Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ir trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinius skundus dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Valstybinės teritorinių planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus ieškinį atsakovui J. T., tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, K. T., dėl atsakovo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, užfiksuotus 2016-05-04 Savavališkos statybos akte Nr. SSA-30-160504-0007/SSA-13, parengiant projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gaunant statybą leidžiantį dokumentą, statybą leidžiančio dokumento kopiją pateikiant inspekcijai, o per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius likviduoti savavališkos statybos padarinius – atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; jei atsakovas per nustatytą terminą neįvykdys nustatytų reikalavimų, įpareigoti atsakovą sumokėti 30 EUR baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti atstatytas (atkurtas) nugriautas kultūros paveldo statinys (išardytos jo dalys), pasibaigimo, į inspekcijos sąskaitą.Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 11 straipsnio 10 dalimi ir 14 straipsnio 1 dalies 1 punktu, statytojui J. T. surašė 2016-05-04 Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-160504-00007/SSA13, kuriuo konstatavo, kad statytojas savavališkai, t. y. neturėdamas privalomo statybą leidžiančio dokumento, rekonstravo ypatingų statinių kategorijai priskiriamą statinį – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini). Savavališkai rekonstruotas statinys yra nekilnojamoji kultūros vertybė – (duomenys neskelbtini) etnoarchitektūrinė sodyba-namas (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)). Savavališkai atliktų statybos darbų mastas: nugriauta statinio dalis ir vietoje jos statomas kitas pastatas; iki rekonstrukcijos statinio matmenys buvo: ilgis 16,55 m, plotis 8,30, po rekonstrukcijos – ilgis 3,00, plotis 8,30 m. 2016-05-09 buvo surašytas Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-160509-00003/PN-447. Privalomuoju nurodymu statytojas buvo įpareigotas ne vėliau kaip iki 2016-11-04 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios buvo surašytas savavališkos statybos aktas, padarinius. Pažymėjo, kad statytojas nesikreipė į inspekciją dėl minėto privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo. Inspekcijos skyriaus atstovė, atlikusi privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą, 2016-11-11 surašė Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. NPA-30-161111-0001, kuriuo konstatavo, kad statytojas savavališkos statybos padarinių, užfiksuotų savavališkos statybos akte, nepašalino – neatstatė (neatkūrė) nugriauto kultūros paveldo statinio (išardytų jo dalių), ir Lietuvos Respublikos statybos leidimų ir statybos valstybinės priežiūros informacinėje sistemoje „Infostatyba“ duomenų apie išduotą statybą leidžiantį dokumentą nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kretingos rajono apylinkės teismas 2017-07-31 sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), yra 1787 metų statybos ir su priklausiniais, 2011-11-28 rentos (išlaikymo iki gyvos galvos) sutarties pagrindu nuosavybės teise registruotas J. T. vardu. Ieškovas 2016-05-04 surašė Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-160504-00007/SSA13, kuriuo konstatavo, kad atsakovas, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento – leidimo rekonstruoti statinį, atliko kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) etnoarchitektūrinės sodybos-namo (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) rekonstravimo darbus. 2016-05-09 surašytas Privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-160509-00003/PN-447, kuriuo statytojas buvo įpareigotas ne vėliau kaip iki 2016-11-04 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios buvo surašytas savavališkos statybos aktas, padarinius – atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Šiuo privalomuoju nurodymu statytojas informuotas apie teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo, o esant svarbių priežasčių, dėl kurių nebūtų galimybės privalomojo nurodymo įvykdyti laiku, kreiptis dėl šio nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Ieškovas nurodė, kad statytojas nesikreipė dėl minėto privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo. Ieškovas atlikęs, privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą, surašė 2016-11-11 Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. NPA-30- 161111-0001, kuriuo konstatavo, kad statytojas savavališkos statybos padarinių, užfiksuotų savavališkos statybos akte, nepašalino – neatstatė (neatkūrė) nugriauto kultūros paveldo statinio (išardytų jo dalių). Atsakovas neginčija neteisėtos statybos fakto, jis pripažįsta, kad atliko savavališką statybą, tačiau nurodo, jog buvo atlikta ne namo rekonstrukcija, o buvo nugriautas senas, avarinės būklės namas ir pastatytas naujas, dėl to, jo nuomone, neįmanoma atstatyti 1787 metų statybos namo. Teismas padarė išvadą, jog lieka neaišku, ar įmanoma atsakovui įvykdyti ieškinio reikalavimą parengiant projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gaunant statybą leidžiantį dokumentą, statybą leidžiančio dokumento kopiją pateikiant inspekcijai, kai trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išvadoje nurodyta, jog nagrinėjamu atveju statinio savavališka statyba nepatenka į Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytus atvejus, o vienas iš jų yra – savavališkos statybos įteisinimas, parengiant projektinę dokumentaciją ir gaunant statybą leidžiantį dokumentą. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esant duomenų, jog nagrinėjamu atveju nėra galimybės atsakovui įteisinti savavališkos statybos, minėta ieškinio reikalavimo dalis atmestina. Neįvykdžius reikalavimo parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, ieškovas prašė įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius likviduoti savavališkos statybos padarinius – atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį, tačiau teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad atstatyti 1787 metų statinį yra neįmanoma, tai negali būti realiai įgyvendinama, nes statinys buvo nusidėvėjęs ir blogos, avarinės būklės, taigi atstatant statinį, būtų pastatomas naujas, iš naujų medžiagų objektas, o iš Kultūros paveldo centro aprašo matyti, kad statinio vertingąsias savybes sudaro ir autentiškos medžiagos. Teismas padarė išvadą, kad minėta ieškinio reikalavimo dalis, tikėtina, būtų negalima realiai įgyvendinti. Atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas dėl savavališkos statybos jau yra patyręs neigiamų pasekmių, jam paskirta 1 000 EUR bauda už kultūros paveldo statinio savavališką rekonstravimą, neturint statybą leidžiančio dokumento, į tai, kad neteisėtos statybos padarinių pašalinimas ieškovo reikalaujamu būdu yra neįmanomas, teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinių skundų bei atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017-07-31 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, netinkamai įvertino byloj esančius įrodymus, netinkamai taikė materialiąsias bei proceso teisės normas. Pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės nemotyvuotą teismo sprendimą, pripažindamas statybos savavališkumą, tačiau taip ir neįpareigojęs atsakovo savavališkos statybos padarinių pašalinti. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo remiantis daroma išvada, kad atsakovas neturi galimybės įteisinti savavališkos statybos padarinių, ir nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl leidimo atsakovui gauti statybą leidžiantį dokumentą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog savavališkos statybos padariniai gali būti pašalinti tik atkuriant (atstatant) nugriautą kultūros paveldo statinį, tačiau analogišką ieškovo reikalavimą – įpareigoti atsakovą atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę – nepagrįstai atmetė. Netgi ir tuo atveju, jei ieškinio reikalavimuose nurodyti savavališkos statybos padarinių pašalinimo būdai būtų netinkami, teismas turėjo įpareigoti statytoją nugriauti savavališkai pastatytą statinį.

Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017-07-31 sprendimą ir ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjant ginčus dėl savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo, svarbu ne tik kvalifikuoti statybą kaip savavališką, bet ir parinkti padarinių šalinimo būdą, kurį, vykdant teismo sprendimą, būtų įmanoma įvykdyti, tačiau neįvertino ir nemotyvavo ieškovo reikalavimų proporcingumo ir įgyvendinimo galimybių.Pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad lieka neaišku, ar įmanoma atsakovui įvykdyti ieškinio reikalavimą parengiant projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gaunant statybą leidžiantį dokumentą, statybą leidžiančio dokumento kopiją pateikiant inspekcijai, šių aplinkybių, turinčių esminę įtaką priimant sprendimą, nesiaiškino, dėl jų nepasisakė, dėl to neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą. Teismas nurodydamas, kad kitos ieškinio reikalavimo dalies dėl ginčo objekto atkūrimo, tikėtina, būtų negalima realiai įgyvendinti, rėmėsi prielaidomis, nevertino realaus ieškinio reikalavimo dalies įgyvendinimo, neatsižvelgė į trečiojo asmens atstovo teismo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus. Argumentai, jog statinys buvo nusidėvėjęs, avarinės būklės, nepagrįsti jokiais įrodymais. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pritaikius administracinę atsakomybę savavališkos statybos padarinių šalinimas tampa kaip ir neprivalomas, yra nepagrįsta. Tiek administracinės nuobaudos skyrimo Kretingos rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.7.-326-666/2016 metu galiojusio Administracinių teisės pažeidimų kodekso 38 straipsnyje, tiek šiuo metu galiojančio Administracinių nusižengimų kodekso 41 straipsnyje įtvirtina nuostata, kad administracinės nuobaudos paskyrimas neatleidžia padariusiojo asmens nuo pareigos, už kurios nevykdymą jam buvo paskirta administracinė nuobauda, vykdymo.Atsiliepime į ieškovo ir trečiojo asmens apeliacinius skundus atsakovas prašo ieškovo bei trečiojo asmens apeliacinius skundus atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie motyvai: Ieškovo ieškinys ne todėl buvo atmestas, kad atsakovo atlikti rekonstrukcijos/statybos darbai yra teisėti, ar kad ieškovo reikalavimai neteisėti iš principo, o todėl, kad ieškovas šioje konkrečioje byloje pasirinko netinkamą pažeistų teisių ir interesų (šiuo atveju viešojo intereso) gynimo būdą. Ieškovas ir trečiasis asmuo pripažįsta, kad pirmasis ieškinio reikalavimas yra nepagrįstas, tačiau vis tiek prašo naikinti dėl jo priimtą teismo sprendimą ir tą reikalavimą tenkinti, toks elgesys laikytinas piktnaudžiavimu teise.Pirmosios instancijos teismas antrąjį ieškovo reikalavimą atmetė ne todėl, kad jis būtų nepagrįstas / neteisėtas, o todėl, kad šis reikalavimas šioje konkrečioje byloje nebuvo pakankamai pagrįstas ne formalaus teismo įpareigojimo galimybės, o jo realaus įvykdymo galimybės prasme.Atsakovas sutinka su apeliacinių skundų argumentais, kad bendru atveju dėl nugriautos saugomo statinio dalies turėtų būti taikytinos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatos dėl nugriauto kultūros paveldo statinio dalies atkūrimo. Tačiau neaišku, ar yra įmanomas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 4 ir 5 punktų taikymas, kadangi iš Kultūros paveldo centro statinio aprašo matyti, kad jo vertingąsias savybes sudaro ir autentiškos medžiagos. Be to, atsakovas neturi pakankamai lėšų nugriauti jau pastatytą naują statinį ir atkurti senąjį saugomą. Teismo įpareigojimas tai padaryti reikštų atsakovo bankrotą, o ne viešojo intereso realų apgynimą, todėl teismas privalėtų tokius atsakovo argumentus vertinti.Naujo statinio neįmanoma įteisinti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkto būdu tik todėl, kad jis pastatytas nugriautos saugomo statinio dalies vietoje. Jeigu ginčas ateityje būtų išspręstas iš atsakovo priteisiant dėl saugomo objekto dalies sunaikinimo valstybės patirtos žalos atlyginimą, t. y. neįpareigojant sunaikintą dalį atkurti, nebūtų jokių kliūčių naują statinį įteisinti ir nebūtų pagrindo jį griauti.Ieškovo apeliacinio skundo argumentai apie baigtinį įpareigojimų sąrašą grindžiami sena Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo redakcija, kurioje buvo visiškai kitas savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančio 14 straipsnio turinys, antra, ieškovo nurodytos kasacinės bylos ratio decidendi visiškai kiti – byla nesusijusi su saugomų objektų rekonstrukcija ar pan., byloje nagrinėtas ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savavališkų statybų įteisinimo tvarką, Statybos įstatymo galiojimą laiko atžvilgiu, aiškinimo ir taikymo ir, galiausiai, ieškovo nurodomos tariamos citatos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2014, apskritai nėra.Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo ieškovo apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiuo argumentu - trečiasis asmuo sutinka, kad teismo sprendimo motyvuojamosios dalies argumentai vertintini kaip dviprasmiški ir nemotyvuoti.Atsiliepime į trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepime ieškovas nurodo, jog susipažinęs su trečiojo asmens apeliacinio skundo motyvais, palaiko savo poziciją, išdėstytą ieškovo apeliaciniame skunde, papildomai jų nekartoja ir prašo tenkinti trečiojo asmens apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliaciniai skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinių skundų bei atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundus nagrinėti žodinio proceso tvarka.Byloje kilo ginčas dėl savavališkos statybos teisinių padarinių šalinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (1787 metų statybos), su priklausiniais, esantis (duomenys neskelbtini), 2011-11-28 rentos (išlaikymo iki gyvos galvos) sutarties pagrindu nuosavybės teise priklauso atsakovui J. T.. Ieškovas 2016-05-04 surašė Savavališkos statybos aktą Nr. SSA-30-160504-00007/SSA13 (toliau – savavališkos statybos aktas), kuriuo konstatavo, kad atsakovas, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento – leidimo rekonstruoti statinį, atliko kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) etnoarchitektūrinės sodybos-namo (unikalus objekto kodas (duomenys neskelbtini)) rekonstravimo darbus. Statybos darbai atlikti Kultūros paveldo objekto teritorijoje. Savavališkai atliktų statybos darbų mastas: nugriauta statinio dalis ir vietoje jos statomas kitas pastatas; iki rekonstrukcijos statinio matmenys buvo: ilgis 16,55 m, plotis 8,30, po rekonstrukcijos – ilgis 3,00, plotis 8,30 m. Ieškovas 2016-05-09 surašė Privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-30-160509-00003/PN-447 (toliau – privalomasis nurodymas), kuriuo atsakovas įpareigotas ne vėliau kaip iki 2016-11-04 savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios buvo surašytas savavališkos statybos aktas, padarinius – atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Ieškovas atlikęs, privalomojo nurodymo įvykdymo patikrinimą, surašė 2016-11-11 Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. NPA-30- 161111-0001, kuriuo konstatavo, kad statytojas savavališkos statybos padarinių, užfiksuotų savavališkos statybos akte, nepašalino – neatstatė (neatkūrė) nugriauto kultūros paveldo statinio (išardytų jo dalių). Ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimais įpareigoti atsakovą per 6 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, užfiksuotus 2016-05-04 Savavališkos statybos akte, parengiant projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gaunant statybą leidžiantį dokumentą, statybą leidžiančio dokumento kopiją pateikiant inspekcijai, o per nustatytą terminą neįvykdžius šio reikalavimo, įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius likviduoti savavališkos statybos padarinius – atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; jei atsakovas per anksčiau nustatytą terminą neįvykdys nustatytų reikalavimų, įpareigoti atsakovą sumokėti 30 EUR baudą už kiekvieną uždelstą reikalavimo neįvykdymo dieną, skaičiuojant nuo termino, per kurį turės būti atstatytas (atkurtas) nugriautas kultūros paveldo statinys (išardytos jo dalys), pasibaigimo, į ieškovės sąskaitą. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovo ieškinys buvo atmestas.Apeliaciniuose skunduose ieškovas bei trečiasis asmuo, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės nemotyvuotą teismo sprendimą, kadangi, pripažindamas statybos savavališkumą, taip ir neįpareigojo atsakovo savavališkos statybos padarinius pašalinti. Pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad lieka neaišku, ar įmanoma atsakovui įvykdyti ieškinio reikalavimą parengiant projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gaunant statybą leidžiantį dokumentą, statybą leidžiančio dokumento kopiją pateikiant inspekcijai, šių aplinkybių, turinčių esminę įtaką priimant sprendimą, nesiaiškino, dėl jų nepasisakė, dėl to neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą bei neteisėtą ir neteisingą formalizuotą sprendimą. Dėl antros ieškinio reikalavimo dalies – atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį, teismas, pasisakydamas sprendime, jog „ieškinio reikalavimo dalis tikėtina būtų negalima realiai įgyvendinti“, rėmėsi prielaidomis, nevertino realaus ieškinio reikalavimo dalies įgyvendinimo. Iš dalies sutiktina su apeliacinių skundų argumentais. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog šioje byloje nėra ginčo, jog atsakovas, neturėdamas statybą leidžiančio dokumento – leidimo rekonstruoti statinį, atliko kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) etnoarchitektūrinės sodybos-namo rekonstravimo darbus, tai yra statybos savavališkumas neginčijimas. Jeigu statyba kvalifikuojama kaip savavališka, tai jos padarinių šalinimas vykdomas taikant Civilinio kodekso 4.103 straipsnį kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą. Statybos įstatymo 32 straipsnis nustato, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kokius savavališkos statybos padarinių šalinimo būdus teismas gali taikyti išnagrinėjęs reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo. Minėto straipsnio 9 dalies 1 punkte numatyta, kad teismas gali atsakovui leisti teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, tais atvejais, kai žemės sklype (teritorijoje), kuriame (kurioje) nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams; šių veiksmų per nustatytą terminą neatlikus – vykdyti šios dalies 2–5 punktuose nurodytus reikalavimus, iš kurių vienas – atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis) ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl galimybės leisti statytojui (savininkui) įteisinti savavališką statybą, turėtų aiškintis, kada ir esant kokioms faktinėms bei teisinėms aplinkybėms statytojas atliko statybos darbus, kokie faktiniai ir teisiniai pagrindai nulėmė jo veiksmus. Pagal nustatytas aplinkybes teismas turėtų spręsti, ar tokių statinių statyba atitinkamoje teritorijoje iš viso galima, dėl kokių priežasčių savavališka statyba nėra įteisinta ir ar statytojo nurodytos galimybės ją įteisinti yra realios, taip pat per kokį terminą statytojas galėtų sutvarkyti reikalingą statybų dokumentaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015). Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies nustatyta, kad pirmąjį ieškinio reikalavimą – įpareigoti atsakovą įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą – pirmosios instancijos teismas atmetė vadovaudamasis trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos pateikta išvada. Iš byloje esančios trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2017-04-26 išvados nustatyta, kad vadovaujantis ginčo objekto savavališkos statybos darbų mastu, teisės aktų nuostatomis bei namo vertingosiomis savybėmis, darytina išvada, jog statinio savavališka statyba nepatenka į Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytus atvejus. Todėl, trečiojo asmens vertinimu, taikytinos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies bei Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatos dėl nugriauto kultūros paveldo statinio dalies atkūrimo. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį saugomų statinių, statinių saugomų objektų teritorijose ir saugomose vietovėse projektavimo sąlygų sąvadus išduoda, tokių statinių projektų derinimą organizuoja ir leidimus statyti, rekonstruoti, remontuoti ar griauti tokius statinius išduoda savivaldybės institucijos šio, Vietos savivaldos ir Statybos įstatymų nustatyta tvarka. Savivaldybių paveldosaugos padaliniai, atlikdami savivaldybei priskirtas valstybės saugomų objektų apsaugos funkcijas, be kitų pareigų, tarpininkauja tarp valdytojų (kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas) ir Departamento (Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos): priima valdytojų prašymus, perduoda juos Departamentui su savo pasiūlymais ir teikia valdytojams atsakymus (Įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punktas). To paties įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 16 punkte numatyta, kad Departamentas per mėnesį nuo pateikimo dienos teikia išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objektų tvarkybą, parengti projektiniai siūlymai atitinka paveldosaugos reikalavimus. Kadangi trečiojo asmens, kuris turi pareigą teikti išvadas, ar valdytojų, ketinančių vykdyti kultūros paveldo objekto tvarkybą, planai atitinka paveldosaugos reikalavimus, išvadoje nurodyta, jog šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl savavališkos statybos padarinių taikymo nepatenka į Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 1 punkto apimtį, tai yra galimybės įteisinti savavališką statybą nėra, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, remdamasis minėta išvada, netenkino ieškinio reikalavimo, kuriuo buvo prašoma leisti atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius. Apeliaciniuose skunduose nei ieškovas, nei trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos neginčija 2017-04-26 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos išvados pagrįstumo bei įrodomosios reikšmės nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą, todėl atmestini apeliacinių skundų argumentai, jog pirmosios instancijos teismas minėtą ieškinio reikalavimą atmetė, neįvertinęs ir neištyręs visų reikšmingų aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose nurodytus nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo taikyti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatas dėl nugriauto kultūros paveldo statinio dalies atkūrimo, neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tai yra neatskleidė bylos esmės, o dėl to galėjo būti priimtas nepagrįstas teismo sprendimas.Kaip jau buvo minėta, ieškovas reiškė du reikalavimus – leisti atsakovui per 6 mėnesius gauti statybą leidžiantį dokumentą, šalinantį savavališkos statybos padarinius, neįvykdžius šio reikalavimo įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 3 mėnesius likviduoti savavališkos statybos padarinius – atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę.Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo reikalavimo taikyti savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, numatytą Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 4 punkte, motyvuodamas tuo, kad šio ieškinio reikalavimo dalies, tikėtina, negalima realiai įgyvendinti. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė remdamasis atsakovo argumentais, jog atstatyti 1787 metų statinį yra neįmanoma, nes statinys buvo nusidėvėjęs, avarinės būklės, atstatant statinį, būtų pastatomas naujas, iš naujų medžiagų objektas, o iš Kultūros paveldo centro aprašo matyti, kad statinio vertingąsias savybes sudaro ir autentiškos medžiagos. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 259, 263 straipsniai). Laikydamasis šių civilinio proceso įstatymo nuostatų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, ir sprendimo motyvuojamojoje dalyje atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ir nesiaiškino aplinkybių, susijusių su įpareigojimo atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį įgyvendinimu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo objekto atstatymas (atkūrimas) neįgyvendinamas tik todėl, kad atstatant statinį bus naudojamos naujos medžiagos, o ne autentiškos, nesudaro pagrindo išvadai padaryti, jog objekto atkūrimas negalimas. Pažymėtina, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog statinio objekto atkūrimas (atstatymas) negalimas. Nors ir matyti, kad Kultūros paveldo centro apraše nurodyta, kad ginčo objekto vertingąsias savybes sudaro ir autentiškos medžiagos, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir netyrė aplinkybių, ar įmanomas nugriauto objekto vertės atkūrimas iš neautentiškų medžiagų. Papildomai pažymėtina, jog teismo posėdžio metu trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovė, duodama paaiškinimus teismui, teigė, kad siekiant atstatyti (atkurti) ginčo objektą, turėtų būti parengtas tvarkybos darbų projektas, vadovaujamasi vertinimo tarybos 2017-05-11 aktu, jame nurodytomis vertingosiomis statinio savybėmis ir dokumentai turėtų būti teikiami Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos skyriui derinti, tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino aplinkybių, kokios yra ginčo objekto atkūrimo detalios sąlygos ir procedūros. Taip pat neaišku, kokių įrodymų pagrindu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kultūros paveldo statinys buvo avarinės būklės, nusidėvėjęs. Iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog statinio būklę pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti į bylą ir nebuvo tiriami bei vertinami.Esant anksčiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje liko neatskleista reikšminga aplinkybė, ar atsakovas turi realią galimybę, vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (išardytas jo dalis), todėl tik ištyrus visas bylai reikšmingas aplinkybes, susijusias su galimybe atkurti kultūros paveldo objektą, galima spręsti dėl Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodyto savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo taikymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neišsiaiškino visų reikšmingų bylos aplinkybių, todėl teisėjų kolegija negali daryti pagrįstos išvados, kad pirmosios instancijos teismas sprendime tinkamai įvertino visus įrodymus, pašalino prieštaravimus ir priėmė pagrįstą sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas negali nustatytų procesinių teisės normų pažeidimų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kadangi bylos išnagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų bylos nagrinėjimą iš esmės visa apimtimi, o apeliacinės instancijos teismas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ar nutarties teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės būdas ir negali šalių ginčo išnagrinėti iš esmės. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinių skundų argumentų, nes anksčiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimo dalį dėl ieškovo reikalavimo taikyti Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodyto savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą neatskleidus bylos esmės panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kadangi byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme atlyginimo klausimas spręstinas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus bylą iš esmės (CPK 93 straipsni 5 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

panaikinti Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 31 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo reikalavimas dėl Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 9 dalies 4 punkte nurodyto savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo taikymo ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.