Kauno apygardos teismo nutartis

2015-02-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-634/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-26
Bylos Nr.
1A-111-634/2015
Teisminio proceso Nr.
1-64-1-00142-2013-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Giedrius Endriukaitis (pirm.), Daiva Jankauskienė, Arūnas Paštuolis
Kaltinamasis
K. P.
Civilinis ieškovas
I. S.
Advokatai
Rasa Kalkauskienė
Kategorijos

Pranešėjas Giedrius Endriukaitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-111-634/2015

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-64-1-00142-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Giedriaus Endriukaičio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, dalyvaujant prokurorui Nerijui Brundzai, išteisintajai K. P., jos gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajai bei civilinei ieškovei I. S., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brundzos apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nuosprendžio, kuriuo K. P. išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d., neįrodžius, kad ji dalyvavo šio nusikaltimo padaryme (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 5 d. 2 p.).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

I. S. civilinis ieškinys atmestas.

Bylą dalyje dėl kaltinimo asmens terorizavimu bei bauginimu, t.y., dėl skambinimo į namus 2012 birželio mėn. bei 2013-01-25 skambučio į namus bei grasinimų, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta perduoti prokurorui imtis priemonių, jog būtų nustatytas nusikalstamą veiką padaręs asmuo (BPK 303 str. 6 d. ).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. P. buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio pradžios iki 2012 m. birželio mėnesio pradžios, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, turėdama tikslą įbauginti I. S. ir jai matant, automobiliu, kurio valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) vieną kartą per savaitę atvažiuodavo į I. S. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Marijampolės m., bendro naudojimo kiemą ir tokiais savo veiksmais terorizavo I. S. bei ją sistemingai baugino, naudodama psichinę prievartą.

Be to, tęsdama nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėnesio pradžios iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pradžios, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, iš nenustatytos priklausomybės telefono numerių, maždaug nuo 1 iki 50 kartų, įvairiu paros laiku, bauginimo ir baimės sukėlimo tikslu, skambindavo į I. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir tokiais savo veiksmais terorizavo I. S. bei ją sistemingai baugino, naudodama psichinę prievartą.

Taip pat tęsdama nusikalstamą veiką, laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėnesio pradžios iki 2012 m. lapkričio mėnesio pradžios, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, Marijampolės mieste, važiuodama automobiliu, kurio valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ne mažiau kaip 6 kartus, persekiojo Sporto, Kauno ir Kęstučio gatvėmis einančią I. S. ir tokiais savo veiksmais terorizavo I. S. bei ją sistemingai baugino naudodama psichinę prievartą.

Taip pat tęsdama nusikalstamą veiką, 2013 m. sausio mėn. 25 dieną apie 11 val. 19 min., turėdama tikslą įbauginti I. S., iš nenustatytos priklausomybės telefono numerio (duomenys neskelbtini) paskambino į I. S. priklausantį mobiliojo ryšio telefono numerį (duomenys neskelbtini) ir grasino su ja susidoroti, sakydama „tu nežinai kas aš esu ir ką aš galiu... aš dabar grasinu žodžiais, paskui pereisiu prie veiksmų, jei reikės nušluosiu tave nuo žemės, nežinai kas tavęs laukia, sulauksi namuose svečių...“, tokiais savo veiksmais terorizavo I. S., bei ją sistemingai baugino naudodama psichinę prievartą. Veika kvalifikuota pagal BK 145 str. 2 d.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroras Nerijus Brundza skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-09-26 išteisinamąjį nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį – K. P. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d. ir nuteisti 2 metų laisvės atėmimo bausme, vadovaujantis BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 2 metų laikotarpiui, įpareigoti be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos ir neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo. Paskirti baudžiamojo poveikio priemonę- uždrausti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino pabaigos prisiartinti prie nukentėjusios, bendrauti, ieškoti ryšių su ja, lankytis vietoje kurioje nukentėjusioji gyvena, (duomenys neskelbtini), Marijampolė, per 6 mėn. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose. Nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį dėl 416,35 Lt turtinės ir 4000 Lt neturtinės žalos bei atstovavimo išlaidų tenkinti visiškai ir priteisti iš K. P..

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad teismas kaltinamosios išteisinimą grindė neteisingai įvertinta bylos aplinkybių ir įrodymų analize. Nukentėjusiojo parodymai yra svarbus įrodomosios informacijos šaltinis, jo pateikti duomenys yra reikšmingi nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes. Duodamas parodymus kaltinamasis patvirtina arba paneigia ir ginčija kaltinamajame akte jam inkriminuojamus dalykus. Mano, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino kaltinamosios nurodytas aplinkybes dėl buvimo prie (duomenys neskelbtini), Marijampolė namo, neatkreipė dėmesio į tai, jog kaltinamoji ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo metu nurodė skirtingas susitikimo su nukentėjusiąją ir buvimo pastarosios gyvenamojoje vietoje versijas, tokiu būdu siekdama išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas šiuos parodymus laikė patikimais, nors tokie kaltinamosios parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir atmetami. Be to, kaltinamosios parodymus paneigia tokios aplinkybės, kaip liudytojos E. V. parodymai, jog vasaros atostogų metu mokymo paslaugų neteikė (įvykis 2012 m. gegužės mėn. iki 2012 m. birželio mėn.), namai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Marijampolėje turi atskiras automobilių stovėjimo aikšteles. K. P. parodė, jog lankėsi (duomenys neskelbtini), Marijampolėje name, tik po liudytojos E. V. parodymų (eidavo pas masažuotoją). Tuo tarpu teismai nepagrįstai atmetė ir nevertino nukentėjusiosios nuoseklius, neprieštaringus ir argumentuotus parodymus. Taip pat atkreipė dėmesį, kad liudytoja R. P. parodė, kad K. P. susitikus klausinėjo apie nukentėjusiąją, kažką kalbėjo apie išvežimą į mišką su tikslu palikti D. P. ramybėje. Liudytojas D. P. parodė, kad iš kitų asmenų sužinojo, kad K. P. I. S. persekioja, važinėja iš paskos, taip pat girdėjo iš mamos R. P. ir I. S., kad K. P. prašė I. S. adreso ir telefono numerio. K. P. įsivaizdavo, kad I. S. yra jo draugė ar sugyventinė. Liudytoja R. B. parodė, kad I. S. kreipusis į policiją baigėsi skambučiai kurie jai skambinėjo, buvo daug skambučių vienu metu. Ji vienu metu atsiliepė ir pasakė „panele K. arkliai pasibaidė“, numeris buvo „nežinomas“. Nukentėjusioji sakė, kad nuolat skambina moteris, prieš tai sakė, kad ją sekioja visur bažnyčioje, poliklinikoje ir kitur, atėjus pirmadieniui eis į policiją ir rašys pareiškimą. Liudytojas E. S. parodė, kad matė kieme kaltinamąją sėdinčią mašinoje ir stebinčią namą, prie jo kaltinamoji skambino daug kartų mamai, pokalbių nebuvo, tiesiog tylėdavo. Mama pasakojo, kad eidama gatve pora kartų matė kaip K. P. ją seka su mašina, paskui ateidavo į darbą. Liudytoja R. B. parodė, kad I. S. po grasinančių skambučių, t.y. 2013-01-21 pablogėjo sveikata (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2013-01-31). Apelianto manymu, teismas išteisindamas K. P. neteisingai nuosprendyje įvertino ir aptarė įrodymų visetą, dėl to padarė nepagrįstas išvadas, tuo pačiu nepagrįstai išteisino K. P.. Esant šioms aplinkybėms išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Žemesnės instancijos teismas

K. P. atsikirtime į apeliacinį skundą prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-09-26 nuosprendį palikti galioti, o prokuroro skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai konstatavo, kad baudžiamojoje byloje nėra surinkta K. P. kaltę pagrindžiančių įrodymų, o vadovaujantis vien nukentėjusiosios parodymais apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Bet kokios prielaidos, kurių negalima patikrinti patikimais įrodymais turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai vertino kaltinamosios nurodytas aplinkybes, dėl buvimo prie (duomenys neskelbtini), Marijampolė, nes kaltinamoji pateikė net kelis įrodymų šaltinius, iš kurių ir rašytiniai įrodymai ir liudytojos (vaikų mokytojos E. V.), kuri visiškai nesuinteresuota bylos baigtimi, parodymai. Nors apeliantas teigia, kad E. V. vasaros atostogų metu kaltinamosios vaikams paslaugų neteikė, tačiau tai tik niekuo nepagrįsta prielaida, kadangi papildomos pamokos dažniausia teikiamos būtent per vaikų atostogas ir laisvu laiku nuo pamokų mokykloje. Visuma įrodymų baudžiamojoje byloje rodo, kad nebuvo jokios galimybės apkaltinti K. P..

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja prašė pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį palikti nepakeistą.

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brundzos apeliacinis skundas atmestinas.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d.) taikymą baudžiamajame procese.

Nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas padarė išvadą, kad neįrodyta, jog K. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutikdamas su K. P. išteisinimu, ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms, teigdamas, kad teismas iš esmės rėmėsi tik išteisintosios parodymais, visiškai nevertino kitų bylos duomenų. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, nors teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtų visų bylos įrodymų analize, padarė išvadas dėl K. P. nekaltumo. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių reikšmę tiriant įrodymus ar įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga.

Nėra pagrindo teigti, kad išteisintosios K. P. parodymai yra nelogiški ir nenuoseklūs. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ji davė išsamius parodymus, jų nekeitė, kryptingai laikėsi vienodos pozicijos, jog I. S. ji nepersekiojo, jos neterorizavo, jai neskambino, negrasino ir nebaugino, su pareikštu kaltinimu nesutiko. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad 2012-2013 m. veždavo dukrą lankyti papildomas anglų kalbos pamokas pas mokytoją, gyvenančią (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, I. S. telefono numerio nežino ir niekada jai nėra skambinusi, kartą yra pastebėjusi šią moterį einančią gatve, bet su ja nebendravusi, matė ją bažnyčioje, bei dirbančią pašte (t. 1, b. l. 59, 63). Tai patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja E. V.. Minėtos liudytojos teigimu, K. P. pagal susitarimą kartą per savaitę savo dukrą atveždavo mokytis anglų kalbos, esant poreikiui ir dažniau, per atostogas neatvykdavo (t. 1, b. l. 174). Kaltinime nurodytas veikos padarymo laikas (nuo 2012 m. gegužės mėnesio pradžios iki 2012 m. birželio mėnesio pradžios) patenka į mokslo metų laikotarpį, todėl prokuroro skundo argumentai dėl mokymo paslaugų neteikimo vasaros atostogų metu, atmestini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu K. P. papildomai pažymėjo, kad lankydavosi pas masažistę M., gyvenančią (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, todėl automobilį statydavosi šio namo kieme. Vien tai, kad K. P. teismo posėdžio metu nurodė papildomą apsilankymo nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje priežastį (pas masažistę), nesudaro pagrindo ją kaltinti nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 2 d. padarymu ar abejoti jos parodymų patikimumu. K. P. atvykimo į bendro naudojimo kiemą tikslas yra objektyviai pateisinamas. Be to, aplinkybė, kad namai, esantys (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, turi atskiras automobilių stovėjimo aikšteles, nepagrindžia K. P. tyčios savo transporto priemonę statyti būtent (duomenys neskelbtini) namo bendro naudojimo kieme ir tokiais savo veiksmais terorizuoti I. S., ją sistemingai bauginant. Liudytoja E. V. pažymėjo, kad kyla parkavimosi problemos, automobiliai statomi ten, kur yra vietos, būna, kad ir ji palieka automobilį prie (duomenys neskelbtini) namo (t. 1, b. l. 174). Apskritai tokie K. P. veiksmai, t.y. automobilio statymas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Marijampolėje, bendro naudojimo kieme, negali būti vertinami kaip tyčiniai išteisintosios veiksmai, kuriais siekta įbauginti nukentėjusiąją.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde nurodo prokuroras, teisme nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino, kad būtent K. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d., t.y. terorizavo bei sistemingai baugino I. S., naudojant psichinę prievartą. Liudytoja R. P. nurodė, jog buvo susitikusi su K. P., pastaroji paklausė ar pažįsta S., tačiau konkrečiai kažko grasinančio negirdėjo (t. 1, b. l. 173). Liudytojos R. B. teigimu, I. S. yra sakiusi, kad jai nuolat skambina moteris, girdi vaikų balsus, televizoriaus garsą, niekas nekalba, prieš tai sakė, kad ją visur sekioja bažnyčioje, poliklinikoje (t. 1, b. l. 172-173). Liudytojas D. P. nurodė girdėjęs iš R. P. ir I. S., kad K. P. persekioja I. S., važinėja iš paskos, jei gerai pamena K. P. buvo prašiusi I. S. adreso ir telefono numerio, grasinimų negirdėjo (t. 1, b. l. 173-174). Anot liudytojo E. S., jis kelis kartus matė kaltinamąją sėdinčią automobilyje ir stebinčią namą, prie jo ji daug kartų skambino mamai ir tylėdavo, persekiojimo gatvėje nematė, apie tai pasakojo mama, apie 2013-01-25 skambutį taip pat pasakojo mama, tiesiog mano, kad kalta yra K. P., (t. 1, b. l. 172). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, liudytojų parodymai grindžiami tik nuogirdomis, iš esmės apie tai ką jiems pasakojo nukentėjusioji I. S., tokiu būdu perteikiant pastarosios subjektyvų aplinkybių vertinimą. Be to, liudytoja R. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nėra nurodžiusi, kad K. P. kalbėjo apie nukentėjusiosios išvežimą į mišką, kad ši paliktų D. P. ramybėje. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, atsakydama į prokuroro klausimą pastaroji liudytoja paaiškino, kad kažko grasinančio dėl miško ar ko kito negirdėjo (t. 1, b. l. 173).

Kaip matyti iš liudytojų R. B., D. P., E. S. parodymų, I. S. jiems pasakojo, kad K. P. ją persekioja gatvėje. K. P. iš esmės neneigė, mačiusi gatve einančią nukentėjusiąją, tačiau kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, duomenų, kad pastaroji kokiais nors tyčiniais veiksmais būtų ją bauginusi ar terorizavusi, nėra. Be to, Marijampolės miestas nėra didelis, todėl tikėtini pakankamai dažni atsitiktiniai susitikimai vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis tiek bažnyčioje, poliklinikoje ar pašte. Išdėstytos aplinkybės kolegijos nuomone, neleidžia vertinti liudytojų parodymus kaip objektyviai patvirtinančius K. P. kaltę.

Nors bylos duomenimis ir nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėnesio pradžios iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pradžios kažkas nukentėjusiajai į jai priklausantį mobilaus ryšio telefoną, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) yra skambinęs bei nekalbėjęs, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, telefono abonentas iš kurio buvo skambinta nenustatytas. Taip pat nenustatyta ir abonento, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) priklausomybė, iš kurio 2013-01-25 buvo skambinta I. S. ir grasinama susidorojimu. Taigi byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų, kad šiuos veiksmus atliko būtent K. P., o grįsti kaltę vien nukentėjusiosios manymu, jog jai skambino K. P., nėra pagrindo (BPK 301 str. 2 d.).

Išteisinus K. P. tuo pagrindu, kad neįrodyta, jog ji dalyvavo padarant jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, civilinis ieškinys jos atžvilgiu pagrįstai atmestas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog K. P. dalyvavimas padarant jai inkriminuotą nusikalstamą veiką neįrodytas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta byloje surinktų, teisme ištirtų ir patikrintų bei skundžiamame nuosprendyje, vadovaujantis BPK 20 str. nuostatomis, įvertintų įrodymų visetu, atsižvelgiant į tai, skundžiamas teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl gynėjo dalyvavimo išlaidų priteisimo

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vadovaudamasi BPK 51 str. 3 d. ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimu Nr. 69 (Žin., 2001, Nr. 8-231; 2013, Nr. 79-4011) patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 4 p., pateikė teismui pažymą Nr. TP-7-(2.10)-283 patvirtinančią 23,16 Eur dydžio išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo K. P. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už išteisintajai K. P. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Nerijaus Brundzos apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Giedrius EndriukaitisTeisėjai Daiva JankauskienėArūnas Paštuolis