Vilniaus apygardos teismo sprendimas, 2-1606-614/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2018-02-09
Bylos Nr.: 2-1606-614/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01597-20170-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Eglė Surgailienė
Atsakovas: BAB banko Snoras, BAB bankui „Snoras“
Trečiasis asmuo: VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
Ieškovas: UAB „Alytaus duona“

Kategorijos

2.2.2.3.2.7Bankai

Civilinė byla Nr.2-1606-614/2018Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01597-20170-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovo vadovei L. Č. ir atstovui advokatui V. P., atsakovo BAB banko Snoras atstovui A. M., trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui M. B., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Alytaus duona“ ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ ir trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo. Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas UAB “Alytaus duona” pareiškė teisme ieškinį, kuriuo prašo pripažinti, kad ieškovo su atsakovu 2011-07-11 sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis Nr.F020110711A990002 yra negaliojanti CK 1.91 str. pagrindu ir taikyti restituciją – pagal sutartį sumokėtą 57.910,50 Eur sumą laikyti ieškovo lėšomis banko sąskaitoje. Ieškovas taip pat pateikė dubliką. Ieškovas nurodė, kad atsakovas BAB bankas Snoras dėl bankroto negali vykdyti sutartinių įsipareigojimų. Ginčo sutarties pasirašymas vyko atsakovo darbuotojų iniciatyva, įkalbinėjant, kad ieškovas turės naudos, kad investicija saugi, buvo paaiškinta, kad ginčo sutartis yra apdrausta LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis. Sutartis sudaryta dėl atsakovo apgaulės. Vertybinių popierių komisija 2011-06-16 patvirtinimo 500.000.000,00 Lt obligacijų emisijų bazinį prospektą su galutinių sąlygų aprašu ir atsakovas, kaip emitentas, tą patį mėnesį paskelbė prospektą. Prospektu buvo klaidingai atskleista esminė informacija, susijusi su atsakovo finansine būkle. Prospekte nurodyta, kad bankas vykdo visus reikalavimus. Taip pat nurodyta, jog esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo. Tačiau Lietuvos banko valdyba 2011-01-18 priėmė nutarimą dėl raštiškų nurodymų davimo, individualaus banko veiklos riziką ribojančio normatyvo dydžio ir papildomų banko veiklos rizikos ribojimo reikalavimų nustatymo akcinei bendrovei bankui Snorui“. Šiuo nutarimu nurodoma, kad bankas nesidarė reikiamų specialiųjų atidėjinių veiklos rizikai mažinti, todėl pažeidė Bankų įstatymo 47 str. 2 d. reikalavimus; prieš priimdamas sprendimą skolinti klientui ir sudaręs sandorius, tam tikrai atvejais neįsitikindavo, ar kliento finansinė ir ekonominė būklė leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, t. y. tinkamai neatliko prisiimamos kredito rizikos vertinimo, pažeidė FĮĮ 31 str. 3 f. 2 p. 6 d. reikalavimus; bankas pašalino ne visus praeito inspektavimo trūkumus; bankas nustatydamas aukštesnes bei vidutinės rinkoje terminuotų indėlių metines palūkanų normas, siekia pritraukti iš neprofesionalių rinkos dalyvių kuo daugiau lėšų, kurios vėliau tam tikrais atvejais neinvestuojamos į pajamų duodančius aktyvus arba investuojamos į rizikingus aktyvus, neturint pakankamai kapitalo galimiems nuostoliams dengti; bankas, sudarydamas vienkartinius sandorius ne rinkos kainomis, netinkamu būdu gerino veiklos finansinius rezultatus; nesivadovaujama saugios ir patikimos bankininkystės principais. Dėl nustatytų trūkumui atsakovui buvo suformuluoti privalomi nurodymai: 1) atsakovas neturi teisės sudaryti (pratęsti) terminuotųjų indėlių priėmimo iš neprofesionalių rinkos dalyvių sutarčių, pagal kurias būtų mokama didesnė palūkanų norma nei Lietuvos banko paskutinės paskelbtos priimtų nefinansinių korporacijų ir namų ūkių naujų indėlių palūkanų normos litais ir eurais; 2) atsakovas neturi teisės sudaryti skolinimo sandorių su banko akcininkais, turinčiais kvalifikuotąją banko įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį, taip pat su tomis įmonėmis , kurių kvalifikuotąją įstatinio kapitalo ir (arba) balsavimo teisių dalį valdo minėti asmenys, išskyrus banko tiesiogiai kontroliuojamas įmones ir akcinę bendrovę banką „Finasta“; 3) atsakovas neturi teisės sudaryti išvestinių finansinių priemonių sandorių su užsienio valstybių juridiniais asmenimis ir organizacijomis, išskyrus bankus; 4) atsakovas turi teisę saugoti savo finansinėse ataskaitose rodomus užsienio šalių emitentų išleistus skolos vertybinius popierius tik Euroclear, Clearstream grupių institucijose, akcinės bendrovės „Lietuvos centrinis vertybinių popierių depozitoriumas“ ir LR bankuose atidarytose vertybinių popierių sąskaitose; 5) atsakovas neturi teisė sudaryti sutarčių dėl paramos teikimo. Be to atsakovui nustatytas individualus kapitalo pakankamumo normatyvo dydis bei papildomi veiklos rizikos ribojimo reikalavimai. Tai rodo, kad banko veikla buvo vykdoma pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir tai nebuvo atsitiktinė ar vienkartinė atsakovo praktika, visi nustatyti pažeidimai susiję su pernelyg didelės rizikos vykdant veiklą prisiėmimu ir šios rizikos nevaldymu. Ieškovas citavo Vertybinių popierių įstatymo (VPĮ) 2 str. 10 d. ir 36 d., 6 str., atkreipė dėmesį, jog prospektas – investuotojams ir visuomenei skirtas dokumentas, kuriame pateikiama pagrindinė informacija apie emitentą ir jo viešai siūlomus arba į prekybą reguliuojamoje rinkoje įtraukiamus vertybinius popierius. Prospekte turi būti pateikta informacija, kuri sudarytų galimybes teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir, veiklos perspektyvas. Esminis įvykis – su emitentu susijęs ir jam žinomas ar privalomas žinoti įvykis, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai. Atsakovas neabejotinai žinojo ar turėjo žinoti savo veiklos trūkumus ir tai laikytina esminiu įvykiu VPĮ 2 str. 10 d. prasme. Tokios informacijos atskleidimas ypatingai svarbus, sudarant investuotojui galimybę, prieš priimant sprendimą investuoti, tinkamai įvertinti pagrindinę informaciją, susijusią su emitentu. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016-05-02 rašte nurodyta, jog viena iš priežasčių atsakovo veiklos apribojimui (moratoriumui) paskelbti buvo ta, kad atsakovas ignoravo arba formaliai vykdė nurodymus mažinti veiklos riziką. Atsakovo pažeidimai nebuvo vienkartiniai. Atsakovas ne tik neatskleidė šios informacijos, bet ir tyčia klaidino, kad įstatymų ir teisės aktų reikalavimus vykdo. Žinodamas tikrąją atsakovo finansinę būklę ir jei banko darbuotojai ieškovo nebūtų įtikinę, kad banko būklė yra gera, ieškovas nebūtų sudaręs ginčijamos sutarties. Tyčiniais nesąžiningais veiksmais atsakovas sudarė ieškovui sąlygas manyti, kad atsakovo finansinė būklė yra gera ir jam netaikomi jokie apribojimai, kad jis elgiasi su lėšomis apdairiai, vykdo teisės aktų reikalavimus. Ieškovas veikė kaip bet kuris kitas vidutiniškai protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo (neprofesionalus investuotojas). Ieškovas citavo ESTT 2015-06-25 sprendimą priimtą byloje C-671/13 ir nurodė, jog tai patvirtina atsakovo apgaulę, o ieškovas neišreiškė laisvos valios sudaryti sutartį. Tai, kad banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas, nepaneigia ieškovo teisės sandorį ginčyti. Sandorį pripažinus negaliojančiu, taikytina restitucija (b.l. 1-7, 187-195, 1 t.).

Atsiliepimas

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimais į ieškinį ir tripliku, prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovas banko klientu tapo 2008-08-07 kai sudarė banko sąskaitos sutartį, o 2008-08-07 sudarė papildomą susitarimą dėl naudojimosi sąskaitų tvarkymo internetu, pagal kurią buvo nustatyti operacijų atlikimo limitai 250.000,00 Lt ir 250.000,00 Eur vienos mokėjimo operacijos limitas, ir 500.00,00 Lt bei 500.00,00 Eur per vieną banko darbo dieną atliktų debeto operacijų sumų limitas. Atsakovas iš viso sudarė 24 terminuotojo indėlio bei pratęsimo sandorius, paskutinė kurių buvo sudaryta 2010-09-03. 2011-07-11 ieškovas sudarė su atsakovu Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, atsisakė pateikti apie save informaciją suprasdamas, kad jo atsisakymas neleis atsakovui nustatyti ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonė yra jam tinkamos Sudarydamas ginčo sandorį ieškovas panaudojo jo mokėjimo sąskaitoje buvusias lėšas ir indėlį bei priskaičiuotas palūkanas. Bankui iškėlus bankroto bylą, bankroto byloje teismas patvirtino ieškovo 203.506,85 Lt (58.939,66 Eur) finansinį reikalavimą. Ieškovas yra patyręs verslininkas, rinkoje esantis nuo 1992 m., vadovas R. A. turėjo didelę vadovavimo patirtį. Ieškovas jau buvo pateikęs vieną ieškinį teisme, dabar bando interpretuoti įvykius kitaip. Ieškovo aprašomos aplinkybės ir jų kvalifikavimas nesidaro pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimų, kadangi jis grindžiamas vien deklaratyviais teiginiais bei prielaidomis. Pareiga įrodyti atitinkamas aplinkybes priklauso ieškovui (CPK 178 str.). Tam, kad ginčo sandoris būtų pripažintas negaluojančiu CK 1.91 str. pagrindu, ieškovas turi įrodyti, jog sudarydamas sandorį jis turėjo klaidingas prielaidas apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes, kad atsakovas savo veiksmais įtakojo, jog ieškovas nesuvoktų esminių sandorio sudarymo aplinkybių ir kad ieškovas nebūtų sudaręs sandorio, jei žinotų apie egzistavusias esmines sandorio faktines aplinkybes. Tokių aplinkybių buvimo ieškovas neįrodė. Ieškovas neneigia, kad jis siekė investuoti lėšas į finansines priemones (obligacijas) ir kad jam buvo suprantama, jog kokio pobūdžio sandorį jis sudaro. Ieškovas raštu patvirtino, kad jis gavo „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“, sudarydamas sutartį patvirtino, jog visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį ir jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią, kad prieš pasirašydamas sutartį susipažino su prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, bei kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Bankas tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atsikleisti su obligacijų įsigijimo sandoriais susijusią riziką, įskaitant atsiskaitymo bei likvidumo rizikas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas atliko tyčinius veiksmus, siekdamas suklaidinti ieškovą. Dėl ieškovo argumentų apie nuslėptas aplinkybes, atsakovas nurodė, jog argumentai nepagrįsti, atsakovas VPĮ reikalavimų nepažeidė. Lietuvos banko nutarimu AB bankui Snoras nebuvo pritaikytos poveikio priemonės (BĮ 75 str. 1 d.), jam tiesiog buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs banko veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl banko veiklos rizikos. Lietuvos banko nutarimo preambulėje konstatuojama, kad šių priemonių imamasi dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų ir banko veiklos trūkumų, bet ne dėl to, kad banko veikla kelia grėsmę banko veiklos stabilumui ir patikimumui (BĮ 67 str.). Tai reiškia, kad nutarimo priėmimo metu valstybės priežiūros institucija neįžvelgė pagrindo konstatuoti, kad banko veikla nėra stabili ir patikima. Atitinkamai nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie Lietuvos banko privalomus nurodymus ir kitas Lietuvos banko nutarime numatytus reikalavimus neįtraukimas į Prospektą neatitiko VPĮ 6 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Nikas negali būti pripažintas kaltu dėl to, kad neatliko veiksmų, kurių atlikti neprivalėjo. Viešai paskelbtame Lietuvos banko tinklapyje kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus, o 2011-06-23 Lietuvos banko valdybos pirmininko Vasiliausko pranešimas seime nurodoma, kad sistemos kapitalo pakankamumo rodiklis yra didesnis už normatyvą, o visi komerciniai bankai vykdo planuojamus naujus Bazelio III reikalavimus. Net padarius prielaidą, jog informacija apie Lietuvos banko privalomus nurodymus ir kitas nutarime numatytus reikalavimus atskleidimas galėjo turėti didelį poveikį banko išleistų vertybinių popierių kainai (nors bankui pritaikytų apribojimų ir papildomų reikalavimų mastas ir apimtis buvo nedideli, todėl negalėjo turėti esminės įtakos jo veiklai), objektyviai konstatuotina, kad ši informacija buvo atskleista ir turėjo būti žinoma ieškovui dar iki Prospekto patvirtinimo ir paskelbimo. Apie buvo patalpintas pranešimas Lietuvos banko tinklapyje 2011-01-18. Be to – tokios rūšies nurodymų būdavo ir anksčiau, apie juos taip pat būdavo paskelbiama. Atsakovas apie Lietuvos banko atlikto inspektavimo rezultatus informavo Vertybinių popierių komisiją, kuri nustatyta tvarka 2011-01-20 šią informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje. Pranešimai apie tai buvo ir daugelyje visuomenės informavimo priemonių. Ieškovų argumentai apie banko blogą finansinę būklę sandorio sudarymo metu grindžiami prielaidomis. 2011-11-16 nutarime dėl banko moratoriumo Lietuvos banko valdyba konstatavo, kad reali grėsmė, kad bankas nesugebės įvykdyti pagrįstų kreditorių finansinių reikalavimų kilo kai apie 2011-11-15-16 pradėjo sparčiai mažėti privalomų atsargų. Tai reiškia, kad banko finansinė situacija pradėjo sparčiai prastėti, atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės – moratoriumo pritaikymą. Net Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl banko veiklos apribojimo (moratoriumo) buvo nurodoma, jog moratoriumu siekiama išvengti banko Snoras nemokumo, nemokumas dar nebuvo konstatuotas. Banko nemokumas konstatuotas Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimu, o bankroto byla teisme bankui iškelta 2011-12-07 d, nutartimi, įsiteisėjusia 2012-12-20. Taigi, banko ekonominė būklė apibūdinta tik keliomis datomis – 2011-11-16, 2011-11-24, 2011-12-07. Kitų objektyvių duomenų apie blogą banko finansinę situaciją kitais laikotarpiais, o taip pat ginčo sutarties sudarymo metu, byloje nėra. Net didžiausių kredito įstaigų finansinė padėtis gali gana greitai kisti. Atsakovas yra kredito įstaiga, kuri užsiima finansine veikla ir ji yra rizikinga, nes priklauso nuo daugybės aplinkybių. Apie šias ir kitas rizikas ieškovas buvo informuotas. Byloje nesant duomenų apie tai, kad Prospekto paskelbimo metu ir ginčo sandorio sudarymo metu atsakovas buvo nemokus, negalima konstatuoti banko apgaulės. Ieškovas ieškinio argumentų neįrodė. Be to, atsakovas pateikė reikalavimus banko bankroto byloje (jie teismo nutartimi patvirtinti), taigi – patvirtino sandorį, taigi – neteko teisės jį ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.). Kiti ieškovo argumentai taip pat nepagrįsti, kaip ir samprotavimai apie finansinės priemonės perleidimą be investuotojo valios. Po obligacijų įsigijimo už jas sumokėtos ieškovo lėšos tapo banko nuosavybe, o ieškovas įgijo reikalavimo teisę. Ieškovo obligacijos ir dabar yra apskaitomos jo finansinių priemonių sąskaitoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas draustumo aspektu pasisakė civilinėje byloje 3K-7-602-684/2015 Ieškovui niekada nebuvo draudžiama sudaryti kitų sutarčių. Ieškovas vertino palūkanų normas ir pasirinko rizikingesnį variantą. Ieškovų argumentai, kad atsakovas neteikia finansinių duomenų nepagrįsti, pirma - atsakovui neturi būti perkeliama ieškovo įrodinėjimo našta, antra – Bazinio prospekto preambulėje nurodoma, jog šis Bazinis prospektas kartu su Galutinių sąlygų aprašu, 2009 ir 2010 metų konsoliduotais finansinių ataskaitų rinkiniais, 2010 ir 2011 metų 3 mėn. tarpinėmis sutrumpintomis atskiromis ir konsoliduotomis finansinėmis atskaitomybėmis yra emitento leidžiamų arba planuojamų leisti vertybinių popierių prospektas. Sudarydamas sutartį ieškovas patvirtino, kad jis prieš pasirašydamas sutartį su jomis susipažino, su jomis sutinka. Prospekto 4.12 p. bankas pateikė esminę informaciją apie savo turtą, įsipareigojimus ir finansinę padėtį. Banko finansiniai dokumentai buvo ir yra viešai skelbiami Centrinės reglamentuojamos informacijos bazės tinklapyje (b.l. 35-44, 1 t.; b.l. 3-6, 2 t.).

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į pareikštą ieškinį prašė ieškinį atmesti, bei nurodė iš esmės tapačius atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Taip pat pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad banko darbuotojai tyčia klaidintų ieškovą. Priešingai – ginčo sutartyje, Prospekte, Galutinėse sąlygose, Apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme buvo atskleista sandorių sudarymo rizika, įskaitant emitento bankroto riziką. Sutarties 1.22 p. aiškiai nurodyta, kad pasirašydamas šią sutartį ieškovas patvirtino, jog visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią. Taip pat ieškovas patvirtino, jog susipažino su Prospektu, Galutinėmis sąlygomis, buvo supažindintas su rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta pasekmes. Sutarčių sąlygos nėra vien deklaratyvios, bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su informacija, negali teisintis nesupratęs. Kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir interesais, prieš atlikdamas bet kokį veiksmą – apsvarstyti jo pasekmes, jei reikia – pasikonsultuoti ar susilaikyti nuo veiksmų atlikimo. Sandorių negaliojimo instituto paskirtis- užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Todėl sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo pagrindo šiam tikslui prieštarautų. Esminiais sutarties sudarymo elementais ieškovui buvo obligacijų išpirkimo terminas ir banko mokamos palūkanos. Ieškovas turėjo suprasti, kad didesnes palūkanas jis gauna esant didesnei rizikai. Ieškovas nepagrįstai ginčija sutartį, tikrieji jo ketinimai – dirbtinai gauti drausimo išmoką. Tuo tarpu nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu sandorio sudarymo metu ir jis nepatvirtina, kad sandorio sudarymo metu bankas buvo nemokus. Apie nutarimo priėmimą buvo paskelbta viešai, todėl negalima teigti, jog bankas nutylėjo reikšmingą sandoriui informaciją. Nutarimo priėmimo faktas neprivalėjo būti įvardintas obligacijų prospekte, be to – nėra jokių įrodymų, kad net jei apie nutarimo priėmimą būtų konkrečiai nurodyta obligacijų prospekte, kad ieškovas ginčo sutarties nebūtų sudaręs VPĮ 2 str. 12 p. nustato, kad esminis įvykis – su vertybinių popierių emitentu susijęs ir jam žinomas ar privalomas žinoti įvykis, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai. Vadinasi, tai turėtų būti viešai neprieinama informacija, būtent todėl reikalaujamas jos atskleidimas. Tokį aiškinimą patvirtina ir Esminio įvykio sąvoka, kuri detalizuojama LR vertybinių popierių komisijos 2001-03-09 nutarimu Nr.10 patvirtintose Informacijos apie emitentų esminius įvykius atskleidimo taisyklėse, kurių 6 p. pateikiamas pavyzdinis esminių įvykių sąrašas, o tai pat Viešo reglamentuojamos informacijos skelbimo ir jos perdavimo į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę gairės, patvirtintos Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2013-09-24 sprendimu Nr. 241-200 (7.2 p.). Apie tai, kad 2011-01-18 Lietuvos banko valdybos nutarimu buvo konstatuoti banko Snoras veiklos trūkumai, buvo plačiai skelbiamas viešai, taip pat ir Lietuvos banko tinklapyje, Verslo žinios. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog bankas tyčia šias aplinkybes nuslėpė. Pažymėtina, kad LR vertybinių popierių komisijos bazinio prospekto patvirtinimo pažymoje patvirtinta, kad banko pateikta informacija baziniame prospekte atitinka 2004-04-29 Komisijos reglamente (EB) Nr.809/2004, įgyvendinančio Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/71/EB nuostatas. Ieškovo prašomas taikyti restitucijos būdas negalimas, net nuginčijus sutartį ieškovo pagal ją įmokėtos lėšos savaime netaps indėliu, o draudimo išmoka apskaičiuojama ir mokama draudžiamo įvykio dienos duomenimis. Ieškovo prašomas restitucijos būdas negrąžintų šalių į status quo, bet sukurtų prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiems asmenims – trečiajam asmeniui ir pažeistų visų banko kreditorių teises. Be to, įstatyme numatytais atvejais teismas turi teisės netaikyti restitucijos (CK 6.145 str. 2 d.) (b.l. 174-182, 1 t.).

Teismo posėdžio metu ieškovo vadovė L. Č. palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti. Vadovė nurodė, kad ginčo sandorio sudarymo metu ji bendrovei dar nevadovavo, todėl aplinkybės jai nėra žinomos.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas V. P. palaikė ieškovo ieškinį procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Taip pat nurodė, jog ieškovas turėjo indėlio sutartį ir kai baigėsi terminas, jam reikėjo spręsti kaip pasielgti su pinigais. Ieškovas prašė patarimo ir banko darbuotojai patarė įsigyti obligacijas, nurodė, kad didesnės palūkanos. Ieškovui buvo pateiktos pasirašyti sutartys, ir prospektas pateiktas buvo. Vėliau bankui buvo atšaukta licencija, iškelta bankroto byla. Banko darbuotojai neteisingai informavo ieškovą ar pirkti ar nepirkti obligacijas, o be to prospekte atsakovas neinformavo, kad jau tuo metu buvo pasirodę tam tikri bankroto atspindžiai, nes buvo priimtas Lietuvos banko valdybos 2011-01-18 nutarimas apriboti banko veiklą. Apribojimai bankui sudarant sutartį bankui jau buvo taikomi. Todėl ieškovas vertina, kad sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu. Tuo metu buvo konsultuotasi su Snoro padalinio pavaduotoja ir su valdytoju P. J..

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas A. M. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Nurodė, kad Bendrovė yra banko klientė nuo 2008 m., veikia rinkoje nuo 1992 m. Verslininkui taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Ieškovas turėjo suvokti, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, o taip pat ir kad bankas gali bankrutuoti. Visos tos rizikos buvo ieškovui atskleistos. Dėl ieškovo argumento, jog į prospektą nebuvo įtraukta informacija apie Lietuvos banko nutarimą, pažymėjo, jog tuo metu bankui nebuvo taikytos poveikio priemonės, tiesiog buvo duoti privalomi nurodymai, kurie neribojo banko veiklos, tai įvyko žymiai vėliau. Priežiūros institucijos tuo metu neįžvelgė situacijos, kad banko veikla nėra stabili ar kad turi finansinių sunkumų. 2011-11-15/16 d. sparčiai blogėjo banko finansinė padėtis, tačiau ne tuo metu, kada buvo sudarytas ginčo sandoris. Ieškovo teikiama informacija prieštaringa, viena vertus ieškovas nurodo, jog suprato, kad obligacijoms taikomas draudimas, kita vertus – kad svarbi fanko finansinė padėtis.

Trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovas M. B. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais ir motyvais, nurodė, kad kaip atidus rūpestingas verslininkas turėjo pasidomėti sutarties sąlygomis, suvokti skirtumus nuo indėlio, riziką. Savo parašais atstovas patvirtino, kad susipažino su visomis sutarties sąlygomis, su investavimo rizika. Banko bankroto byloje patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas iš obligacijos sutarties. Obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Trečiasis asmuo negalėjo išmokėti draudimo išmokos ieškovui, nes negavo iš banko duomenų apie indėlį.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas UAB „Alytaus duona“ 2011-07-11 sudarė su AB banku Snoras obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110711A990002, pagal kurią įsigijo 2000 vnt obligacijų iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijų Nr.5, išleistos pagal 500.000.00 Litų vidutinės trukmės obligacijų programa, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2011-06-15. Obligacijų metinė palūkanų norma 5 proc., bendra suma už įsigytas obligacijas – 199.953,40 Lt, obligacijų išpirkimo diena - 2012-08-02 (b.l. 8, 1 t.). Ieškovas 2011-07-11 taip pat sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.A995212 (b.l. 9-17, 1 t.), kurioje ieškovui buvo suteikta neprofesionalaus kliento kategorija. Šių faktų atsakovas neginčija. Pildydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedą ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas (b.l. 18-20, 125, 1 t.).

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad ieškovas yra banko Snoras klientas nuo 2008 m., dar 2008 m. ieškovas buvo sudaręs naudojimosi sąskaitų tvarkymo internetu sistema sutartį „Bankas internetu“, taip pat buvo sudaręs terminuoto indėlio sutartis (b.l.121-124, 1 t.). Ieškovas UAB „Alytaus duona“ juridinių asmenų registre įregistruotas 1992 m (b.l. 22-28, 1 t.). Iš viso atsakovo banke ieškovas buvo sudaręs ar pratęsęs 24 sutartis (pažyma, b.l. 120, 1 t.). Ieškovo vardu sudarant sutartį veikė direktorius R. A.. Atsakovo pateiktais duomenimis, R. A. turi nemažai vadovavimo patirties, jos buvo net trijų bendrovių vadovu, valdybos nariu (b.l. 156, 1 t.).

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Šalių sudarytoje obligacijų sutartyje (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

Kaip jau minėta, ieškovas sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovas savo parašu patvirtino, kad jis gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Minėta, jog byloje nėra ginčo, kad obligacijų pasirašymo sutartis tarp šalių yra sudaryta, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovo reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovo įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

Teismas nesutinka su ieškovo išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančia dėl suklydimo ar apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovas savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jis nėra profesionalus investuotojas, ką iš esmės atspindi su ieškovu pasirašyta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, todėl jam turi būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, o taip pat, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.) (ieškovas nurodo, kad atsakovo darbuotojai įtikino ieškovą sudaryti ginčo sutartį), pažeidė VPĮ reikalavimus. Ieškovas teigia, kad buvo tyčia suklaidintas ar apgautas dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, atsakovo bankas apie Lietuvos banko vykdytą inspektavimą turėjo informuoti, duomenis apie tai turėjo įtraukti į prospektą, bet to nepadarė, o žinodamas visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudaręs.

Viena vertus ieškovas ieškinyje nurodo, jog sutartį sudarė tik būdamas atsakovo darbuotojų konsultacijos metu įtikintas, jog draudimas taikomas (nors objektyvių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra). Kita vertus ieškovas tvirtina atsakovą nesilaikius teisės aktų reikalavimų ir melavus bei klaidinus dėl banko blogos finansinės padėties.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš dalies tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovas pasirašytinai patvirtino, jog jis yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį jis pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovas buvo rinkos dalyvis, privatus juridinis asmuo, vadovaujamas didelę patirtį turinčio direktoriaus. Ar ieškovas anksčiau investavo duomenų nėra pateikta, tačiau jau minėta, jog juridinis asmuo rinkoje veikė nuo 1992 metų, atsakovo banke sąskaitą turėjo nuo 2008 m. Ieškovas naudojosi internetu. Iš to galima spręsti, kad atitinka neprofesionalaus investuotojo kategorijai. Teismo vertinimu ieškovas galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui ar klaidinimui. Ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, kad jis neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jam tinkamumo, kad jį kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Juridinis asmuo gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose. Tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovas suklaidintas ar kad jo darbuotojai negalėjo suvokti sutarčių sąlygų, konsultuotis dėl atsakovo kaltės į bylą nėra pateikta.

Po sutarties sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovas reikalavimo dėl sutarties nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovo valios, nebuvo pareiškęs. Pirmas ieškovo ieškinys teisme gautas buvo gautas tik 2014-04-18, šioje byloje ieškovas sandorį ginčijo dėl suklydimo ir / ar apgaulės draustumo aspektu. Liteko duomenimis 2017-06-16 ieškovo ieškinys šiam neatvykus į posėdį buvo paliktas nenagrinėtas (Byla Nr.2-3327-614/2017). 2017-07-12 teisme buvo gautas naujas (šis) ieškovo ieškinys, kuriame ieškovas jau nurodo buvęs suklaidintas dėl banko finansinės būklės. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti duomenys apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovui tuo metu priimant sprendimą dėl sandorio sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovas suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sąlygų). Nors nekvestionuotina ieškovo procesinė teisė, laikantis civilinio proceso įstatymo keliamų reikalavimų, tikslinti ieškinio pagrindą (faktines aplinkybes, kuriomis grindžiamas ieškinys) ar pateikti naują ieškinį, kartu pažymėtina, kad paties ieškovo pozicijos nenuoseklumas verčia abejoti jo paaiškinimais, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumu.

Ieškovas taip pat teigia, kad apgaulė pasireiškė atsakovo informacijos neatskleidimu (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija tiek apie obligacijų saugumą (draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovas buvo klaidinamas ir (ar) tyčia apgaudinėjamas, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovo pateikti argumentai savaime nereiškia, jog bankas ieškovui sudarant ginčo sutartį buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesiremia ieškovo pateiktomis išvadomis apie tai, kad bankas ginčo sutarties sudarymo metu turėjo būti nemokus, nes greit bankrutavo ir vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovo nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovo teiginiai daugiau deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovas įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 5, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarties sudarymo metu. Tai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą, o apie blogą finansinę būklę ar inspektavimą nutylėjo, taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad net vidutiniam vartotojui turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. dalinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 pažymėta ir tai, kad visuomenės informavimo priemonėse buvo ne tik atsakovei naudinga informacija, tačiau ir duomenys apie banko veiklos trūkumus, ką patvirtina ir nagrinėjamos bylos trečiojo asmens apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės (informacija Lietuvos banko tinklalapyje, dienraštyje „Verslo žinios“), banko pateikta 2011 m. sausio 20 d. Centrinės reglamentuojamos informacijos bazės išrašo kopija. Todėl atsakovo ir trečiojo asmens argumentai apie tai, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimas, kuriuo nustatyti atsakovės veiklos trūkumai ir atitinkami ribojimai, nebuvo viešosios diskusijos objektas, neatitinka tikrovės. Šiame kontekste galima manyti, kad paminėta ieškovui buvusi prieinama vieša informacija ne tik prieš arba pasirašant ginčo sandorį, bet ir po to net rengiant pirminį ieškinį iki naujos bylos, kuri pradėta praėjus daugiau kaip šešeriems metams nuo sandorio sudarymo, nebuvo aktuali ir nekėlė poreikio kreiptis į Lietuvos banką su prašymu pateikti informaciją apie bet kokius sprendimus banko atžvilgiu nuo pat 2008 m. Dėl šios informacijos ieškovas kreipėsi tik po kasacinio teismo bylos Nr. 3K-7-602-684/2015 išnagrinėjimo ir po Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2-2573-585/2016 išnagrinėjimo, kas netiesiogiai taip pat leidžia spręsti apie tai, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovo apsisprendimą dėl sandorio sudarymo. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovas turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovui kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011-11- 24 nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-12- 20. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovas teigia, kad sudarant obligacijų sutartį atsakovas nuo ieškovo nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje labai panašioje savo faktinėmis aplinkybėmis situacijoje jau buvo pasisakyta, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį remiantis suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turi pareigą įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių su jais sudarymo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 dalinė nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (dabartinis Nr. 2A-3-516/2018, 2018-01-11 nutartis civilinėje byloje e2A-52-464/2018). Teismas pažymi, kad ieškovo pateikti argumentai to nepagrindžia, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovas jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovo teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad ieškovo vadovas ar kiti darbuotojai tokia informacija būtų aktyviai domėjęsi. Dar kartą pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nepagrįstas ir ieškovo argumentas apie LR vertybinių popierių įstatymo normų pažeidimą. Viena vertus, sutiktina su atsakovo ir trečiojo asmens pozicija, jog apie atliktą inspektavimą atsakovas neprivalėjo nurodyti prospekte. Kita vertus, šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog informacija apie banko veiklą ar jos trūkumas lėmė ginčo sandorio sudarymą. Be to, ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, kurie leistų manyti, jog Lietuvos banko nutarimas bei jame nustatyti įpareigojimai laikytini turėjusiu esminę reikšmę emitento mokumo vertinimui (esmingumo kriterijus).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovas buvo suklaidintas dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovo apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamos sutarties pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų:

Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas ir trečiasis asmuo prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

Ieškovo ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Eglė Surgailienė