Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų ir Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmasis baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Laimos Mažeikienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2019-07-24 nuosprendžiu, kuriuo:

D. K. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį (jos veiką perkvalifikavus iš BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto į BK 140 straipsnio 2 dalį) ir jai paskirta keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiosios ir neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Į bausmės laiką įskaitytas D. K. laikino sulaikymo laiką nuo 2017-09-30 iki 2017-10-01, t. y. viena para.

D. K. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – keturis mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

D. K. išteisinta pagal BK 163 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. K. išteisintas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir BK 163 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš D. K. 400 eurų neturtinės žalos atlyginimo S. K..

Priteista iš D. K. 258,96 eurų Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos Šiaulių skyriaus patirtas išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4.1.8. Prokurorė atkreipė dėmesį į tai, kad smurto prieš vaikus atveju ne visada būna liudytojų, nes nusikalstamos veikos padaromos artimoje aplinkoje (šeimoje), veikas padaro asmenys, nuo kurių vaikai yra priklausomi, o šeimos nariai, artimieji, matę įvykius, nėra linkę duoti teisingus parodymus, todėl svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose yra teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai bei išvestiniai įrodymais – asmenų, kurie bendravo su nepilnamečiu, ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie patirtą smurtą, parodymai. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte nurodyta, kad S. K. nustatytas nesunkus psichikos sveikatos sutrikdymas – mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai (F92.8), kurie yra susiję ne tik su konkrečiais įvykiais byloje, bet ir su patirtu ilgalaikiu psichologiniu bei fiziniu traumavimu dėl abiejų tėvų ilgalaikio netinkamo elgesio su tiriamąja. Ekspertės, kurios atliko šią ekspertizę, apie pateiktas išvadas buvo apklaustos teisiamajame posėdyje.

4.1.10. Ekspertė psichologė A. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusioji tiek ekspertizės metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu pasakojo daug visko, kalbėjo nuoširdžiai, su pakankamai daug detalių, ekspertizės metu nukentėjusioji nuoširdžiai atkartojo tas pačias aplinkybes, apie kurias buvo jau net kelis kartus apklausta. Ekspertizės atlikimo metu buvo labai aišku, jog mergaitė labai siekė tėvų meilės, bet jautėsi jos negaunanti, todėl, remiantis S. žodžiais, galima spręsti, jog tų konfliktų šeimoje būdavo per daug, kad net ir geri dalykai, geros patirtys nublankdavo. Iš to, ką sužinojo iš S., ekspertė gali spręsti, jog šeimoje yra labai didelė problema, S. pabrėžė, jog sesuo S. buvo labiau mylima, nes buvo ligota. S. pasakojo, kad tokias pat fizines bausmes gaudavo ir S.. Psichologės teigimu, S.ir S. asmenybės yra kitokios, joms būdingi individualūs ypatumai, todėl ir pasekmės gali būti kitaip pasireiškiančios. Ji mate, kad S. K. parodymai prieštarauja S. K. parodymams. Liudytojos manymu, tikėtina, kad S. turi priežasčių neatskleisti visų aplinkybių. S. susidėjo su netinkama kompanija, nes šeimoje ji negaudavo meilės, kurios ji trokšta, todėl ji bendravo su tais, kurie ją priėmė ją tokią, kokia ji buvo, kur ji galėjo būti savimi. Psichologė patvirtino, kad S. psichiškai, fiziškai gniuždė motinos ir tėvo veiksmai, neadekvačios fizinės bausmės, pagarbos ir meilės nebuvimas, įžeidimai, negražūs, netinkami pasakymai. Atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas, eksperčių parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusiosios ir liudytojų I. K., L. V., G. M. parodymus, nėra pagrindo netikėti teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės akte nurodytomis išvadomis.

4.2. Skunde teigiama, kad D. K. nuteista pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 256 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes proceso dalyviams nebuvo pranešta, kad kaltinime numatyta veika gali būti perkvalifikuota. Teismas nepagrįstai iš kaltinimo išskyrė vieną epizodą ir pripažino D. K. kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų matyti, kad D. K. naudojamos poveikio priemonės vaiko, t. y. nukentėjusiosios S. K., auklėjimui negali būti pateisinamos tėvų teise ir pareiga auklėti vaikus, peržengia nusikalstamai veikai konstatuoti būtiną pavojingumo laipsnį. Veika truko nuo 2010 metų, tiksliai nenustatytos datos ir laiko, iki 2017-09-30 apie 17 val., todėl iš kaltinimo išskirti tik vieną epizodą dėl nukentėjusiosios sumušimo 2017-09-30 17 vad. nėra tikslinga. Tyrimo metu nustatyta, kad D. K. ir A. K. savo veiksmus suvokė kaip pastangas auklėti ir ugdyti savo dukrą paauglystės laikotarpiu, siekdami, kad jų dukra būtų disciplinuota, atsakinga, drausminga, neįgytų žalingų įpročių, kad jos elgesiui nedarytų įtakos neatsakingi draugai ir pan., tačiau tokie kaltinamųjų veiksmai (veiksmai nurodyti kaltinime) pasižymėjo būtent nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu, todėl jų, t. y. tiek D. K., tiek ir A. K., veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 163 straipsnį, nes jie abu piktnaudžiavo tėvų teisėmis, procesas buvo intensyvus, sistemingas, naudota buvo ir fizinė (mušimas, fizinės bausmės) ir psichinė (įžeidimai, užgauliojimai) prievarta ir akivaizdu, kad kaltinamieji veiką padarė tiesiogine tyčia, nes jie savo veiksmus suprato kaip dukros auklėjimo priemonę. Kadangi tokie D. K. ir A. K. auklėjamieji veiksmai nukentėjusiajai S. K. sutrikdė sveikatą ilgiau negu 10 dienų, t. y. padarytas nesunkus psichikos sveikatos sutrikdymas dėl mišrių elgesio ir emocijų sutrikimų (F92.8), kurie yra susiję su patirtu ilgalaikiu psichologiniu bei fiziniu traumavimu dėl abiejų tėvų ilgalaikio netinkamo elgesio su nukentėjusiąja, D. K. ir A. K. veikos kvalifikuojamas kaip BK 163 straipsnio ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkto idealioji sutaptis. Tais atvejais, kai nustatoma vaiko fizinio ar psichinio gniuždymo, jo palikimo ilgą laiką be priežiūros ar kitų žiauraus elgesio su vaiku požymių, nusikalstama veika pirmiausia kvalifikuojama pagal BK 163 straipsnį. Vaiko mušimas ar kitokie tikslingi veiksmai, sukeliantys vaikui fizinį skausmą, patys savaime jau rodo nusikalstamą pobūdį, tačiau nustačius BK 163 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, vadovaujantis teisės principu, pagal kurį specialiosios normos turi viršenybę prieš bendrąsias normas, veika atskirai pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nekvalifikuojama.

5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą, o nuteistoji, išteisintasis ir jų gynėja – skundą atmesti. Valstybinės vaiko teisių apsaugo tarnybos atstovė palaikė prokurorės apeliacinį skundą, o nukentėjusiosios atstovas paliko teismui savo nuožiūra spręsti dėl prokurorės apeliacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pažymėtina, kad teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys) Taigi bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją nuspręsti dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir padaryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės ir kategoriškos. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-5-628/2019, 6 punktas). Nors nagrinėjamu prokurorė turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, tai nesuponuoja išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis.

7. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015). Teisės doktrinoje pripažįstama, kad fizinis vaiko gniuždymas apima tokius padarinius kaip fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas, o nustačius didesnį sveikatos sutrikdymo mastą vaikui sukelti neigiami padariniai atskirai kvalifikuojami pagal kitus BK straipsnius taikant nusikalstamų veikų sutapties taisykles (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-277-788/2016).

8. Nagrinėjamu atveju D. K. ir A. K. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl inkriminuojamų veikų pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 163 straipsnį, tačiau jie pripažino, kad jų santykiai su dukra yra blogi, nes dukra vartoja necenzūrinius žodžius, rūko, praeityje yra vartojusi narkotinių ir psichotropinių medžiagų, prasti jos mokymosi rezultatai, todėl jos elgesys buvo svarstytas vaiko gerovės komisijos posėdyje, S. K. neklauso tėvų, nes nori daugiau laisvės, todėl jie elgiasi griežčiau su ja nei su kita dukra. D. K. ir A. K. patvirtino, kad neleidžia nukentėjusiajai elgtis taip, kaip ji norėtų, pavyzdžiui, neleidžia vakarais išeiti iš namų, kaskart dukrai paprašius neduoda jai pinigų, reikalauja, kad dukra atliktų tam tikrus namų ruošos darbus, tvarkytųsi kambarį ir pan., mokytųsi, tačiau niekada nenaudojo fizinių bausmių ar psichologinio smurto. Tik vieną kartą D. K. kelis kartus trenkė diržu nukentėjusiajai S. K. už tai, kad ji paėmė ir pardavė močiutės auksinius žiedus, kurie nuteistajai buvo brangus prisiminimas apie mirusią motiną. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad nuteistoji D. K. 2017-09-30 panaudojo fizinį smurtą savo dukters atžvilgiu, t. y. kelis kartus trenkė jai diržu, tačiau, prokurorės manymu, tai nebuvo vienkartinis smurto atvejis, abu nukentėjusiosios tėvai ilgą laiko tarpą (nuo 2010 m. iki 2017-09-30) sistemingai piktnaudžiavo tėvų teisėmis, o dėl ilgalaikio psichologinio ir fizinio traumavimo nukentėjusiajai buvo sutrikdyta psichinė sveikata ilgiau nei 10 dienų, t. y. jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visus byloje esančius įrodymus, nė vienam iš jų nesuteikė didesnės įrodomosios reikšmės. Skundžiamame teismo nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta kaltinamųjų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų ir kitų bylos įrodymų vertinimo analizė ir remiantis ja padarytos motyvuotos, bylos faktines aplinkybes atitinkančios išvados, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą pripažinus D. K. kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, inkriminuotą nesunkų sveikatos sutrikdymą iš BK 138 str. 2 d. 3 p. perkvalifikavus į BK 140 straipsnio 2 dalį, išteisinus ją bei A. K. dėl piktnaudžiavimo tėvų teisėmis ir pareigomis, o A. K. ir dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

9. Vien tai, kad nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, jog tėvai piktnaudžiauja savo kaip tėvų teisėmis ir pareigomis, taiko nepagrįstai griežtas bausmes, nes seserį myli labiau nei ją, dar neįrodo D. K. ir A. K. kaltės dėl jiems inkriminuojamų veikų (1 t., b. l. 148–151, 172–176; 4 t., b. l. 131–135). Siekiant nustatyti, ar nukentėjusiosios tėvai piktnaudžiavo savo kaip tėvų teisėms ir pareigomis, buvo apklausta kita D. K. ir A. K. dukra, taip pat kiti asmenys, kurie nuolat bendrauja su K. šeima, nukentėjusiosios draugai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, kurie bendravo su nukentėjusiąja jai gyvenant vaikų globos namuose. Taip pat vertino nukentėjusiąją charakterizuojančius duomenis, kuriuos pateikė ugdymo mokyklos, kuriose mokėsi nukentėjusioji (1 t., b. l. 189, 190, 193, 197), bei vaikų globos namai, kuriuose ji gyveno, kol jai buvo nustatyta laikina globa (2 t., b. l. 3, 7–8). Nukentėjusiosios sesuo S. K. patvirtino, kad tėvai niekada nėra naudoję fizinio ar psichologinio smurto nei jos, nei sesers (nukentėjusiosios) atžvilgiu, kad su abiem tėvai elgėsi vienodai, tik kartą mama diržu mušė seserį, kai ji pavogė močiutės žiedus (2 t., b. l. 11–14; 3 t., b. l. 32–33), taigi ji paneigė nukentėjusiosios teiginius, kad tėvai netinkamai elgėsi su abiem dukromis. Ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kaip liudytojai apklaustos nukentėjusiosios tetos T. K. (2 t., b. l. 98–101; 4 t., b. l. 90–91) ir D. Č. (2 t., b. l. 183–186; 4 t., b. l. 144–145), kaimynė G. B., su kurios dukra anksčiau artimai draugavo nukentėjusioji (2 t., b. l. 106–163; 4 t., b. l. 145–146), ilgamečiai K. šeimos draugai K. J. (2 t., b. l. 171–174; 4 t., b. l. 63–65) ir A. L. (2 t., b. l. 175–180; 4 t., b. l. 76–77), kurie artimai bendravo su K. šeima, ne kartą lankėsi jų namuose, dalyvaudavo vaikų gimtadieniuose, taip pat nukentėjusiosios mokytoja V. Š. (2 t., b. l. 154–157; 4 t., b. l. 83–84), tačiau nė vienas liudytojas nematė, kad D. K. ir A. K. būtų naudoję fizinį ar psichologinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ar kitaip būtų gniuždę ją, taip pat nepastebėjo jokių smurto pažymių ant nukentėjusiosios kūno ar iš jos elgesio būtų galima apie tai spręsti, ir kad tai būtų leidę įtartį sistemingą piktnaudžiavimą tėvų teisėmis, nukentėjusioji jiems nepasakojo apie patiriamą smurtą.

10. Nors nukentėjusioji tvirtino, kad apie patiriamą smurtą ji pasakojo savo draugei G. M. ir vaikinui L. V., apklausų metu šie liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji jiems yra minėjusi, kad tėvai jos nemyli, ją nuo mažens muša, tačiau jie patys nėra matę D. K. ir A. K. naudojant smurto nukentėjusiosios atžvilgiu (2 t., b. l. 109–113, 125–127, 135–138) Geriausia nukentėjusiosios draugė G. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme patvirtino, kad niekada nėra mačiusi smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno (2 t., b. l. 135–138; 4 t., b. l. 77–78). Nors liudytojas L. V. apklausų metu nurodė, kad 2017-09-30 nebuvo vienintelis atvejis, kada nukentėjusios tėvai ją mušė, kad 2017 m. pavasarį matė „skersus brūkšnius“ ant nukentėjusiosios nugaros, be to, nukentėjusioji rodė jam nuotrauką, kaip tėtis jai praskėlė lūpą (2 t., b. l. 109–113, 125–127), pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė šio liudytojo parodymais. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog vien tai, kad liudytojas L. V. buvo nukentėjusiosios vaikinas, kad šio liudytojo parodymai yra netiesioginiai, nėra pakankamas pagrindas atmesti šio liudytojo parodymus. Tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę, įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019, 13 punktas), tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė šio liudytojo parodymų patikimumu, nes jie itin nenuoseklūs, be to, jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Iš pradžių paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu L. V. nurodė, kad 2017-09-30 mama „primušė“, „pritalžė“ nukentėjusiąją, „net kelnės kruvinos“ (1 t., b. l. 102–105), vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnės teigė, kad ant nukentėjusiosios blauzdų buvo žymės, kurios tiesiog degė (2 t., b. l. 109–113), bet apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją L. V. nurodė, kad nespėjo pamatyti jokių žymių (2 t., b. l. 125–127). Jokių 2017-09-30 smurto požymių ant nukentėjusiosios kūno nepastebėjo nei nukentėjusiosios draugė, pas kurią ji nubėgo po incidento su mama, nei į iškvietimą reagavęs policijos pareigūnas, todėl tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje jis nurodė, kad nėra jokių smurto žymių (1 t., b. l. 36–38; 2 t., b. l. 135–138, 149–151; 4 t., b. l. 83). Apžiūrėjus nukentėjusiosios mobiliojo ryšio telefoną jame buvo rasta nuotrauka, kurioje, anot nukentėjusiosios, matyti jos praskelta lūpa (2 t., b. l. 82–86, 90), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši nuotrauka yra redaguota, todėl ji nėra tinkamas įrodymas. Be to, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš nuotraukos negalima daryti neabejotinos išvados, kad žymė ant lūpos atsirado dėl nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoto smurto, o ne dėl odos susirgimo, nes gyvų asmenų tyrimai vien iš nuotraukų nedaromi (2 t., b. l. 92) Taigi baudžiamojo proceso priemonėmis nebuvo paneigta kaltinamųjų iškelta versija, kad nuotraukoje matyti pūslelinė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo 2018 m. sausio 30 d. nutartimi, vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, S. K. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji pavogė močiutės auksinius žiedus, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji pripažino, kad L. V. ją įkalbėjo pavogti močiutės žiedus, kad ji nusprendė pranešti apie tėvų smurtą, nes bijojo, kad mama praneš apie žiedų vagystę, ji labai supyko ant mamos, jog ši ją mušė diržu (1 t., b. l. 172–176; 4 t., b. l. 131–135). Taigi įvertinus aplinkybę, kad liudytojas L. V. įkalbėjo nukentėjusiąją nusikalsti, pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šis liudytojas gali būti suinteresuotas duoti melagingus parodymus siekdamas padėti nukentėjusiajai išvengti baudžiamosios atsakomybės, be to, šio liudytojo parodymų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys, jie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas juos pripažino nepatikimais ir jais nesirėmė priimdamas skundžiamą nuosprendį.

11. Nors liudytoja I. K. teigė, kad jos sūnus A. K. su žmona D. K. negražiai elgiasi su nukentėjusiąja, ją mažiau myli nei kitą dukrą, nes S. K. laiko bloga, o kitą dukrą gera, tačiau liudytoja patvirtino, kad niekada nėra pastebėjusi D. K. ir A. K. naudojant fizinį ar psichologinį smurtą nukentėjusiosios ar kitos dukters atžvilgiu. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą nukentėjusioji jai papasakojo, kad mama diržu ją mušė už pavogtus žiedus. Nors anūkė minėjo, kad anksčiau tėtis galva jai buvo praskėlęs lūpą, ji netiki nukentėjusiąja, kad jos sūnus būtų galėjęs taip pasielgti, jis nėra agresyvus (2 t., 142–145; 4 t., b. l. 63–65), todėl daroma išvada, kad liudytojos I. K. parodymai nepatvirtina, jog D. K. ir A. K. padarė kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas, t. y. BK 163 straipsnyje numatytą sistemingą piktnaudžiavimą tėvų teisėmis bei BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nesunkų sveikatos sutrikdymą. Vien tai, kad liudytojai I. K. anūkės minėjo, kad būdamos mažos jos „gavo vytės“, tai yra pernelyg abstraktūs ir neinformatyvūs teiginiai, todėl vien šių parodymų pagrindu negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio.

12. Vien tai, kad A. K. pripažino atlikęs tam tikrus kaltinamajame akte numatytus veiksmus, savaime neįrodo jo kaltės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 163 straipsnį. A. K. neneigia reikalavęs, kad dukra parodytų jam čekius, paaiškintų, ką pirko už jai duotus pinigus, nes norėjo įsitikinti, kad dukra neperka cigarečių, kad galėjo nukentėjusiajai girdint pasakyti: „pigiau užmušti vaiką, nei jį auginti“, nes darbe jie dažnai taip pajuokauja, taip pat patvirtino, kad kartą, kai dukra nesikėlė iš lovos, jis atsinešė stiklinę vandens ir apipylė ją, taip ragindamas greičiau atsikelti. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pačios nukentėjusiosios elgesys reikalavo tėvų imtis aktyvių veiksmų koreguojant jos elgesį, šie A. K. veiksmai nėra tokie pavojingi, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada, kuri atitinka ir formuojamą kasacinio teismo praktiką, jog tėvai turi neabejotinai teisę ir pareigą ugdyti ir auklėti savo vaikus, skatinti jų teigiamą elgesį, vienaip ar kitaip reaguoti į, jų manymu, netinkamus vaiko poelgius. Tėvai, būdami atsakingi ne tik už vaikų gerovę, bet ir poelgius, tam tikrais atvejais privalo imtis aktyvių veiksmų koreguojant vaiko elgesį, tačiau privalo susilaikyti nuo kraštutinių, žalą vaiko sveikatai ir vystymuisi darančių poveikio priemonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-227-788/2017, 7 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, kurio nuostatos pagrįstos Lietuvos Respublikos Konstitucija, Jungtinių Tautų Organizacijos 1959 metų Vaiko teisių deklaracija, 1989 metų Vaiko teisių konvencija, kitomis tarptautinės teisės normomis bei principais, 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaiką, vengiantį atlikti savo pareigas ar pažeidžiantį kitų asmenų teises ir laisves, vaiko tėvai gali tinkamai drausminti, išskyrus fizines bausmes ar kitas smurto formas. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad A. K. taikytos drausminimo priemonės užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Be to, aplinkybė, kad nukentėjusiajai S. K. 2018 m. sausio 30 d. nutartimi paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės (įspėjimas bei elgesio apribojimas) buvo pakeistos į atidavimą į specialiąją auklėjimo įstaigą, nes ji nevykdė jai paskirtų auklėjamojo poveikio priemonių, tik patvirtina, kad nukentėjusioji nėra linkusi laikytis nustatytos tvarkos. Visa tai neigiamai charakterizuoja nukentėjusiąją bei iš dalies patvirtina D. K. ir A. K. teiginius, kad netinkamas nukentėjusiosios elgesys reikalavo aktyvių tėvų veiksmų koreguojant jį.

13. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (iš lot. visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kuris įpareigoja objektyviai nepašalinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-97-895/2019, 23 punktas). Byloje nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad D. K. ir A. K. sistemingai ilgą laiko tarpą piktnaudžiavo tėvų teisėmis ir pareigomis, pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė ekspertizės aktu bei teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę atlikusių eksperčių R. D. ir A. Š. paaiškinimais (2 t., b. l. 53–62; 4 t., 133–135), jog dėl ilgalaikio psichologinio ir fizinio traumavimo nukentėjusiajai buvo sutrikdyta psichinė sveikata ilgiau nei 10 dienų, t. y. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

14. Atmestini kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistos BPK 255, 256 straipsnių nuostatas, kuriuose apibrėžiamas baudžiamosios bylos nagrinėjo teisme ribos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad baudžiamoji byla kartu su kaltinamuoju aktu perduota teismui kaltinant, kad D. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte ir BK 163 straipsnyje (4 t., b. l. 2–21), dėl šių veikų byla perduota į teisiamąjį posėdį (4 t., 24–25), tačiau pirmosios instancijos teismas, neinformavęs proceso dalyvių apie tai, kad gali būti keičiamas kaltinamajame akte nurodytos veikos kvalifikavimas, skundžiamu nuosprendžiu pripažino D. K. kalta pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir išteisino nepadarius nusikalstamos veikos, numatytos BK 163 straipsnyje (4 t., b. l. 168–189). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad neįspėjus gynybos veikos perkvalifikavimas į lengvesnį nusikaltimą iš esmės nepažeidžia gynybos teisių, jei perkvalifikuojant veiką tik pašalinami nusikaltimo sudėties požymiai, griežtinantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-1073/2019, 28 punktas ir jame nurodyta teismų praktika), be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad nepranešimas apie nusikalstamos veikos perkvalifikavimo galimybę ne visada suvaržo kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, jo galimybę veiksmingai gintis nuo kaltinimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-162-303/2019, 10 punktas ir jame nurodyta teismų praktika). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų apie sistemingą piktnaudžiavimą motinos teisėmis ir pareigomis, nes įrodytas tik vienas fizinio smurto panaudojimo atvejis, kad vienkartinis smurto atvejis negalėjo sukelti ekspertizės akte nurodomų padarinių, todėl įvertinęs kaltininkės atliktų veiksmų intensyvumą, nukentėjusiosios amžių, sveikatos būklę padarė išvadą, kad D. K. smurtaudama sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui (dukrai). Pažymėtina, kad D. K. viso proceso metu neigė savo kaltę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte,163 straipsnyje, tačiau pripažino, kad ji 2017-09-30 apie 17 val. namuose kelis kartus trenkė savo dukrai S. K. su diržu, kad taip smurtaudama ji galėjo sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai, o ne ekspertizės akte nurodomą mišrų elgesio ir emocijų sutrikimą (F92.8), todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad perkvalifikuojant veiką buvo suvaržyta D. K. teisė į gynybą, kad informavus apie galimą veikos perkvalifikavimą jos gynyba nebūtų buvusi kitokia.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nėra pagrindo jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas)

16. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad šios nuostatos yra bendrosios, jos taikytinos ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, sprendžiant advokato išlaidų atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundą byla buvo nagrinėjama, koks skundo išnagrinėjimo rezultatas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-5-895/2018). Nagrinėjamu atveju byloje esanti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. spalio 1 d. pažyma Nr. (2.19)NTP-7-5472 patvirtina, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos už nepilnametei nukentėjusiajai paskirto įgalioto atstovo advokato Edmundo Jankaičio dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme sudaro 130 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal prokurorės apeliacinį skundą, kuris atmestas kaip nepagrįstas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

atmesti Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmasis baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Laimos Mažeikienės apeliacinį skundą.

Nepriteisti iš D. K. 130 Eur (vieno šimto trisdešimties eurų) antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. spalio 1 d. pažymą Nr. (2.19)NTP-7-5472 už nepilnametei nukentėjusiajai paskirto įgalioto atstovo advokato Edmundo Jankaičio dalyvavimą apeliacinės instancijos teisme.