- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-08-26
- Bylos Nr.
- 2A-783-619/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20397-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrutė Kalinauskienė
- Atsakovas
- N. J.
- Kategorijos
- 3.3.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė, vienasmeniškai rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės 73 DNSB „Viršuliškės“ ir atsakovės N. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ ieškinį atsakovei N. J. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas 73-oji daugiabučių namų savininkų bendrija „Viršuliškės“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės N. J. 140,81 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad daugiabutis namas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė 73-ajai daugiabučių savininkų bendrijai „Viršuliškės“ iki tol, kol nebuvo įsteigta daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija. Atsakovė yra viena iš minėto daugiabučio namo bendraturčių. Įsteigiant naują daugiabučių namų savininkų bendriją, ji liko neatsiskaičiusi su ieškovu. Nuo 2013 m. gruodžio 1 d. ieškovas namo administravimą nutraukė ir sąskaitų atsakovei nebeteikė. Laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. gruodžio 1 d. atsakovė proporcingai savo daliai neapmokėjo išlaidų namui išlaikyti ir išsaugoti, komunalinių ir kitų įmokų. Atsakovė kaip daugiabučio namo bendraturtė nėra atleidžiama nuo pareigos dalyvauti išlaikant bendrąjį turtą (CK 4.82 str. 3 d., DNSBĮ 21 str. 3 d. 2 p., Bendrijos įstatų 16.2 p.).Atsiliepimu į ieškinį atsakovė N. J. su juo nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 13-150 informavo visus (duomenys neskelbtini) namo butų savininkus, jog nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. nebeadministruoja (duomenys neskelbtini). O gyventojai nustojo mokėti mokesčius. Nepaisant to, kad 2013 m. rugsėjo 1 d. nutraukė administravimą, tačiau sąskaitas gyventojams pateikė už 2013 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesius. Iš ieškovo pateikto žiniaraščio nėra aišku, kokiu pagrindu yra susidariusi 140,81 Lt dydžio skola bei dalis įsiskolinimo atsiradusio iki 2013 m. rugsėjo mėn. Atsakovė kiekvieną mėn. tinkamai atsiskaitydavo su ieškovu. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad paslaugos, už kurias reikalaujama skolos sumokėjimo buvo suteiktos, ieškovo pateiktas žiniaraštis neatitinka apskaitos dokumentams keliamų reikalavimų. Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija nurodė, kad ieškinys nėra pagrįstas ir atmestinas. Pažymėjo, kad ieškovas 2013 m. rugpjūčio mėn. mokamuosiuose pranešimuose visiems (duomenys neskelbtini) namo gyventojams pranešė, jog nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. nebeadministruos šio namo. 2013 m. lapkričio 6 d. buvo įregistruota Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija, kuri 2013 m. lapkričio mėn. sudarė sutartis su paslaugų tiekėjais, o nuo 2013 m. gruodžio 1 d. pilnai ėmė vykdyti namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų administravimą. Įsikūrus naujai bendrijai liko neišspręstas gyventojų įsiskolinimo ir sukauptų lėšų klausimas atsiskiriant bendrijoms. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad laikotarpiu už kurį prašo priteisti įsiskolinimą iš atsakovės, teikė administravimo paslaugas namui (duomenys neskelbtini) ir apskaičiuodavo mokesčius pagal suteiktas paslaugas. Ieškovo pateiktas žiniaraštis nepatvirtina fakto, kad yra susidariusi tokio dydžio skola.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 19 d. sprendimu tenkino iš dalies ieškovo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ ieškinį ir priteisė iš N. J. 26,25 EUR skolos už suteiktas paslaugas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 26,25 EUR sumą nuo 2014 m. birželio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ naudai. Priteisė iš 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ 125,43 EUR bylinėjimosi išlaidų N. J. naudai. Priteisė iš 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ 4,21 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš N. J. 7,60 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. ieškovas buvo nutraukęs namo administravimą, kurį sutiko atnaujinti nuo 2013 m. spalio 29 d. įsikišus Valstybinei energetikos inspekcijai ir Vilniaus miesto savivaldybei. Naujoji namo (duomenys neskelbtini) bendrija pilnai namą administruoti pradėjo tik 2013 m. gruodžio 1 d., todėl atsakovei tenka pareiga pagal įstatymą proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 str.).Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos medžiagą sprendė, jog remiantis bylos duomenimis labiau tikėtina, kad ginčo laikotarpiu atsakovė naudojosi ieškovo užsakytais šiukšlių konteineriais, nes naujoji bendrija ginčo laikotarpiu tokios paslaugos neužtikrino, todėl priteisė ieškovui iš atsakovės 29,01 Lt už šiukšlių išvežimo paslaugas. Įvertinęs aplinkybę, kad byloje nėra duomenų, jog namofono priežiūros paslaugų teikimas ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas iš ieškovo pusės sprendė, kad ieškovas savo reikalavimo dėl namofono priežiūros mokesčio už laikotarpį nuo 2013 m. spalio iki lapkričio mėn. neįrodė.Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas neteikė administravimo paslaugų ginčo namui laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 29 d., eksploatavimo išlaidas iš atsakovės priteisė tik už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. (40,73 Lt).Nustatęs aplinkybę, kad šildymas ginčo name įjungtas tik 2013 m. spalio 25 d., ieškovui mokestis už šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūrą iš atsakovės priteistinas už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., t.y. 20,91 Lt.Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovo reikalaujamos priteisti bylinėjimosi išlaidos pagrįstos tik dalyje dėl 630,36 EUR. Tuo tarpu ieškovo patirtų išlaidų už teisininkės J. M. paslaugas konsultuojant ieškovą nepriteisė, kadangi jos statusas neatitinka CPK 55 str., 56 str. 1 d. 1-2 p., 2 d. nustatytų sąlygų.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė N. J. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priteisdamas iš atsakovės 40,73 Lt eksploatavimo išlaidų neatsižvelgė į visus byloje esančius įrodymus, į tai, kad eksploatavimo išlaidos nėra detalizuotos ieškovo. Ieškovas nepateikė teismui duomenų, kokio dydžio eksploatavimo paslaugos patvirtintos ir kas jas sudaro, kokiu pagrindu skaičiuotinas 37,14 Lt dydžio mokestis. Be to, išlaidos nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. negali būti priteistinos, nes nėra detalizuotos ir įrodytos.Apeliantės įsitikinimu, dėl priežasties, kad šildymas ginčo name buvo įjungtas tik 2013 m. spalio 25 d. už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 25 d. mokestis už šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūrą neturi būti mokamas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog maksimalius išlaidų šilumos punkto priežiūrai ir paruošimui šildymo sezonui dydžius nustato poįstatyminiai teisės aktai, tačiau bendrijos turi pačios nusistatyti konkrečius išlaidų dydžius, o ieškovas į bylą nėra pateikęs dokumentų pagrindžiančių bendrijos narių patvirtintus įkainius. Ieškovo reikalavimui priteisti iš atsakovės mokesčius už šilumos punkto paruošimą, kuris buvo paskaičiuotas 2013 m. rugsėjo, o ne spalio mėn. nepakanka pateikti mokamųjų pranešimų, turi būti pateikti įrodymai apie darbų atlikimą. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, jog kiti ieškovui priklausantys namai nemokėjo tokio mokesčio. Ieškovas nepateikė duomenų apie galimai mokėtą darbo užmokestį santechnikams, todėl neturi pagrindo reikalauti atsakovės apmokėti šildymo sistemos priežiūros išlaidų.Apeliantės nuomone, 2013 m. gegužės 27 d. susirinkimo protokolo išrašo negalima laikyti tinkamu įrodymu byloje, kadangi jis nepasirašytas, neatitinka dalyvavusių ir balsavusių susirinkimo asmenų skaičiaus. Apeliantei taip pat nesuprantama, kodėl skiriasi ieškovo pateiktos 2013 m. gegužės 25 d. sąmatos ir minėto susirinkimo datos. Todėl manytina, kad ieškovas galimai klastoja teismui teikiamus dokumentus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą šiais dokumentais rėmėsi.Ieškovas nepateikė įrodymų, kad kokios nors administravimo paslaugos buvo suteiktos atsakovei 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d. ir kokiu pagrindu buvo apskaičiuotos. Vien iš pateikto žiniaraščio nėra pagrindo tokioms išvadoms. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo namo gyventojams buvo nurodyta, kad ieškovas nebeadministruoja (duomenys neskelbtini) namo, darytina išvada, kad administravimo paslaugos namui nebuvo teikiamos, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė.Apeliaciniu skundu ieškovas 73-oji DNSB „Viršuliškės“ prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą supainiojo namo administratoriaus ir daugiabučių namų savininkų bendrijos teisinį reglamentavimą, veiklą bei funkcijas ir netinkamai vertino (duomenys neskelbtini) teisinį statusą po pranešimo apie ketinimą nutraukti namo administravimą. Tol kol bendrija nesudarė turto atidalinimo akto, kuriuo buvo atidalintas (duomenys neskelbtini) namo turtas nuo 73 DNSB „Viršuliškės“ turto, laikytina, kad (duomenys neskelbtini) namas vis dar buvo ieškovo balanse ir sudėtyje. Šio namo apskaita nors ir atskirai nuo 73 DNSB „Viršuliškės“ , bet buvo vedama iki 2013 m. gruodžio 1 d., tai reiškia, kad ieškovas vis dar rūpinosi namo priežiūra. Todėl teismas darydamas prielaidą, kad paslaugos nebuvo teikiamos laikotarpyje nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 29 d. neįsitikino, jog paslaugas (išskyrus šilumos punkto pajungimą) buvo nutrauktos. Tol kol nauja bendrija nebuvo įregistruota viešame registre, ji negalėjo sudaryti jokių sutarčių su trečiaisiais asmenimis. Tai, jog administravimą buvo planuojama nutraukti neįrodo faktinio jo nebuvimo. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo namo namofonas neveikė ginčo laikotarpiu. Ši paslauga gyventojams veikė, o paslaugų sutartis dėl namofono priežiūros buvo sudaryta su bendrija. Taip pat nepagrįsta teismo pozicija, jog už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 29 d. laikotarpį neturi būti atlygintos ieškovui eksploatavimo išlaidos. Remiantis teisės aktais butas negali likti be priežiūros, tuo tarpu byloje nėra įrodymų, kad šilumos punkto priežiūra nebuvo vykdoma, priešingai bylos medžiaga įrodo, kad šilumos punktas buvo paruoštas naudojimui.Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad ieškovas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateikė tik po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Netinkamai buvo įvertintas teisininkės J. M. atstovavimas šioje civilinėje byloje, kad jos kaip ieškovo atstovės statusas neatitinka CPK 55 str., 56 str. 1 d. 1-2 p. 2 d. nustatytų sąlygų.Trečiasis asmuo Daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) savininkų bendrija atsiliepimu į ieškovo 73-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ apeliacinį skundą prašė jį atmesti, iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškovo 73 - osios daugiabučių namų savininkų bendrijos „Viršuliškės“ ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ieškovas pats piktybiškai neleido (duomenys neskelbtini) namui atsiskirti, todėl yra kaltas dėl to, kad užtruko atsiskyrimas. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2012 m. balandžio 16 d. (duomenys neskelbtini) namas nebepriklausė ieškovo bendrijai, taigi ieškovas nepagrįstu ieškiniu trukdydamas įregistruoti naują bendriją, negali reikalauti priteisti administravimo išlaidų iš atsakovės. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas pranešimas, jog kiti ieškovui priklausantys namai nemokėjo už šilumos punkto paruošimo žiemai ir šilumos punkto priežiūros paslaugas, kai tuo tarpu (duomenys neskelbtini) namo gyventojams tokios išlaidos priskaičiuotos. Ginčo namas nėra įtrauktas į ieškovo įstatuose administruojamų namų sąrašą. Nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. ieškovas nebeadministravo ginčo namo. Aplinkybė, jog šildymas namui buvo įjungtas tik 2013 m. spalio 25 d., dėl ko akivaizdu, kad reikalaujama priteisti skolos suma už šilumos punkto paruošimą žiemai, šilumos punkto priežiūra yra neteisėti.Atsakovė N. J. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Palaikė savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Dėl bylinėjimosi išlaidų papildomai nurodė, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad dalis bylinėjimosi išlaidų pagrindžiančių dokumentų pateikta po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taip pat pagrįstai sprendė, jog ieškovo atstovės statusas neatitinka CPK 55 str., 56 str. 1 d. 1-2 p. 2 d. nustatytų sąlygų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo ir atsakovės pateiktų apeliacinių skundų ribose.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovės kaip buto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkės pareigos apmokėti išlaidas skirtas bendro naudojimo objektų priežiūrai, susidariusias laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gruodžio 1 d.Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė yra buto Nr. 30, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė. Pažymėtina, jog pagal CK 4.82 str. 1 d. butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Pagal šio straipsnio 3 d. butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.Tiek ieškovas, tiek atsakovas apeliaciniais skundais kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą tuo pagrindu, jog teismas priimdamas skundžiamą sprendimą netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nesigilindamas į faktines bylos aplinkybes priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos apeliantų argumentus kaip nepagrįstus.Atkreiptinas dėmesys, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Byloje surinktus įrodymus teismas tiria ir vertina pagal CPK nustatytas taisykles. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi (CPK 178 str.). Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Todėl kiekvienoje byloje būtina nustatyti, ką šalys privalo įrodyti, t. y. tinkamai paskirstyti įrodinėjimo pareigą. Nagrinėjamoje byloje ieškovui reikalaujant apmokėjimo už suteiktas paslaugas, o atsakovei nepripažįstant šio reikalavimo, ieškovui teko pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius paslaugos teikimo teisinį pagrindą, paslaugos suteikimą, o atsakovei pagrįsti savo teiginius dėl pareigos mokėti už suteiktas paslaugas nebuvimo.Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. 13-150 (duomenys neskelbtini) DNSB valdybai, UAB „Vilniaus energijai“ AB „Lesto“, UAB „Ecoservice“, UAB „Vilniaus vandenys“ pranešė, kad nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. nebeadministruoja nuo jos atsiskyrusio (duomenys neskelbtini). (T.1., b.l. 65). 2013 m. spalio 29 d. ieškovas priėmė įsakymą Nr. 1352 „Dėl (duomenys neskelbtini) administravimo“, kuriame nurodė, kad laikinai atnaujina namo administravimą, o mokesčius skaičiuos nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. (T.1., b.l. 196). 2013 m. gruodžio 4 d. tarp ieškovo ir (duomenys neskelbtini) savininkų bendrijos buvo pasirašytas teisių ir prievolių perdavimo aktas Nr. 1 (T.1., b.l. 193-194). Ieškovas reikalaudamas priteisti skolą iš atsakovės už suteiktas paslaugas teigia, jog po pranešimo apie ketinimą nutraukti administravimą, nauja bendrija buvo įregistruota viešajame registre tik 2013 m. lapkričio 16 d., o teisių ir prievolių perleidimo aktas su nauja bendrija pasirašytas tik 2013 m. gruodžio 4 d., todėl ieškovo administracija dar vis rūpinosi namo priežiūra, mokesčių sumokėjimu, surinkimu ir pervedimu paslaugų tiekėjams. Tuo tarpu atsakovės įsitikinimu, ieškovui nurodžius, jog nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. nebeadministruoja (duomenys neskelbtini) namo, jokios paslaugos šiam namui nebuvo teikiamos, todėl atsakovė neturi pareigos už jas mokėti.Atkreiptinas dėmesys, jog nors ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą sprendimą pilna apimtimi, tačiau argumentus pateikia tik dėl išlaidų už namofono, eksploatavimo bei šilumos punkto priežiūros išlaidų priteisimo. Tuo tarpu atsakovė apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl išlaidų už eksploatavimo, šilumos punkto priežiūros ir paruošimo priteisimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių konkrečių išlaidų.
Dėl namofono priežiūros paslaugų.
Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė reikalaujamų sumų už namofono paslaugas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad namofonai neveikė laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo mėn. iki 2013 m. gruodžio 1 d. Nesutiktina su šiais apelianto argumentais. Ne atsakovės pareiga įrodyti aplinkybę, kad namofonas neveikė laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo iki 2013 m. gruodžio 1 d., bet apeliantė turėjo įrodyti, kad ši paslauga buvo teikiama. Kaip minėta, bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovas 2013 m. rugsėjo 6 d. raštu J.Burdulio elektroninių paslaugų PĮ informavo, kad nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. nebeadministruoja namo (duomenys neskelbtini) ir prašo išjungti iš sutarties dėl komunalinių paslaugų teikimo, kuri sudaryta tarp ieškovo ir atitinkamos įmonės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši nustatyta aplinkybė bei tai, jog byloje nėra duomenų, kad sutartis su šiuo tiekėju buvo atnaujinta ir jam apeliantas mokėjo už paslaugas, patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovo reikalaujamas sumas už namofono priežiūros paslaugas.
Dėl eksploatavimo išlaidų
Apeliantės N. J. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 11,80 EUR eksploatavimo išlaidų ieškovui, kadangi ieškovo pateiktos eksploatavimo išlaidos nėra detalizuotos, nėra aišku kokiu pagrindu nustatytas būtent 37,14 Lt eksploatavimo išlaidų dydis. Tuo tarpu ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas eksploatavimo išlaidas turėjo priteisti ne tik už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. bet ir už laikotarpį nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 29 d. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus. Kaip pagrįstai nurodo ir pirmosios instancijos teismas, eksploatavimo mokesčio skaičiavimas buvo patvirtintas 2013 m. gegužės 27 d. vykusio visuotinio bendrijos narių susirinkimo metu protokolu (T.2, b.l. 6-7), taigi nepagrįsti apeliantės argumentai, kad nėra aišku kokiu pagrindu ieškovas suskaičiavo eksploatavimo išlaidų dydį. Nesutiktina ir su ieškovo argumentais, jog šiuo atveju eksploatavimo išlaidos turėjo būti priteistos už visą ginčo laikotarpį, kadangi iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas tik 2013 m. spalio 29 d. įsakymu laikinai atnaujino administravimą ginčo namui, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas eksploatavimo išlaidas priteisė tik už faktinį administravimo laikotarpį, t.y. nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d.
Dėl šilumos punkto priežiūros
Atsakovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priteisti ir mokesčių už šilumos ir karšto vandens sistemų priežiūrą, kadangi ieškovas nėra į bylą pateikęs dokumentų pagrindžiančių bendrijos narių patvirtintus įkainius, taip pat pirmosios instancijos teismas priteisdamas šias išlaidas neatsižvelgė į tai, kad šildymas iki 2013 m. spalio 25 d. nebuvo pajungtas dėl konfliktiškų šalių santykių. Ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog nepagrįsta teismo išvada, jog tik nuo 2013 m. spalio 25 d. mokėtinas ieškovo išlaidos už šilumos punkto priežiūrą, kadangi byloje nebuvo įrodymų, jog iki šios datos šilumos punkto priežiūra nebuvo vykdoma. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliantų argumentais. Minėta, jog būtent ieškovui reikalaujančiam priteisti išlaidas už tam tikras paslaugas tenka pareiga įrodyti aplinkybę, jog paslauga buvo teikiama. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų atlikęs šilumos punkto priežiūrą laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 25 d. kuomet name (duomenys neskelbtini), buvo įjungtas šildymas. Be kita ko atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Šilumos ūkio įstatymo 20 str. imperatyviai nustatyta, jog šilumos (karšto vandens) tiekėjas, nesantis daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtoju, namo šilumos punkto įrenginių (tame tarpe karšto vandens ruošimo įrenginių) darbo reguliuoti negali. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apeliantas rugsėjo mėnesį nutraukė administravimo paslaugų teikimą, įskaitant ir nurodytų įrenginių priežiūros paslaugas, tačiau spalio ir lapkričio mėnesį, kuomet reikėjo paleisti ir sureguliuoti namo šildymo sistemą, apeliantas atnaujino šias paslaugas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas šilumos punkto priežiūros mokestį priteisė tik už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. Tuo tarpu atsakovės pateiktas mokamasis rugsėjo mėn. pranešimas Nr. 4507048, skirtas Justiniškių g. 53-4, Vilnius, nepaneigia apeliantės pareigos mokėti už šilumos punkto priežiūrą teiktą (duomenys neskelbtini) namui ginčo laikotarpiu.Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta ir apeliantės argumentus dėl šilumos punkto priežiūros įkainių, 2013 m. gegužės 27 d. susirinkimo protokolo teisėtumo bei dokumentų klastojimo. Atkreiptinas dėmesys, jog CPK 306 straipsnyje apibrėžiamas apeliacinio skundo turinys. Šioje teisės normoje nurodyta, kad skundžiamo teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas turi būti grindžiamas bylos aplinkybėmis, įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. faktinio ir teisinio pobūdžio informacija. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. Nagrinėjamu atveju apeliantė pirmosios instancijos teisme nekėlė klausimo dėl šilumos punkto priežiūros įkainių ar bendrijos dokumentų klastojimo, taip pat nenurodė kokio dydžio, jos nuomone, šie šilumos punkto priežiūros mokesčiai turėjo būti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovo paskaičiuotos išlaidos šilumos punkto priežiūrai, nagrinėjamu atveju 22 ct už 1 kv.m., neviršija Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 10 d. Nr. 1-1319 sprendimu nustatytų maksimalių daugiabučių namų šildymo ir vandens sistemų priežiūros tarifų. Apeliantė įrodymų paneigiančių šią aplinkybę taip pat nepateikė.Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertinos faktines bylos aplinkybes, nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių bei remdamasis vidiniu įsitikinimu priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai už teisininkės J. M. suteiktas paslaugas patvirtinantys buvo pateikti po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taip pat nepagrįstos teismo išvados, kad jos kaip ieškovo atstovės statusas teisme neatitinka CPK 55str., 56 str. 1 d., 1-2 p. 2 d. reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuo argumentus kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąrašas asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, įtvirtintas CPK 56 straipsnyje ir jis yra baigtinis. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į CPK 56 straipsnyje nustatytą sąrašą, negali atstovauti civiliniame procese pagal pavedimą. Atstovavimui nustatyti apribojimai ir reikalavimai lemia ir atstovavimo išlaidų paskirstymo, priteisimo reglamentavimą. CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti priskiria prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, o CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Tai reiškia, kad įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015). Įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovui jo patirtų išlaidų už teisininkės J. M. paslaugas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 5 d.). Atsižvelgiant į šią nuostatą bei į tai, kad tiek ieškovo tiek atsakovės apeliaciniai skundai atmesti, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos už apeliacinių skundų parengimą nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.