Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 15 000 Eur neturtinę žalą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpis dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nuo 2014 m. vasario 19 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Pareiškėjas prašė netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino skunde minimoms aplinkybėms, kaip pažeidimams, kurie buvo tęstinio pobūdžio, nes tęsėsi nenutrūkstamai bei kiekvieną savaitę atsinaujindavo.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad jam kalint Lukiškių TI-K penkerius metus buvo vykdoma nuteistųjų pozityvaus užimtumo vykdymo programa, kurios metu grupė nuteistųjų periodiškai, 2–3 kartus per savaitę buvo išvedama į ankštą patalpą I gyvenamojo korpuso I korpusinį skyrių (4 aukšte, šalia gyvenamosios kameros Nr. 100) (toliau – ir Patalpa) apie 1 val. 30 min. trukmės laikotarpiui pabendrauti tarpusavyje (kitokia veikla Patalpoje nevyko ir Lukiškių TI-K administracijos nebuvo siūloma). Manė, kad Patalpoje jis buvo laikomas netinkamomis, žmogaus orumą žeminančiomis, teisės aktų reikalavimų neatitinkančios sąlygomis, nes: ji buvo įrengta po laiptais, vedančiais į palėpę; ploto buvo mažai, vos 9 kv. m arba dar mažiau 5–6 asmenims, kadangi nemažą ploto dalį užimdavo laiptai, pastogė bei stalas su dideliais suolais; joje nebuvo ventiliacijos ir langų, todėl negalėjo patekti nei natūrali šviesa, nei oras; Patalpoje nebuvo sanitarinio mazgo, vandens tiekimo sistemos, šildymo įrangos; buvo prastas dirbtinis apšvietimas; nebuvo prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų; buvo purvina ir primėtyta nuorūkų; patalpų niekas netvarkydavo, joje buvo nemalonus kvapas. Pažymėjo, kad Patalpoje būnant daug kartų buvo iškilę problemų dėl neįrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, kai norėdavo pasinaudoti sanitariniu mazgu, kilus konfliktinėms situacijoms, kilus sveikatos sutrikimams. Kadangi teisės aktai įpareigoja įkalinimo įstaigas įrengti tokias iškvietimo sistemas tik šių įstaigų gyvenamosiose kamerose, o kitose patalpose tokios iškvietimo sistemos įrengimas yra paliekamas įkalinimo įstaigos administracijai, pareiškėjas manė, kad tokia atsakovo teisė nėra absoliuti.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Europos kalinimo taisyklių 18.2 punktą c dalį (Europos Ministrų komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R(2006/2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“) visose vietose, kuriose nuteistieji gyvena, dirba ar susirenka, turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų nuteistiesiems nedelsiant susisiekti su personalu. Nors privalomi iškvietimo mygtukai yra numatyti gyvenamosiose patalpose, tačiau kai kuriose patalpose buvo įrengti – pvz., pasivaikščiojimo kiemeliuose. Teigė, kad atsakovo veiksmai neįrengti tokios sistemos, kai nuteistieji patalpoje buvo nuolat laikomi per savaitę kelis kartus ne mažiau nei 1 val. ar 1 val. 30 min., ir kai pareiškėjas negalėjo išsikviesti pareigūnų esant būtinybei, nesuderinami su gero viešojo administravimo principais, pagarba žmogaus teisėms, taip pat buvo priešingi teisei. Atsakovas turėjo pareigą įrengti prižiūrėtojų iškvietimo sistemą minėtoje patalpoje, kurios nevykdė.