Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2S-1747-460/2012

Teisėjas Vaclovas Paulikas (Proceso Nr. 2-06-3-04258-2012-5)

NUTARTIS

2012 m. spalio 18 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Maškevičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. P. (apelianto) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties, kuria buvo išnagrinėtas atsakovo V. P. pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-6511-794/2012 pagal ieškovės UAB „GELVORA“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2012-05-04 buvo priimtas sprendimas už akių, kuriuo iš atsakovo V. P. buvo priteista 21 621,60 Lt skolos, 4 749,86 Lt palūkanų, 3 174,05 Lt delspinigių, 706,35 Lt palūkanų delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2012-04-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 9 procentų sutartinės palūkanos nuo 21 621,60 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2012-04-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 907 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „GELVORA“.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutarties, kuria nutarta atsisakyti tenkinti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Sprendimo už akių priėmimo ir sprendimo už akių peržiūrėjimo procesinio instituto aiškinimo ir taikymo įvairūs aspektai kasaciniame teisme buvo nagrinėti, suformuota šio instituto aiškinimo ir taikymo praktika. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nors, esant atitinkamoms proceso sąlygoms, ir yra galimybė priimti sprendimą už akių atlikus tik formalų pateiktų įrodymų vertinimą, tačiau būtina patikrinti, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini. Teismui nutarus priimti sprendimą už akių, turi būti formaliai patikrinami abiejų šalių pateikti įrodymai. Pagal CPK 285 straipsnio 2 dalį priimant sprendimą už akių būtinas byloje pateiktų įrodymų visumos formalus vertinimas. Teismas privalo visapusiškai ištirti byloje pateiktus įrodymus, negali jų tirti paviršutiniškai, į juos neįsigilinęs bei jų neįvertinęs pagal įrodymų vertinimo taisykles. Sprendimo už akių priėmimo institutas nėra teisinė sankcija teismo posėdyje nedalyvaujančiai šaliai, o tik viena iš priemonių proceso koncentruotumo principui įgyvendinti. Ši priemonė turi būti suderinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Lavistos agrogrupė“ v. UAB „ Vilbana“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2005; 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šveicarijos konfederacijos AB „ MAYER & CIE AG“ v. N. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-131/2006; 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nuolatinės arbitražo institucijos Vilniaus komercinio arbitražo teismas v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-403/2006; 2006 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. V. v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-525/2006; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje I. B. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-699/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Abplanalp Engineering“ v. UAB „ Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2008; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. tikroji ūkinė bendrija „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-316/2008; kt.).

Teismas primena, jog CPK 288 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintos dvi sąlygos, iš kurių nors vienai esant nustatytai, sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjimas atnaujintinas: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių. Taigi pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą svarbių priežasčių, dėl kurių šalis neatvyko į teismo posėdį, buvimas nėra viena sprendimo už akių panaikinimo sąlygų. Vis dėlto šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, teikdama pareiškimą dėl tokio sprendimo peržiūrėjimo, turi nurodyti svarbias neatvykimo į teismą priežastis ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus (CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taigi teismas, nagrinėjantis pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, turi įvertinti tiek aplinkybes, susijusias su asmens, prieš kurį priimtas sprendimas už akių, pasyvumu, tiek su teismo sprendimo už akių pagrįstumu, t. y. spręsti, ar šalis į teismo posėdį neatvyko dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir ar pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Pagal teisinės valstybės principą ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas) pagrindas naikinti teismo sprendimą už akių yra pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytos aplinkybės ir argumentai, patvirtinantys sprendimo už akių neteisingumą ir asmens teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Lavistos agrogrupė“ v. UAB „Vilbana“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2005; 2006 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šveicarijos konfederacijos AB „MAYER & CIE AG“ v. N. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-131/2006; 2006 m. birželio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nuolatinės arbitražo institucijos Vilniaus komercinio arbitražo teismas v. J. Š., bylos Nr. 3K-3-403/2006; 2006 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. V. v. UAB „Girteka“, bylos Nr. 3K-3-525/2006; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. B. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-699/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Abplanalp Engineering“ v. UAB „Transtira“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-389/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-227/2008; kt.).

Dėl apelianto argumentų ir įrodymų, kad byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių

Apeliantas 2012-05-21 teismui pateiktame pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai manė, jog apeliantas praleido terminą atsiliepimui paduoti, todėl neturėjo pagrindo priimti sprendimą už akių. Atsakovas teigia, kad pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo su jo priedais gavo realiai tik 2012-04-23, o ne 2012-04-19.

Pažymėtina, jog apeliantas neginčija aplinkybės, kad pirmosios instancijos teismo pranešimas 2012-04-19 buvo įteiktas jo sutuoktinei. Pastebėtina, jog apeliantas teigia, kad teismo pranešimas jo sutuoktinei buvo įteiktas kaip tik tą dieną – 2012-04-19, kai jis išvyko į komandiruotę (b. l. 68, 92). Tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip pats apeliantas nurodo, procesinius dokumentus gavo 2012-04-23, apelianto komandiruotė baigėsi 2012-04-26, o teisinių paslaugų sutartis buvo sudaryta tik 2012-05-07, t. y. daugiau nei po dviejų savaičių nuo procesinių dokumentų įteikimo (b. l. 82). Vadinasi, apeliantas, sužinojęs apie procesinių dokumentų įteikimą ir gavęs juos, nesirūpino greitu bylos išnagrinėjimu, nebuvo rūpestingas ir atidus pateikdamas atsikirtimus, tačiau savo pasyvumu praleido nustatytą terminą atsiliepimui pareikšti bei sukėlė teisines pasekmes – Klaipėdos apylinkės teisme 2012-05-04 pagrįstai ir teisėtai buvo priimtas sprendimas už akių (b. l. 71–73) (CPK 12 straipsnis, CPK 117 straipsnis, CPK 123 straipsnio 3 ir 5 dalys, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Dėl apelianto argumentų ir įrodymų, galinčių turėti įtakos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-04 sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui

Apeliantas skunde teigia, kad jis nepateikė sutikimo „Swedbank“, AB, bankui kad ši turėtų teisę perleisti kreditinį reikalavimą trečiajam asmeniui. Nurodė, kad pradinės kreditorės ir pareiškėjos sutarties sąlyga, įtraukta į bendrąsias nuostatas, nėra galiojantis sutikimas iš pareiškėjos pusės. Atsakovas taip pat teigė, kad reikalavimo perleidimo sutartis pačiu egzistavimo faktu sumažina atsakovo teises ir galimybes apsiginti, panaikinant įstatymų jam teikiamas garantijas. Nurodė, kad teismas privalo, net ir priimdamas sprendimą už akių, taikyti galiojančią teisę integraliai, t. y. įskaitant ir Europos Sąjungos teisę.

Teismas pažymi, jog reikalavimo perleidimas (cesija) yra sutartis, kuria kreditorius (cedentas) perleidžia trečiajam asmeniui (cesionarijui) savo reikalavimo teisę reikalauti skolininko įvykdyti prievolę. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta teisė kreditoriui be skolininko sutikimo perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas yra vienas iš prievolės dalyvių (kreditorių) pasikeitimo atvejų, kai vietoj vieno kreditoriaus atsiranda kitas ir pagal nurodytoje normoje nustatytą bendrąją taisyklę pradinis kreditorius turi teisę perleisti turimą ar būsimą reikalavimą naujajam kreditoriui be skolininko sutikimo, jeigu tai nedraudžiama įstatymo ar sutarties. Tai reiškia, kad skolininko sutikimo perleidžiant reikalavimą nereikalaujama dėl to, kad jo teisinė padėtis dėl kreditoriaus pasikeitimo nesikeičia, t. y. jo teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Tačiau reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus, nes tik nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininkui ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. Šiuo aspektu kasacinis teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje civilinėje byloje UAB ,,Žaliasis tiltas“ v. Danske Bank A/S Lietuvos filialas, byla Nr. 3K-7-168/2010). Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog „Swedbank“, AB (buvusi AB bankas „Hansabankas“), 2008-06-18 reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 08-20-15 (b. l. 48–59) perleido ieškovei 21 621,60 Lt reikalavimą į skolininką V. P., įskaitant įstatymų nustatytas palūkanas, delspinigius, baudas ir kt. Apie šią sutartį atsakovui buvo žinoma (b. l. 60). Dėl šios priežasties teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad „Swedbank“, AB, ir ieškovės (naujosios kreditorės) pasirašyta sutartis neprieštaravo CK 6.101, CK 6.102 straipsnių reikalavimams. Aktualu pažymėti ir tai, jog VIP Platinum kreditinės mokėjimo kortelės sutarties sąlygų 18.5 punkte numatyta, kad bankas turi teisę be kredito gavėjo sutikimo perleisti pagal sutartį atsirandantį reikalavimą į kredito gavėją (b. l. 44). Pastebėtina ir tai, kad reikalavimo teisės perleidimas neturi įtakos skolininko gynybai nuo pareikšto reikalavimo – skolininkas turėjo teisę pareikšti naujojo kreditoriaus reikalavimui visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo teisės perleidimą (CK 6.107 straipsnio 1 dalis).

Atkreiptinas dėmesys, kad apelianto nesutikimo argumentai dėl skolos pateikti deklaratyvūs, pagrįsti abejonėmis, tačiau nepagrįsti jokiais įrodymais bei duomenimis. Apeliantas nepateikia jokių duomenų, koks, jo nuomone turėtų būti skolos dydis, nepateikia jokių duomenų ar savo skaičiavimų dėl palūkanų ar delspinigių dydžio, o tik cituoja gausią teismų praktiką (CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis). Pabrėžtina, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas, 2012-05-04 priimdamas sprendimą už akių, patikrino bei visapusiškai ištyrė ieškovės pateiktus įrodymus, ar tie įrodymai atitinka CPK 177 straipsnio ir kitų norminių aktų formalius reikalavimus, ar jie gauti įstatymų ir kitų norminių aktų nustatyta tvarka, ar turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar yra leistini, bei įrodymus įvertino pagal įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė sprendimą. Negalima nepaminėti ir to, kad 2012-05-04 sprendimu už akių ieškovės reikalavimas nebuvo tenkintas visa apimtimi, tai dar kartą patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino visas su byla susijusias aplinkybes.

Apibendrinus pateiktus argumentus pažymėtina tai, kad pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 4 punktą pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo apeliantas privalėjo nurodyti aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, ir įrodymus, patvirtinančius šias aplinkybes, tačiau pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo apeliantas jokių naujų aplinkybių, galinčių turėti įtakos Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-05-04 sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, nenurodė ir jokių naujų įrodymų nepateikė.

Atsižvelgdamas į anksčiau nurodytus argumentus teismas mano, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, nepažeidė CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatų, įpareigojančių teismą atlikti formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikinti, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą; taip pat tinkamai taikė CPK 288 straipsnio 4 dalį, nenukrypo nuo šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos.

Esant nurodytoms aplinkybėms pagrindo keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.