- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-680-436/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Rudzinskas (pirm.), Jolita Cirulienė, Algimantas Kukalis
- Pareiškėjas
- P. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno apskrities viršininko administracijos, Kauno rajono savivaldybei, Kauno gėlininkų draugijai
- Advokatai
- Živilė Janavičienė
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovėms Aistei Pakutkienei, Jūratei Mieldažienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-0132-485/2007 pagal pareiškėjo P. M. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno rajono savivaldybei, Kauno gėlininkų draugijai dėl nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. M. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė nustatyti, kad jis įgyjamosios senaties pagrindu nuosavybės teise įgijo vandentiekio bokštą ir vandentiekio tinklus, esančius Lauko g., Karmėlavoje, Kauno rajone. Nurodė, kad vandentiekio bokštą pastatė Kauno gėlininkų draugijos „Šeimyninės rangos“ nariai savo lėšomis. Jis nebuvo įtrauktas į jokius planus, faktiškai nebuvo apskaitytas „Šeimyninės rangos“ buhalteriniuose dokumentuose, nebuvo teisiškai įformintas nekilnojamojo turto registre ir nebuvo suteiktas kadastrinis numeris. 1996 m. rugsėjo 15 d. „Šeimyninės rangos“ veikla buvo nutraukta. Nuo to laiko pareiškėjas vienas, savo asmeninėmis lėšomis prižiūri šį vandentiekio bokštą, jį eksploatuoja ir juo naudojasi. Kadangi pareiškėjas buvo minėtos organizacijos narys, todėl pradėdamas vandentiekio bokštą prižiūrėti ir juo naudotis, buvo įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau teisių už jį. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius informavo pareiškėją, kad vandens bokštas ir aplink jį esantis apie 0,01 ha žemės plotas yra valstybinės žemės fonde, Karmėlavos seniūnijos išduota pareiškėjui pažyma patvirtino, kad bokštas nėra Kauno rajono savivaldybės nuosavybė ir į Karmėlavos seniūnijos turto balansą neįtrauktas, VĮ Registrų centro Kauno filialas raštu Nr.1630463 taip pat informavo pareiškėją, kad minėti nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Pareiškėjo nuomone, šios pažymos iš valstybinių institucijų patvirtina, jog vandens bokštas niekam nepriklauso. Kadangi pareiškėjas daugiau kaip dešimt metų šį nekilnojamąjį daiktą sąžiningai ir nepertraukiamai valdė, todėl prašė nustatyti, jog šį nekilnojamąjį turtą įgijo nuosavybės teise įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2007 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą tenkino, nustatė nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad P. M. pagal įgyjamąjį senatį nuosavybės teise įgijo vandentiekio bokštą ir vandentiekio tinklus registro Nr.44/609451, esančius Lauko g., Karmėlavoje, Kauno rajone. Teismas laikė įrodytu, kad pareiškėjas sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nepertraukiamai ne mažiau kaip 10 metų valdė kaip savą šį nekilnojamąjį daiktą. Todėl pripažino, kad jis įgijo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą (CK 4.68 str., 4.70 str., 4.71 str.). Nors ir nėra specialaus akto, pripažįstančio bokštą tinkamu naudotis, tačiau šiuo konkrečiu atveju teismas vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), nes kitais būdais pareiškėjas neturi galimybių nusistatyti nuosavybės teisių į savo lėšomis pasistatytą nekilnojamąjį daiktą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas nesprendė ar pareiškėjo nurodomi vandentiekio bokštas ir vandentiekio tinklai gali būti laikomi valdymo teisės objektu. Statinys gali tapti nuosavybės ar valdymo teisės objektu tik tuo atveju, jeigu jo statyba yra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka. Savavališka statyba yra pažeidžiamas CK 4.253 straipsnio 1 dalies reikalavimas, kad nekilnojamasis daiktas privalo būti suformuotas įstatymų nustatyta tvarka. Kai statybos yra neteisėtos, tai nėra nei nekilnojamojo daikto kaip valdymo teisės objekto, nei teisėto valdymo, t.y. nėra CK 4.68 - 4.71 straipsniuose nurodytų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. byloje Nr.3K-3-498/2006). Pareiškėjas nurodė, kad statinys pastatytas be leidimo, neturint projekto, kad jis niekada nesikreipė į jokias institucijas dėl statinio pripažinimo tinkamu naudotis. Todėl, apelianto nuomone, pareiškėjo prašomi pripažinti nuosavybėn statiniai Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme yra laikomi savavališkais statiniais ir jie negali būti laikomi nekilnojamuoju daiktu kaip valdymo teisės objektu. Be to, pareiškėjui nepateikus būtinų dokumentų ar įrodymų, patvirtinančių faktą, kad jam nereikėjo leidimų statiniui, suformuoti šio statinio kaip nekilnojamojo turto objekto taip pat negalima. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą nekilnojamojo turto registre gali būti registruojamos tik tuo atveju, kai nekilnojamojo turto registre įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Ginčo objektui yra atlikti kadastriniai matavimai ir surinkti kadastriniai duomenys, tačiau jis nėra suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas ir nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 7 straipsnio 4 dalies nuostata, nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti tada, kai yra nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas nekilnojamąjį daiktą suformuoti. Inventorizacinės bylos sudarymas nereiškia nekilnojamojo turto suformavimo ir (ar) jo įregistravimo. Norint suformuoti nekilnojamojo turto objektą, būtinas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas P. M. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sutinkamai su CK 4.68 str., teismas pagrįstai priėjo išvados, jog vandens bokštą ir inžinerinius tinklus jis pradėjo valdyti sąžiningai, šie daiktai nėra įregistruoti kito asmens vardu, visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai, daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas bei valdymas tęsiasi jau daugiau kaip dešimt metų. Teismo posėdžio metu jis paaiškino, kad šie statiniai yra labai paprastos konstrukcijos vandens bokštas, kitaip vadinant metalinė statinė, elektros variklis bei metaliniai vamzdžiai, kuriais siurbiamas vanduo iš vandens telkinio, o ne iš požeminio vandens gręžinio. Nurodė, kad vandens bokštas ir su juo susiję inžineriniai tinklai yra naudojami tik vasaros metu, daržams, esantiems aplink jį, laistyti. Apklaustas byloje liudytoju kolūkio pirmininkas patvirtino, kad statant šį bokštą jokių leidimų nereikėjo, todėl nėra ir negali būti projektų, leidimų, statybos dokumentacijos. Pagal šiuo metu galiojančius statybos techninius reglamentus šis vandens bokštas ir inžineriniai tinklai yra priskiriami prie nesudėtingų statinių ir inžinerinių statinių paprastų konstrukcijų ir jokių leidimų jų statybai nereikia, o taip pat nereikia pripažinti tinkamais naudotis.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybė prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad savivaldybėje neišliko dokumentų, susijusių su vandens bokštu, esančiu Lauko g., Karmėlavoje, Kauno r., tačiau pareiškėjas paaiškino, kad minėti dokumentai turėjo būti, kitaip negalėjo būti pradėta minėto bokšto statyba. Be to, vadovaujantis LR Statybos įstatymo 18 ir 24 str., statomų ir griaunamų statinių apskaitą ir registrą tvarko bei statybos valstybinę priežiūrą atlieka apskričių viršininkų administracijos statybų valstybinės priežiūros tarnybos. Kadangi minėtos tarnybos nuo vandens bokšto pastatymo momento iki šiol nenustatė savavališkos statybos, todėl suinteresuoto asmens nuomone, bokštas pastatytas teisėtai ir teismas pagrįstai nusprendė nustatyti nuosavybės teisių įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad P. M. pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgijo vandentiekio bokštą ir vandentiekio tinklus.
Apeliacinis skundas atmestinas. Įgyjamoji senatis – tai pirminis nuosavybės teisės į daiktą įgijimo būdas. Įgyjant nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi nėra vieno asmens valios perleisti daiktą kitam asmeniui – įgijėjui, taip pat nėra teisių perėmimo. Nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi reglamentuoja CK Ketvirtosios knygos trečiojo skirsnio (4.68 – 4.71 str.) normos, taip pat kitos su įgyjamosios senaties institutu susijusios CK normos. Nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi reglamentuojančių materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs 2004 m. birželio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004 ir kt. Šiose nutartyse konstatuota, kad pagal CK nustatytą reguliavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui:
1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t.y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 str.). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos įstatymo sąlygos;
2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.68, 4.70 str.);
3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 str.). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 2 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokį daiktą teisėtai valdyti kaip savą;
4) daikto atviro valdymo sąlyga (CK 4.68 str.). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas;
5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 str.). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog yra visos aukščiau nurodytos sąlygos ir pripažino pareiškėjui nuosavybės teisę į vandentiekio bokštą, esantį Lauko g., Karmėlavoje, Kauno rajone įgyjamosios senaties pagrindu. Nesutikti su tokia apylinkės teismo išvada nėra pagrindo. Kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad nėra vienos iš būtinos sąlygos nuosavybės teise įgyti įgyjamąją senatimi – teisėto daikto valdymo, nes pareiškėjo valdomo vandentiekio bokšto statyba nėra įteisinta įstatymų nustatyta tvarka, jis nėra registruotas nekilnojamojo turto registre. Bylos duomenimis nustatyta, kad minėtas vandentiekio bokštas pastatytas 1984 metais. Tuo tarpu Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, įsigaliojo tik 2003 m. liepos 1 d., todėl negali būti taikomos. Kaip jau minėta, pagal CK 4.23 straipsnio 2 dalį daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Byloje nėra pateikta duomenų, jog vandentiekio bokštas pastatytas pažeidžiant jo statybos metu, t.y. 1984 m. galiojusių teisės aktų reikalavimus. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus – Statybos techninio reglamento 1.01.07:2002 nuostatas, minėtas vandentiekio bokštas priskiriamas II grupės nesudėtingiems statiniams, kuriems nereikalingas statybos leidimas. Esant šioms aplinkybėms, kolegija apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais, todėl apeliacinį skundą atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 20 d. sprendimo nekeisti.