Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. J. ir R. J., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. T. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. J. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 str. 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda, įpareigojant baudą sumokėti per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo;

R. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams, pagal BK 286 str. viešaisiais darbais 1 metams, įpareigojant per mėnesį išdirbti 40 valandų visuomenės labui. Vadovaujantis BK 63 str. 2 d. 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir R. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str., R. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo;

nukentėjusiajam E. T. pripažinta teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo patenkinimą, o klausimas dėl civilinio ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (LR BPK 115 str. 2 d.);

E. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš R. J. nukentėjusiajam E. T. priteistas 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimas;

D. Ž. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos tenkintas iš dalies ir iš L. J. nukentėjusiajam D. Ž. priteista 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas;

iš L. J. ir R. J. priteista po 1000 Lt proceso išlaidų nukentėjusiajam E. T. už advokato teisinę pagalbą teisme ir po 34 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

L. J. nuteista už tai, kad 2012-03-12, apie 15.40 val., Panevėžyje, namo kieme, adresu: (duomenys neskelbtini), ant šaligatvio ir gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), siekdama policijos pareigūnams sutrukdyti atvesdinti vyrą R. J., elgdamiesi agresyviai, aktyviais veiksmais tyčia nepaklusdama teisėtiems policijos pareigūnų – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo postinio E. T., vyresniojo tyrėjo A. D. ir vyresniojo patrulio D. Ž. reikalavimams R. J. vykti į policijos komisariatą, panaudodama fizinį smurtą, t. y. suėmusi A. D. už rankos ir mėgindama jį nustumti nuo R. J., kūnu stumdama A. D. ir mėgindama įlįsti tarp A. D. ir R. J., E. T. ir A. D. išvedus R. J., sušukusi pareigūnui D. Ž.: ,,aš tau vis tiek akis iškabinsiu“ mėgino jam ranka suduoti į veidą, nagais jį sudraskyti, D. Ž. atsilenkus ir išvengus L. J. smūgių, L. J. sugriebė jam ties kaklu už megztinio (golfo) ir jį suplėšė šiais veiksmais grasindama tuoj pat panaudoti ir panaudodama fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniajam postiniui E. T., vyresniajam tyrėjui A. D., vyresniajam patruliui D. Ž., atliekantiems tarnybines pareigas.

R. J. nuteistas už tai, kad 2012-03-12, apie 15.40 val., Panevėžyje, namo kieme, adresu: (duomenys neskelbtini), ant šaligatvio ir gatvėje ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vengdamas atvesdinimo, elgdamasis agresyviai, aktyviais veiksmais tyčia nepaklusdamas teisėtiems – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniojo postinio E. T., vyresniojo tyrėjo A. D. ir vyresniojo patrulio D. Ž. reikalavimams R. J. vykti į policijos komisariatą, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. A. D. ir E. T. vedant jį suėmus už rankų, muistėsi, sukiojosi mėgindamas pargriauti A. D. ir E. T., kojomis įsispirdamas į žemę priešinosi vedimui, muistydamasis ir sukiodamas rankas priešinosi antrankių uždėjimu, keliu tyčia suduodamas smūgį E. T. į kairės kojos kelio vidinę pusę, nuo smūgio E. T. suklupus, užgriuvo ant E. T. savo kūnu, taip išsilaisvindamas ir pabėgdamas nuo policijos pareigūnų, po to vyresniajam tyrėjui A. D. jį sugavus ir mėginant uždėti R. J. antrankius, delne suspausdamas vieną antrankių dalį ir taip priešindamas jų uždėjimui, panaudodamas fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojams Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus vyresniajam postiniui E. T., vyresniajam tyrėjui A. D., atliekantiems tarnybines pareigas ir dėl kairio kelio minkštųjų audinių sumušimo, kairio kelio sąnario vidinio menisko ir raiščių plyšimo bei patempimo, nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo E. T. sveikatą, jam vykdant tarnybines pareigas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistųjų apeliacinių skundų argumentų

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais ir dėl to, kad apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino neteisingai, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. BPK 301 str. 1 d. norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 str. 1 d. 3 p.), ištirti rašytinius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas apeliantų bylą, nuosekliai aiškinosi įvykio aplinkybes, šalindamas prieštaravimus garsino nukentėjusiųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, ištyrė kitus surinktus rašytinius įrodymus, tarp jų ir A. G. teismo medicininių tyrimų biuro konsultacines išvadas (3 t., 78–87 b. l.) ir, kolegijos nuomone, padarė teisingas išvadas atitinkamai dėl L. J. ir R. J. kaltės nusikaltimų padaryme. Tai, kad minėtos teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados neaptartos skundžiamame nuosprendyje, nereiškia, kad apylinkės teismui apie jas nebuvo žinoma. Nuosprendyje yra išdėstomi tie bylai reikšmingi duomenys, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Konkrečiu atveju minimos teismo medicinos specialisto konsultacinės išvados, į kurias itin apeliuoja nuteistieji, neturi esminės reikšmės šioje byloje, nes joje sprendžiamas ne nukentėjusiųjų E. T., D. Ž. ir A. D. baudžiamosios atsakomybės klausimas. Nuteistųjų L. J. ir R. J. įvykio metu patirti sužalojimai šioje byloje buvo nustatyti teismo medicinos eksperto, atitinkančio BPK 84 str. 1 d. numatytus požymius, išvadomis (2 t., 17; 37 b. l.), savo išvadas ekspertas G. S. patvirtino ir apklausiamas teisiamajame posėdyje (3 t., 55–56 b. l.). Tai, kokio mąsto sužalojimus įvykio metu patyrė nuteistieji (nežymų sveikatos sutrikdymą ar nesunkų sveikatos sutrikdymą) šios bylos esmės nekeičia, nes nustatyta, jog L. J. ir R. J. buvo sužaloti dėl jų pačių kaltų veiksmų.

Priešingai, nei teigiama nuteistųjų apeliaciniuose skunduose, byloje surinktų, ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų pakanka įvertinti tiek nukentėjusiųjų, tiek L. J. ir R. J. veikimo pobūdį, intensyvumą, trukmę, kiekvieno kaltininko veiksmų ypatybes ir kitas svarbias aplinkybes, leidžiančias pripažinti, jog L. J. veiksmų turinys atitinka BK 286 str., o R. J. – BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p., dispozicijose numatytų veikų sudėtis.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama, kad konfliktas 2012 m. kovo 12 d. nuteistųjų namo kieme iš tikrųjų buvo. Tiesa, nuteistieji teisiamajame posėdyje, kaip ir savo apeliaciniuose skunduose, mėgino tikinti nesupratę, kas tokie ir kokiu tikslu atėjo į jų kiemą. Antai L. J. teigė, kad net nėra mačiusi policijos pareigūnų, nežino, kaip atrodo policininkų uniformos, o R. J. tvirtino, kad atėjusių, neprisistačiusių ir jam nežinomų asmenų iš nugaros buvo užkluptas, sumuštas ir išvežtas. Tokie nuteistųjų teiginiai ne tik prasilenkia su elementaria logika, bet iš esmės prieštarauja byloje nustatytoms ir įrodymais pagrįstoms įvykio aplinkybėms.

Pirmiausia, nukentėjusiųjų policijos pareigūnų E. T., D. Ž. ir A. D. atvykimo pagrindo teisėtumą patvirtina Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos prašymas pristatyti R. J. į policijos komisariatą administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, nes pats R. J. kviečiamas neatvyksta (1 t., 9 b. l.). Visiškai priešingai net savo skunde teigia R. J.. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 263 str. numato administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pristatymo į atitinkamą įstaigą sąlygas, kai pastarasis vengia atvykti pats, o ATPK 259 str. aiškiai nurodyta, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, išskyrus tam tikras išimtis, kurios nagrinėjamu atveju neaktualios. Taigi nuo pradžių laikyti R. J. atžvilgiu policijos pareigūnų E. T., D. Ž. ir A. D. veiksmus neadekvačiais nagrinėjamai situacijai, neteisėtais nėra jokio pagrindo.

Iš to, kas paminėta, iš skundžiamame nuosprendyje atkurtos įvykių raidos matyti, kad L. J. ir R. J. nusiteikimas policijos pareigūnų atžvilgiu nuo pat pradžių buvo priešiškas. Tokį nuteistųjų nusistatymą lėmė ne policijos pareigūnų veiksmai. Nuteistųjų teiginiai, kad jie nesuprato, kas ir kokiu reikalu pas juos atvyko, yra nelogiški ir neatitinka nustatytų aplinkybių. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad policijos pareigūnai kurį laiką įkalbinėjo R. J. vykti kartu, nesipriešinti, paklusti jų reikalavimams, tačiau pastarasis neklausė, pamatęs policijos pareigūnus iškart pradėjo rėkti, šauktis pagalbos, nors taip elgtis jokios priežasties nebuvo. R. J. į pagalbą atėjusi sutuoktinė L. J. puolė padėti R. J. priešintis savo funkcijas vykdantiems policijos pareigūnas, ėmė juos stumdyti, spardytis, mėgino nagais subraižyti D. Ž. veidą, suplėšė pastarojo megztinį. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, kad reikšti nepasitenkinimą policijos pareigūnų veiksmais, tuo labiau apsimetinėti, kad uniformuotų policininkų neatpažino, R. J. ir L. J. nebuvo jokios priežasties, vadinasi, jie elgėsi tyčia ir tikslingai – fiziniu smurtu ir grasinimais tuoj pat panaudoti fizinį smurtą priešinosi policijos pareigūnams dėl to, kad pastarieji vykdo savo funkcijas, reglamentuotas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme. Maža to, R. J. fizinis pasipriešinimas buvo toks stiprus ir intensyvus, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam E. T. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – plyšo kairio kelio sąnario vidinis meniskas ir raiščiai bei kt. Nekelia abejonių, kad E. T. padarytas sužalojimas atsirado būtent dėl R. J. veiksmų, nors, kaip teigiama nuteistųjų skunduose, kiti nukentėjusieji ir liudytojai R. J. suduoto smūgio fakto nepastebėjo, tik išgirdo E. T. surinkant iš skausmo. Faktas tas, kad ne kas kitas, o R. J. priešinosi policijos pareigūnams, būtent su R. J. grūmėsi E. T. ir A. D., kurie dviese negalėjo suvaldyti R. J., nes pastarasis muistėsi, spardėsi, stengėsi ištrūkti, laikė rankas suspaudęs, ir tik į pagalbą atvykus kitiems policijos pareigūnams – liudytojams R. B., V. G., keturiese pavyko sulaikyti apeliantą R. J., uždėti antrankius, nuvežti į policijos įstaigą. Savo skunde apeliantė L. J. teigia, kad ji vyresnio amžiaus, fiziškai ne stipresnė už policininką D. Ž., todėl net ir išsakius jai grasinimus panaudoti fizinį smurtą tokie grasinimai neturėtų būti vertinami kaip realūs. Atsakant į tokius L. J. teiginius pažymėtina, kad D. Ž., dėl intensyvių pasipriešinimo veiksmų, nepavyko vienam sulaikyti apeliantės, pastaroji mosikavo rankomis, stumdėsi, mėgino trenkti į veidą, tačiau nepataikė, suplėšė megztinį ir tik į pagalbą atvykus kitiems policijos pareigūnams liudytojams M. S. ir K. Š. pavyko sulaikyti L. J.. Aptarti L. J. veiksmai atitinka BK 286 str. dispozicijoje numatytą fizinio smurto naudojimo ir grasinimo tuoj pat panaudoti fizinį smurtą turinį ir daryti priešingą išvadą nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo.

Tai, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai nėra identiški, į ką taip pat kreipia dėmesį apeliantai, tik patvirtina objektyvų jų pobūdį, nes kiekvienas iš jų įvykio metu visą laiką kartu nebuvo, iš pradžių įvykio vietoje buvo tik E. T., A. D. ir D. Ž., vėliau atvyko kiti policijos pareigūnai R. B., V. G., M. S. ir K. Š., liudytoja B. K. praeidama pro šalį matė tik bręstantį konfliktą tarp R. J. ir uniformuotų policijos pareigūnų, nematė, kad jie būtų ,,...susikibę...“, tik nežinia dėl ko R. J. šaukė ,,...gelbėkit...“, o liudytojas J. P. O. pradėjo konfliktą stebėti, kai į kiemą jau buvo išėjusi nuteistoji L. J., kuri irgi nežinia dėl ko šaukė – ,,...gelbėkit...“. Taigi, vienas aplinkybes liudytojai matė, o kitų negalėjo matyti dėl objektyvių priežasčių. Tas pats pažymėtina ir apie nukentėjusiųjų parodymus, kurie nebuvo kartu visą laiką – D. Ž. grūmėsi su L. J., o E. T. ir A. D. su R. J., todėl logiška, kad dėl intensyvaus dviejų žmonių priešinimosi, kai kurių faktų nukentėjusieji galėjo nepastebėti, neįsidėmėti ar tiesiog nematyti. Vien dėl to laikyti nukentėjusiųjų parodymus melagingais nėra pagrindo.

Taip pat skunduose atitinkamai teigiama, kad L. J. objektyviai negalėjo tyčia mėginti suduoti smūgį D. Ž. ir suplėšyti jo megztinį, o R. J. įspirti nukentėjusiajam E. T. į kairę koją. Atsakant į tokius apeliantų keliamus klausimus pirmiausia pažymėtina, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 286 str. nėra svarbu, kokioje pozoje būdamas kaltininkas prieš valstybės tarnautoją ar kitą viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį naudojo fizinį smurtą. Šioje byloje nustatyti aiškūs faktai tiek apie L. J., tiek apie R. J. smurto panaudojimą prieš savo pareigas atliekančius policijos pareigūnus. Į pagalbą savo kolegoms liudytojai R. B., V. G., M. S. ir K. Š. atvyko būtent dėl to, kad savo funkcijas vykdantys E. T., D. Ž. ir A. D. negalėjo numalšinti nuteistųjų pasipriešinimo, kurio metu nesunkiai buvo sutrikdyta E. T. sveikata. Ne tik policijos pareigūnai liudytojai R. B., V. G., M. S., K. Š., bet ir nuteistųjų kaimynystėje gyvenantys liudytojai J. P. O., B. K. R. J. ir L. J. elgesį suvokė kaip akivaizdų pasipriešinimą policijos pareigūnams. Pasisakant dėl to, ar nuteistieji tyčia ar dėl neatsargumo atliko jiems inkriminuotus veiksmus prieš nukentėjusiuosius policijos pareigūnus, būtina atkreipti dėmesį į visų nukentėjusiųjų ir liudytojų vienodai atpasakotas aplinkybes, kad ir atvykus pastiprinimui, policininkams bandant sulaikyti L. J. ir R. J., pastarieji toliau siekė išvengti sulaikymo – mosikavo rankomis, stumdėsi, spardėsi, savanoriškai nėjo šį policijos tarnybinį automobilį, todėl jų atžvilgiu buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai, panaudotos specialios priemonės – antrankiai. Iš to, kas paminėta, akivaizdu, jog nuteistųjų nuostatos atitinkamai elgtis – priešintis policijos pareigūnams, buvo susiformavusios dar iki kovinių imtynių veiksmų prieš juos panaudojimo, todėl daryti išvadą, kad L. J. ir R. J., atitinkamai stumdydamiesi, spardydamiesi, mosikuodami rankomis ir pan., nenorėjo padaryti to, kas jiems inkriminuota skundžiamu nuosprendžiu, nėra jokio pagrindo.

Sprendžiant dėl skundžiamo nuosprendžio, kolegija remiasi visuma surinktų įrodymų, neteikdama prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai. Kai kurios skirtingai nurodytos, ne esminės įvykio detalės pačios savaime nėra lemiamas faktorius, įtakojantis sprendimo priėmimą, nusikalstamų veikų kvalifikavimą, menkinantis ar didinantis nuteistųjų kaltę. Tai, kas išdėstyta, nesuteikia pagrindo manyti, kad apylinkės teismas vertino tik kaltinimui naudingus įrodymus, kaip skundais mėgina įteigti apeliantai. Vien tai, kad nukentėjusieji ir kai kurie liudytojai yra policijos pareigūnai, negali būti pagrindas nesiremti jų parodymais, nes jie dėl visų esminių aplinkybių yra vienodi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, vienas kitą papildantys, neprieštaringi, juos patvirtina liudytojų B. K., J. P. O. parodymai, kiti aptarti ir skundžiamame nuosprendyje nurodyti objektyvios kilmės įrodymai.

Atsakant į kitus apeliacinių skundų argumentus pažymėtina, kad L. J. ir R. J. nėra inkriminuotas fizinio skausmo sukėlimas ar padarytas kažkokio mąsto sveikatos sutrikdymas nukentėjusiesiems D. Ž. ir A. D., todėl plačiau pasisakyti šiuo aspektu nėra būtinybės. Jei kai kuriems nukentėjusiesiems nenustatytas sveikatos sužalojimas, nereiškia, kad nuteistieji fiziniu smurtu, grasinimais panaudoti fizinį smurtą nesipriešino savo funkcijas vykdantiems policijos pareigūnams D. Ž. ir A. D., kurie pagrįstai byloje pripažinti nukentėjusiaisiais.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad būtent nukentėjusiųjų, o ne nuteistųjų parodymai, yra teisingi, atitinkantys byloje nustatytas aplinkybes ir nėra pagrindo jų atmesti. Būtent dėl nepagrįstumo, neatitikimo nustatytoms bylos aplinkybėms aplinkės teismas atmetė L. J. ir R. J. parodymus, keliamas versijas.

Įvykio metu L. J. ir R. J. atsiradę sužalojimai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas, jie buvo įvertinti ir aptarti priimant nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 71-2-00008-12, kuri buvo pradėta pagal šioje byloje nuteistųjų skundus dėl 2012 m. kovo 12 d. tų pačių policijos pareigūnų, kurie šioje byloje pripažinti nukentėjusiaisiais ir liudytojais, veiksmų (2 t., 55–59 b. l.). Todėl plačiau pasisakyti apie L. J. ir R. J. sužalojimus nėra pagrindo. Kita vertus, laikytina teisinga pirmosios instancijos išvada, kad nuteistieji galėjo būti sužaloti policijos pareigūnams juos sulaikant, naudojant kovinius imtynių veiksmus jau po to, kai nuteistieji apeliantai patys įgyvendino jiems skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotus nusikalstamus veiksmus. Dėl to teigti, kad apeliantų veikimas prieš policijos pareigūnus, atliekančius savo pareigas, buvo nulemtas konkrečių policijos pareigūnų veiksmų, kai nusikalstamas kėsinimasis į įstatymais ginamas vertybes jau buvo pradėtas, nėra pagrindo.

Byloje surinktų įrodymų analizė, tarpusavio ryšys liudija, kad L. J. ir R. J. yra kalti dėl jiems inkriminuotų Baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo. Byloje nėra duomenų, kad kažkokie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, būtų gauti neteisėtais būdais. Tai, kad įvykio metu buvo sužaloti patys nuteistieji, nelemia padarytų išvadų, nekeičia šios bylos esmės. Teisėjų kolegijai nekyla abejonės, kad L. J. ir R. J., naudodami fizinį smurtą ir grasindami jį panaudoti policijos pareigūnų atžvilgiu, veikė tiesiogine tyčia – apeliantai suprato, kad priešinasi valstybės tarnautojams, atliekantiems savo funkcijas, ir to norėjo. Dėl L. J. ir R. J. veikimo pobūdžio, intensyvumo, trukmės ir kitų jau aptartų jų veiksmų ypatybių, dėl R. J. tyčiniais smurtiniais veiksmais to paties pasipriešinimo metu E. T. padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, kolegija sprendžia, kad apeliantų veiksmų turinys visiškai atitinka BK 286 str. dispozicijoje numatytos veikos sudėtį, o dėl sukeltų negatyvių padarinių, R. J. nusikalstamas elgesys teisingai kvalifikuotas ir pagal BK 138 str. 2 d. 10 p. Dėl to, kas paminėta, keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį, nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais, nėra pagrindo.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems L. J. ir R. J. atitinkamai BK 286 str. 1 d., 138 str. 2 d. 10 p. sankcijose numatytas bausmes bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, aplinkybių į kurias būtų neatsižvelgta, skiriant bausmes, nenurodė nei apeliantai. Kolegijos nuomone, nuteistiesiems paskirtos bausmės yra tinkama individualizuotos, todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad R. J. yra kaltas dėl nukentėjusiajam E. T. padaryto sveikatos sutrikdymo, kad L. J. padarė nusikalstamą veiką ir nukentėjusiojo D. Ž. atžvilgiu, nuteistieji yra atsakingi dėl nukentėjusiesiems padarytos turtinės ir neturtinės žalos. Dėl to nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl iš nuteistųjų priteistų neturtinės žalos atlyginimų nukentėjusiesiems, nes apylinkės teismas, spręsdamas civilinių ieškinių klausimą, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose ir tinkamai taikė BPK 113 str., 115 str., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str. nuostatas.

Šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad L. J. yra kalta dėl ir nukentėjusiojo E. T. atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 286 str., nėra pagrindo keisti skundžiamą nuosprendį ir dalyje, kuria proceso išlaidos turėtos advokato pagalbai apmokėti, E. T. naudai išieškojimo iš abiejų nuteistųjų.

Dėl nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. T. apeliacinio skundo argumentų

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Skundžiamu nuosprendžiu pripažinta, kad dėl nusikalstamų R. J. veiksmų nukentėjusysis E. T. patyrė turtinės ir neturtinės žalos. Apylinkės teismas pagrįstai, nustatęs, kad dėl R. J. neteisėtų veiksmų kilo BK 138 str. 2 d. 10 p. numatyti padariniai, priteisė iš jo neturtinę žalą nukentėjusiajam E. T. atlyginti.

Savo skunde nukentėjusysis deklaruoja manymą, kad apylinkės teismas neteisingai nustatė – per mažą, jo patirtos neturtinės žalos piniginę kompensaciją. Spręsdamas dėl E. T. neturtinės žalos dydžio, pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė į R. T. patirtą fizinį skausmą, atsiradusius nepatogumus, atliktas chirurgines operacijas, besitęsiantį gydymą, prarastą nukentėjusiojo darbingumą 20 proc., įvertino ir nuteistojo R. J. turtinę padėtį (nedirba, pensininkas), ir, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, nustatė 10000 Lt neturtinės žalos dydį. Kolegija nesutinka su nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentais, kad priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas, neatitinkantis suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose. Konkrečiu atveju kolegija atkreipia dėmesį, jog policijos pareigūnai kovai su nusikalstamumu ir nusikalstamų veikų prevencija, teisės pažeidėjų sulaikymui, nusikaltimo aukų apsaugai yra specialiai ruošiami ir fiziškai, ir psichologiškai. Pastarųjų veika jau paties įstatymų leidėjo siejama su asmeniniu pavojumi, todėl asmenys, pasirinkdami tarnybą policijoje, turi būti pasiruošę prisiimti riziką, susijusią su tarnybinių pareigų vykdymu. Apeliaciniame skunde deklaruojama E. T. patirta stipri emocinė depresija ir visi kiti ilgai trunkantys, ateities požiūriu nenuspėjami negatyvūs išgyvenimai, kolegijos nuomone, nėra tokio mąsto, kurį nurodo apeliantas. Kolegijos nuomone, sulaikomų teisės pažeidėjų pasipriešinimas yra nuspėjama policijos pareigūno profesinės veiklos rizika, kuriai pastarieji turi būti pasirengę, todėl kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiajam E. T. priteistas 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimas dėl patirtų sužalojimų ir po to sekusių negatyvių išgyvenimų, yra pakankamas ir proporcingas. Keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje nėra pagrindo.

Nukentėjusysis E. T. taip pat nesutinka ir su apylinkės teismo sprendimu dėl byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl turtinės žalos (55193,40 Lt), kurią, pasak apelianto, sudaro išlaidos medikamentams, kelionių pas gydytojus išlaidos, reabilitacijos išlaidos, netektos pajamos, kurias sudaro skirtumas tarp gauto vidutinio darbo užmokesčio (2110 Lt) ir nustatytos pensijos (510 Lt) bei mokamos SODROS pašalpos (226,46 Lt) laikotarpiu nuo 2012-09-06 iki 2015-11-17, neišsprendimo iš esmės.

Iš tikrųjų BPK 109 str. yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 str. 1 d., pagal kurią žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismui kilo neaiškumų, nesant pateiktų papildomų dokumentų, dėl baudžiamojoje byloje civiliniu ieškiniu prašomų priteisti negautų pajamų. Pagal CK 6.249 str. nuostatas negautos pajamos yra tos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų įvykdyti nusikalstami veiksmai. Nagrinėjamoje byloje civilinis ieškovas negautas pajamas traktuoja kaip dėl nusikalstamos veikos prarastą darbo užmokestį. CK 6.283 str., nustatančiame deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, padarytą sužalojant fizinio asmens sveikatą, atskleidžiama nuostata, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų, jei jis nebūtų sužalotas. Pagal šią normą nukentėjusiajam turi būti atlyginamos negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu sveikata nebūtų sužalota. Tokias negautas pajamas paprastai sudaro sumažėjęs darbo užmokestis ar kitokios pajamos, kurias praranda nukentėjusysis dėl sveikatos sužalojimo, tapęs visiškai ar iš dalies nedarbingas. Negautos pajamos apskaičiuojamos kaip pajamų, kurias nukentėjusysis gavo arba realiai galėjo gauti iki ir po sveikatos sužalojimo, skirtumas. Pirmiausia, sprendžiant, ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų.

Iš byloje esamų dokumentų, kuriuos nukentėjusysis mini ir savo apeliaciniame skunde, negalima vienareikšmiškai nuspręsti, nei dėl E. T. negautų pajamų dydžio, nei dėl jų pagrįstumo. Pirmiausia, negautos pajamos turi būti ne spėjamos, o realiai galimos. Apeliantas skunde nurodo, kad dėl nuteistojo R. J. nusikalstamos veikos jis prarado darbą policijoje, neteko 20 proc. darbingumo (nors pripažįstamas darbingu), dėl suluošinimo toliau nedirba, taigi nebegauna pajamų, kurias būtų gavęs, jei būtų toliau dirbęs vidaus reikalų sistemoje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nagrinėjant klausimą dėl negautų pajamų, teismas gali remtis tik objektyvios kilmės informacija – objektyviais duomenimis, kuriais, paprastai, civilinis ieškovas grindžia savo reikalavimą atlyginti atitinkamo dydžio patirtą žalą, o ne numanomomis ar tikėtinomis aplinkybėmis. Kitaip, nei teigiama civilinio ieškovo skunde, ne teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi imtis priemonių pagrįsti prašomą priteisti turtinės žalos sumą, o civilinį ieškinį pateikęs asmuo. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad nesant papildomų dokumentų, kuriuos skundžiamame nuosprendyje išvardijo, negalima tiksliai apskaičiuoti E. T. prašomos priteisti turtinės žalos.

Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad byloje yra duomenų, kad buvęs nukentėjusiojo E. T. darbdavys – Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, 2012 m. liepos 31 d. E. T. sumokėjo 5985,71 Lt draudimą, 2012 m. rugsėjo 7 d. – 49975,38 Lt kompensaciją už sveikatos sutrikdymą, 2013 m. birželio 11 d. – 997,61 Lt draudimą, 2013 m. liepos 9 d. – 33316,90 Lt kompensaciją už sveikatos sutrikdymą ir 1807 Lt bylinėjimosi išlaidų. Visų šių išmokų apeliantas savo paskutiniame patikslintame civiliniame ieškinyje (3 t., 70–74 b. l.) nemini. Kolegijos nuomone, visų šių mokėjimų nukentėjusiajam faktas, išmokų paskirtis turi būti įvertinta bendrame E. T. prašomos priteisti turtinės žalos kontekste, o padaryti tai šiuo konkrečiu atveju, negavus papildomos medžiagos, nėra galimybės.

Kolegija, įvertinusi paminėtas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl keisti nuosprendį, kaip skundu prašo nukentėjusysis, nėra teisinio pagrindo. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas perduoti E. T. turtinės žalos atlyginimo klausimą nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.), nepaneigia pareigos teismui nukentėjusįjį grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų, jei jis nebūtų nuteistojo sužalotas (CK 6.283 str.).

Nusprendus, kad nukentėjusiojo E. T. apeliacinis skundas nepagrįstas, kolegijos nuomone, nėra pagrindo išieškoti iš nuteistojo R. J. nukentėjusiojo išlaidas, turėtas atstovo pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 2 d. 2 p., kolegija

nutaria:

nuteistųjų L. J., R. J., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. T. apeliacinius skundus atmesti.