Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2015-08-31 · Administracinė byla Nr. P-83-602/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-02-10Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-02-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-83-602/2015Nutartis · 2015-06-10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-83-602/2015Nutartis · 2015-08-31Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. P-127-525/2015Nutartis · 2015-11-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-31
Bylos Nr.
P-83-602/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03108-2013-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Virginija Volskienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
G. T.
Administracinė byla Nr. P-83-602/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03108-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 76 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2015 m. rugpjūčio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ prašymą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. P-83-602/2015 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui G. T. dėl neveikimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus išaiškinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Čelta“ (toliau – ir UAB „Čelta“, pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 1–11), kurį patikslino (I t., b. l. 123–132), kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. prašymą dėl įpareigojimo įforminti sandorį PVM sąskaita faktūra ir pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) grąžinimo bei priimti administracinį sprendimą: 1.1) įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį G. T. išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutartį Nr. 1936 dėl 3,6235 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), perleidimo UAB „Čelta“ nuosavybėn; 1.2) leisti pareiškėjui patikslinti PVM deklaraciją, įtraukiant į ją šią PVM sąskaitą faktūrą; 1.3) sugrąžinti pareiškėjui pirkimo PVM, sumokėtą pagal 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutartį Nr. 1936; 2) įpareigoti VMI iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. birželio 4 d. pranešimą dėl G. T. veiklos ir priimti administracinį sprendimą – 2008 m. kovo 21 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutarties Nr. 1936 sudarymą pripažinti G. T. individualia veikla ir apmokestinti ją PVM.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (II t., b. l. 49–56) pareiškėjo skundą atmetė.

Šalies argumentai

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 59–70), kuriuo prašė sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 11 d. patikslintą skundą tenkinti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo UAB „Čelta“ apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje sprendžiamas ginčas dėl teisinių santykių, kurie atsiranda viešojo administravimo subjektui nagrinėjant asmenų prašymus, skundus ir pranešimus.

Šalies argumentai

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. birželio 4, 5 ir 7 d. pateikė atsakovui prašymus, kuriais prašė gyventojų pajamų mokesčiu ir pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinti trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklą, kuria jis pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį pareiškėjui perleido žemės sklypą. Taip pat prašė, kad jam būtų sudarytos atitinkamos sąlygos (įpareigojant G. T. išrašyti PVM sąskaitą faktūrą, leidžiant pareiškėjui tikslinti PVM deklaraciją), kurios leistų jam iš valstybės biudžeto atskaityti pirkimo PVM, sumokėtą trečiajam suinteresuotam asmeniui G. T. pagal šį sandorį.

Atsakovas 2013 m. liepos 8 ir 16 d. pateikė pareiškėjui atsakymus į jo minėtus prašymus, kuriais juos tenkinti atsisakė. Šiuos atsakymus atsakovas iš esmės grindė tuo, kad vienkartinis 2008 m. kovo 21 d. žemės sklypo perleidimas pareiškėjui nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo tokią G. T. veiklą pripažinti individualia bei ekonomine veikla gyventojų pajamų mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio taikymo aspektais. Toks šios veiklos pobūdis, atsakovo nuomone, nesudaro teisinių prielaidų bei sąlygų atsirasti pareiškėjo teisei į PVM atskaitą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagal pareiškėjo prašymų, adresuotų atsakovui, turinį sprendė, kad jais yra siekiama, jog trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veikla, sudarant su pareiškėju 2008 m. kovo 21 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį, būtų priskirta pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinimai veiklai, tokiu būdu sudarant sąlygas pareiškėjui įgyti teisę į šio mokesčio atskaitą – iš valstybės biudžeto gauti pirkimo PVM, kuris galimai buvo sumokėtas trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. pagal minėtą sandorį.

Teismas analizavo teisės į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą klausimus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) nuostatas (3 str. 1 d. 3 p., 15, 57, 58 str.) ir pabrėžė, jog byloje nustatyta, kad minėto sandorio sudarymo metu G. T. teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju ir duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad jis trečiajam suinteresuotajam asmeniui G. T. sumokėjo pirkimo PVM, nėra. Teismas darė išvadą, jog pirkimo PVM sumokėjimas įsigyjant prekę yra ta būtina sąlyga, be kurios negali atsirasti teisė į PVM atskaitą, todėl pareiškėjui neįrodžius, jog jis pagal 2008 m. kovo 21 d. sudarytą su G. T. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį sumokėjo pirkimo PVM, jam negali atsirasti ir teisė į PVM atskaitą. Visa tai lemia, kad atsakovo atsisakymas tenkinti šiuo klausimu pareiškėjo prašymą yra pagrįstas ir teisingas, nes atitinka bylos faktines aplinkybes bei PVM įstatymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo sprendimo pagrįstumo bei teisingumo, atsisakant trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklą pagal minėtą sandorį apmokestinti gyventojų pajamų ir pridėtinės vertės mokesčiais. Byloje nustatyta, kad atsakovas dėl trečiojo suinteresuotojo asmens G. T. veiklos, pagal gautą informaciją iš pareiškėjo, dar 2010 m. rugsėjo 20 d. atliko operatyvų patikrinimą, kurio metu individualios bei ekonominės veiklos ir kitų požymių, būtinų apmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu ir/ar pridėtinės vertės mokesčiu, nenustatė. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad aptariamas sandoris tarp pareiškėjo ir G. T. buvo vienkartinio pobūdžio. Visa tai patvirtina, kad atsakovo išvados dėl atsisakymo minėtais mokesčiais apmokestinti G. T. buvo pagrįstos išsamiai ir objektyviai ištirtomis aplinkybėmis. Šių aplinkybių pagrindu atsakovas teisingai nustatė, jog minėta G. T. veikla nepatenka į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo ir PVM įstatymo reguliavimo sferą.

II.

Pareiškėjas UAB „Čelta“ pateikė prašymą dėl proceso administracinėje byloje Nr. eA-98-438/2015 atnaujinimo, kuriuo prašė atnaujinti procesą byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Prašyme nurodė, kad žemės sklypo įsigijimo metu (2008 m. sausio 7 d.) pagal panaudojimo reglamentą jis buvo priskirtas gyvenamajai mažo užstatymo intensyvumo teritorijai, kurioje vyrauja mažaaukštės statybos kvartalai su privaloma socialine ir patarnavimo infrastruktūra. Žemės sklypo įsigijimo metu buvo aišku, kad pagal paskirtį ir panaudojimo reglamentą sklypas skirtas gyvenamojo fondo plėtrai, t. y. vystyti ekonominę veiklą – tenkinti Šiaulių miesto gyventojų poreikius aprūpinti gyvenamuoju plotu, ir kad tai nėra namų valda. Vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad žemės statyboms tiekimas patenka į bendros PVM sistemos apimtį. Žemė statyboms tampa PVM objektu tuo atveju, jei šį turtą šalies teritorijoje parduoda apmokestinamasis asmuo, t. y. Lietuvos Respublikos juridinis ar fizinis asmuo, vykdantis bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą, siekdamas gauti pajamų.

Pareiškėjas pabrėžė, jog tiek PVM įstatymas, tiek Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva), taip pat ir 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, teisę į atskaitą sieja su ketinimu vykdyti ekonominę veiklą, neatsižvelgiant į tos veiklos tikslą ar rezultatą. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką PVM direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje numatyta sąvoka „ekonominė veikla“ gali apimti kelis iš eilės atliekamus veiksmus, įskaitant parengiamuosius veiksmus, kaip antai veiklos priemonių įsigijimą, nekilnojamojo turto pirkimą, todėl jie turi būti laikomi ekonomine veikla (žr. ESTT 1996 m. vasario 29 d. sprendimo byloje INZO, C-110/94, 15 p.). Nagrinėjamu atveju sklypo įsigijimas sietinas su ketinimu vykdyti ekonominę veiklą, kitokio pasirinkimo nėra, tai apsprendžia pati sklypo paskirtis ir teritorijos panaudojimo reglamentas. Taigi pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pats žemės sklypas yra ekonominis objektas.

Pareiškėjo nuomone, teismo nutartis prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai ir kitu aspektu – vien sklypų pirkimas rodo komercinį pobūdį, kai komercinė veikla yra viena iš ekonominės veiklos sričių. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, faktas, jog mokesčių mokėtojas įsigijo 6 sklypus, patvirtina išvadą dėl žemės sklypų realizavimo, valingai siekiant ekonominės naudos nuo pat šių sklypų įsigijimo, o tai rodo veiklos komercinį pobūdį. Pareiškėjas turi supirkęs daug žemės sklypų, siekdamas ateityje juos galimai pelningai parduoti.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi (administracinės bylos Nr. P-83-602/2015) pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-98-438/2015.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, akcentuodamas, jog proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kad įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią, o tai reiškia, jog šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, vertino, ar nagrinėjamu atveju nėra įstatymo griežtai apibrėžtų proceso atnaujinimo pagrindų.

Teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas prašė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-98-438/2015, remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.

Išnagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų ir įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, teisėjų kolegija pabrėžė, jog pareiškėjas prašymu iš esmės siekė, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, nes nesutiko su teismo pateiktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu. Pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas siekė įrodyti, jog trečiasis suinteresuotas asmuo G. T. vykdė ekonominę veiklą, todėl turėjo būti apmokestintas PVM, o tai yra ne teisės normos aiškinimo, bet fakto klausimas. Tuo tarpu skirtingas faktinių bylos aplinkybių vertinimas negali būti pagrindu atnaujinti procesą byloje, nes ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytas pagrindas aiškiai siejamas su teisės normų pažeidimu jas taikant. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjo prašyme nurodomi argumentai negali būti pagrindu atnaujinti procesą byloje pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas.

Vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto išaiškinimais, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-200/2012, 2009 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-468/2009, 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-934/2013), kurioje konstatuota, kad žemės statyboms tiekimas patenka į bendros PVM sistemos apimtį, kad ji tampa PVM objektu, jei šį turtą šalies teritorijoje parduoda apmokestinamasis asmuo, bei kad vien sklypų pirkimas rodo komercinį veiklos pobūdį; ESTT praktika (1996 m. vasario 29 d. sprendimas byloje INZO, C-110/94, 2006 m. sausio 12 d. sprendimas sujungtose bylose Optigen ir kt., C-354/03. C-355/03 ir C-484/03), kurioje pasisakyta, jog teisė į PVM atskaitą sietina ir su ketinimu vykdyti ekonominę veiklą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad visose pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir ESTT bylose buvo sprendžiamas mokestinis ginčas iš esmės, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje, kurioje į teismą kreiptasi dėl atsakovo neveikimo, prašant įpareigoti VMI atlikti tam tikrus veiksmus. Taigi nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas mokestinis ginčas, todėl teisėjų kolegija konstatavo, jog esminės aplinkybės byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra tapačios pareiškėjo nurodytų ankstesnių bylų aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, palyginusi paminėtas bylas su ta, kurioje siekta proceso atnaujinimo, sprendė, kad jos nėra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi nesutampa.

III.

Pareiškėjas padavė prašymą bei papildomą paaiškinimą dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties išaiškinimo.

Pareiškėjas prašo išaiškinti, kokiu teisės aktu, teisės praktika vadovaujantis negalima remtis teismų praktika fakto nustatymui skirtingų tipų bylose (mokestinėje ir administracinėje), esant analogiškoms aplinkybėmis. Pareiškėjas kelia klausimą, kodėl vieną kartą 6 sklypų pirkimas rodo komercinį pobūdį, kitu atveju – 5 sklypų pirkimas jau ne komercinė veikla, arba jeigu ESTT nustato, kad nekilnojamojo turto, skirto statybai, įsigijimas laikomas ekonomine veikla ir yra PVM objektas, kodėl kitu atveju tokio sklypo įsigijimas jau nelaikomas ekonomine veikla. Pareiškėjas nurodo, jog prašoma informacija bus panaudota tolesniam teisiniam ginčui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Pareiškėjas prašo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-98-438/2015, konstatavus, jog nėra pareiškėjo nurodomų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintų proceso atnaujinimo pagrindų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, kol sprendimas neįvykdytas, bylos šalių prašymu teismas turi teisę išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeisdamas jo turinio.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šios proceso teisės normos prasmę, yra nurodęs, kad sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (žr. 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-807/14; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-389-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-98-438/2015, konstatavus, jog nėra pareiškėjo nurodomų proceso atnaujinimo pagrindų.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog administracinėje byloje yra paskelbtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pareiškėjo keliamo ginčo esmės (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas, paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi), tačiau pareiškėjas nagrinėjamu atveju nesikreipė dėl jo išaiškinimo. Pareiškėjas prašo išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą išnagrinėjus prašymą dėl proceso atnaujinimo, todėl konstatuotina, jog nagrinėjamu kreiptasi ne dėl teismo sprendimo, sukeliančio tiesioginių teisinių pasekmių pareiškėjui, kurį reikėtų aiškinti.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo UAB „Čelta“ prašymas išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį, kuria išspręstas proceso atnaujinimo administracinėje byloje klausimas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 94 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ prašymą išaiškinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartį atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava RuskanArūnas SutkevičiusVirginija Volskienė