- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-03-09
- Bylos Nr.
- 2A-103-260/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis (pirm.), Antanas Burdulis, Arvydas Žibas
- Ieškovas
- R. K.
- Atsakovas
- S. K. J.
- Trečiasis asmuo
- R. K.
- Advokatai
- Jurgita Judickienė, Virginija Limantienė
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.11.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovui R. K. , ieškovo atstovams advokatei Jurgitai Judickienei ir M. T. , atsakovui S. K. J., jo atstovei advokatei Virginijai Limantienei, trečiajam asmeniui R. K.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr.2-0068-358/2006 pagal ieškovo R. K. ieškinį atsakovui S. K. J. dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, tretysis asmuo R. K. , ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškiniu (b.l. 1-2) prašė pripažinti galiojančiu pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp pardavėjo S. K. J. ir pirkėjo R. K. dėl 41/100 gyvenamojo namo dalių ir 36 arų priesodybinio sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) namo unikalus Nr.(duomenys neskelbtini); prašė priteisti iš pirkėjo R. K. pardavėjui S. K. J. 8000 Lt, taip pat priteisti jam iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog 2002-10-08 su atsakovu pasirašė avansinę sutartį, pagal kurią susitarė pirkti iš atsakovo namo ir žemės sklypo dalį už 14000 Lt. Atsakovui buvo sumokėtas 6000 Lt avansas. Siekiant įvykdyti pirkimo-pardavimo sandorį, atsakovas 2005-03-23 surašė ieškovui įgaliojimą, prašydamas užbaigti sutvarkyti nekilnojamojo turto dokumentus. 2005-09-23 Kauno miesto 6-jame notarų biure buvo gautas atsakovo raštas, kuriuo jis atsisakė parduoti turtą ir reikalavo, jog ieškovas išsikeltų iš jam priklausančios namo dalies. Ieškovas mano, jog šalys faktiškai įvykdė sandorį, tačiau jis negalioja, nes įstatymo nustatyta tvarka nepatvirtintas notaro. Kadangi atsakovas atsisako sudaryti ir notariškai patvirtinti pirkimo-pardavimo sutartį, sandoris pripažintinas galiojančiu teismo.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovas prašė naudotis namo dalimi, bei pasiūlė už naudojimąsi 6000 Lt. Raštelyje atsakovas pasirašė, jog gavo pinigus, pasiūlymo parduoti dalį savo namo (duomenys neskelbtini) ieškovui nėra niekada teikęs.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno rajono apylinkės teismas 2006 m. spalio 23 d. sprendimu (b.l.122-126) ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė nekilnojamojo daikto perdavimo valdyti pagal specialiojoje CK 6.398 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus dėl nekilnojamojo daikto perdavimo pirkėjui ir šio veiksmo įforminimo. 2005-03-23 įgaliojimas patvirtino, jog atsakovas leido ieškovui pastatais naudotis ir valdyti, tačiau kaip valdytojo teisių į daiktą atsakovas neatsisakė. Todėl teismas laikė, jog tarp šalių 2002-10-08 sudaryta sutartis negali būti laikoma pirkimo-pardavimo sutartimi. Teismas atmetė atsakovo argumentus, jog pasirašyta sutartis buvo paskolos sutartis, kaip neįrodytus. Teismas šalių sudarytą sutartį pripažino preliminariąja sutartimi.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu (b.l.128-139) ieškovas prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2006-10-23 sprendimą ir pripažinti namo dalies (duomenys neskelbtini), ir 36 arų priesodybinio sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą 2002-10-08 tarp R. K. ir S. K. J., galiojančia; įpareigoti atsakovą atlikti visus veiksmus, būtinus nuosavybės teisės į 2002-10-08 sutartimi perleistą sklypą atkūrimui, arba suteikti tam reikalingus įgaliojimus pirkėjui R. K. , priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Apelianto nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai kvalifikuodamas tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius bei taikydamas teisės normas, priėjo išvados, kad buvo sudaryta ne pirkimo-pardavimo, o preliminarioji sutartis. Apelianto nuomone, sutartis turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo-pardavimo. Sutarties tekste aiškiai nurodoma, kad atsakovui mokama 14000 Lt suma už namo dalį ir 36 arų priesodybinį sklypą. Tokios sąlygos atitinka būtent pirkimo - pardavimo sutarties esmę. Reikalavimas, jog nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis būtų sudaryta notarine forma, šioje byloje netaikomas, kadangi būtent formos trūkumą ieškinyje prašoma pašalinti CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Sutartyje, kaip ir reikalauja CK 6.394 straipsnis, buvo aptartos teisės ir į žemės sklypą, kurį užima perkama namo dalis: joje nurodoma, kad parduodama namo dalis (duomenys neskelbtini), ir 36 arai priesodybinio sklypo. Laikytinas išpildytu reikalavimas pakankamai aiškiai apibrėžti sutarties dalyką. Sutartyje nurodyta nekilnojamojo daikto buvimo vieta. Sutarties dalykas visiškai aiškiai apibrėžtas, kadangi atsakovui priklausė tik vieno namo dalis (duomenys neskelbtini), kito nekilnojamojo turto šioje vietovėje atsakovas neturėjo. Tuo metu aiškiau apibrėžti sutarties dalyko nebuvo galimybės, kadangi dar nebuvo atlikti kadastriniai sklypo matavimai, jam nebuvo suteiktas unikalus numeris, faktiškai buvo žinomas tik jo dydis ir buvimo vieta. Sudarant sutartis, kurioms būtinas notarinis patvirtinimas, praktikoje šalys, neturinčios teisinio išsilavinimo, paprastai tik nurodo esmines sutarties sąlygas notarui, o patį sutarties tekstą rengia notaras. Esminė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčių sąlyga yra parduodamo daikto kaina, kuri sutartyje buvo aiškiai nurodyta – 14000 Lt, sumokant 6000 Lt avansą sutarties sudarymo metu. Visos nurodytos sutarties sąlygos patvirtina faktą, jog 2002-10-08 sutartis turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo-pardavimo sutartis. Tikrąją šalių valią sudaryti būtent pirkimo-pardavimo sutartį patvirtina sekančios aplinkybės. Po sutarties sudarymo ieškovas įsigytą daiktą valdė ir naudojo kaip savą, juo rūpinosi ir į jį investavo. Po sutarties sudarymo atsakovas perdavė namo dalies raktus, o ieškovas su šeima pradėjo tvarkyti visą sodybą, neišskirdamas atsakovo dalies. Ieškovas savo lėšomis perdengė atsakovo dalies stogą, jį nudažė, sutvarkė elektros įvadą, įvedė kanalizaciją ir vandentiekį, ieškovas savo lėšomis draudė visą namą. Atsakovo valią parduoti jam priklausančią namo dalį ir priesodybinį sklypą teismo proceso metu patvirtino liudytojai. Visi liudytojų parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, proceso metu nesikeitė. Paties atsakovo nurodomos aplinkybės ir paaiškinimai yra prieštaringi, nenuoseklūs, dauguma jų nepagrįsti jokiais įrodymais. Atsakovas bylos eigoje ėmė ginčyti net patį pasirašymo sutartyje faktą, tačiau atsakovo prašymu paskirta rašysenos ekspertizė patvirtino, jog sutartyje pasirašė būtent atsakovas. Vėliau atsakovas jau pripažino, kad raštelį jis pasirašė. Tikrasis atsakovo motyvas, dėl kurio jis panoro atsisakyti 2002-10-08 pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos laisva valia, buvo rinkos kainų pasikeitimas ir siekis pasipelnyti. 2002-10-08 sutartis buvo iš dalies įvykdyta tiek pirkėjo, tiek ir pardavėjo. Pirkėjas iš dalies sumokėjo prekės kainą, o pardavėjas (atsakovas) po sutarties sudarymo perdavė namo raktus, atvykdavo pasirašyti ant reikiamų dokumentų, vėliau išdavė reikiamą įgaliojimą. Jokios bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad sutarties šalys siekė pirkimo - pardavimo sutartį sudaryti ateityje. Sutartis ne tik buvo sudaryta 2002-10-08, bet ir pradėta vykdyti, iš dalies įvykdyta. Tai, jog pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu daiktas teisiškai dar neegzistuoja ar pardavėjas tuo metu dar neturi teisės jo perleisti, anaiptol nereiškia, kad pirkimo-pardavimo sutartis negali būti sudaryta ar yra negaliojanti. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad „pagal savo tipą pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė, dvišalė, atlygintinė. Konsensualinio sandorio atveju sandoris laikomas sudarytu nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento, o valios pareiškimas fiksuojamas sandorį sudarant notarine forma." Faktą, kad parduodamas gali būti pardavėjo neturimas, tinkamai nesuformuotas ar neįregistruotas daiktas, patvirtina ir teismų praktika pripažįstant sandorius galiojančiais pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi LAT 2000-02-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000, kurios faktai iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktų. Pastarojoje byloje LAT šalių sudarytą sutartį preliminariąja pripažino ne todėl, kad sutarties sudarymo metu dar nebuvo sutarties dalyko (miško sklypas, esantis sutarties dalyku, dar nebuvo atskirtas iš bendrosios nuosavybės), o todėl, kad pagal bylos faktus šalių valia sudarant susitarimą buvo nukreipta sukurti sutartinius santykius ateityje. Tokią šalių valią sudaryti ne pirkimo - pardavimo sutartį, o preliminariąją sutartį nulėmė tas faktas, kad šalys tiksliai negalėjo apibrėžti sutarties dalyko. Taigi, dalyko nebuvimas nulėmė ne sutarties kvalifikavimą kaip preliminariosios, o tik šalių valią sudaryti preliminariąją sutartį (o ne pirkimo -pardavimo). Šalių valia, savo ruožtu, lėmė sutarties kvalifikavimą kaip preliminariosios, kadangi sutartys turi būti aiškinamos pagal tikrąją šalių valią. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „avansas gali atlikti ir įrodomąją funkciją tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje", todėl 2002-10-08 sutartyje nurodytas 6000 Lt avansas teismui netrukdė ją laikyti preliminariąja. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra visiškai nepagrįstos. Kadangi avansas visuomet atlieka mokamąją funkciją ir nuo rankpinigių faktiškai skiriasi tik tuo, kad neatlieka užtikrinimo funkcijos, avansas negalimas preliminariosios sutarties atveju. Jei tam tikri mokėjimai pagal preliminariąją sutartį ir yra įvardinti kaip avansas, tikroji tokio mokėjimo prigimtis yra kita, prievolės esmė tokiu atveju neatitinka pavadinimo. Kadangi pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog avansu įvardintas mokėjimas atsakovui šioje byloje atliko kitokią funkciją ir savo esme iš tiesų nebuvo avansas, pats avanso nustatymo faktas 2002-10-08 sutartyje suteikia rimtą pagrindą sutartį laikyti pirkimo-pardavimo, o ne preliminariąja, sutartimi. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nusprendė, kad pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, kadangi parduodamo daikto priėmimas-perdavimas nebuvo įformintas pagal CK 6.398 straipsnio 1 dalies reikalavimus. CK 6.309 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta prezumpcija, kurios taikyti nebūtina, be to - ją galima paneigti. Iš šios normos teksto jokiu būdu neseka, kad pirkimo-pardavimo sutarties dalyko perdavimas yra būtina sutarties sudarymo sąlyga, kadangi pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė. Taip pat būtina aiškiai atskirti du dalykus: įsipareigojimą parduoti daiktą (kuris yra viena iš dviejų CK 6.309 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo sąlygų) ir daikto pardavimą, kai ateityje, įvykdžius tam tikras sąlygas (daiktą suformavus, įregistravus, įsigijus ir pan.), įsipareigojama įforminti sutartį notariškai. Konsensualinės sutarties sudarymas ir daikto perdavimas pagal tokią sutartį yra du atskiri juridiniai faktai, kurie gali įvykti tiek vienu metu, tiek ir atskirai. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog daikto perdavimas nebuvo įformintas CK nustatyta tvarka, nepagrįstai nusprendė, jog pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 155-160) atsakovas S. K. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno rajono apylinkės teismo 2006-10-23 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Dėl faktinių apeliacinio skundo aplinkybių atsakovas nurodo, kad ieškovas tvarkėsi tik jo motinos B. K. namo dalyje, 1999 įvedė elektrą. Raktai ieškovui buvo duodami tik tam, kad atsakovo namo dalyje galėtų apsigyventi ieškovo giminaitis N. M. . Nuomonės dėl turimos sodybos perleidimo atsakovas niekam nėra sakęs. Atsakovas kategoriškai neigia, jog ieškovo nurodytiems liudytojams yra sakęs apie sodybos pardavimą ieškovui, kadangi ieškovo minimų liudytojų nėra matęs, juo labiau perdavęs raktus jiems matant. Atsakovas kategoriškai neigia ir liudytojų parodymus apie atsakovo pasisakymą dėl namo pardavimo K. šeimai per sesers B. K. mirties metines. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo įsipareigojimas parduoti savo sodybos dalį nebuvo nustatytas. Įsipareigojimą parduoti paneigia ir rašytinis įrodymas – įgaliojimas, išduotas 2005-03-23 R. K. dėl žemės sklypo nuosavybės tvarkymo ir sklype esančių pastatų naudojimo, bet be teisės parduoti pastatus. Todėl įsipareigojimas be asmens valios negali atsirasti. Vykdant sandorį, savo valią išreiškia ne tik šalis, kuri vykdo, bet ir šalis, kuri priima įvykdymą. Todėl sandorį, įvykdytą tokiu būdu, kad negalima nustatyti kitos šalies neabejotinos valios jį sudaryti ir įvykdyti, nėra pagrindo pripažinti galiojančiu. Rašytiniai įrodymai byloje paneigia ir apelianto motyvus, jog jis tvarkė ir valdė turtą, siekė kuo greičiau veikti, kad būtų pagrindas įteisinti nuosavybę savo (ieškovo) vardu. Po raštelio pasirašymo ieškovas negalėjo tvarkyti dokumentų, kadangi dar buvo gyva jo motina. Motinai mirus (2003-01-30), ieškovas paveldėjimo teisės liudijimą gavo tik 2005-10-11. Kauno rajono žemėtvarkos patvirtintame žemės sklypo plane bei 2004-08-26 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte Nr.69 pasirašė tik atsakovas. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2006-09-18 rašte Nr.S6-1721 nurodė priežastį, kodėl neatkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko V. J. žemę – R. K. nepateikęs sutikimo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu prašė pripažinti galiojančiu 2002-10-08 pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp ieškovo R. K. ir atsakovo S. K. J. dėl 41/100 dalies pardavimo gyvenamojo namo ir 36 arų priesodybinio sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), priteisti iš ieškovo atsakovui 8000 Lt, t.y. galutinį atsiskaitymą už perkamą namą. Pirmosios instancijos teismas 2002-10-08 šalių sudarytą sandorį kvalifikavo kaip preliminarią , o ne kaip pirkimo-pardavimo sutartį. Išvadas teismas pagrindė sekančiais motyvais: iš sutarties turinio matyti, jog šalys pirkimo-pardavimo sutartį sudarys vėliau; nekilnojamas daiktas nebuvo perduotas ieškovui valdyti pagal CK 6.398 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t.y. nebuvo pasirašytas nekilnojamojo daikto priėmimo-perdavimo aktas ar kitoks sutartyje nurodytas dokumentas; 6000 Lt avansas atliko įrodomąją funkciją susitarimui sudaryti ateityje. Apelianto nuomone, sutartis turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo-pardavimo. Sutarties tekste aiškiai nurodoma, kad atsakovui mokama 14000 Lt suma už namo dalį ir 36 arų priesodybinį sklypą. Tokios sąlygos atitinka būtent pirkimo - pardavimo sutarties esmę. Sutartyje pakankamai aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas: nurodyta nekilnojamojo daikto buvimo vieta, sklypo dydis ir gyvenamojo namo dalis. Sutartyje buvo aiškiai nurodyta kaina – 14000 Lt, sumokant 6000 Lt avansą sutarties sudarymo metu. Visos nurodytos sutarties sąlygos patvirtina faktą, jog 2002-10-08 sutartis turi būti kvalifikuojama kaip pirkimo-pardavimo sutartis.
Kai būtina atskirti preliminariąją sutartį nuo pagrindinės, dėl kurios šalys galėjo tartis preliminariojoje sutartyje, lemiamą reikšmę turi susitarimą sudariusių šalių valia. Nustačius, kad išreikšta šalių valia aiškiai rodo jų susitarimą ateityje sudaryti kitą, t.y. pagrindinę sutartį, konstatuotinas ikisutartinių santykių etapas ir preliminariosios sutarties sudarymo faktas. Preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Kilus šalių ginčui, teismas turi nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir pagal juos kvalifikuoti susitarimą teisės taikymo požiūriu: yra tai preliminarioji ar pagrindinė sutartis.Taip, formuodamas teisminę praktiką, yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr.3K-P-382/2006).
Kauno rajono apylinkės teismas 2006-10-23 sprendime nurodė, jog iš sutarties turinio matyti, kad šalių valia buvo pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti vėliau. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. 2002-10-08 sutartyje nurodyta, jog šalys sutarė parduodamo daiktą kainą, t.y. už S. J. priklausančią namo dalį ir 36 arus žemės sklypo sutarė 14000 Lt. Taip pat sutartyje (raštelyje) nurodyta, jog R. K. avansu sumoka 6000 Lt. Sprendžiant dėl konkrečios civilinių santykių dalyvių valia sudarytos sutarties esmės ir teisinės reikšmės svarbiausias šaltinis yra sutarties turinys, ir šiuo byloje nagrinėjamu atveju negalima konstatuoti , jog raštelio turinys leidžia daryti išvadą, kad sutartyje yra aiškiai išreikšta šalių valia sudaryti sutartį ateityje. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje, kvalifikuojant ar tai buvo pirkimo-pardavimo, ar preliminarioji sutartis, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai. Tikrąją šalių valią sudaryti būtent pirkimo-pardavimo sutartį patvirtina ir tokios aplinkybės: po sutarties sudarymo ieškovas įsigytą daiktą valdė ir naudojo kaip savą, pradėjo tvarkyti visą sodybą (b.l.143), atsakovas perdavė namo dalies raktus (b.l. 23, 114); ieškovas savo lėšomis draudė visą namą (b.l.50-52). Atsakovo valią parduoti jam priklausančią namo dalį ir priesodybinį sklypą be pasirašymo raštelyje, namo raktų perdavimo ieškovui teismo proceso metu patvirtino liudytojai. Visi liudytojų A. P. , S. L. S. , D. D. S. ir G. N. ( b.l. 115-117) parodymai nuoseklūs, neprieštaringi, proceso metu nesikeitė. Paties atsakovo nurodomos aplinkybės ir paaiškinimai yra prieštaringi, nenuoseklūs. Atsakovui bylos nagrinėjimo metu skirtingai aiškinant, dėl ko jam ieškovas jam perdavė 6000 Lt, t.y. vienu metu, kad ieškovas sumokėjo už naudojimąsi atsakovui priklausančia namo dalimi, kitu, kad ieškovas paskolino pinigų, kolegijos teisėjų nuomone, nėra pagrindo netikėti ieškovo aiškinimu, atitinkančiu 2002 10 08 raštelio turinį, kad ieškovas iš dalies atsiskaitė už sutartą parduoti turtą. Jau vien ta aplinkybė, kad atsakovas neigė 2002 m. spalio 8 dieną susitaręs ateityje parduoti jam priklausančius gyvenamojo namo dalį su žeme ieškovui,rodo, jog tarp šalių nebuvo bendro susitarimo ateityje sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, kas sutarties neleidžia laikyti preliminariąja, kaip kad ją įvertino pirmosios instancijos teismas.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog 2002-10-08 sutartyje nurodytas 6000 Lt avansas netrukdo sutartį laikyti preliminariąja. Teisėjų kolegija pripažįsta šį apeliacinio skundo argumentą taip pat pagrįstu. Avansas, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, paprastai atlieka mokėjimo funkciją, jis įskaitomas į būsimas įmokas. Iš 2002-10-08 sutarties turinio matyti, jog 6000 Lt avansas buvo sumokėtas sutarties sudarymo metu, nurodant, jog visos namo dalies ir 36 arų žemės sklypo kaina 14000 Lt. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog avansu įvardintas mokėjimas atsakovui šioje byloje atliko kitokią funkciją, o tik nurodė, jog gali atlikti ir įrodomąją funkciją tiek galiojančiam reikalavimui, tiek ir susitarimui sudaryti sutartį ateityje. Be to atsakovas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek paaiškinimuose teigė, jog jis pinigus skolinosi. Pirmosios instancijos teismas gi pripažino, kad atsakovas neįrodė tarp šalių sudarytos paskolos sutarties sudarymo fakto.
Apeliantas savo apeliaciniame skunde pareiškė nuomonę, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad daikto perdavimas nebuvo įformintas CK nustatyta tvarka, nepagrįstai nusprendė, kad nebuvo sudarytas ir pirkimo-pardavimo sandoris. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu byloje atveju pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas, o CK 6.398 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas nekilnojamojo daikto perdavimą ir jo priėmimą įforminti pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo-perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu netaikytinas. CK yra įtvirtintas imperatyvas, jog nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notarinės formos, o formos reikalavimų nesilaikymas sutartį daro negaliojančia. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo ir šis faktas turi būti įformintas CK 6.398 straipsnyje nustatyta tvarka. Vadinasi, sudarius notariškai patvirtintą nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereis nuo perdavimo-priėmimo akto ar kito sutartyje nurodyto dokumento sudarymo. Tačiau nagrinėjamuoju atveju nebuvo sudaryta notarinės formos nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis, todėl ieškovas teismo ir prašė tokią sutartį pripažinti galiojančia, kaip tą reglamentuoja CK 1.93 str. 4 d. Pagal šį įstatymą sandoriai, kuriems būtinas notaro patvirtinimas, ir kuomet viena iš šalių yra įvykdžiusi sandorį pilnai arba iš dalies, o antroji šalis vengia sandorį įforminti notarine tvarka, teismo gali būti pripažinti galiojančiais. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog buvo CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytų, t.y. įstatymo reikalaujamų, aplinkybių visetas. 2002-10-08 pirkimo-pardavimo sutartis iš dalies buvo įvykdyta – sumokėta dalis kainos (6000 Lt avansas). Daiktas buvo faktiškai perduotas ieškovui valdyti – po sutarties sudarymo atsakovas perdavė namo dalies raktus, į sodybą atvykdavo pasirašyti ant reikiamų dokumentų žemės sklypo įforminimo ir nuosavybės teisių atkūrimo procese, pats namu nebesirūpino. Ieškovas įrodė, jog faktiškai naudojosi perduota namo ir sodybos sklypo dalimi: draudė visą sodybą, tvarkė aplinką. Kad atsakovui priklausanti namo dalis buvo perduota ieškovui patvirtina ir ta aplinkybė, jog atsakovas nuo 2002-10-08 sutarties sudarymo iki 2005 m. rugpjūčio mėnesio (b.l. 114), kuomet atvežė 6000 Lt ieškovui į darbovietę, jokių pretenzijų ieškovui dėl perduoto turto nepareiškė.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais motyvais, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi pirmosios instancijos teismas pripažino buvus aplinkybes, kurių nepagrindžia byloje surinkti įrodymai ir netinkamai taikė materialinės teisės normas. Dėl to šis sprendimas naikintinas (CPK 330 str.).
Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys tenkintinas (CPK 326 str. 1 d,. 2 p.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškinys byloje tenkintinas, nes, kaip matyti iš aukščiau aptartų motyvų, yra visos CK 1.93 str. 4 d. numatytos sąlygos pripažinti, kad šalys iš dalies įvykdė pirkimo pardavimo sutartį ( ieškovas sumokėjo dalį kainos, pradėjo turtą valdyti; atsakovas priėmė dalinį apmokėjimą, perdavė turtą valdyti , eilę metų nebesirūpino perduotu turtu) ir kad atsakovas vengia sutartį įforminti notarine tvarka.
Patenkinus ieškovo apeliacinį skundą , iš atsakovo ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 420 Lt sumokėtas žyminis mokestis paduodant ieškinį (b.l. 4), 420 Lt sumokėtas žyminis mokestis paduodant apeliacinį skundą (b.l.140-141), 620 Lt sumokėtų už advokato teisinę pagalbą ( b.l. 106). (CPK 93 str.)
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies antru punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Kauno rajono apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Pripažinti galiojančiu pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp pardavėjo S. K. J. ir pirkėjo R. K. dėl 41/100 gyvenamojo namo dalių ir 36 arų priesodybinio sklypo, esančių (duomenys neskelbtini) namo unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) .
Priteisti iš R. K. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), S. K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 8000 Lt (aštuonis tūkstančius litų).
Priteisti iš atsakovo S. K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovui R. K. , asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidas: 840,00 Lt žyminio mokesčio, 620,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, viso 1460,00 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus šešiasdešimt litų).
Priteisti iš atsakovo S. K. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 27,95 Lt išlaidų valstybei už procesinių dokumentų įteikimą.
Sprendimas įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.