Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo skolininko ir įkeisto turto savininko V. M. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus Danske Bank AS Lietuvos filialo prašymą skolininkui ir įkeisto turto savininkui V. M. dėl įkeisto turto arešto ir įspėjimo apie pareigos įvykdyti įkeitimu užtikrintą prievolę nevykdymo pasekmes, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teismas išnagrinėjo atskirąjį skundą neperžengdamas jame nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Teismas sprendžia, jog Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. spalio 28 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina galioti.

Hipoteka - tai specialia tvarka įregistruotas nekilnojamojo turto įkeitimo sandoris, kuriuo užtikrinamas kreditoriaus reikalavimų skolininko atžvilgiu patenkinimas ne ginčo tvarka. Vadovaujantis CPK 558 str. 1 d., skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrintos sutartinės prievolės per civiliniame sandoryje, kurio vykdymas užtikrintas hipoteka, nustatytą terminą, kreditoriaus prašymu teismas areštuoja įkeistą turtą ir įspėja skolininką bei įkeisto turto savininką dėl prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo per papildomą vieno mėnesio terminą pasekmių. CPK 560 str. 1 d. įtvirtinta kreditoriaus teisė, esant Civiliniame kodekse nustatytiems pagrindams, reikalauti hipoteka apsaugotą įsipareigojimą įvykdyti prieš terminą, kartu inicijuojant ir priverstinę skolos išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą. Nagrinėjamu atveju kreditorius nutraukė su skolininku sudarytą kreditavimo sutartį dėl skolininkų prisiimtų įsipareigojimų laiku mokėti periodines įmokas ir sutartines palūkanas netinkamo vykdymo. Nors teismų praktikoje hipotekos teisėjo kompetencija apibrėžiama formaliu pateiktų dokumentų atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimu, kartu pripažįstama, jog teismas privalo būti aktyvus vertindamas iš vartojimo santykių kylančias prievoles, įvertinti priverstinio išieškojimo prielaida tapusių šalis siejusios pagrindinės sutarties nutraukimo sąlygų sąžiningumą bei kreditoriaus veiksmų atitikimą bendriesiems teisės principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išreikalavo iš kreditoriaus duomenis apie tai, kiek laiko skolininkas nemoka sutartinių įmokų, koks yra įsiskolinimo dydis. Dėmesys atkreiptas į tai, jog pats skolininkas ne tik neginčijo sutarties pažeidimo fakto, bet priešingai, pripažino neturintis galimybių vykdyti įsipareigojimus, jo argumentai dėl skolos grąžinimo alternatyvų siūlymų ir verslo plano kūrimo yra abstraktūs, neparemti jokia faktine medžiaga. Akcentuotina ir tai, jog byloje neginčijamos faktinės aplinkybės, jog kreditorius skolininkui buvo atidėjęs kredito grąžinimo terminą, prieš sutartyje nustatytą 30 dienų terminą, kuris laikytinas protingu ir pakankamu, informavo apie sutarties nutraukimą tolesnio įsipareigojimų nevykdymo atveju, jog per nustatytą papildomą terminą skolininkas neįvykdė net dalies pradelstų įsipareigojimų. Nurodytų aplinkybių visuma leido kreditoriui pažeidimą vertinti kaip esminį ir vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį (CK 6.217 str.). Sutarties nutraukimą pripažinus pagrįstu, kreditorius, remiantis CPK 558 str. 1 d., 560 str. 1 d., turėjo teisę kreiptis į teismą dėl skolos priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto. Dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog skolinių įsipareigojimų nevykdymo priežastys negali įtakoti ginčijamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi, esant pažeidimo faktui inicijuotas priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procesas vertintinas tik teisės aktuose nustatytų procesinių reikalavimų laikymosi kontekste. Kadangi atskirajame skunde neįvardintas joks kreipiantis į hipotekos teisėją padarytas procesinis pažeidimas, nenurodomi ir priimant ginčijamą nutartį hipotekos teisėjo padaryti procesiniai pažeidimai, tenkinti atskirąjį skundą ir keisti ar naikinti ginčijamą nutartį nėra teisinio pagrindo.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, skolininkui padavus atskirąjį skundą hipotekos teisėja 2011m. lapkričio 18 d. nutartimi (b.l. 62) įpareigojo jį sumokėti 100 Lt žyminį mokestį, 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi (b.l. 87) konstatavo, jog turi būti mokamas 139 Lt žyminis mokestis, įpareigojo skolininką sumokėti 20 Lt žyminį mokestį, nuo likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimo jį atleido. 2012 m. sausio 12 d. kvitu (b.l. 91) nurodytą pareigą skolininkas įvykdė. CPK 80 str. 2 d. nurodyta, jog žyminiu mokesčiu apmokestinami tik atskirieji skundai dėl laikinųjų apsaugos priemonių, už tokius skundus mokėtinas 100 Lt žyminis mokestis. Toks teisinis reglamentavimas sąlygotas didelės apimties nepagrįstų atskirųjų skundų dėl tokio pobūdžio nutarčių, juo siekiama paskatinti naudojimąsi alternatyviomis, su nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymu daugeliu atvejų konkuruojančiomis, proceso dalyvių teisėmis - kreipimusi dėl vienos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita (CPK 148 str.) ar laikinosios apsaugos priemonės panaikinimo (CPK 149 str.). Nagrinėjamu atveju skundas paduotas dėl nutarties, kuria skolinio įsipareigojimo įvykdymui užtikrinti areštuotas įkeistas turtas, skolininkė ir įkeisto turto savininkė įspėta, jog, negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytynių. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuluojama praktika, CPK 144 str. apibrėžiamos laikinosios apsaugos priemonės yra grynai procesinis institutas, orientuotas į galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, tuo tarpu CPK 558 str. reglamentuojama pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo pateikimo ir tenkinimo tvarka skirta patikrinti, ar kreditoriaus reikalavimas pradėti išieškojimą yra pagrįstas, įspėti įkaito davėją apie numatomą priverstinį skolos išieškojimą, įkeisto turto areštas, skirtingai nei laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, yra privaloma šios procedūros sudedamoji dalis, sukelianti kitokius padarinius, todėl įkeisto daikto arešto, taikomo CPK 558 straipsnio 1 dalies pagrindu, negalima pripažinti tik laikinąja apsaugos priemone CPK 144 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. birželio 15d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Net jeigu Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. spalio 28 d. nutartis ir turi elementų, analogiškų procesiniam laikinųjų apsaugos priemonių institutui, kilusio ginčo esmė vertintina kaip susijusi ne su šiuo nutarties elementu, bet su jo taikymo prielaida tapusiu hipotekos teisėjos vertinimu, jog paduotas pareiškimas atitinka teisės aktų reikalavimus, jog yra pagrindas vykdyti priverstinio išieškojimo procedūras. Įvertinęs tai, kas nurodyta, teismas sprendžia, jog atskirasis skundas pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažintas kaip paduotas dėl nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jam netaikytina CPK 80 str. 2 d. dalyje suformuluota išimtinė taisyklė. Kadangi už nurodytą atskirąjį skundą žyminis mokestis neturi būti mokamas, be pagrindo sumokėta jo dalis skolininkui grąžintina (CPK 87 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 str. 1 d. 1 p., 337 str. 1p., teisėja

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti skolininkui V. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2012 m. sausio 12 d. kvitu sumokėtą žyminį mokestį - 20 Lt.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.