Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Dėl skundo reikalavimų, kuriais prašoma panaikinti Skundžiamą sprendimą ir įpareigoti Kauno AVPK atsakyti į pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d., 13.58 val. pareiškimą reg. Nr. 20-AP-108; Nr. 20-65-AP-62 iš naujo, teismas pažymėjo, kad minėtame pareiškime išdėstyti pirmame, antrame ir trečiame punkte prašymai, atsižvelgiant į jų turinį ir reikalavimus iš esmės vertintini kaip prašymai priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, nesiejant to su asmens teisių pažeidimu. Pagal turinį pareiškėjo išdėstyti prašymai nepatenka į atsakovo kompetenciją, todėl atsakovas turėjo teisę, pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, nespręsti šių prašymų ir persiųsti juos kitai kompetentingai institucijai. Iš prašymo turinio teismas konstatavo, kad pareiškėjo minėtuose prašymuose nurodyta informacija galimai galėjo būti Kauno rajono savivaldybės administracijoje ar Alšėnų seniūnijoje. Iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog atsakovui buvo žinoma, kad dėl minėtų prašymų pareiškėjas V. J. kreipėsi su 2012 m. sausio 25 d. 15.42 skundu į Kauno rajono Alšėnų seniūnijos seniūną A. S. bei su 2012 m. sausio 25 d., 15.58 val. skundu į Kauno rajono savivaldybės merą, administracijos direktorių. Be to, pareiškėjas gavo Kauno rajono savivaldybės administracijos Alšėnų seniūnijos 2012 m. sausio 30 d. atsakymą Nr. IP-27. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis pareiškėjas 2012 m. vasario 6 d. minėtą seniūnijos raštą yra apskundęs Kauno apygardos administraciniam teismui. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartimi skundą laikė nepaduotu dėl minėto seniūno rašto panaikinimo, tačiau priėmė pareiškėjo skundo reikalavimus dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. priėmė tapačius prašymus kaip ir 2012 m. vasario 16 d. skunde išdėstyti pirmame, antrame ir trečiame punkte prašymai. Nutartis, kuria skundo dalis buvo laikyta nepaduota ir grąžinta pareiškėjui, yra apskųsta apeliacine tvarka. Taigi, teismas darė išvada, jog atsakovas turėjo teisę atsisakyti teikti pareiškėjui informaciją, prašomą pirmame, antrame ir trečiame punkte, tačiau nenurodydamas atsisakymo priežasčių bei nepersiųsdamas minėtų prašymų atitinkamos institucijoms, pažeidė Įstatymo nuostatas. Tačiau, teismo vertinimu, minėtas pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti Skundžiamą raštą, nes nenustatyta, jog jis būtų įtakojęs neteisėto sprendimo priėmimą, ar būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus, minėtas pažeidimas teismo pripažintas neesminiu, kadangi atsakovui nagrinėjant pareiškėjo prašymus jau buvo žinoma, kad dėl minėtų prašymų jis jau buvo kreipęsis į savivaldos institucijas, kurios minėta informacija disponuoja ir gavo iš jos atsakymą. Minėtame rašte išdėstytos esminės faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo prašymo ir iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) numatytus viešojo administravimo subjekto priimamiems sprendimams keliamus reikalavimus (VAĮ 8 str.), todėl jį naikinti ir įpareigoti iš naujo atsakyti į pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d. 13.58 val. skunde reg. Nr. 20-AP-108, Nr. 20-65-AP-62 pirmame, antrame ir trečiame punkte išdėstytus prašymus nėra pagrindo bei netikslinga, kadangi dėl minėtų prašymų pagrįstumo Kauno apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla I-580-554/2012. Dėl pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d. skunde išdėstyto ketvirtame punkte prašymo, kuriame prašo seniūną A. S., Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorių, Kauno rajono savivaldybės merą V. M., šių asmenų samdyto traktoriaus, valst. Nr. 5750 LF, vairuotoją, patraukti administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 146, 147 ir 149 straipsnius bei penktame punkte prašymo, kuriame prašoma minėtus asmenims patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 148, 169, 128, 237 straipsnius ir jų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą, pareiškėjui išaiškina, kad šiuose prašymuose vyraujantys teisiniai santykiai yra reguliuojami ATPK, BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normomis. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, jog administracinis teismas nėra kompetentingas nagrinėti pareiškėjo skundą dalyje dėl atsakovo įpareigojimo atlikti tyrimą pagal pareiškėjo skundą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos ar įpareigojimo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, pradėti administracinio teisės pažeidimo teiseną, o asmenų skundai dėl šių veiksmų nagrinėtini ATPK, BK bei BPK normų nustatyta tvarka. Esant šioms išdėstytoms aplinkybėms pareiškėjo skundas dėl reikalavimo, kuriuo prašoma teismo įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą atsakyti į pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d. 13.58 val. pareiškimo, reg. Nr. 20-AP-108; Nr. 20-65-AP-62, (iš naujo) 4 ir 5 punktuose išdėstytus reikalavimus, taip pat netenkintas.

Pasisakydamas dėl ketvirtojo skundo reikalavimo, teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų teismui dokumentų matyti, jog pareiškėjas dėl tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos skyrimo Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos viršininkui R. M. kreipėsi su 2012 m. balandžio 6 d. skundu į Kauno AVPK. Rašytinių duomenų apie minėto skundo įteikimą atsakovui Kauno AVPK viršininkui pareiškėjas nepateikė, taip pat nepateikė ir atsakovo atsakymo į jo minėtą skundą. Be to, pastebėta, kad dėl minėtų reikalavimų pareiškėjas kreipėsi į atsakovą 2012 m. balandžio 6 d., t. y. tą pačią dieną kaip ir į teismą dėl tapataus reikalavimo. Teismui buvo akivaizdu, kad kreipiantis į Kauno apygardos administracinį teismą 2012 m. balandžio 6 d. ginčas dėl tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos pareigūnui skyrimo dar negalėjo būti kilęs (nėra duomenų apie priimtą pareiškėjo skundą, atsakovo atsisakymo atlikti tarnybinį patikrinimą ar skirti tarnybinę nuobaudą, taip pat vilkinimo atlikti prašomus veiksmus, kurie galėtų būti skundžiami teismui). Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nutartyse ne kartą yra konstatavęs, kad nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Atsižvelgdamas į tai, teismas bylą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atsakovui atlikti pareigūnui tarnybinį patikrinimą ir skirti tarnybinę nuobaudą nutraukė.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 22 000 Lt neturtinę žalą, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių įrodymų, kurie sudarytų prielaidą konstatavimui, jog atsakant į pareiškėjo skundą priėmus Kauno rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus viršininko R. M. 2012 m. kovo 7 d. raštą Nr. 20-65-S-641, pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, sudarantys būtiną sąlygą valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai turėtų sąlygoti neturtinės žalos padarymo konstatavimą, tokiu būdu netenkintini pareiškėjo reikalavimai remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu priteisti iš valstybės neturtinę žalą, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį, valstybė turi pagrindą atlyginti žalą tuo atveju, jei jos institucijų pareigūnai veikė neteisėtai ir tuo buvo padaryta žala, o šioje nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių pareiškėjas neįrodė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 1 d.). Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, teismas nenustatė. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Jie (paaiškinimai) turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais, tokių įrodymų byloje nepateikta, todėl teismas darė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 22 000 Lt neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

III.

1. teismas nepripažino ir nevertino, jog 2012 m. vasario 16 d. pareiškėjo skundo pirmame, antrame ir trečiame punkte išdėstyti prašymai, atsižvelgiant į jų turinį, patenka į atsakovo įgaliojimų ir atsakomybės ribas.

2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas, nenurodydamas atsisakymo priežasčių bei nepersiųsdamas pareiškėjo prašymo padarė pažeidimą, laikytiną neesminiu. Taip pat nenustatyta, kokias nuostatas pareiškėjas pažeidė tokiais veiksmais. Pažymi, kad prašomų dokumentų nėra gavęs iki šiol, o tai patvirtina reikalavimo dėl neturtinės žalos pagrįstumą.

3. Teismas nevertino atsakovo neteisėtų veiksmų, kai jis nesiėmė veiksmų suversto sniego nuo važiuojamosios dalies prie namo adresu (duomenys neskelbtini), Mastaičiai, Kauno rajonas, nuvalymui. Taip pat neįvertinta tai, kad pareiškėjas grubiai pažeidė Kauno AVPK reglamento, patvirtinto Kauno AVPK viršininko 2008 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 20-V-90 141 punktą ir šis pažeidimas pareiškėjui turėjo teisinių pasekmių.

4. Teismas neįvertino, kad 2012 m. vasario 16 d. skundo ketvirtasis ir penktasis reikalavimas atsižvelgiant į jo turinį, patenka į atsakovo įgaliojimų sritį.

5. Nesutinka su teismo išvada, kad kreipiantis į Kauno apygardos administracinį teismą 2012 m. balandžio 6 d., ginčas dėl tarnybinio patikrinimo ir tarnybinės nuobaudos pareigūnui skyrimo dar negalėjo būti kilęs. Tai, kad atsakovas nepateikė duomenų ir dėl to nėra duomenų apie priimtą pareiškėjo skundą nėra pagrindas skundą nutraukti.

6. Visi įrodymai, sudarantys pagrindą konstatuoti, kad atsakant į pareiškėjo skundą Skundžiamu sprendimu, pareiškėjo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, būtina valstybės deliktinės atsakomybės sąlyga, yra. Tai sprendime patvirtino ir teismas. Pats teismas nustatė pareiškėjo teisės pažeidimus, kuriais jam sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės. Teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kėlė šiuos reikalavimus: panaikinti Kauno apskrities Kauno AVPK 2012 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 20-65-S-641;2) įpareigoti Kauno AVPK atsakyti į pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d., 13.58 val. pareiškimą reg. Nr. 20-AP-108; Nr. 20-65-AP-62 iš naujo; 3) įpareigoti Kauno AVPK pradėti tarnybinį patikrinimą dėl neteisėto ir nepagrįsto Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos viršininko R. M. 2012 m. kovo 7 d. akto Nr. 20-65-S-641 bei su šiuo aktu susijusių veiksmų; 4) įpareigoti Kauno AVPK atlikus tarnybinį patikrinimą dėl neteisėto ir nepagrįsto Kauno AVPK Kauno rajono policijos komisariato Viešosios policijos viršininko R. M. 2012 m. kovo 7 d. akto Nr. 20-65-S-641 bei su šiuo aktu susijusių veiksmų minėtam asmeniui paskirti tarnybinę nuobaudą; 5) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno AVPK, priteisti neturtinę 22 000 Lt (dvidešimt dviejų tūkstančių litų) žalą.

Dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Kauno AVPK 2012 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 20-65-S-641 ir įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d. 13.58 val. pareiškimą, reg. Nr. 20-AP-108, Nr. 20-65-AP-62 iš naujo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d. skundo pirmame, antrame ir trečiame punktuose išdėstyti prašymai iš esmės vertintini, kaip prašymai priimti administracinį sprendimą ar atlikti kitus teisės aktuose numatytus veiksmus, nesiejant to asmens teisių pažeidimu.

Pareiškėjo prašymas iš esmės vertintinas, kaip prašymas dėl informacijos pateikimo. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie pareiškėjo prašymai nepatenka į atsakovo kompetencijos ribas.

Pažymėtina, kad informacijos teikimą asmenims reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (redakcija galiojusi 2010 m. liepos 1 d. – 2012 m. liepos 1 d.). Atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, pareiga suteikti informaciją įtvirtinta Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje.

Kaip minėta, šiuo atveju, darytina išvada, kad informacija, kurią gauti pageidavo pareiškėjas, nepatenka į Kauno AVPK kompetencijos ribas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Įstatymo 13 straipsnis, kuriame numatyta, kad jeigu prašoma informacija yra kitoje įstaigoje, prašymas persiunčiamas kitai kompetentingai įstaigai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos, ir apie tai per 3 darbo dienas nuo prašymo persiuntimo informuojamas pareiškėjas. Persiųstą prašymą gavusi įstaiga informaciją pareiškėjui pateikia šio įstatymo 14 straipsnyje nustatytais terminais. Jei pareiškėjas kreipėsi žodžiu, įstaiga iš karto turi informuoti pareiškėją ir nurodyti, į kokią įstaigą pareiškėjas turėtų kreiptis dėl pageidaujamos informacijos ir tos įstaigos duomenis ryšiui palaikyti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas šios pareigos neįvykdė. Kaip teisingai, įvertinęs prašymų turinį ir remdamasis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo nuostatomis, pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo prašoma pateikti informacija galėjo būti Kauno rajono savivaldybės administracijoje ar Alšėnų seniūnijoje. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dėl minėtos informacijos buvo kreipęsis į Kauno rajono Alšėnų seniūnijos seniūną, Kauno rajono savivaldybės merą ir administracijos direktorių. Taigi, nepaisant tos aplinkybės, jog atsakovas, nepersiųsdamas pareiškėjo prašymo kompetentingoms įstaigoms, nepaisė Įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimo, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, šis pažeidimas savaime nesudaro pagrindo panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. kovo 7 d. raštą Nr. 20-65-S-641. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šis pažeidimas nelaikytinas esminiu ir nebuvo tokio pobūdžio, jog būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus.

Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas Kauno AVPK yra viešojo administravimo subjektas, jam taip pat taikytinas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, kurio 15 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad informacijos teikimas laikytinas viena iš administracinių paslaugų. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šis prašymas nagrinėjamas Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų „Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių“ nustatyta tvarka (redakcija galiojusi nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2012 m. liepos 25 d.). Šių taisyklių 42.1 punkte nustatyta, kad į prašymą suteikti administracinę paslaugą – išduoti leidimą (licenciją), dokumentą, jo kopiją, nuorašą ar išrašą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, – atsakoma suteikiant prašomą administracinę paslaugą arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys. Pabrėžtina, jog suteikiant informaciją taip pat turi būti vadovaujamasi Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais informacijos teikimo principais.

Iš skundžiamo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. kovo 7 d. rašto Nr. 20-65-S-641 turinio spręstina, kad pareiškėjui atsisakymo suteikti informaciją priežastys nebuvo nurodytos. Teisėjų kolegijos nuomone, sistemiškai vertinant byloje surinktų įrodymų visumą, pareiškėjo prašymo bei rašto Nr. 20-65-S-641 turinį, darytina išvada, kad šiuo atveju tai nėra esminis pažeidimas ir nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą raštą.

Pareiškėjas 2012 m. vasario 16 d. prašyme taip pat nurodė reikalavimus patraukti seniūną A. S., Kauno rajono savivaldybės administracijos direktorių, Kauno rajono savivaldybės merą V. M. administracinėn bei baudžiamojon atsakomybėn ir jų atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pasisakyta, jog įstatymų leidėjas administraciniams teismams nesuteikė kompetencijos vertinti policijos, kaip ikiteisminio tyrimo įstaigos, veiksmų teisėtumo ir šioje srityje nustatyti kokius nors įpareigojimus. Policijos įstaigų veiksmų ar neveikimo ikiteisminio tyrimo srityje apskundimas administraciniam teismui nenumatytas nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, nei kitais įstatymais (žr. pvz. 2009 m. gruodžio mėn. 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1364-09, 2009 m. balandžio mėn. 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-490-09). Todėl nagrinėjamoje byloje administracinis teismas nėra kompetentingas nagrinėti pareiškėjo skundą dėl atsakovo neatlikto tyrimo pagal pareiškėjo skundą dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo šį pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d. prašymo aspektą, išaiškino pareiškėjui, kokie teisės aktai reguliuoja šiuos teisinius santykius, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos argumentais, plačiau dėl jų nepasisako.

Atsakydama į pareiškėjo argumentą, jog pirmosios instancijos nepagrįstai nevertino pareiškėjo 4 ir 5 2012 m. vasario 61 d. skundo reikalavimų, kaip susijusių su jo teisių pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos išvada.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai nenurodė, kurias Įstatymo nuostatas pažeidė atsakovas, nenurodydamas atsisakymo priežasčių bei nepersiųsdamas pareiškėjo prašymų atitinkamoms institucijoms. Pažymėtina, kad teismo sprendimas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (ABTĮ 87 str.). Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai išdėstyti teismo argumentai ir teisės aktų nuostatos, nurodyta, kurių iš jų nesilaikė atsakovas, įvertintos nesilaikymo pasekmės pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nurodė netinkamą Kauno AVPK 2012 m. kovo 7 d. sprendimo numerį (t. y. Nr. 20-64-S-641, turi būti Nr. 20-65-S-641), tačiau atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nekyla abejonių, jog teisme buvo išnagrinėtas Kauno AVPK 2012 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. 20-65-S641, o netinkamo numerio nurodymas laikytinas rašymo apsirikimu.

Dėl pareiškėjo reikalavimų, kuriais teismo prašoma įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą pradėti tarnybinį patikrinimą dėl neteisėto ir nepagrįsto Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno r. policijos komisariato Viešosios policijos viršininko R. M. 2012 m. kovo 7 d. akto Nr. 20-65-S-641 bei su šiuo aktu susijusių veiksmų ir atlikus tarnybinį patikrinimą minėtam asmeniui paskirti tarnybinę nuobaudą.

Byloje pateiktas pareiškėjo 2012 m. balandžio 6 d. skundas Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (b. l. 17–18), kuriame nurodyti šie prašymai, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad minėtas skundas buvo gautas atsakovo. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas į atsakovą kreipėsi tą pačią dieną, kaip ir į teismą. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad atsakovas būtų priėmęs pareiškėjo skundą, atsisakęs atlikti tarnybinį patikrinimą, taip pat negalima teigti, jog atsakovas vilkino pareiškėjo skundo nagrinėjimą. Nesant atsakovo atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo, tuo tarpu ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (žr. pvz. 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo klausimu tarp šalių iš esmės nėra kilęs ginčas.

Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Konstatuotina, jog pateikdamas administraciniam teismui skundą su tokio pobūdžio reikalavimu pareiškėjas iš esmės neprašė išspręsti konkretaus ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje (ginčo dėl konkretaus viešojo administravimo subjekto administracinių aktų ar veiksmų (neveikimo)). Šis pareiškėjo skundo reikalavimas yra nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinę bylą šioje dalyje ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą sieja su 2012 m. kovo 7 d. raštu Nr. 20-65-S-641. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu, negalima daryti išvados, kad atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d. skundą atlikto neteisėtus veiksmus t. y. nenustatyta būtinoji atsakomybės sąlyga. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto.

Ta aplinkybė, priešingai nei teigia apeliantas, jog pirmosios instancijos teismas nustatė, jog 2012 m. kovo 7 d. rašte Nr. 20-65-S-641 nenurodant atsisakymo priežasčių ir neperduodant pareiškėjo 2012 m. vasario 16 d. skundo kompetentingai institucijai, buvo pažeistos Įstatymo nuostatos, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog šie veiksmai laikytini neteisėtais veiksmais, sudarančiais pagrindą atsirasti valstybės civilinei atsakomybei, kadangi, kaip pabrėžė pirmosios instancijos teismas, nustatyta, jog šie pažeidimai buvo neesminiai ir pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsižvelgus į tai, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.