Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. S. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu atstovė palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepimo (b. l. 29–31) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti patikrinus pareiškėjo pajamų šaltinius ir GPM sumokėjimą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31. Tyrimo metu nustatyta, kad 2010-2013 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas. Tyrimo metu pareiškėjas nurodė, kad pinigus skolinosi iš fizinių asmenų, pateikdamas 42 paskolos raštelius, nurodydamas, kad daugiau paskolų nebuvo paėmęs, tačiau vėliau pateikė dar 21 skolos raštelį nurodydamas, kad tai už 2013 metus. Mokesčių administratorius įvertinęs paskolų davėjų finansinę būklę nustatė, kad beveik visi asmenys, su kuriais pasirašyti skolos lapeliai, neturėjo finansinių galimybių suteikti nurodytas paskolas. Iš jų 17 buvo atsidarę paskolines sąskaitas, vienas buvo pasiskolinęs iš fizinių asmenų užstatydamas nekilnojamąjį turtą, 10 asmenų dirbo UAB „Ragtora“, jiems atlyginimai buvo mokami pavėluotai, o asmenys, kurie teikė Metines gyventojų pajamų ar privačių interesų deklaracijas suteiktų paskolų nedeklaravo, vienas asmuo iš esmės neigė suteikęs paskolą. Tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad UAB „Ragtora“ 2010-2013 metais dirbo nuostolingai, buvo vertinama ir tai, kad asmenys patys turėdami įsiskolinimų 3-8 metams skolino pareiškėjui nemažas sumas nenumatydami jokio atlygio bei paskolų grąžinimo neužtikrindami jokiu terminu.

Apibendrindami nurodė, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad 63 skolos rašteliuose nurodytos pinigų sumos pareiškėjui realiai buvo suteiktos.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (Administracinių bylų teisenos įstatymo, toliau – ABTĮ, XI skirsnis). Bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų nenustatyta (ABTĮ 80 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas byloje kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-04-20 sprendimo Nr. 68-71, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-02-12 sprendimo Nr. (3)FR0682-110 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2015-08-11 sprendimo Nr. S-141(7-111/2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos medžiaga nustatyta, kad Šiaulių apskrities VMI, atlikusi pareiškėjo GPM patikrinimą už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31, 2014-12-08 surašė patikrinimo aktą Nr. FR0680-826 (toliau – ir Patikrinimo aktas) (Komisijos byla, t. I, b. l. 23). Patikrinimo metu atlikus tikrinamojo laikotarpio pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. 2010 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 486284 Lt, 2011 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 646852 Lt, 2012 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 817331 Lt ir 2013 m. pareiškėjo išlaidos viršijo pajamas 755688 Lt. Visa dalis išlaidų susidarė pareiškėjui atlikus įnašus į savo įmonės kasą. Nustatytoms aplinkybėms ištirti buvo inicijuotas mokestinis tyrimas, kurio metu pareiškėjas minėtų piniginių lėšų gavimą pagrindė gautomis 63 paskolomis. Mokesčių administratorius (Šiaulių apskrities VMI) tyrimo metu nustatęs, kad faktiškai paskolos nebuvo suteiktos, o pateiktais rašteliais siekiama įteisinti pajamų šaltinius išvengiant GPM mokėjimo į biudžetą, pareiškėjui viso apskaičiavo 407143 Lt GPM. Pareiškėjo GPM mokestinė prievolė apskaičiuota MAĮ 70 str. pagrindu. Šiaulių apskrities VMI 2015-02-12 sprendimu Nr. (3)FR0682-110 patvirtino 2014-12-08 Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 117917 Eur GPM, 24787,49 Eur GPM delspinigius ir 11791 Eur GPM baudą (b. l. 20). VMI 2015-04-20 sprendimu Nr. 68-71 patvirtino Šiaulių apskrities VMI 2015-02-12 sprendimą Nr. (3)FR0682-110 (b. l. 17). Minėtas VMI sprendimas buvo patvirtintas Komisijos 2015-08-11 sprendimu Nr. S-141(7-111/2015) (b. l. 11).

Pagrindiniai argumentai, kuriais pareiškėjas prieštaravo priimtiems sprendimams yra tai, kad patikrinimo metu aplinkybės, susijusios su paskolų suteikimu pareiškėjui buvo išnagrinėtos nevisapusiškai, išsamiai nepatikrinus kiekvienos pareiškėjui suteiktos paskolos. Be to, duomenys apie pinigų perdavimą negali būti viešinami, nes apie tai galbūt žino tik pinigus skolinę asmenys ir jų artimieji. Taip pat, pareiškėjo teigimu, ne jis turėtų įtikinėti mokesčių administratorių dėl paskolos gavimo teisėtumo, o mokesčių administratorius paskolos davėjus turėtų tikrinti savo kompetencijos ribose.

Byloje iš esmės nėra ginčo, kad piniginės lėšos buvo įneštos į pareiškėjo įmonės kasą. Šiuo atveju pareiškėjui GPM mokestinė prievolė buvo apskaičiuota dėl to, kad mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjo nurodytų pajamų įsigijimo šaltinių realumo.

Pagal MAĮ 70 str. 1 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Mokesčių administratoriaus įvertinimo, siekiant apskaičiuoti teisingą mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą, atlikimo tvarką reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004-04-24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintos Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 6.1 p. norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius konstatuoja faktus, aplinkybes, kurioms esant gali būti atliktas įvertinimas, t. y. mokesčių administratorius gali priimti sprendimą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 p. Pažymėtina, jog Taisyklių 4 p. įtvirtinta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais) (4.1 p.); bendradarbiaujant su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais) (4.2 p.); tvarkant apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų) (4.3 p.); saugant apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais).

Minėta, kad pareiškėjui GPM mokestinė prievolė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo apskaičiuota nustačius, kad pareiškėjo išlaidos 2010-2013 m. buvo didesnės už deklaruotas pajamas ir pareiškėjas nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų. Nors pareiškėjas pinigines lėšas, kurias įnešė į savo įmonės sąskaitą, grindė tik 63 gautomis paskolomis iš 50 asmenų, tačiau, kaip tvirtina bylos medžiaga, mokesčių administratorius pareiškėjo atžvilgiu MAĮ 70 str. nuostatas taikė nustatęs, kad egzistuoja Taisyklių 4.1 punkte nurodytos aplinkybės (t. y. pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas, t. y. įrodymais nepagrindė savo pajamų gavimo šaltinių). Todėl, nagrinėjamo ginčo atveju, įrodinėjimo dalyku tampa aplinkybės nustatymas, ar mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pinigų sumos (suteiktos paskolos) pareiškėjui realiai negalėjo būti perduotos (paskolos negalėjo būti suteiktos).

Mokesčių administratorius tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai nevertintini, kaip darantys vienareikšmišką išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes, t. y., kad pateikti 63 paskolos rašteliai, taip pat asmenų, suteikusių paskolas pareiškėjui, paaiškinimai, laikytini galinčiais patvirtinti realų piniginių lėšų perdavimą pareiškėjui. Kaip nustatyta, tokią išvadą mokesčių administratorius (Šiaulių apskrities VMI) padarė atsižvelgiant į tai, kad mokestinio patikrinimo metu buvo tiriamos asmenų paskolinusių pinigus finansinės galimybės suteikti tokio dydžio (nuo 30000 iki 49000) paskolas. Asmenų finansinės galimybės buvo tiriamos pagal VMI turimus duomenis. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad 2010 metais pareiškėjui buvo suteikta 11 paskolų, 2011 metais 13 paskolų, 2012 metais 18 paskolų, 2013 metais 21 paskola. Įvertinus mokesčių administratoriaus surinktą išsamią informaciją ir apibendrintai pateiktą 2014-12-08 Patikrinimo akte (Komisijos byla, I t. b. l. 23), sutiktina su mokesčių administratorius padaryta išvada, kad beveik visi pinigus skolinę asmenys, neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolas pareiškėjui. Iš surinktų duomenų mokesčių administratorius sprendė, kad A. B., J. A., V. G., B. K., E. P., A. L. gaunamos pajamos buvo nepakankamos teikti paskoloms. Kaip nustatyta patikrinimo medžiaga, A. B. negalėjo nurodyti iš kokių lėšų buvo sutaupyti 47000 Lt. Nors paskolos raštelis buvo surašytas J. A. vardu, tačiau kaip paaiškinime nurodyta, pareiškėjui paskolą suteikė J. A. sūnus, todėl mokesčių administratorius pagrįstai sprendė, kad paskola (49000 Lt) pareiškėjui iš esmės nebuvo suteikta. Vertinant V. G. gaunamas pajamas buvo nustatyta, kad jo gaunamų pajamų galėjo užtekti tik pragyvenimui, todėl buvo nuspręsta, kad 45000 Lt paskolos V. G. taip pat negalėjo suteikti. Išvada, kad B. K. negalėjo iš sutaupytų asmeninių santaupų suteikti 47000 Lt paskolą pareiškėjui buvo padaryta atsižvelgiant į tai, kad, B. K. sutuoktinio vardu, laikotarpiu nuo 2005 iki 2010, buvo paimtos 5 paskolos, kas atitinkamai reiškė, kad šeimai lėšų trūko, todėl mokesčių administratorius sprendė, kad paskolos raštelis buvo surašytas tik formaliai pagrįsti pareiškėjo pajamų šaltinius. Tuo tarpu patikrinus E. P. pateiktą poziciją dėl 48000 Lt paskolos suteikimo pareiškėjui, mokesčių administratorius nustatęs kitas aplinkybes, susijusias su kitų asmenų paskolintomis lėšomis E. P., padarė išvadą, kad nurodytų piniginių lėšų E. P. iš mamos negalėjo gauti, atitinkamai ir paskolos pareiškėjui negalėjo suteikti. A. L. gaunamos pajamos taip pat buvo nepakankamos 48000 Lt paskolai suteikti, nes, kaip nustatė mokesčių administratorius, A. L. ir jo sutuoktinė yra valstybės tarnautojai, todėl kiekvienais metais privalo teikti Metines gyventojo (šeimos) turto deklaracijas. A. L. suteiktos paskolos pareiškėjui nedeklaravo, o patikrinus santaupas laikomas banke ir namuose, buvo nustatyta, kad jos nesumažėjusios, netgi dar padidėjo. Be to, nors A. L. šeimos pajamos ir buvo pakankamos pragyvenimui, tačiau per 2010 m. iki lapkričio mėn. (paskolos suteikimo data) 48000 Lt suma negalėjo būti sukaupta. Mokesčių administratorius paskolas suteikusių S. B., A. K., A. Z., V. Š. ir M.Z. P. į pokalbius nekvietė, jų galimybes suteikti paskolas patikrino įvertinus VMI esančią informaciją. Iš surinktų duomenų buvo nustatyta, kad S. B. 40000 Lt paskolos suteikti pagal gaunamas pajamas negalėjo, nes jo šeimos gaunamos pajamos buvo pakankamos padengti tik būtiniausias pragyvenimo išlaidas. V. Š. pareiškėjui suteiktos 47000 Lt paskolos taip pat negalėjo suteikti, nes 2012 metais buvo bedarbis, pajamų negavo, be to, V. Š. vardu Kredito unijoje „Savas rūpestis“ bei AB „Swedbankas“ laikotarpiu nuo 2008 iki 2009 buvo atidarytos paskolinės sąskaitos. Paskolos buvo baigtos mokėti tik 2010-03-04, paskolos suteikimo pareiškėjui data – 2010-08-10. V. Š. turimų piniginių lėšų pakako tik pragyvenimo išlaidoms padengti. Taip pat buvo nustatyta, kad A. Z. 45000 Lt beprocentinės paskolos pareiškėjui taip pat negalėjo suteikti, nes jo vardu 2012-09-06 buvo atidaryta paskolos sąskaita AB „Swedbankas“, o laikotarpiu nuo 2008-11-28 iki 2011-04-08 buvo bedarbis, tuo tarpu sutuoktinės gaunamos pajamos buvo tokios, kad užteko tik pragyvenimo išlaidoms padengti. A. K. finansinė padėtis taip pat buvo įvertinta, kaip nepakankama 45000 Lt paskolai suteikti. A. K. nuo 1999-10-01 dirbo pareiškėjo įmonėje buhalterė, kurios atlyginimas buvo 2000 Lt, tačiau 2009, 2010, 2011 metais jai buvo išmokama tik dalis darbo užmokesčio. Mokesčių administratorius vertino, kad A. K. iš esmės buvo finansiškai pajėgi suteikti paskolą pareiškėjui, tačiau, taip pat buvo nustatyta, kad A. K. sutuoktinis tam tikrą laiką taip pat dirbdamas pareiškėjo įmonėje, už 2009 m. atlyginimo negavo iki 2013-12-31. Atsižvelgiant į bendrą šeimos situaciją (A. K. dirbdama buhaltere matė, kad įmonė deklaruoja nuostolį, sutuoktiniui atlyginimas už 2009 m. nesumokėtas, paskolinta beprocentinė paskola) vertino, kad paskola iš esmės nebuvo suteikta. M.Z. P. finansinė padėtis taip pat buvo įvertinta, kaip nepakankama 49000 Lt paskolai suteikti, nors M.Z. P. ir buvo 2009 m. pardavęs nekilnojamąjį turtą už 80000 Lt, kas atitinkamai leido mokesčių administratoriui daryti išvadą, kad M.Z. P. galėtų pareiškėjui suteikti paskolą. Išvadą dėl paskolos nesuteikimo buvo priimta įvertinus, tai, kad M.Z. P. yra pensinio amžiaus, vienintelės pajamos yra gaunama pensiją, kurios galimai galėjo neužtekti tik vidutiniams poreikiams patenkinti. Įvertinus 2013 metais gautų asmenų finansinį pajėgumą suteikti paskolas buvo nustatyta, kad nors V. M., suteikusio 40000 Lt paskolą ir jo sutuoktinės pajamos buvo pakankamos pragyvenimo išlaidoms padengti, tačiau iš gaunamų pajamų buvo nustatyta, kad šeimos gaunamos pajamos nėra pakankamos tokiai sumai sukaupti. Be to, sutuoktinė pateikdama Privačių interesų deklaraciją suteiktos paskolos nedeklaravo. Vertinant I. J. pateiktą poziciją dėl 48000 Lt paskolos suteikimo pareiškėjui buvo nustatyta, kad I. J. (viena auginanti vaiką) vardu buvo atidarytos paskolinės sąskaitos 2006, 2007, 2014 metais, o argumentai dėl tėvo palikimo (pinigai laikyti namuose, paveldėjimo dokumento nėra) buvo padaryta išvada, kad pinigai po tėvo mirties nebuvo paveldėti. Atitinkamai darė išvadą, kad paskola pareiškėjui realiai nebuvo suteikta. A. K. tyrimo metu taip pat nurodė, kad 49000 Lt pareiškėjui paskolino po tėvo mirties (miręs 2006 m.) iš namuose rastų piniginių santaupų. Tačiau įvertinus VMI turimus duomenis buvo nustatyta, kad A. K. vardu AB „Bankas Snoras“ 2005, 2006, 2008 buvo atidarytos 3 paskolinės sąskaitos, kas reiškia, kad pareiškėja ėmė paskolas pragyvenimui, todėl argumentai dėl rastų santaupų namuose buvo vertinami kritiškai ir neįrodantys galimybės suteikti paskolą pareiškėjui. Kritiškai mokesčių administratorius vertino ir J. K. suteiktą 45000 Lt paskolą pareiškėjui. Buvo nustatyta, kad J. K. yra pensinio amžiaus (81 metai), kurios vienintelis pragyvenimo šaltinis yra jos gaunama pensija. Todėl įvertinus tai, kad dukra viena augina vaiką, ima paskolas iš banko, neįtikinamais vertino argumentus, kad mama ir dukra pareiškėjui būtų paskolinusios 94000 Lt. D. T. pareiškėjui 2011-06-01 paskolinusi 40000 Lt mokesčių administratoriui nurodė, kad paskola suteikė iš mamos po mirties paliktų 42000 Lt. Kaip buvo nustatyta, D. T. mama mirė 2011-09-08, t. y. pinigai buvo paskolinti mamai dar nemirus. Taip pat buvo nustatyta, kad tiek D. T., tiek jos sutuoktinis, kurį laiką buvo bedarbiai, augina tris vaikus, taip pat sutuoktinio vardu buvo paimta paskola. Atitinkamai buvo priimta išvada, kad paskola pareiškėjui negalėjo būti suteikta. Z. V. gaunamos pajamos tik senatvės pensija, o iš kokių lėšų ji buvo sutaupiusi paskolintus 48000 Lt, negalėjo nurodyti. Todėl taip pat buvo nuspręsta, kad Z. V. paskolos negalėjo suteikti. K. L. šeimos gaunamos pajamos (įvertinant ir paveldėtas pinigines lėšas), kurios įvertintos tik kaip būtiniausiems pragyvenimo poreikiams patenkinti buvo įvertintos kaip nepakankamos paskolai suteikti, todėl taip pat buvo nuspręsta, kad K. L. 48000 Lt paskolos pareiškėjui negalėjo suteikti. I. M. negalėjo paaiškinti iš kokių lėšų yra sukaupusi pareiškėjui paskolintą 49000 Lt paskolą, todėl buvo padaryta išvada, kad paskolos ji negalėjo suteikti. Taip pat buvo nustatyta, kad I. K. šeimos gaunamų pajamų pakako tik būtiniausiems poreikiams patenkinti, todėl 48000 Lt paskola pareiškėjui tik formalumas pareiškėjo gautoms pajamoms pagrįsti. Tyrimo metu nustatyta, kad J. B. pareiškėjui suteikta 49000 Lt paskola taip pat sudaryta tik siekiant pagrįsti pareiškėjo pajamų šaltinį, nes surinkti duomenys tvirtina, kad šeimai gaunamų pajamų trūko. Tai patvirtina J. B. šeimos vardu atidarytos paskolinės sąskaitos. Mokesčių administratorius įvertinęs tai, kad duomenų apie A. S. ir A. O. gaunamas pajamas nėra, darė išvadą, kad minėti asmenys paskolų pareiškėjui negalėję suteikti. K. B. 2009 metais turėjo paėmęs paskolą, o įvertinus 2006-2010 metais gautas pajamas buvo nustatyta, kad gautų pajamų galėjo užtekti tik pragyvenimo išlaidoms padengti. D. Z. tyrimo metu patvirtino, kad paskolos pareiškėjui nebuvo suteikęs, nors jo vardu buvo pasirašytas patvirtinimas apie 40000 Lt paskolos suteikimą. R. L. pateikti turėtų paskolinti pinigų įgijimo šaltiniai (pinigai gauti pardavus mišką nusikirtimui ir butą Ukmergėje), mokesčių administratoriaus vertinimu nepatvirtino galimybės suteikti paskolą pareiškėjui (šeimos nariai kurį laiką buvo bedarbiai, turėjo išlaidų studijoms). E. L. galimybę suteikti paskolą pareiškėjui mokesčių administratorius nors ir įvertino teigiamai, tačiau atsižvelgiant į sūnaus R. L. finansinę padėtį, mokesčių administratorius vertino, kad tėvai pirmiausiai būtų finansiškai padėję sūnui, o ne pareiškėjui. Ž. U. konkrečių duomenų apie turėtas pajamas, uždirbtas Airijoje, pateikti negalėjo, tačiau įvertinus jo nurodytas išlaidas (mamos buto remontas, dalis pinigų skiriama brolio butui, įsigytas automobilis) buvo priimta išvada, kad Ž. U. taip pat negalėjo pareiškėjui paskolinti 45000 Lt paskolos. R. V. nurodyta paskolinta paskolos suma ir suma nurodyta paskolos raštelyje skyrėsi. Be to, įvertinus pajamas ir išlaidas, paimtą paskolą buvo nuspręsta, kad paskolos pareiškėjui R. V. nesuteikė. VMI duomenų apie V. D. Lietuvoje ir užsienyje gautas pajamas neturi, todėl sprendė, kad pastarasis 48000 Lt paskolos suteikti pareiškėjui taip pat negalėjo. I. N. gaunamos pajamos mokesčių administratoriaus buvo įvertintos kaip nepakankamos net vidutinėms statistinėms išlaidoms padengti, todėl buvo nuspręsta, kad I. N. negalėjo pareiškėjui suteikti 48000 Lt paskolos. R. P. finansinė padėtis buvo įvertinta kaip nepakankama, laikotarpiu nuo 2009-12-31 iki 2012-09-20 sutaupyti 48000 Lt sumą paskolai. M.B. N. pateiktais paaiškinimais sukauptų ir pareiškėjui paskolintų 49000 Lt kilmės neįrodė, todėl buvo priimta išvada, kad M.B. N. pareiškėjui paskolos negalėjo suteikti. D. K. tyrimo metu nurodė, kad 40000 Lt paskolą pareiškėjui suteikė iš santaupų ir indėlių sąskaitos, tačiau kaip buvo nustatyta, paskolos suteikimo metu terminuotų indėlių sąskaitos nebuvo pasibaigusios ar uždarytos, taip pat buvo nustatyta, kad D. K. vardu 2008 m. buvo atidaryta paskolinė sąskaitą. Mokesčių administratorius darė išvadą, kad gaunamų pajamų D. K. neužteko pragyvenimo išlaidoms padengti, atitinkamai paskolos pareiškėjui ji negalėjusi suteikti. Įvertinus D. B. gaunamas pajamas ir išlaidas taip pat buvo nuspręsta, kad D. B. nebuvo pajėgi suteikti pareiškėjui 48000 Lt paskolą. R. Š. suteikta paskola pareiškėjui taip pat įvertinta kritiškai, nes nustačius, kad šeima yra paėmusi paskolas, buvo priimta išvada, kad paskolos raštelis surašytas tik formaliai. Be to, buvo nustatyta, kad R. Š. paskolą pareiškėjui buvo suteikusi po mėnesio, kai šeima buvo paėmusi paskolą. S. V. ir G. N. patys buvo paėmę paskolas banke, todėl mokesčių administratorius darė išvadą, kad minėtiems asmenims patiems trūko piniginių lėšų savo poreikiams patenkinti, atitinkamai suteikti paskolų pareiškėjui jie taip pat negalėjo. D. P. yra pensinio amžiaus, gaunamos pajamos senatvės pensija ir lėšos iš žemės nuomos. Taip pat savo vardu turi indelio sąskaitą banke. Paskolos suteikimo metu indėlis nebuvo pasibaigęs, ar nutrauktas, pinigai nuo sąskaitos nebuvo nuimti. Mokesčių administratorius darė išvadą, kad paskolos raštelis su pareiškėju taip pat buvo surašytas tik formaliai. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad S. šeima 2010-2012 metais pati skolinosi pragyvenimui iš kitų asmenų, todėl mokesčių administratorius taip pat darė išvadą, kad G. S. paskolos pareiškėjui taip pat negalėjo suteikti. Mokesčių administratorius S. Ž. paskolintų 160000 Lt, I. V. paskolintų 99000 Lt, R. J. paskolintų 160000 Lt ir R. B. paskolintų 90000 Lt nevertino kaip realiai paskolintų, nes pareiškėjas vadovaujantis MAĮ 42¹ str. 3 dalimi nepateikė informacijos apie sudarytus sandorius su minėtais asmenimis. Atitinkamai mokesčių administratorius darė išvadą, kad minėti asmenys pareiškėjui pinigų neskolino. Įvertinus P. M. šeimos gaunamas pajamas ir išlaidas įsigytam nekilnojamam ir kilnojamam turtui bei gautas pajamas iš vykdomos veiklos pagal verslo liudijimus, mokesčių administratorius sprendė, kad P. M. 48000 Lt paskolos pareiškėjui negalėjo suteikti. K. M. šeima privalomai teikdama Metinę gyventojų (šeimos) deklaraciją pareiškėjui suteiktos paskolos nedeklaravo, todėl mokesčių administratorius vertino, kad paskolos raštelis taip pat buvo sudarytas tik formaliai. Tyrimo metu nustatyta, kad V. B. pareiškėjui suteikta 48000 Lt paskola taip pat sudaryta tik siekiant pagrįsti pareiškėjo pajamų šaltinį, nes surinkti duomenys tvirtina, kad V. B. negavo pakankamai pajamų savo pragyvenimo išlaidoms padengti. Įvertinus R. K. gaunamas pajamas tik iš žemės ūkio veiklos ir patiriamas išlaidas kuro įsigijimui, kaupiamajam gyvybės draudimui, transporto priemonių įsigijimui buvo priimta išvada, kad pareiškėjui paskola negalėjo būti suteikta, nes R. K. gaunamų piniginių lėšų užteko tik minimalioms pragyvenimo išlaidoms padengti.

Taigi iš mokestinio tyrimo metu nustatytų aplinkybių, tiriant aptartų asmenų finansines galimybes suteikti paskolas, mokesčių administratoriaus buvo pagrįstai nustatyta, kad iš visų asmenų tik keli asmenys buvo finansiškai pajėgūs suteikti paskolas pareiškėjui, tuo tarpu kiti asmenys finansiškai tokių galimybių neturėjo. Dalies asmenų gaunamos pajamos iš esmės buvo įvertintos kaip minimalios (senatvės pensija, nepilnai mokamas darbo užmokestis, kurį laiką darbo užmokestis nemokamas, vieno šeimos nario pajamos ir pan.) būtiniausiems pragyvenimo poreikiams patenkinti, kita dalis asmenų ginčo laikotarpiu, ar anksčiau patys buvo paėmė paskolas bankuose, ar pasiskolinę iš kitų asmenų, o vienas asmuo nurodė, kad jokios paskolos pareiškėjui iš vis nėra suteikęs, o tik sutikęs, kad jo vardu būtų išrašytas paskolos raštelis. Tyrimo metu nebuvo pateikti paskolų raštelių originalai, pateiktos tik kopijos. Taip pat buvo nustatyta, kad dalies asmenų paaiškinimai nebuvo nuoseklūs (buvo painiojami paskolos suteikimo laikotarpiai, net buvo nurodyta, kad skolintų piniginių lėšų atsiradimo laikotarpis buvo vėlesnis, nei šių pinigų paskolinimo laikotarpis; paaiškinimų metu asmenys nurodė, kad suteikė vieną paskolą, tačiau pagal paskolos raštelius nustatyta, kad asmuo suteikė daugiau nei vieną paskolą). Mokesčių administratoriui pagrįstai abejonę sukėlė ir paskolos raštelių turinys (paskolos suteikiamos neatlygintinai; paskolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis; sutartys yra vienodo turinio, skiriasi tik data, asmuo ir suma), kuris, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, nėra būdingas tokio pobūdžio sutarties turiniui. Taip pat atkreiptina, kad, nors paaiškinimų metų visi asmenys nurodė, kad pinigus pareiškėjui perdavė arba savo namuose, ar pareiškėjo įmonėje ir buvo išduotas paskolos raštelis, tačiau ant daugumos paskolos raštelių nėra paskolos davėjų parašų, ant dalies paskolos raštelių yra įrašai „kopija tikra“ ir parašas (nenurodant kieno). Be to, nei vienas asmuo dėl suteiktos paskolos pareiškėjui nepateikė Privačių interesų deklaracijos, tuo tarpu pareiškėjas Valstybinei mokesčių inspekcijai taip pat nepateikė duomenų apie sudarytus sandorius, kaip numatyta MAĮ 42¹ str. 3 dalyje.

Pažymėtina, kad mokesčio administratoriaus teisę nevertinti sandoriu sukeliamų mokestinių teisinių pasekmių, reglamentuoja MAĮ 69 str. 1 dalis, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. tiesiogiai ar netiesiogiai nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti mokėtiną mokesčio sumą arba visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, arba padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio permoką (skirtumą), arba sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą. Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant šią teisės normą, pažymėta, kad joje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-07-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-250/2008).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisinis pasekmes, atitinka MAĮ 69 str. 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu. Tačiau tokia teisė susijusi su šias sąlygas patvirtinančių aplinkybių įrodinėjimu.

MAĮ 67 str. 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67str. 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-622/2013, 2014-06-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1379/2014).

Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad atsakovas atliko išsamų paskolų davėjų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų, kurie tvirtina, kad pareiškėjui paskolas suteikę asmenys negalėjo disponuoti tokio didžio piniginėmis lėšomis, kurios nurodytos paskolų sutartyse. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo teiginiai, kuriais grindžiamas priimtų sprendimų neteisėtumas kaip tai, kad mokesčių administratorius neištyrė visų aplinkybių, o išvadas padarė tik apibendrintai, tai, kad paskolų suteikimo realiai įrodyti nėra galimybės, nes tokie faktai yra neviešinami, be to, pareiškėjui net nepatogu klausti iš kur pas asmenys yra tiek piniginių lėšų, vertintini kritiškai ir tik kaip pareiškėjo gynybinė pozicija. Pažymėtina, kad ginčo situacija, įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių prasme, lemia, kad šiuo atveju pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, t. y. pateikti papildomus tiesioginius ir/ar netiesioginius įrodymus, kurie patvirtintų teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas pagal aptartas paskolų sutartis realiai gavo tiek lėšų. Tuo tarpu tokių įrodymų nebuvimas įrodymų vertinimo prasme reiškia, kad pareiškėjas savo teiginių pagrįstumo neįrodė, o tuo pačiu ir nepaneigė mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų, bei jų pagrindu padarytų išvadų apie tai, jog pareiškėjas pagal aptariamas paskolų sutartis realiai iš minėtų asmenų piniginių lėšų negavo.

Apibendrinant darytina išvada, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinka pakankamai duomenų, pagrindžiančių papildomų mokesčių apskaičiavimą pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pagal 2010-2013 m. sudarytas paskolos sutartis, jose (sutartyse) nurodomų lėšų iš sutartyse nurodytų asmenų gauti negalėjo, todėl pagrįstai išlaidų suma, viršijusi pareiškėjo pajamas buvo pripažinta pareiškėjo gautomis ir nedeklaruotomis pajamomis, nuo kurių turi būti sumokėtas GPM, GPM bauda ir delspinigiai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015-04-20 sprendimą Nr. 68-71, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015-02-12 sprendimą Nr. (3)FR0682-110 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2015-08-11 sprendimą Nr. S-141(7-111/2015) skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjos H. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą