ir bandydama padėti jam išsilaisvinti nuo nukentėjusiojo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, nuteistųjų vaidmenis, tyčios kryptingumą, panaudotą fizinį smurtą, šių veiksmų intensyvumą ir kilusias pasekmes, pagrįstai A. G. veiksmus kvalifikavo kaip plėšimą.

12. Pažymėtina, kad pagal BK 180 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas atsakomybėn už turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.

13. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 ar pagal BK 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu.

14. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad nuteistas iš tiesų vykdė vagystę, tačiau šiuo atveju ji truko iki momento, kai nuteistasis, praėjęs parduotuvės kasas ir pastebėjęs nukentėjusįjį grįžo į parduotuvės salę. Pažymėtina, jog svetimo turto pagrobimas taip pat gali būti padarytas vagystės metu, kuri, dėl nusikalstamos veikos metu panaudoto fizinio smurto panaudojimo būdo, gali peraugti į plėšimą, jei smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo padaryti iš karto po to, kai turtas buvo užvaldytas siekiant išlaikyti užvaldytą turtą, kaltininkui dar neturėjus realios galimybės turtu naudotis ar disponuoti (žr. Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo ar iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 5 punktą). Aptartos teismų praktikos kontekste, šiuo atveju A. G. ketinimas įvykdyti vagystę, atsiradus kliūčiai ir pasikeitus tyčios kryptingumui, peraugo į plėšimą, tad toliau sekę tyčiniai nuteistojo veiksmai – grumtynės su nukentėjusiuoju, fizinio smurto panaudojimas tiek nukentėjusįjį smaugiant, tiek laužant jam pirštus – turint tikslą išlaikyti pagrobtą turtą įrodo, jog A. G. veiksmai atitinka plėšimo nusikaltimo požymius. Būtent tai, jog nuteistasis suprato, kad nukentėjusysis trukdo jam pilnai užvaldyti turtą, aktyviais veiksmais bando jį sulaikyti, A. G. pradėjus smaugti nukentėjusįjį ir grasinant jį pasmaugti, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis, pagrindžia ne jo siekį apsiginti nuo nukentėjusiojo, veikusio teisėtai, o jį pašalinti ar neutralizuoti kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą.

15. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko nepagrįstus skundo argumentus apie tai, kad nukentėjusysis pirmasis užgriuvo ant A. G., kas neva nuteistąjį privertė toliau gintis. Kaip jau minėta, bylos duomenimis nustatyta, jog vagystė transformavosi į plėšimą nuo to momento, kuriuo nukentėjusiajam nuteistąjį, šis abejomis rankomis, siekdamas neutralizuoti nukentėjusįjį ir pašalinti jį kaip kliūtį, trukdančią užvaldyti svetimą turtą, pradėjo jį smaugti. Tolimesnės grumtynės ir skunde minimas griuvimas (kuris, priešingai nei nurodoma skunde, įvyko abejiems grumtynių dalyviams krintant kartu, ką patvirtina kitų objektų protokolu apžiūrėtas ir aprašytas vaizdo įrašas „D05_20230228095158“, kurio 1.29 minutę užfiksuotas kritimas (1 t., b. l. 45-48) yra besitęsiančio nuteistojo naudojamo smurto tęsinys ir niekaip nepagrindžia skunde keliamos gynybos versijos. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavęs įvykių grandinę bei nuteistojo tyčios transformaciją ir kryptingumą, jo veiksmus teisingai kvalifikavo kaip atitinkančius plėšimo sudėtį, todėl pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir pakeisti skundžiamą nuosprendį, nuteistojo veiksmus perkvalifikuojant į atvirą vagystę, nėra.

16. Nepagrįsti ir nuteistojo argumentai dėl netinkamo įrodymų – nukentėjusiojo parodymų – vertinimo. Nors nuteistasis teigia, jog S. D. teisiamojo posėdžio metu nurodė neteisingas įvykio aplinkybes apie nuteistojo veiksmais jam nuskeltą dantį ir suduotus smūgius į šonus, tačiau teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi bylos medžiagą įrodymų vertinimo aspektu, pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kurie viso proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs, o juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (liudytojos L. M. parodymai, apsaugos vaizdo kameromis užfiksuoti vaizdo įrašai) neturi. Pažymėtina, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytoja parodymus davė įspėti dėl melagingų parodymų davimo, o juos, kaip minėta, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti šių parodymų patikimumu. Pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu taip pat nesudaro ir tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis negalėjo patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dalyje dėl A. G. jam suduotų smūgių į šonus, o kadangi sužalojimai dešinėje kūno pusėje ties šonkauliais nebuvo fiksuoti ir specialisto išvadoje, pirmosios instancijos teismas tokią aplinkybę iš kaltinimo pašalino. Atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis pirmosios instancijos teisme buvo apklausiamas praėjus vieneriems metams po įvykio, todėl vien tai, kad nebeprisiminė visų įvykio aplinkybių, kurias nurodė apklausiamas tuoj po įvykusio įvykio ir kuriais remiantis buvo surašytas prekybos centro pareiškimas, ir kad nusprendė atsiimti savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymų patikimumu ir juos vertinti kritiškai.

17. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo veiksmus kvalifikavo kaip atliktus kartu su S. S., jai nusikalstamoje veikoje atliekant padėjėjo vaidmenį, kadangi, anot nuteistojo, S. S. nežinojo apie jo ketinimą įvykdyti vagystę, o prasidėjus smurtiniam konfliktui ji tiesiog stovėjo ir žiūrėjo kas vyksta. Vis tik tokie apeliacinio skundo argumentai prieštarauja bylos medžiagoje esantiems duomenimis, dėl ko nėra pagrindo sutikti su apelianto motyvais ir tuo pagrindu pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

18. Nagrinėjamu atveju byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių tai, jog S. S. savo veiksmais padėjo A. G. įvykdyti plėšimą. Pažymėtina, jog nors pati S. S., pirmą kartą apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, jog parduotuvės duris laikė, nes to jos paprašė pats A. G. (1 t., b. l. 143–146), tačiau vėliau ikiteisminio tyrimo metu (2 t., b. l. 81–84) ir apklausiama teisme šiuos parodymus paneigė, vis tik, byloje esantys duomenys, juos vertinant kartu, patvirtina, kad S. S. į prekybos centrą atvyko kartu su A. G. ir jam nuėjus į parduotuvės vidų, liko stovėti iš pradžių lauke prie durų, kur dairėsi į šonus ir į parduotuvės vidų. Nukentėjusiajam mėginant sulaikyti A. G., S. S. atsistojo tarpduryje, trukdydama automatinėms parduotuvės durims užsidaryti ir savo elgesio nepakeitė paprašyta parduotuvės darbuotojos, liudytojos L. M., kuri net mėgino jėga patraukti S. S., kas sustiprina teismo vidinį įsitikinimą, jog S. S. tokiais savo veiksmais siekė padėti A. G., palengvinant jam įvykti svetimo turto pagrobimą, t. y. lengviau pasišalinti iš parduotuvės. Šias aplinkybes patvirtina ir apsaugos vaizdo kameromis užfiksuotas vaizdo įrašas (2 t. viršelio galinė dalis), kuriame matyti, kaip 17.18 įrašo minutę S. S. atsisuka į parduotuvės vidų, žiūri ir nusisuka 17.35 įrašo minutę, o 18.35 įrašo minutę atsistoja tarp automatinių parduotuvės durų, savo kūnu trukdydama joms užsidaryti, dairosi į lauką bei parduotuvės vidų, po ko 22.42 įrašo minutę prie jos prieina liudytoja L. M., kuri bando ją nustumti nuo durų, o 27.00 įrašo minutę grumtynėms persikėlus prie parduotuvės durų, S. S. pačiumpa A. G. už rankų ir traukdama jį kartu su juo išeina į lauką. Pažymėtina, jog visų grumtynių metu S. S. nekvietė pagalbos, o prie jos priėjus liudytojai L. M. ir bandant ją nustumti nuo durų, ši nesitraukė ir savo kūno kalba atrodė nusiteikusi konfliktiškai liudytojos atžvilgiu. Šias aplinkybes taip pat patvirtino ir liudytoja apklausta L. M.. Taigi aptarti įrodymai patvirtina, kad S. S. savo veiksmais pritarė A. G. naudojamam smurtui ir vykdė iš anksto sutartą užduotį – padėti jam pasišalinti iš prekybos centro. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad tiek A. G., tiek S. S. suprato veikę kartu, jų veiksmai nebuvo atsitiktiniai, o suplanuotai vagystei peraugus į plėšimą, S. S. konkliudentiniais veiksmais tam pritarė, todėl pagal padarytų veiksmų pobūdį A. G. veikė kaip vykdytojas, o S. S. veikė kaip padėjėja.

19. Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginiai, kad jis nusikalstamą veiką įvykdė vienas, o atlikti smurtiniais veiksmais jis siekė apsiginti nuo nukentėjusiojo, laikytina jo gynybine versija, kuri paneigta pirmosios instancijos teismo atliktu išsamiu įrodymų tyrimu ir vertinimu. Byloje esančių duomenų pagrindu darytina išvada, kad nuteistasis A. G., veikdamas bendrai su S. S., turėjo tikslą įvykdyti vagystę, tačiau nukentėjusiajam tai pastebėjus ir bandant sulaikyti A. G., šis, siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą, nukentėjusiojo atžvilgiu atliko smurtinius veiksmus, kuriems pritarė S. S., laikydama parduotuvės duris, kad šios neužsidarytų ir padėdama A. G. pasišalinti iš įvykio vietos, todėl A. G. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmės

20. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu ir mano, kad tokia bausmė yra per griežta. Su tokiomis nuteistojo išvadomis nesutiktina. BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

21. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

22. BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, jog asmuo už svetimo turto pagrobimą, panaudojant fizinį smurtą ar grasinimus tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiajam priešintis, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.

23. Pirmosios instancijos teismas individualizuodamas A. G. atžvilgiu skirtiną bausmę atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, baigtumą (padarytas baigtas, apysunkis nusikaltimas nuosavybei; nusikalstamas įvykdytas bendrais veiksmais, kartu su S. S., A. G. veikiant kaip nusikaltimo vykdytojui), kaltės formą ir rūšį (padaryta tyčinė veika). Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino nusikaltimo padarymo aplinkybes (panaudoto smurto pobūdį ir pagrobto turto dydį) bei nuteistojo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir požiūrį į įvykdytą nusikalstamą veiką (nuteistasis viso proceso metu savo kaltę pripažino iš dalies, davė nenuoseklius parodymus dėl smurto prieš S. D. panaudojimo). Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas nuteistojo pripažinimo pagrobus parduotuvei priklausančias prekes ir jo išreikšto gailėjimosi nepripažino atsakomybe lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme, ir nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Skundžiamame nuosprendyje taip pat išsamiai įvertinta ir nuteisėjo asmenybė (anksčiau teistas 20 kartų, iš kurių didžiąja dauguma už nusikalstamas veikas nuosavybei, taip pat baustas administracine tvarka už smulkias vagystes, paskirtų baudų nemoka, nusikaltimo padarymo metu legalaus pajamų šaltinio neturėjo, paskutinį kartą dirbo 2017 m.) ir šių aplinkybių pagrindu nustatė, kad bausmės paskirtis A. G. atžvilgiu gali būti pasiekta paskyrus tik sankcijoje numatytą vienintelę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą – nustatant jos dydį artimą minimaliam.

24. Nuteistasis skunde pažymi, kad apylinkės teismas spręsdamas jam skiriamos bausmės klausimą nepagrįstai vertino tai, kad jis yra bedarbis, paskirtų baudų nemoka ir dėl savo elgesio nedaro teigiamų išvadų, kad teismo nustatytas bausmės dydis yra per griežtas jo padarytam nusikaltimui. Nuteistojo teigimu jis aktyviai keičia gyvenimo būdą, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę įgijo kelias specialybes, registruojasi Užimtumo tarnyboje ir siekia įsidarbinti pagal specialybę, o paskirtas baudas moka pagal išgales, nedidelėmis sumomis, gautomis iš šeimos narių, be to išklausė kelis elgesio keitimo kursus. Nors iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad A. G., būdamas bedarbiu, neturi objektyvių galimybių mokėti jam paskirtų baudų, tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu, būdamas darbingo amžiaus, sąmoningai neužsiėmė jokia darbine veikla ir pasirinko pajamas pragyvenimui gauti iš nusikalstamos veikos padarymo, kas iš esmės paneigia nuteistojo poziciją apie jo resocializaciją ir teigiamus elgesio pokyčius – priešingai, padaryta nauja nusikalstama veika parodo, kad tai yra jo susiformavusio nusikalstamo elgesio padarinys. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nuteistojo A. G. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei asmens charakteristika, sprendžiant iš jo ankstesnio elgesio bei administracinių teisės pažeidimų, leidžia manyti, jog jo priešingas teisei elgesys yra gana sistemingas ir susiformavęs. Atsižvelgiant į tai, kaip ir nurodė apylinkės teismas, darytina išvada, kad A. G. atžvilgiu bausmės tikslai už šią nusikalstamą veiką bus pasiekti tik paskyrus griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Pažymėtina, jog A. G. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra trumpesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis ir savo trukme, atsižvelgiant į bausmės vidurkio dydį (3 metai ir 1 mėnuo), kaip jau minėta, yra artima minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui.

25. Bausmė A. G. yra tinkamai individualizuota – teismas įvertino ne tik padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, atsakomybėn patraukto asmens nekritišką pažiūrį į atliktus veiksmus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat įvertino ir nuteistojo turimus šeiminius ryšius, kurie nesustabdė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo nuteistasis A. G., paskirta bausmė nėra laikytina per griežta ir ribojančia asmenį labiau nei tai yra būtina, jos trukmė nepažeidžia proporcingumo principo, o tai, kad jis turi nedirbančią sugyventinę, su kuria kartu augina mažametį vaiką, taip pat turi senyvo amžiaus tėvus, kuriems reikalinga pagalba ir priežiūra, nelaikytina išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių bausmė turėtų būti švelninama. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė BK 63 straipsnio nuostatas ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 180 str. 1 d. paskirtą bausmę teisingai subendrino su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis. Nustatyta galutinė bausmė yra teisinga, proporcinga, ją keisti ir/ar mažinti – nėra pagrindo.

26. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi visus apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo ir teisės taikymo klaidos nepadarė, teisingai kvalifikavo nuteistojo A. G. veiksmus kaip plėšimą, įvykdytą bendrais veiksmais su kitu asmeniu, o ne kaip atvirą vagystę ir tinkamai individualizavęs paskyrė teisingą bausmę. Atsižvelgiant į tai pagrindo tenkinti nuteistojo A. G. skundo ir keisti skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024-03-05 nuosprendžio - nėra, todėl A. G. apeliacinis skundas atmestinas.

27. Teismui 2024-04-26 buvo pateikta pažyma dėl 156,25 Eur iš nuteistojo A. G. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. (duomenys neskelbtini) straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje A. G. gynėjas buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl 156,25 Eur priteisimo iš A. G. netenkinti.