Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Rimas Švirinas, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs P. G. atstovo advokato Mindaugo Skruibio pasirašytą apeliacinį skundą dėl Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutarimo P. G. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G. 2013 m. spalio 8 d. apie 14 val., jam priklausančiame garaže, esančiame Šakių r. sav., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., neturėdamas įsigijimą ar mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, metaliniame konteineryje esančioje 1000 litrų plastikinėje talpoje, neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes, tai yra automobilinius degalus – dyzeliną, kurie pagal patikrintus Muitinės laboratorijos rodiklius, neatitinka Lietuvoje vartojamų automobilių degalų (dyzelino) privalomųjų kokybės rodiklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos, aplinkos ir susisiekimo ministrų 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 1-348/D1-1014/3-742 (toliau – Privalomieji kokybės rodikliai), bei LST EN 590, PRME reikalavimų. P. G. garaže rasta ir išimta 950 litrų dyzelino, kurio vertė 3752,50 Lt (28,86 MGL). Šiais savo veiksmais P. G. pažeidė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. VA-117 „Dėl naftos produktų, bioproduktų ir kitų degiųjų skystų produktų gabenimo ir laikymo taisyklių patvirtinimo“ 5 punkte, 18 punkte ir 21 punktuose numatytus reikalavimus.

Nesutikdamas su šiuo teismo nutarimu P. G. vardu jo atstovas advokatas Mindaugas Skruibis prašo panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutarimą ir bylą grąžinti iš naujo tirti įgaliotai institucijai.

Apelianto nuomone, iš P. G. paimtas dyzelinas buvo ištirtas netinkamai ir tokie tyrimo rezultatai negalėjo būti naudojami kaip P. G. kaltės įrodymas. Muitinės laboratorija, atlikdama iš P. G. paimto dyzelino tyrimą, naudojo Nacionaliniame akreditacijos biure neakredituotus metodus: sieros kiekis buvo nustatytas naudojant LST EN ISO 14596:2007 metodą, o riebalų rūgščių metilo esterio (toliau – RRME) priedo kiekis buvo nustatytas naudojant SDP 5110:2007 ir spektroskopiją. Tuo tarpu vadovaujantis Privalomaisiais kokybės rodikliais, sieros kiekis dyzeline turėtų būti nustatinėjamas LST EN ISO 20846 arba LST EN ISO 20884 metodais (2.5. punktas), o RRME kiekis – LST EN ISO 14078 arba LST EN 14331 metodais (2.8. punktas). Be to, apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tyrimų rezultatų teisingumo nepaneigia aplinkybė, jog buvo atliktas Nacionaliniame akreditacijos biure neakredituotu metodu, kadangi Muitinės laboratorijoje atliekamų tyrimų kokybė yra užtikrinama pagal Muitinės laboratorijoje įdiegtos vadybos sistemos, kurio atitiktį tarptautiniam standartui patvirtino Nacionalinis akreditacijos biuras, reikalavimus. Skunde teigiama, kad Muitinės laboratorijos vadybos sistema ir jos akreditavimas Nacionaliniame akreditacijos biure neturėtų būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas naudoti netinkamu būdu gautus įrodymus.

Nepaisant to, kad RRME (biodyzelino) priedo kiekis P. G. laikytame dyzeline buvo nustatinėjamas netinkamu metodu, tačiau šio priedo nebuvimo faktas taip pat nėra pakankamas konstatuoti, jog dyzelinas negalėjo būti įsigytas ES valstybėje oficialiai veikiančioje degalinėje. 2010 m. gruodžio 22 d. įsakymu patvirtintuose privalomuosiuose kokybės rodikliuose nurodyta, kad šis priedas dedamas į pliusinėje temperatūroje naudojamą dyzeliną (2.8 punktas). Arktinio dyzelino sudėtyje šio priedo neturi būti. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad turėtą dyzeliną P. G. įsigijo išimtinai tik šiltu metų laiku. Taigi, darytina išvada, kad iš pravažiuojančių automašinų vairuotojų jis galėjo nusipirkti ES valstybėje oficialiai veikiančioje degalinėje įsigyto arktinio dyzelino, kurio apyvarta yra neuždrausta. Kita vertus, nenustatyta ir kokią dalį iš P. G. laikomo dyzelino sudarė dyzelinas, kurio apyvarta yra uždrausta. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.

Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, apelianto teigimu, buvo pažeista ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė į gynybą, kadangi nebuvo sudaryta reali galimybė teismo posėdžio metu tyrimą atlikusiai pareigūnei Birutei Morkūnienei užduoti klausimus ir gauti į juos atsakymus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, be kita ko grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, t. y. ne išankstiniu įsitikinimu, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas P. G. kaltu, padarius ATPK 163² str. 3 d. numatytą administracinės teisės pažeidimą, procesinį sprendimą pagrindė išsamiu ir objektyviu esminių bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, todėl skundžiamas teismo nutarimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu.

Kritiškai vertintinas apeliacinio skundo argumentas, kad iš P. G. paimtas dyzelinas buvo ištirtas netinkamai ir tokie tyrimo rezultatai negalėjo būti naudojami kaip P. G. kaltės įrodymas. Aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad Privalomųjų kokybės rodiklių priedo 2.5 ir 2.8 papunkčiuose nurodyti sieros bei RRME kiekių tyrimų metodai yra rekomendacinio pobūdžio, t. y. nėra privalomi. Muitinės laboratorija 2014 m. balandžio 1 d. rašte „Dėl informacijos suteikimo“ nurodė, kad pagal LST EN ISO 20846 arba LST EN ISO 20884 standartus tiriamas dyzelinas, kurio sudėtyje sieros kiekis sudaro iki 0,05 proc. masės, tuo tarpu nagrinėjamu atveju sieros kiekis dyzelino mėginyje buvo nustatytas pagal dideliems sieros kiekiams (iki 2,50 proc. masės) pritaikyto standarto LST EN ISO 14596:2007 reikalavimus taikant WDXRF spektrometriją (b. l. 41). Kita vertus, kaip teisingai nurodėo apylinkės teismas, tai, kad tyrimas buvo atliktas Nacionaliniame akreditacijos biure neakredituotu metodu, nepaneigia tyrimų rezultatų teisingumo, kadangi Muitinės laboratorijoje atliekamų tyrimų kokybė ir akredituotiems, ir neakredituotiems metodams yra užtikrinama pagal Muitinės laboratorijoje įdiegtos vadybos sistemos, kurios atitiktį tarptautiniam standartui LST EN ISO/IEC 17025 patvirtino Nacionalinis akreditacijos biuras, reikalavimus. Pastebėtina ir tai, kad sieros kiekis mėginyje kelis šimtus kartų viršijo leistinas ribas (nustatyta 3694 mg/kg, leistinas maksimalus kiekis – 10 mg/kg), todėl nėra jokių abejonių, jog P. G. laikytas kuras neatitinka Privalomųjų kokybės rodiklių.

Taip pat atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog RRME (biodyzelino) priedo nebuvimo faktas P. G. laikytame dyzeline nėra pakankamas konstatuoti, jog dyzelinas negalėjo būti įsigytas ES valstybėje oficialiai veikiančioje degalinėje. Apelianto teigimu, šis priedas dedamas tik į pliusinėje temperatūroje naudojamą dyzeliną, o arktinio dyzelino sudėtyje šio priedo neturi būti. Tuo tarpu, byloje nėra jokių duomenų, kad turėtą dyzeliną P. G. įsigijo išimtinai tik šiltu metų laiku. Todėl darytina išvada, kad iš pravažiuojančių automašinų vairuotojų jis galėjo nusipirkti ES valstybėje oficialiai veikiančioje degalinėje įsigyto arktinio dyzelino, kurio apyvarta yra neuždrausta. Aukštesnysis teismas sutinka, kad Privalomųjų kokybės rodiklių 6¹.4 papunktyje nurodyta, kad žiemos laikotarpiu 1 ir 2 klasės arktinis dyzelinas gali būti be biodegalų, tačiau, tai, kad P. G. laikytas kuras neatitinka Privalomųjų kokybės rodiklių konstatuota įvertinus aukščiau minėtą sieros kiekį dyzeline, o RRME (biodyzelino) priedo nebuvimo faktas šią aplinkybę tik patvirtina. Pažymėtina ir tai, kad 2013-10-08 policijos pareigūnui pateiktame paaiškinime (b. l. 4) P. G. nurodė, kad dyzeliną įsigijo prie 3-4 mėnesius, o tai yra vasaros laikotarpis (birželio-rugsėjo mėn.) ir šiuo laikotarpiu automobiliai arktinio dyzelino nenaudoja. Taigi, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad P. G. laikomas dyzelinis kuras negalėjo būti įsigytas ES valstybėje oficialiai veikiančioje degalinėje.

Nagrinėjant bylą apylinkės teisme, apelianto teigimu, buvo pažeista ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisė į gynybą, kadangi nebuvo sudaryta reali galimybė teismo posėdžio metu medžiagų tyrimą atlikusiai pareigūnei Birutei Morkūnienei užduoti klausimus ir gauti į juos atsakymus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis ir tik teismo prerogatyva yra spręsti, kada byloje yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti atitinkamas išvadas. Pažymėtina ir tai, kad pirmos instancijos teismas ėmėsi priemonių į teismo posėdį kviesti Muitinės labarotorijos Metalų, mineralinių ir kitų medžiagų tyrimo skyriaus viršininę Birutę Morkūnienę, tačiau dėl užimtumo darbe ji į posėdį neatvyko, į teismo pateiktus klausimus motyvuotai atsakė raštu (b.l. 34, 41). Aukštesiojo teismo nuomone P. G. procesinė teisė į gynybą nebyvo pažeista. Apygardos teismas laiko, kad nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visiškai pakanka neabejotinai išvadai, kad P. G. neturėdamas įsigijimą ar mokesčių sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, metaliniame konteineryje esančioje 1000 litrų plastikinėje talpoje, neteisėtai laikė akcizais apmokestinamas prekes, tai yra automobilinius degalus – dyzeliną, kurie pagal patikrintus Muitinės laboratorijos rodiklius neatitinka Lietuvoje vartojamų automobilių degalų (dyzelino) privalomųjų kokybės rodiklių.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog P. G. veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 163² str. 3 d., apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, paneigti byloje surinktais įrodymais bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, rašytinius įrodymus, esančius byloje, P. G. asmenybę, tinkamai taikė įstatymo nuostatas paskirdamas nuobaudą. Taigi priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Palikti Šakių rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutarimą nepakeistą ir P. G. atstovo advokato Mindaugo Skruibio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama ir įsiteisėja jos paskelbimo dieną.