Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės ir Albino Antanaičio, sekretoriaujant Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorui Mariui Venskūnui, nuteistajai T. M., jos gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo

T. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 str. 1 d. ir nuteista 25 MGL (3250 litų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M. nuteista pagal BK 222 str. 1 d., už tai, kad ji laikotarpiu nuo 2009-05-04 iki 2011-02-11, dirbdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) direktore, pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už apskaitos organizavimą bendrovėje, laikotarpiais nuo 2009-09-01 iki 2009-12-31 ir nuo 2010-03-01 iki 2010-08-31, siekdama nuslėpti dalį gaunamų pajamų, organizavo apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymo) 4 straipsnio reikalavimus, nurodančius, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nurodančius, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nurodančius, kad „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus arba įvykus.“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 10 punktą „į kasą pinigai priimami iš atskaitingo asmens, kuris ūkio subjekto vardu gavo pinigus iš kitų ūkio subjektų arba gyventojų už jiems parduotą turtą, suteiktas paslaugas arba avansą. Jeigu teisės aktuose nenustatyta kitaip, atskaitingas asmuo, gavęs iš gyventojų arba ūkio subjektų pinigus, išrašo pinigų priėmimo kvitą. Pirmas pinigų priėmimo kvito egzempliorius lieka atskaitingam asmeniui, antras atiduodamas pinigų mokėtojui. Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas įkasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba kvitas“: Laikotarpiu nuo 2009-09-01 iki 2009-12-31 būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore sudarė ir savo parašu patvirtino rangos sutartis dėl langų pagaminimo ir sumontavimo su šiais fiziniais asmenimis: 1) V. V. 2009-10-06 sutartį KL Nr. 10/06-02, 2) J. S. 2009-10-02 sutartį KL Nr. 10/02-01, 3) R. S. 2009-10-05 sutartį KL Nr. 10/05-02, 4) D. V. 2009-10-02 sutartį KL Nr. 10/03-03 žinodama, kad pagal šias sutartis yra atlikti jose numatyti darbai ir už šiuos darbus atsiskaityta, taip pat su fiziniais asmenimis K. P. ir B. G. nesudarius su jais rangos sutarties, bet atlikus langų pagaminimo ir montavimo darbus, šių sutarčių bei atliktų darbų pagrindu neišrašė ir nepateikė bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2009-05-05 iki 2010-10-08 tvarkiusiai ir nieko apie nusikalstamą veiką nežinojusiai, L. V., PVM sąskaitų-faktūrų, pinigų priėmimo kvitų, kasos pajamų orderių bendrai 9400 Lt sumai, bei neužtikrino, kad šie, iš užsakovų gauti pinigai, būtų apskaityti įmonės kasoje. Laikotarpiu nuo 2010-03-01 iki 2010-08-31 būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore sudarė ir savo parašu patvirtino rangos sutartis dėl langų pagaminimo ir montavimu su šiais fiziniais asmenimis: 1) Ž. D. 2010-06-18 sutartį be numerio, 2) R. D. 2010-05-07 sutartį Nr. 05/07-01, 3) D. M. 2010-05-05 sutartį Nr. 05/05-01, 4) G. C. 2010-05-14 sutartį Nr. 05/14-03, žinodama, kad pagal šias sutartis yra atlikti jose numatyti darbai ir už šiuos darbus atsiskaityta, taip pat su fiziniais asmenimis Č. Ž., R. V., A. G., D. R., D. K., J. Č., K. S., R. P., L. E., Petru J. G., I. N., A. P., G. D. nesudarius su jais rangos sutarties, bet atlikus langų pagaminimo ir montavimo darbus, šių sutarčių bei atliktų darbų pagrindu neišrašė ir nepateikė bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2009-05-05 iki 2010-10-08 tvarkiusiai ir nieko apie nusikalstamą veiką nežinojusiai, L. V., PVM sąskaitų-faktūrų, pinigų priėmimo kvitų, kasos pajamų orderių bendrai 25824 Lt sumai, bei neužtikrino, kad šie, iš užsakovų gauti pinigai, būtų apskaityti įmonės kasoje. Tokiu būdu T. M. organizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingą apskaitos tvarkymą, dėl ko laikotarpiais nuo 2009-09-01 iki 2009-12-31 bei nuo 2010-03-01 iki 2010-08-31 iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo.

Nuteistosios gynėjas advokatas D. Svirinavičius apeliaciniu skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo T. M. išteisinti, nenustačius, kad buvo padarytos jai inkriminuotos nusikalstamos veikos ar tuo pagrindu, kad jos veikoje nėra nusikalstamos veikos sudėties.

Skunde gynėjas nurodo, kad nuteistoji šioje byloje nuosekliai parodė, kad kaltinamajame akte nurodytos veikos ar kokios kitos nusikalstamos veikos ji nepadarė. Ji nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore dirbo, kiek pamenanti, nuo 2009-05-05 iki 2011 m. vasario mėnesio, tikslesnės datos neprisimenanti, ji, kaip įmonės direktorė buvo atsakinga už įmonės veiklos bendrą organizavimą, tačiau įmonės buhalterijos nevedė, nes buhalteriniuose klausimuose nieko ir nenusimaniusi, ir nenusimananti, įmonės kasininku dirbo V. T., jis taip pat priimdavo ir pinigus iš fizinių asmenų už produkciją. Įmonė užsiėmė langų montavimu. Langus fiziniams asmenims montuodavo įmonės darbuotojai, kurių atskirais laikotarpiais dirbo nuo 7 iki 30. 2011 m. sausio mėnesį, tikslesnės datos neprisimenanti, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo paskelbta atranka direktoriaus pareigoms užimti, ji nenorėjo toliau dirbti direktore, kadangi jos netenkino darbo sąlygos ir didelė atsakomybė. 2011 m. vasario mėnesį įmonės direktoriumi tapo A. J.. Per visą savo darbo laiką toje įmonėje T. M. įmonės buhalterinių klausimų nesprendė, nes buhalterijos nevedė, tais klausimais užsiėmė kiti asmenys, juos išmanantys, savo ruožtu ji taip pat nieko neprašiusi tą įmonės buhalterinę apskaitą vesti klaidingai ar apgaulingai ir jai nieko nebuvo žinoma apie tai, kad ta įmonės apskaita būtų buvusi vesta esą apgaulingai, taip pat ji nesiekė nuslėpti dalį gaunamų pajamų, jokių asmenų tai daryti neprašiusi ir jai nieko nebuvo žinoma apie tai, kad taip būtų daroma, priešingai nei nurodyta kaltinime, ji neorganizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingo apskaitos tvarkymo nei laikotarpiais nuo 2009-09-01 iki 2009-12-31, o taip pat ir nuo 2010-03-01 iki 2010-08-31, nei jokiais kitais laikotarpiais. Kaltinamajame akte nurodytąją nusikalstamą veiką padaryti ji neturėjusi jokio tikslo ir tyčios, tos veikos nedariusi, šis ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu turėjo būti nutrauktas, o kadangi byla vis tik buvo perduota nagrinėti teismui –jos atžvilgiu byloje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Nuteistosios gynėjo nuomone, panaši byla gal ir galėtų būti kokių nors kitų asmenų atžvilgiu, tačiau nuteistoji neturi teisinio išsilavinimo, todėl kokių nors kitų asmenų galimos baudžiamosios atsakomybės klausimais savo nuomonės nedėstys.

Aiškinant BK 222 str. 1 d., šioje byloje baudžiamojon atsakomybėn galėjo būti traukiamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteris byloje nebuvo kaltinamuoju, o tik liudytoju (beje, per aktualų byloje laikotarpį dirbo keletas buhalterių). UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė T. M. už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą savarankiškai galėjo būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn tik tokiu atveju, jeigu ji būtų sąmoningai pateikinėjusi tos įmones buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad buhalteris juos įtrauktų į apskaitą, arba atitinkamai būtų sąmoningai nepateikinėjusi aktualių buhalterinei apskaitai įmonės dokumentų ir įmonės buhalteris būtų apie tai neinformuojamas (panašiais atvejais įmonės vadovas daro nusikaltimą įmonės buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo). Šioje gi baudžiamojoje byloje jokios tokios aplinkybės nuteistosios atžvilgiu nenustatytos. Todėl kaltinime nurodytas nusikaltimas T. M. inkriminuotas nepagrįstai, neįrodžius ir nenustačius vienos pagrindinių inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties dalių, t. y. subjektyvinės veikos pusės (tyčios padaryti tą nusikalstamą veiką).

Skunde nurodoma, jog, išnagrinėjus šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, nurodytieji T. M. parodymai apie tai, jog jai dirbant nurodytosios įmonės vadove, jai visiškai nebuvo žinomi šios bylos tyrimo eigoje nustatyti tos įmonės buhalterinės apskaitos pažeidimai (o taip pat, kad ji niekada neprašiusi jokių asmenų tuos pažeidimus daryti, tie pažeidimai daryti ir padaryti jai „už nugaros“), byloje liko nepaneigti nei nuosprendyje paminėtais, nei jokiais kitais įrodymais. Priešingai, atskiri bylos duomenys tuos kaltinamosios parodymus patvirtina. Byloje buvo apklausta eilė liudytojų, kuriuos galima santykinai suskirstyti į dvi grupes – vieni jų buvę UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, o kiti - šios įmonės klientai (kontragentai), kuriems pagal jų užsakymus ta įmonė atlikinėjo darbus. Pirmieji (V. T., A. P., A. J., L. V. ir A. J.) patvirtino, kad T. M. įmonėje, nors ir buvo jos vadove, visiškai neužsiiminėjo techninio pobūdžio klausimais, nepriiminėjo užsakymų, nesekė jų vykdymo, neišrašinėjo sąskaitų, nepriiminėjo pinigų, o taip pat nevedė buhalterijos, visais tais klausimais įmonėje užsiiminėjo kiti asmenys ir būtent pagrinde V. T.. Be to, nei vienas tų liudytojų neparodė, kad nuteistoji būtų atlikusi kokius nors veiksmus, susijusius su įmonės apgaulingos buhalterijos vedimu, ar būtų prašiusi kitų asmenų tokio pobūdžio veiksmus atlikti, vesti apgaulingą apskaitą ar pan. Antrosios grupės liudytojai – įmonės klientai (D. R., A. G., S. P., I. P., D. K., G. D., O. J., K. S., I. N., R. S., Petras J. G., K. P., R. V., G. C., Ž. D., J. Č., R. D., D. M., L. E., A. P., G. C.) patvirtino, kad su T. M. jie neturėjo jokių reikalų, jos visiškai nepažįstantys, net nematę. Be to, dauguma tų liudytojų parodė, kad klausimus dėl tos įmonės paslaugų, atsiskaitymo už tas paslaugas sprendė tik su V. T..

Taigi nei vienas iš daugybės aktualių šiai bylai sprendžiant kaltinamajame akte išdėstytą kaltinimą liudytojų nepatvirtino, kad nuteistoji būtų dalyvavusi tos įmonės suteikiamų paslaugų, o taip pat atsiskaitymo už jas bei tų paslaugų dokumentinio įforminimo, atsiskaitymo dokumentinio įforminimo (arba neįforminimo) procese. Be to, teisme apklausta specialistė A. K., atlikusi tyrimą byloje, paaiškino, kad įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ V. T. buvo ir vadybininkas, ir kasininkas, su juo buvo sudaryta darbo sutartis 2009-01-01 Nr. 1 kasininko pareigoms. Vienu atveju pagal pinigų priėmimo kvitą priėmė pinigus D. M., kitais atvejais grynuosius pinigus priiminėdavo V. T., už rangovą pasirašydavo V. T., jam buvo išduodami pinigų priėmimo kvitai pagal sąrašus, bet dalis Klaipėdoje buvo užpildyta D. M.. Iš viso 6 pinigų priėmimo kvitai, nors išduoti V. T., bet užpildė D. M. Klaipėdoje. Atsižvelgiant į liudytojų apklausų protokolus, matosi, kad nebuvo išrašomi pinigų priėmimo kvitai, tie pinigai nebuvo apskaityti, bendrovė neteko turto, bendrovei buvo padarytas nuostolis, todėl iš dalies nebuvo galima nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo. Nuteistosios parodymus patvirtino ir rašytiniai bylos duomenys: 2010 m. Pinigų priėmimo kvitų registras (kuriame suregistruoti pinigų priėmimo kvitai, nurodant jų išrašymo datą, numerį, kam išrašyta, sumą; visi pinigų priėmimo kvitai buvo išduoti kasininkui V. T.) (t. 2, b. l. 14-16); V. T. 2009-01-05 darbo sutartis Nr. 1 (patvirtinanti, kad V. T. buvo priimtas nurodytoje įmonėje kasininko, saugos ir sveikatos specialisto, vadybininko pareigoms) (t. 1, b. l. 163-165, t. 3, b. l. 46-48); UAB „(duomenys neskelbtini)“ projektų vadovo pareiginė instrukcija (patvirtinanti, jog to vadovo viena iš funkcijų buvo rengti ir pildyti reikiamus dokumentus, susijusius su vykdomais projektais) (t. 1, b. l. 166, t. 3, b. 1. 49); Įmonės kasininko pagrindinė instrukcija (kurioje kelios iš pareigų privalo priimti pinigus pagal išrašytus pinigų priėmimo kvitus, turi vesti kasos knygą) (t. 1, b. l. 167-168, t. 3, b. l. 50-51); 2009-01-05 visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sudaryta tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės T. M. ir kasininko V. T. (t. 1, b. l. 174-175, t. 3, b. l. 52-53); Saugos ir sveikatos specialisto pareiginė instrukcija (t. 1, b. l. 169-173, t. 3, b. l. 54-58).

Skunde pabrėžiama, jog apkaltinamasis nuosprendis bandomas pagrįsti ta aplinkybe, kad keletas sutarčių, pagal kurias gauti pinigai vėliau nebuvo įnešti į įmonės kasą, buvo pasirašytos pačios įmonės direktorės. Šis argumentas nesudaro pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį T. M. atžvilgiu, nes bylos duomenys (liudytojo V. T. parodymai ir kt.) patvirtina, kad nuteistoji, išvykdama, o, be to, ir pati niekaip nedalyvaudama pačioje įmonės gamybinėje veikloje, palikdavo pasirašytus atitinkamų sutarčių blankus įmonės darbuotojams, vykdantiems tą gamybinę įmonės veiklą, tame tarpe, bendraujantiems tiesiogiai su įmonės klientais. Įmonės vadovo tokio pobūdžio pasitikėjimas įmonės darbuotojais gal ir yra netoleruotinas saugios verslo praktikos požiūriu, bet deja, ganėtinai paplitęs verslo praktikoje. Tačiau bet kuriuo atveju tas pasitikėjimas, jo realizavimas nurodytuoju būdu nesuponuoja nuteistosios baudžiamosios atsakomybės. Be to, pažymėtina ir tai, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, tarp jų ir specialisto išvadų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla, montuojant plastikinius langus, buvo gana didelės apimties, o kaltinamajame akte ir atitinkamai nuosprendyje nurodomi klientai, kurių apmokėjimas už tos įmonės paslaugas „aplenkė“ tos įmonės kasą ir atitinkamai buhalteriją, sudaro gana nedidelę dalį nuo bendro tos įmonės klientų aptarnauto skaičiaus, todėl tikrai tikėtina, bent jau nepaneigta, kad tokiu būdu įmonės direktorė tikrai galėjo nepastebėti apmokėjimo už dalį įmonės darbuotojų suteiktų klientams paslaugų neįnešimo į įmonės kasą.

Kaltinimas nuteistajai grindžiamas ir tomis faktinio pobūdžio aplinkybėmis, jog vienu metu ji, o taip pat ir jos motina, buvusios šios įmonės akcininkėmis, kad liudytoja L. V. (buvusi įmonės buhalterė) parodė, jog ji buvo pastebėjusi tam tikrą neatitikimą tarp įmonės įsigytų žaliavų ir paslaugų realizacijos, apie ką buvo užsiminusi ir įmonės direktorei. Kas liečia pastarąjį motyvą, tai pažymėtina, kad ta pati liudytoja L. V. savaip ir atsakiusi į tą klausimą – ji parodė, jog pati maniusi, kas žaliavos, produkcija tebėra sandėliuojamos ir pati dėl to jokių priemonių ar veiksmų nesiėmė. Tuo tarpu motyvas dėl minėtųjų įmonės dalies akcijų turėjimo įrodymų požiūriu šiuo atveju taip pat tėra prielaidos lygmens. Kadangi bylos duomenys nepatvirtina, kad bent kuriuo momentu nuteistajai vienai ar ir kartu su jos motina, būtų priklausęs koks nors sprendžiamojo balso akcijų paketas toje bendrovėje, priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad jos buvo formalios tos bendrovės akcininkės šalia kitų akcininkų.

Skunde pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius baudžiamuosius įstatymus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisminę praktiką, nuteistajai inkriminuota nusikalstama veika, numatyta BK 222 str. 1 d., gali būti padaroma tik tyčios forma. Tuo tarpu šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad T. M., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, būtų turėjusi tyčią apgaulingai tvarkyti nurodytosios įmonės buhalteriją kaltinamajame akte, o dabar ir apylinkės teismo nuosprendyje nurodytuoju ar kokiu nors kitu būdu. Byloje neįrodyta, kad T. M. būtų atlikusi kokius nors veiksmus tą buhalteriją tvarkydama apgaulingai. Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad nuteistoji kaltinime nurodytuoju laiku buvo minėtosios įmonės vadove, tikrai nesudaro pagrindo ją pripažinti kalta padarius nurodytąją nusikalstamą veiką. Kita vertus, nuosprendyje nurodyta daug įrodymų, kurie patvirtina aplinkybes apie tai, jog nurodytoje įmonėje iš tiesų gal ir nebuvo pilnai prisilaikoma Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimų, tačiau sprendžiant T. M. atsakomybės klausimą, tų buhalterinės apskaitos pažeidimų minėtoje įmonėje fakto įrodymo bei konstatavimo tikrai nepakanka. Tokiu būdu apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 5 d. pažeidimus. Šios įstatymo nuostatos numato, kad nors teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, bet tas įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas tik prielaidomis, kaltinimas T. M. neįrodytas, todėl jos atžvilgiu šioje byloje turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios T. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmestinas.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistosios gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, ginčija teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes, nurodydamas, kad T. M. veikoje nenustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl T. M. kaltės ir jos padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistosios teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog, vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p., teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad, pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamoji (nuteistoji) ir (ar) jos gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Todėl ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai T. M., nepatvirtina pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus, jame visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistosios baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 str. 1 d. klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. nustatytų įrodymų tyrimo taisyklių.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes, surinktus ir ištirtus įrodymus pagrįstai T. M. veiksmuose nustatė BK 222 str. 1 d. įtvirtintus apgaulingo apskaitos tvarkymo požymius.

BK 222 str. numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių jos tvarkymą, reikalavimus (pavyzdžiui, dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus ir nurodyti jų nuostatas, kurias kaltininkas pažeidė ar jų nesilaikė apgaulingai tvarkydamas apskaitą. Šioje byloje apgaulingo apskaitos tvarkymo faktines aplinkybes bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis liudytojų – fizinių asmenų (R. S., K. P., Ž. D., R. D., D. M., G. C., R. V., A. G., D. R.. D. K., J. Č., L. E., P. J. G., I. N., A. P., G. D.), pirkusių prekes ir paslaugas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ tiriamuoju laikotarpiu parodymais, taip pat kaltinime nurodytu laikotarpiu įmonėje dirbusių darbuotojų – buhalterių L. V. ir A. J., kasininko V. T., langų montuotojo A. P., parodymais, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiosios specialistės A. K. surašytomis specialisto išvadomis Nr. 5-2/152, Nr. 5-2/09, specialistės paaiškinimais teisme bei kita rašytine bylos medžiaga. Šie duomenys gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teismo posėdyje ir įvertinti nepažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, bet ir konkrečiomis Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatomis, kurios susietos su faktinėmis aplinkybėmis. Teismo sprendime nurodyta, kokius Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus pažeidė nuteistoji ir kokia yra jos pareigų tinkamai organizuoti bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą apimtis. BK 222 str. 1 d. numatyta veika – apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, šiuo konkrečiu atveju reiškėsi tuo, kad T. M., kaltinime nurodytais laikotarpiais būdama įmonės direktorė, nefiksavo dalies ūkinių operacijų įmonės buhalterinėje apskaitoje, o būtent: savo parašu patvirtinusi aštuonias sutartis dėl langų pagaminimo ir sumontavimo su fiziniais asmenimis sudarymo, ir žinodama, kad pagal šias sutartis yra atlikti jose nurodyti darbai ir už tuos darbus yra atsiskaityta, bei nesudariusi sutarčių su penkiolika kitų fizinių asmenų, bet įmonei atlikus jiems langų pagaminimo ir montavimo darbus, neužtikrino, kad minėtų sutarčių ir atliktų darbų pagrindu iš fizinių asmenų gautos pajamos būtų apskaitytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tuo pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 2 d., 12 str. 1 d. reikalavimus, be to, T. M. pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 10 p. nuostatas, kadangi grynuosius pinigus iš gyventojų gaudavo asmenys, kurie įmonėje nebuvo paskirti atskaitingais asmenimis, kurie ūkio subjekto vardu priimtų pinigus iš gyventojų už jiems suteiktas paslaugas ar avansą, taip pat dėl to, kad gavus iš gyventojų grynuosius pinigus, nebuvo išrašomi pinigų priėmimo kvitai ir šie pinigų gavimą įrodantys dokumentai kartu su gautais pinigais nebuvo atiduodami į kasą.

Apeliaciniame skunde nuteistosios gynėjas ne tik neigia teismo nustatytas faktines aplinkybes, bet ir nurodo, kad nuteistoji T. M. nėra BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektas, nes buhalterinę apskaitą įmonėje tvarkė ne ji, bet šiuo tikslu įmonėje atskirais laikotarpiais dirbę buhalteriai. Tokie apeliacinio skundo argumentai aukštesniojo teismo vertintini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius. Tokie asmenys gali būti ir ūkio subjekto vadovas, ir buhalteris, ir jie abu, jeigu nustatytas jų bendrininkavimo faktas. Tačiau pagal šio įstatymo 21 str. 1 d., už apskaitos organizavimą atsako būtent ūkio subjekto vadovas. Pažymėtina, kad vien tik buhalterio įdarbinimas įmonėje ir pavedimas jam atlikti įmonės buhalterinę apskaitą, neatleidžia vadovo nuo pareigos tinkamai organizuoti apskaitos tvarkymą, kaip numatyta Buhalterinės apskaitos įstatyme. Buhalterinės apskaitos tvarkymas negali būti perkeliamas vien tik samdomo darbuotojo kompetencijai. Šiuo konkrečiu atveju kaltinime nurodytais laikotarpiais įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo du buhalteriai – nuo 2009-09-01 iki 2009-12-31 - L. V., nuo 2010-03-01 iki 2010-08-31 – A. J.. Apklausiama pirmosios instancijos teisme L. V. paaiškino, kad nurodytu laikotarpiu dirbo buhaltere UAB „(duomenys neskelbtini)“, dokumentus, kuriuos reikėdavo suvesti į apskaitą jai atveždavo tiek T. M., tiek V. T., bet pagrinde bendravo su V. T., dokumentai būdavo pasirašyti, ji neįžvelgė jokios apgaulingos apskaitos vedimo, tik jai įtarimą kėlė dideli užsakymai iš Lenkijos ir maži pardavimai Lietuvoje (t. 3, b. l. 191-192). Teisme apklaustas A. J. nurodė, kad dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriu jam pasiūlė per draugą, sakė, kad yra problemos su buhalterija, reikėjo tęsti pradėtą darbą, pirminius dokumentus rado, perėmė likučius ir daugiau nesigilino, kadangi ankstesnė buhalterė dirbo su kitokia programa negu jis. Įmonės pirminius dokumentus (kvitus, sąskaitas-faktūras, banko dokumentus ir kt.) jam vieną ar du kartus per mėnesį atveždavo T. M. su V. T., su abiem bendravo vienodai, kas realiai vadovavo įmonei, nežino, V. T. lygtai buvo iš pradžių direktorius, paskui tapo vadybininku. Dirbdamas buhalteriu šioje įmonėje jokių pinigų judėjimų ar sąskaitų nematė, tik matė išrašus, kasininku nedirbo, tik tvarkė buhalteriją, ką pateikdavo, tą jis sutvarkydavo, kas pasirašė sutartis su klientais, jis nežino, tos sutartys būdavo pas T. M. ir V. T., jų jam jie neteikdavo, pinigus jis apskaitydavo tik pagal kvitus, jo niekas neprašė vesti apgaulingai apskaitos, jis tik jiems sakydavo, kad vieną dieną jie bankrutuos, nes eina tik į minusą (t. 3, b. l. 190-191). Nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad buhalteriai nepastebėjo apgaulingai tvarkomos įmonės buhalterinės apskaitos, tačiau, kaip nustatyta jų pačių parodymais, jie buhalterinę apskaitą vedė tik pagal jiems įmonės direktorės ar V. T. pateiktus pirminius finansinius dokumentus. Tuo tarpu byloje ištirtų įrodymų – liudytojų parodymų ir rašytinės bylos medžiagos visetu patikimai nustatyta, kad įmonėje dalis grynųjų pinigų iš klientų buvo imami nesurašant pinigų priėmimo kvitų, daliai klientų surašant tik sutartį, kuri nėra buhalterinės apskaitos dokumentas, todėl akivaizdu, jog dalis grynųjų pinigų įmonėje nebuvo apskaitomi ne dėl buhalterių kaltės, o dėl to, kad įmonės vadovas jiems nepateikdavo pirminių finansinių dokumentų. Pažymėtina, kad buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Be to, byloje nėra nustatyta jokių buhalterinę apskaitą tvarkiusių buhalterių tyčinių neteisėtų veiksmų. Todėl BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo vykdytoju, nustačius, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai nepateikiami visi buhalterinės apskaitos dokumentai, laikomas įmonės, kuris teikia tokius dokumentus, vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-596/2012). Taigi, priešingai nei teigiama skunde, T. M. pagrįstai pripažinta BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektu.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad T. M. nėra atsakinga už apskaitos dokumentų surašymą, kadangi atsiskaitymo už įmonės suteiktas paslaugas, tų paslaugų dokumentų įforminimo (arba neįforminimo) procese dalyvavo įmonės kasininku dirbęs V. T., ką teisme patvirtino tiek įmonės darbuotojai, tiek visi apklausti liudytojai, kuriems įmonė buvo suteikusi langų montavimo paslaugas. Tačiau, kaip jau minėta, buhalterinės apskaitos organizavimas, už kurią buvo atsakinga T. M. kaip įmonės direktorė, neapsiriboja vien tik buhalterinę apskaitą tvarkančių asmenų priėmimu į darbą, turi būti nustatyta buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarka, paskirti asmenys, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, turi būti patvirtintas tokių asmenų sąrašas ir jų parašų pavyzdžiai. Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 str. nuostatos numato, kad įmonės direktorius deleguoja pareigas ir atsakomybę šiems asmenims, jie atsako už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą. Tačiau šioje byloje įmonės direktorės patvirtino sąrašo asmenų, kuriems ji būtų pavedusi priimti grynuosius pinigus iš fizinių asmenų ar kitų ūkio subjektų, ar pasirašyti pirminius dokumentus, nėra, nėra ir V. T. įgaliojimo, nors įmonės PVM sąskaitose-faktūrose pasirašydavo V. T., kaip įgaliotas asmuo. Be to, byloje nustatyta, kad grynuosius pinigus iš asmenų priimdavo ne tik V. T., bet ir langų montuotojai. Todėl aplinkybės, kad grynuosius pinigus iš gyventojų priimdavo asmenys, kurie įmonėje nebuvo paskirti atskaitingais asmenimis atlikti tokias operacijas, tik patvirtina, kad įmonės buhalterinę apskaitą netinkamai, pažeidžiant įstatymus, organizavo būtent įmonės vadovė – T. M.. Skunde ir pirmosios instancijos teisme nuteistosios dėstomi teiginiai, kad apie ikiteisminio tyrimo metu nustatytus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimus jai nebuvo iš viso žinoma, prieštarauja byloje objektyviai nustatytoms aplinkybėms. Liudytojais apklausti įmonėje dirbę buhalteriai vienareikšmiškai patvirtino, kad dokumentus jiems pateikdavo tiek T. M., tiek V. T., liudytojas A. J. netgi nurodė, jog nežino, kas iš jų vadovavo įmonei, su abiem rūpimais klausimais bendravo vienodai, be to, su klientais sutartys buvo sudaromos T. M. vardu ir jos pasirašomos, tyrimui pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose nurodyta, kad jas išrašė direktorė T. M. arba V. T., yra parašai, atliktų darbų aktuose už rangovą pasirašydavo T. M. arba vadybininkas V. T., teisme liudytoju apklaustas V. T. nurodė, kad T. M. sekė įmonės pelningumą (t. 3, b. l. 131). Šios aplinkybės rodo, kad įmonėje T. M. veikė aktyviai, apie ūkines operacijas jai buvo žinoma. Todėl sutiktina su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė T. M., būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, vykdė apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą įmonėje ir tie veiksmai tiesioginiu priežastiniu ryšiu yra susiję su atsiradusiais padariniais.

Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, veika pagal BK 222 str. 1 d. kvalifikuojama tada, kai ji padaroma tyčia. Nors nuteistoji dėl jai inkriminuotos veikos kalta neprisipažino, tačiau subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, ir kaltės turinys atskleidžiamas, remiantis ne vien tik kaltininko prisipažinimu ar neprisipažinimu, padarius nusikalstamą veiką, ar kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, bet ir padarinius bei kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog nuteistoji T. M. apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, sąmoningai siekdama išvengti mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių, t. y. tokius veiksmus nuteistoji atliko sąmoningai pažeisdama buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, siekdama išvengti mokėtinų į valstybės biudžetą mokesčių, dėl ko nėra pagrindo abejoti, jog nusikalstamą veiką nuteistoji padarė tyčia. Nuteistosios gynėjo skunde dėstomi subjektyvūs samprotavimai apie kaltinime nurodytų ūkinių operacijų neįtraukimą į apskaitą ir nepagrindimą apskaitos dokumentais jos kaltės dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo nepaneigia. Būtent tyčinis dalies ūkinių operacijų nefiksavimas leidžia daryti išvadą, kad T. M. įmonėje teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai, dėl ko laikotarpiais nuo 2009-09-01 iki 2009-12-31 bei nuo 2010-03-01 iki 2010-08-31 iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes ir faktus, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendis yra teisėtas, teisingas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistosios gynėjo apeliacinio skundo motyvais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl nuteistosios gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios T. M. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.