Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aleno Piesliako, teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Gintaro Dzedulionio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. B. atstovo advokato Justo Sankaičio apeliacinį skundą, civilinių atsakovų UAB „P“ ir UAB „PS“ atstovo advokato Valdo Pumpučio apeliacinį skundą, nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Eugenijaus Markevičiaus apeliacinį skundą dėl 2017 m. balandžio 13 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo V. Z. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį ir jam paskirta 45 MGL (1694,70 eurų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatomis paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. Z. paskirta galutinė bausmė 30 MGL (1129,80 eurų) bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu V. Z. skirta baudžiamojo poveikio priemonė ir uždrausta 1 metus naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones. Nukentėjusiojo J. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš civilinio atsakovo UAB „P“ priteista 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti, likusioje dalyje ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Nukentėjusiojo J. B. atstovo apeliacinio skundo argumentai

Civilinių atsakovų UAB „PS“ ir UAB „P“ atstovo apeliacinio skundo argumentai

Nuteistojo V. Z. gynėjo apeliacinio skundo argumentai

Nuteistojo gynėjo atsiliepimo į nukentėjusiojo atstovo apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nukentėjusiojo J. B. atstovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, civilinių atsakovų UAB „PS“ ir UAB „P“ atstovo ir nuteistojo V. Z. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliaciniuose skunduose nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir jų juridinė kvalifikacija neginčijama. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų nagrinėjimo apeliaciniame procese bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose neišeidama už apeliacinių skundų ribų.Dėl padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybės pagal CK 6.270 straipsnį.Civilinių atsakovų UAB „P“ ir UAB „PS“ atstovų ir nuteistojo V. Z. gynėjo skunduose pateikiami analogiški motyvai, kad už nukentėjusiajam J. B. eismo įvykio metu padarytą neturtinę žalą yra asmeniškai atsakingas V. Z.. Tokia pozicija argumentuojama aplinkybe, jog V. Z. automobilį vairavo ne darbo metu, o iš darbo automobiliu važiuodamas namo, ir nevykdė jokių darbinių funkcijų. BPK 113 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tokiu atveju, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Dažnoje baudžiamojoje byloje teismai susiduria su civilinės teisės klausimais, ypač dėl žalos atlyginimo, kurių sprendimo baudžiamojo proceso kodeksas nenumato. Civilinius teisinius santykius reglamentuoja civilinis kodeksas, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad baudžiamojoje byloje sprendžiant civilinius teisinius santykius taikomos ne tik civilinio proceso, bet ir civilinės teisės nuostatos. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamieji įstatymai nereglamentuoja civilinės atsakomybės padarytą žalą, nagrinėjamoje byloje taikytinos atitinkamos CK normos. Civilinę atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą reglamentuoja CK 6.270 straipsnis. Pagal šio straipsnio nuostatas didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą privalo atlyginti šio šaltinio valdytojas. Valdytojo atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą atsiranda be kaltės. Lietuvos teismų praktikoje panašiu į nagrinėjamą atveju, kai darbuotojas darbdaviui priklausančiu automobiliu ne darbo metu padarė žalos tretiesiems asmenims, nurodoma, kad sutrikdžius nukentėjusiojo sveikatą darbdaviui priklausančiu automobiliu už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą nukentėjusiajam privalo atlyginti įmonė. Darbdavio atsakomybę pašalintų tik nenugalima jėga ar nukentėjusiojo asmens tyčia ar didelis neatsargumas, o nenustačius tokių aplinkybių didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybė išlieka. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nevertino, ar darbuotojas vairuodamas darbdavio automobilį padarė žalos darbo ar nedarbo metu, nes atsakomybė pagal CK 6.270 straipsnį visada priskiriama padidinto pavojaus šaltinio valdytojui. Taigi, atvejais, kai transporto priemonės valdytojas yra darbdavys, už padidinto pavojaus šaltiniu padarytą žalą tretiesiems asmenims atsako būtent jis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog likusią žalos dalį privalo atlyginti už žalą atsakinga UAB „P“, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas. CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Tokiu atveju už padarytą žalą atsako asmuo ar asmenys, neteisėtai užvaldę didesnio pavojaus šaltinį. Byloje nėra duomenų, kad V. Z. automobilį butų naudojęs prieš UAB „P“ valią ar be jos žinios. Iš byloje esančio UAB „P“ rašto dėl informacijos suteikimo matyti, jog V. Z. automobilis buvo perduotas bendrovės vadovybės nurodymu. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog V. Z. buvusios darbovietės direktorius R. Z. yra nuteistojo dėdė, o automobilį išnuomojusios UAB „PS“ direktorė ir vienintelė akcininkė D. Z. yra nuteistojo motina. Įmonių vadovai su nuteistuoju yra susiję šeiminiais ryšiais. Pagal sutartį automobilis V. Z. buvo perduotas tiek darbiniams, tiek asmeniniams reikalams. D. Z. įmonėje dirbo staklininku ir teismas labai abejoja, kad įmonėje dar kuris nors staklininkas, be įmonės savininkų giminaičio D. Z. turėjo įmonės skirtą automobilį. Tai rodo, kad V. Z. automobilis buvo perduotas tiek kaip šeimos nariui, tiek kaip darbuotojui ir jį V. Z. naudojo tiek darbiniams, tiek asmeniniams reikalams su įmonės žinia ir pritarimu. UAB „P“ skunde nurodytas argumentas, jog vykimas į darbą ir iš jo nėra įtraukiamas į darbo lako struktūrą, o D. Z. automobiliu važiavus ne darbo metu ir įmonė nėra atsakinga už padarytą žalą, nėra teisingas. Apeliantas prašo šioje situacijoje taikyti CK 2.264 straipsnio nuostatą, tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pritaikė CK 6.270 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias atsakomybę už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą. Taikant šias nuostatas nėra svarbu, ar žalą padaręs asmuo vyko darbo reikalais, ar asmeniniais, tokių sąlygų CK 6. 270 straipsnyje nėra. Nagrinėjamu atveju byloje nėra CK 2.270 straipsnyje numatytų sąlygų, kurios pašalintų UAB „P“ kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Be to, transporto priemonės nuomos sutartyje, sudarytoje tarp UAB „PS“ ir UAB „P“, 5 punkte nurodyta, kad pažeidus įstatymus ar sutartį nuomininkas (šiuo atveju UAB „P“) prisiima visą su šiuo pažeidimu susijusią administracinę, baudžiamąją ir civilinę atsakomybę, taip pat atsiradusią žalą padarytą tretiesiems asmenims ir/arba trečiųjų asmenų padarytą žalą su nuomojamu automobiliu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, jog civilinio atsakovo atstovo ir nuteistojo gynėjo apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, o pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino visas aplinkybes ir pagrįstai pripažino, jog likusią neturtinės žalos dalį, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, privalo atlyginti už žalą atsakingas asmuo – UAB „P“.

Dėl neturtinės žalos dydžio. Civilinio atsakovo UAB „P“ atstovo ir nukentėjusiojo atstovo apeliaciniuose skunduose ginčijamas civilinio ieškinio dydis. Nukentėjusiojo atstovas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino teismų praktiką, nes dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo panašiose civilinėse bylose visiškai neatsižvelgė į pasikeitusius ekonominius šalies rodiklius, taip pat neįvertino materialiai atsakingo civilinio atsakovo turtinės padėties bei nuteistojo nenuoširdaus gailėjimosi. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai visa apimtimi negali būti pritaikomas, nes pinigais neturtinės žalos tiksliai įvertinti neįmanoma; įstatymai nenustato priteistinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, tačiau siekiama kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizinę skriaudą, vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, t. y. žalos dydį ir jos pasekmes, ją padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat atsižvelgiama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, be to, į teismų praktiką panašiose bylose. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo vertinti ne tik įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį.Apylinkės teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį nukentėjusiajam, atsižvelgė į nusikalstama veika sukeltas pasekmes, asmens patirtų praradimų dydį, sužalojimų pobūdį, patirtus išgyvenimus, nukentėjusiojo senyvą amžių, gydymosi trukmę ir liekamuosius reiškinius sveikatai, jų įtaką tolesniam žmogaus gyvenimui, darbinei veiklai. Taip pat įvertino jau išmokėtos neturtinės žalos dydį (5000 eurų išmokėjo draudimo bendrovė ir 2000 eurų sumokėjo nuteistasis), panašaus pobūdžio Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose neturtinei žalai atlyginti priteisiamų sumų vidurkį (14 500 eurų), turtinės žalos dydį, kurią atlygino draudimo įmonė (1663,59 eurų). Dėl nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde pažymėtų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas neįvertino nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, apeliacinės instancijos teismas pasisako papildomai. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog materialiai atsakingo civilinio atsakovo UAB „P“ finansinė padėtis yra gera. Įmonė neturi įsiskolinimų Sodrai, jos balanso ir pelno ataskaitose nurodyta, jog įmonė dirba pelningai, nes 2013 m. grynasis pelnas sudarė 255 000 Lt, o 2014 – 534 000 Lt. Teisėjų kolegija sutinka, jog į ekonominius valstybės rodiklius būtina atsižvelgti tam, kad priteisiamos neturtinės žalos dydis atspindėtų socialinį kontekstą ir nebūtų socialiai neteisingas. Teismas pripažįsta, kad ekonominė padėtis valstybėje gali būti neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Tikslus valstybės ekonominės padėties ir nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos padarinių santykis yra vertinamasis ir sąlyginis kriterijus, neturintis konkretaus dydžio ar išraiškos. Nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į teismų praktiką šios kategorijos bylose priteisiant neturtinės žalos dydžius. Pirmosios instancijos teismas analizavo įvairių laikotarpių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nuo 2008 metų iki 2017 metų. Siekdama objektyviau įvertinti teismų praktiką ir valstybės ekonominės padėties įtaką neturtinės žalos dydžiui, kolegija apžvelgė pastarųjų metų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nagrinėtose panašaus pobūdžio byloje (eismo įvykio metu sunkiai sutrikdoma žmogaus sveikata) ir jose priteisiamą neturtinės žalos dydį. Kasacinėje byloje Nr. 2K-155-511/2017 priteista 12 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo, kasacinėje byloje Nr. 2K-94-696/2017 priteista 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, kasacinėje byloje Nr. 2K-25-489/2017 teismas konstatavo, jog neturtinės žalos atlyginimo dydis pagrįstai sumažintas nuo 30 000 eurų iki 5 000 eurų, kasacinėje byloje Nr. 2K-154-699/2016 nukentėjusysis neteko 60 proc. darbingumo, o po to, kai jį ištiko insultas, neteko 80 proc. darbingumo, buvo ruošiamasi kreiptis dėl jo pripažinimo neveiksniu, vertinant minimalias jo pasveikimo galimybes, todėl pirmosios instancijos tenkintą nukentėjusiojo civilinį ieškinį 28 962 eurų sumai, kasacinis teismas paliko nepakeistą. Taigi vadovaujantis aktualiausia teismų praktika lyginant šiuos sprendimus su pirmosios instancijos teismo pateiktais ankstyvesniais kasacinio teismo sprendimais ir šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis matyti, jog nepaisant pasikeitusių ekonominių gyvenimo sąlygų šalyje, panašiose situacijose priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydis iš esmės nepasikeitė. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl sveikatos sužalojimo priteistinos neturtinės žalos dydžio nustatymo bylose suvienodinti teismų praktikos priteistinos neturtinės žalos dydžio prasme neįmanoma, nes kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti visumą, o individualioje byloje šie kriterijai, jų reikšmė ir tarpusavio santykis gali skirtis. Vertinant nuteistojo V. Z. nuoširdumą svarbu, kad jis asmeniškai sumokėjo 2000 eurų neturtinės žalos atlyginimo ir tai atskleidžia, jog nuteistasis suvokia savo veiksmų padarinius bei nori kuo greičiau juos ištaisyti ar bent sušvelninti pagerindamas nukentėjusiojo padėtį. Nors apeliantas nurodė papildomus kriterijus, į kuriuos turėtų būti atsižvelgta nustatant neturtinės žalos dydį ir kolegija juos apsvarstė, tačiau šie papildomi motyvai nelemia priteistos neturtinės žalos didinimo. Pirmosios instancijos teismo iš UAB „P“ papildomai priteistas 5000 eurų (viso priteista 12 000 eurų neturtinės žalos) neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankamas ir adekvatus nagrinėjamos bylos kontekste. Priteisiant tokio dydžio neturtinę žalą pirmosios instancijos teismas CK 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė. UAB „P“ atstovas nesutikdamas su paskirtos neturtinės žalos atlyginimo dydžiu pabrėžė, kad priteista neturtinės žalos suma turi būti mažinama bei nurodė kasacines nutartis, kuriose panašiomis aplinkybėmis buvo priteisiama 5800-8700 neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto teigimu didesnė neturtinė žala priteisiama bylose, kuriose konstatuojamos visam likusiam nukentėjusiojo gyvenimui liekančios pasekmės, o nagrinėjamoje byloje nėra pateikta jokių specialisto išvadų, kurios leistų teigti, kad nukentėjusiojo sveikatos būklė po gydymo kurso nebus atstatyta iki buvusios. J. B. yra vyresnio amžiaus (81 metai), jo patirtus sužalojimus specialistė įvertino kaip sunkaus masto sveikatos sutrikdymą, po įvykio nukentėjusysis vis dar kenčia fizinį skausmą, jo gydymas nėra baigtas ir nėra aišku, ar kada nors bus baigtas, nukentėjusiojo sveikata nėra atsistačiusi į prieš avariją buvusią būklę. Taigi, įvertinus šias ir prieš tai aptartas aplinkybes teisėjų kolegija UAB „P“ atstovo skundo dalį dėl civilinio ieškinio dydžio sumažinimo laiko nepagrįstu. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo.Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pagal teismų praktiką uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja KET ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs KET ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. Apelianto manymu pirmosios instancijos teismas skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę turėjo įvertinti šias aplinkybes. BK 68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų – teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Jokių papildomų imperatyvių sąlygų įstatyme nėra. V. Z. nusikaltimą padarė naudodamasis teise vairuoti kelių transporto priemones, todėl nėra pagrindo išvadai, kad skirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę teismas įstatymą pritaikė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas pagrindė šios baudžiamojo poveikio priemonės prevencinį būtinumą. Teismas atsižvelgė į tai, kad V. Z. buvo baustas administracine tvarka – 2015 m. lapkričio 1 d. viršijo leistiną 50 km/h greitį daugiau nei 50 km/h, o veikos padarymo metu baustumas nebuvo išnykęs. Nuteistąjį charakterizuojanti informacija parodo, jog V. Z. nėra drausmingas vairuotojas, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog baudžiamojo poveikio priemonė V. Z. paskirta pagrįstai. Nuteistojo gynėjas skunde taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę neatsižvelgė į tai, kad apeliantas yra jauno amžiaus, neteistas, įvykio metu buvo blaivus, pripažino kaltę ir labai gailisi. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas atsižvelgė parinkdamas V. Z. bausmės rūšį ir dydį. Nauja nuteistojo darbo vieta niekaip neįtakoja sprendimo netaikyti jam baudžiamojo poveikio priemonės. Apeliantas nenurodė, kokią reiškę šios aplinkybės turi baudžiamojo poveikio priemonės skyrimui, todėl šis nuteistojo gynėjo skundo argumentas nepagrįstas.Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kai teismas nustatęs, jog V. Z. atitinka visas formalias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas, vis tiek atsisakė taikyti laidavimą. Teismas vertino po įvykio kilusias pasekmes, nuteistojo elgesį, ankstesnį baustumą už KET pažeidimus ir pagrįstai konstatavo, jog V. Z. nebuvo visiškai nuoširdus. BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu nustatomos visos šios sąlygos: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Sprendžiant šį klausimą turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.Teismas aiškiai ir išsamiai išdėstė atsisakymo atleisti V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kriterijus, tinkamai įvertino, jog V. Z. atitinka formalias atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas. Teismo priimto sprendimo motyvai išdėstyti aptarus kiekvieną iš teisinių kriterijų, reikšmingų taikant BK 40 straipsnio nuostatas, yra aiškūs ir įtikinantys, pagrįsti nuodugnia teisiškai reikšmingų aplinkybių analize, aprėpiančia visumą duomenų, apibūdinančių kaltinamąjį, jo padarytą veiką, kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl to, kas padaryta, taip pat dėl laiduotojo patikimumo ir jo galimybių daryti teigiamą įtaką kaltininkui visapusišku įvertinimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog nuteistasis po įvykio nebuvo išlipęs iš automobilio, neapžiūrėjo įvykio vietos, o tai rodo, jog buvo neatidus ir nerūpestingas. V. Z. prisipažino, jog pajuto smūgį, bet nematė ką kliudė, todėl kritiškai vertintinas nuteistojo poelgis, kai žinodamas, jog kažką kliudė vis tiek pasišalino iš įvykio vietos ir jei ne liudytojo R. V. veiksmai galimai būtų pasišalinęs iš įvykio vietos, negrįžęs ir nenustatytas. Atsisakydamas taikyti laidavimą pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo sukeltas pasekmes, į tai, kad nagrinėjamo įvykio metu V. Z. turėjo galiojančią administracinę nuobaudą už greičio viršijimą, kuris yra šiurkštus KET pažeidimas. Apylinkės teismas kritiškai vertino nuteistojo nenuoširdumą dėl įvykio priežasties. ir nustatė, jog atleidus V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nebūtų įgyvendinti baudžiamosios politikos prevencijos tikslai, kuriais siekiama atgrasinti ne tik nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui bei labai kritiškai vertina nuteistojo poziciją dėl įvykio metu prarastos sąmonės. Kolegija abejoja, kad jauno amžiaus sveikatos problemų neturintis nuteistasis galėjo be jokios aiškios priežasties prarasti sąmonę, lenktame kelio ruože nenuvažiuoti nuo kelio ir atgauti sąmonę iš karto po nukentėjusiojo partrenkimo. Byloje nėra jokių medicininių duomenų patvirtinančių jo galimas sveikatos problemas dėl kurių nuteistasis galėjo laikinai prarasti sąmonę. Trumpalaikis, vienkartinio pobūdžio sąmonės praradimas nulėmęs nelaimingą atsitikimą galimai yra nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija. Kolegijos nuomone, nuteistojo neatidumo priežastimi galėjo būti jo nuovargis, miego trūkumas, dėmesio nukreipimas nuo kelio į telefoną ar kur kitur, ar panašios priežastys. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas esmines sąlygas ir papildomus kriterijus bei priėmė teisingą sprendimą atsisakydamas atleisti V. Z. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.Dėl procesinių palūkanų.Nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde nurod ė, kad pirmosios instancijos teismo atsisakymas priteisti nukentėjusiajam 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo pirmosios instancijos teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje iki teismo nuosprendžio visiško įvykdymo yra nepagrįstas ir neatitinka formuojamos teismų praktikos. Skunde remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kurioje nurodoma, kad išieškomos tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo argumentu. Kaip jau minėta, baudžiamojoje teisenoje civiliniai teisiniai santykiai įstatymiškai nereglamentuoti, o baudžiamojoje byloje sprendžiant civilinių teisinių santykių klausimus naudojamasi civilinės teisenos normomis. Civilinio ieškinio paduodamo dėl nusikalstama veika padarytos žalos dydžio ypatumas yra tas, kad civilinis ieškovas gali pasirinkti, kokia teisena jis nori pasinaudoti, civilinis ieškovas gali paduoti civilinį ieškinį tiek baudžiamojoje byloje, tiek pradėdamas atskirą civilinę bylą. Tokiu atveju abiejuose procesuose turėtų būti naudojamasi tomis pačiomis taisyklėmis, negali būti tokios situacijos, kad civilinis ieškinys dėl tais pat veiksmais padarytos žalos baudžiamojoje byloje būtų sprendžiamas naudojantis vienomis taisyklėmis, o civilinėje byloje naudojantis kitomis taisyklėmis. Kadangi, kaip minėta, baudžiamoji teisena nereglamentuoja civilinių teisinių santykių, vadovaujantis BPK 113 straipsnio 2 dalimi ir teismų praktika, baudžiamajame procese sprendžiant civilinius teisinius klausimus naudojamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nagrinėjant bylą dėl neturtinės žalos atlyginimo už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą civilinio proceso tvarka ši nuostata neabejotinai būtų pritaikyta ir palūkanos būtų priteistos, todėl nėra jokio motyvo baudžiamojo proceso tvarka šių palūkanų nepriteisti ir panaudoti šių būdo skolininkui skatinti įvykdyti savo prievolės. Lietuvos teismų praktiką numato tokią galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-4-699/2015). Bylos iškėlimo teisme momentas šioje situacijoje yra teisme gautos bylos perdavimo nagrinėti teisiamajame posėdyje BPK 233 straipsnio tvarka laikas. Dėl šių argumentų civilinio ieškovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir iš civilinio atsakovo priteisiamos 5 procentų palūkanos nukentėjusiajam J. B. nuo bylos perdavimo į teisiamąjį posėdį iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu kolegija

nutaria:

nuteistojo V. Z. gynėjo E. Markevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Civilinių atsakovų UAB „PS“ ir UAB „P“ atstovo V. Pumpučio apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo J. B. atstovo J. Sankaičio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti 2017 m. balandžio 13 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Priteisti nukentėjusiajam J. B. iš civilinio atsakovo UAB „P“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą atlyginti 5 000 eurų neturtinę žalą, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.