Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. R. – D. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-48-156/2011 pagal ieškovės R. R. - D. ieškinį atsakovei G. B., tračiajam asmeniui Radviliškio rajono 2-ojo notarų biuro notarui dėl turto pagerinimo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog palikėjos V. R. turtas buvo pagerintas be teisinio pagrindo, nukrypo nuo LR CK 6.237 str. įtvirtinto reikalavimo, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo įgyti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Todėl ieškinys, bent dalinai, įvertinant kainų dalinį sumažėjimą, turėjo būti patenkintas. Teigia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į LR CK 1.5 str. įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus.

2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad atsakovė nėra ta šalis, kuriai, vadovaujantis LR CK 5.63 str., 6.263 str., galėjo būti pareikšti reikalavimai. Teismas savo sprendime iškraipė buvusius ieškovės ir palikėjos santykius ir juos nepagrįstai prilygino piniginiams santykiams, kuriems taikomos LR CK 6.241 str. 2 d. reikalavimas.

3. Nurodo, kad nors teismas savo sprendime dėl trijų mėnesių senaties termino kreditorių reikalavimams pareikšti (LR CK 5.63 str.) pratęsimo nieko nenurodė, tačiau tai, kad teismas išnagrinėjo ieškovės reikalavimą dėl 54026 litų priteisimo iš esmės, ieškovė supranta, kad teismas šį terminą pratęsė.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinė byla, kurioje apeliantė R. R. – D. skundžia Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą, išnagrinėta iš esmės teisingai ir nėra pagrindo naikinti šio sprendimo dėl ieškovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų ir motyvų.

Byloje nustatyta, kad ieškovės R. R. – D. ir atsakovės G. B. motina V. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) mirusi (duomenys neskelbtini) (b. l. 4), nuo 1977-09-07 iki savo mirties nuosavybės teise valdė ½ dalį gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ūkinio pastato -sandėlio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kitų kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) (b. l. 36-39).

2007 m. balandžio 12 d. Radviliškio rajono 2-ojo notaro biuro notarės A. S. patvirtinto testamento pagrindu, atsakovė G. B. priėmė palikimą po savo motinos V. R. mirties 2007 m. liepos 10 dieną pateikdama notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo (prijungta civ. byla Nr. 2-4-132/2009, t.1, b. l. 37, 40). Testamente nurodyta, kad V. R. po savo mirties palieka dukrai G. B. visą jai priklausantį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų. Jokių kitų sąlygų minėtame testamente nėra (prijungta civ. byla Nr. 2-4-132/2009, t.1, b. l. 37). Civilinėje byloje Nr. 2-4-132/2009 buvo išnagrinėtas R. R. – D. ir G. B. ginčas dėl 2007 m. balandžio 12 d. patvirtinto testamento pripažinimo negaliojančiu, tačiau minėtas testamentas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009-12-14 sprendimu ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-03-23 nutartimi paliktas galioti (prijungta civ. byla Nr. 2-4-132/2009, t.1, b. l. 203-205, t.2, b. l. 5-9).

Radviliškio rajono apylinkės teisme 2010 m. balandžio 15 d. gautas ieškovės R. R. – D. ieškinys, kuriame ji nurodo, kad nuo 1977 metų gyvendama su palikėja, t.y. savo motina V. R., pastarajai priklausančiame name (namo dalyje), esančiame (duomenys neskelbtini), savo bei savo sutuoktinio V. D. jėgomis ir lėšomis, laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2005 metų atliko namo kapitalinį remontą, kurio vertė 54026 litų, tokiu būdu pagerino velionei V. R. priklausiusį turtą. V. R. ieškovės iki savo mirties, t.y. iki (duomenys neskelbtini), turėtų namo pagerinimo išlaidų neatlygino, todėl šias išlaidas, ieškovės manymu, turėtų atlyginti pagerinto turto paveldėtoja atsakovė G. B.. Patikslintu ieškiniu (b. l. 85) ieškovė prašė pratęsti trijų mėnesių terminą, numatytą LR CK 5.63 str. 1 dalyje, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių, nes ieškovė ilgą laiką bylinėjosi su atsakove dėl testamento pripažinimo negaliojančiu (b. l. 85).

Dėl termino kreditorių reikalavimams pareikšti pratęsimo (LR CK 5.63 str.1 ir 4 dalys).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 5.63 str. 1 dalį kreditorius, pareikšdamas reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšdamas teisme ieškinį, informuoja apie savo reikalavimus. Šie veiksmai bet kuriuo iš nurodytų būdų turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Jeigu trijų mėnesių terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tai teismas gali jį pratęsti, jeigu nepraėjo daugiau kaip treji metai nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.63 straipsnio 4 dalis). Pagrindas ieškinio senaties terminui atnaujinti yra svarbios priežastys, kurias kreditorius turi nurodyti teismui, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 2 dalis), ir kreditoriui tenka priežasčių fakto ir svarbos įrodinėjimo pareiga (CPK 178 straipsnis). Pareiškiant ieškinį teisme dėl paveldimo turto pagal CK 5.63 straipsnio 1 dalį vėliau nei per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos neprivaloma prašyti atnaujinti praleistą trijų mėnesių ieškinio senaties terminą. Reikia vadovautis CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostata, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Kai ginčo šalis pareikalauja taikyti ieškinio senatį ir įrodo, kad trijų mėnesių terminas yra praleistas, tai kreditoriui atsiranda pareiga patvirtinti svarbias trijų mėnesių termino praleidimo priežastis (CPK 178 straipsnis, CK 1.131 straipsnio 2 dalis, 5.63 straipsnio 4 dalis), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-05-22 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-347/2006).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė G. B. neprašė taikyti LR CK 5.63 str. 1 dalyje nurodytų trijų mėnesių senatį, minėtą senaties terminą pratęsti prašė tik ieškovė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neprivalėjo ginčijamu sprendimu spręsti senaties klausimo ir nepripažįsta to kaip absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo LR CPK 329 str. 2 dalies 7 punkto prasme.

Dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai).

Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva.

Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).

Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai tai leidžia byloje esančių įrodymų visuma. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-156/2009).

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje pateiktų įrodymų visetas (rašytiniai dokumentai, liudytojų parodymai) nepatvirtina, jog ieškovė tikrai atliko jos nurodytus darbus savo lėšomis, kad būtent tokie darbai buvo atlikti ir būtent už tokią kainą, ir kad buvo koks nors susitarimas tarp ieškovės ir palikėjos, t.y. velionės jos motinos V. R., kad už atliktus darbus bus atlyginta, t.y., kad palikėja V. R. savo mirties dieną buvo ieškovės kreditorė.

Byloje ieškovės R. R. – D. pateikti rašytiniai įrodymai (darbų sąmata, UAB „Regėjus“ pažyma apie pirktas medžiagas, sąskaita faktūra, kasos pajamų orderis, darbų priėmimo aktas ir kt.) neduoda pagrindo spręsti apie atliktų darbų ir medžiagų kiekius ir kainas, nes: pirma, sąmata (b. l. 7-20) sudaryta 2009 metų kainomis, kai tuo tarpu darbai, kaip teigia ieškovė, buvo atlikti 2000-2005 metais; antra, UAB „Regėjus“ 2010-06-04 išduota pažyma (b. l. 60-62) apie V. D. pirktas prekes už 22 314,- litų taip pat negali būti laikoma objektyviu įrodymu byloje, nes ieškovė, 2010-08-05 apklausiama teismo posėdyje, patvirtino, kad UAB „Regėjus“ parduotuvių savininkas šią pažymą surašė remdamasis ieškovės pateikta sąmata, žinodamas, kad ieškovė ir jos sutuoktinis V. D. yra UAB „Regėjus“ parduotuvių klijentai, o kiek ieškovė iš tikrųjų pirko „vinių ar cemento – jis to tiksliai neatsimena“ (b.l. 75); trečia, byloje nėra patikimų įrodymų, kad V. D. pagal sąskaitą faktūrą (b. l. 63) pirktas ir pagal Kasos pajamų orderį (b. l. 64-65) apmokėtas langas buvo panaudotas V. R. namo remontui, nes ieškovė R. R. ir V. D. savo santuoką įregistravo tik 2010 m. birželio 15 d. (b. l. 79). Iš 2001-05-15 „Atliktų darbų priėmimo akto“ matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini) atliktus „Vandentiekio ir fekalinės kanalizacijos tinklų projektavimo darbus“ užsakė ir priėmė V. R. (b.l. 111-113).

Pačios ieškovės R. R. – D. parodymai byloje taip pat yra nenuoseklūs, nes nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-4-132/2009 dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, ieškovė savo ieškinyje nurodė, kad motinos namo remontui išleido apie 60000,- litų (t.1, b.l. 2-3), teismo posėdyje 2008-03-15 nurodė, kad namo remontui išleido apie 80000,- litų ir kad namas buvo remontuojamas „nuo 1997 metų iki 2003-2004 metų“ (t.1, b. l. 98). Ieškovė šioje byloje teisme patvirtino, kad namo remonto darbai buvo atliekami per keletą metų, t.y. ne vienu kartu; kad dalį darbų atliko ji pati bei kartu gyvenęs V. D.; kad kai kuriuos darbus padėjo dirbti mama, nes buvo darbinga, taip pat ji prižiūrėjo ieškovės vaikus, tvarkė sodą ir daržą; kad mama „nežadėjo kompensuoti namo remonto išlaidų, o žadėjo palikti namą po (savo) mirties“; kad iš jos, t.y. ieškovės, už naudojimąsi patalpomis nebuvo imamas joks nuomos mokestis; kad ieškovė padėdavo mamai apmokėti „su namu susijusias išlaidas“; kad darė remontą, nes planavo toliau gyventi šiame name (b. l. 75-76).

A. G. B. pripažino, kad ieškovei gyvenant kartu su motina name, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo atlikti atitinkami ieškovės nurodyti patalpų pagerinimo darbai, tačiau ieškovė su šeima nuolat gyveno šiame name ir naudojosi šiais pagerinimais, tuo tarpu jų motina V. R. dėl konfliktų su ieškove, jau 2005 metais persikėlė gyventi į nuomojamas patalpas, o vėliau apsigyveno pas atsakovę (b. l. 117-118). Prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-4-132/2009 ieškovė patvirtino, kad „mama nuo 2005 metų nebegyveno tame name ((duomenys neskelbtini)), gyveno pas seserį sode“ (t.1, b. l. 97). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jei ieškovė ir atliko atitinkamus pagerinimus V. R. priklausiusiose patalpose, tačiau tai atliko savo valia bei iniciatyva, neturėdama jokios garantijos, kad už šiuos pagerinimus jai bus atlyginta.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovę R. R. – D. ir jos motiną V. R. iki pastarosios mirties siejo faktiniai gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), panaudos teisiniai santykiai (LR CK 6.629 str.). LR CK 6.636 straipsnyje numatyta, kad panaudos gavėjas privalo išlaikyti ir saugoti jam pagal sutartį perduotą daiktą, taip pat daryti turto einamąjį ir kapitalinį remontą bei apmokėti visas daikto išlaikymo išlaidas, jei sutartis nenumato ko kita. Kaip matyti iš įrodymų visumos, panaudos santykiai nebuvo įforminti jokia rašytine sutartimi ir nebuvo numatyta, kad panaudos gavėjams R. R. – D. ar V. D. už jų atliktus kapitalinio ar einamojo remonto darbus panaudos davėja įsipareigojo apmokėti. Ieškovės nurodytas V. R. pažadas, kad dėl atliktų pagerinimų V. R. pažadėjo, jog namą tikrai paveldės ieškovė, nėra pagrindas tenkinti ieškinį, nes asmens testamentas yra vienašalis sandoris ir, kaip matyti iš testamento turinio, jokių išlygų dėl namo paveldėjimo ieškovės atžvilgiu testamente palikėja V. R. nebuvo padariusi.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas bent iš dalies turėjo patenkinti ieškinį vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, yra visiškai nepagrįstas, nes teismo sprendimas visų pirma priimamas įvertinus byloje surinktus įrodymus, o įrodymai vertinami vadovaujantis minėtais bendraisiais principais. Kitus apeliantės argumentus, nurodytus apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija laiko neesminiais, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl išdėstyto, R. R. – D. apeliacinis skundas atmestinas, o Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės R. R. – D. priteistinos Valstybei 4,25 Lt išlaidos (b.l. 137), susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. R. – D. (a. k. (duomenys neskelbtini) deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) Valstybei 4,25 Lt (keturis litus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, jas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (gavėjo įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5660).