Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2022-04-27 · Administracinė byla Nr. eA-2206-881/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-04-27
Bylos Nr.
eA-2206-881/2022
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05089-2021-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Vilija Mikuckienė (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Neringa Švedienė
Pareiškėjas
Z. F. S. S., H. M. M. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentas prie LR Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. eA-2006-881/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05089-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 27 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Vilijos Mikuckienės (pranešėja) ir Neringos Švedienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. F. S. S. ir H. M. M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. F. S. S. ir H. M. M. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai Z. F. S. S. ir H. M. M. M. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir Migracijos departamento Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad dėl Z. F. S. S. įvykdyto garbės pažeidimo jiems gresia realus pavojus. Z. F. S. S. sukėlė autoįvykį, kurio metu žuvo mažametis. Pareiškėjas pagal teismo sprendimą nėra galutinai atsiskaitęs už žalą ir, neturėdamas galimybės skelbti fizinio asmens bankroto, pabėgo iš savo kilmės šalies, o Lietuvos Respublikoje ketino užsidirbti ir grąžinti likusią skolos dalį. (duomenys neskelbtini) valstybėje pavojus dėl garbės pažeidimo dažniau gresia vyrams, tačiau šiuo atveju realus pavojus gresia abiem pareiškėjams. Pabėgimas nuo prievolės yra laikomas šeimos garbės pažeminimu, galinčiu sukelti tarpasmeninį ir tarpgentinį konfliktą. Dažniausiai garbės nusikaltimai įvykdomi nužudant vyrą ar moterį, merginą, tačiau pareiškėjų atžvilgiu gali būti panaudotos ir kitos smurto priemonės: fizinė prievarta, uždarymas namuose, judėjimo kontrolė, draudimas mokytis, priverstinė santuoka, priverstinė savižudybė, viešas pažeminimas ir pan. Garbės nusižengimai laikomi neatleistinais. Garbės nusikaltimai, palyginus su kitomis (duomenys neskelbtini) vietovėmis, labiau yra paplitę (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų gyvenamojoje vietoje. Pareiškėjai teigia, kad negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga arba ten grįžti bijodami persekiojimo.

3. Migracijos departamento 1-oji skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisija 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini)prieglobsčio prašytojų skundą dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo atmetė. Komisijos vertinimu, priimant ginčijamą sprendimą buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjų situacija bei nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje jiems grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Taip pat atsižvelgiant į pareiškėjų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, buvo pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Šalies argumentai

4. Pareiškėjai teigė, kad sprendžiant klausimą dėl jų išsiuntimo nepagrįstai taikyta 2008 m. gruodžio 16 d. Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų Šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB) 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta išimtis. Jų asmenybės buvo identifikuotos; savo elgesiu jie įrodė, kad neketina išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos; bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui; nėra padarę tvarkos taisyklių pažeidimų; jų pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo; visą laiką buvo geranoriški, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, jog jie savanoriškai neišvyktų iš šalies.

5. Pareiškėjai pažymėjo, kad prieglobsčio prašyme nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą. Mano, kad jie atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir kad jiems turi būti suteikta papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus. Jie priklauso socialinei grupei asmenų, kurie savo kilmės valstybėje patiria diskriminaciją, persekiojimą dėl kraujo keršto. Pareiškėjai nuolat patiria baimę, kad smurtas gali pasikartoti, kenčia dėl vidinių išgyvenimų bei diskriminacijos ir depresijos.

6. Pareiškėjų teigimu, atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laiką. Pareiškėjai dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedini siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai, jų veiksmuose nebuvo piktnaudžiavimo, laikėsi nustatytos tvarkos, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo įtakotas siekiant suprantamo tikslo – saugaus gyvenimo.

7. Pasak pareiškėjų, skundas nepagrįstai išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka, neužtikrinus teisės būti išklausytam principo. Asmens teisė į tiesioginį ir teisingą procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė, kuri negali būti paneigta.

Atsiliepimas

8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

9. Nurodė, kad ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjai savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad pareiškėjas partrenkė jaunuolį, kuris vėliau mirė ligoninėje ir už tai tarp šeimų buvo sutarta, jog sumokės žuvusiojo šeimai 50 000 JAV dolerių, tačiau susitarimo neįvykdė, nes surinko tik 15 000 JAV dolerių. Žuvusiojo tėvui to pakanka, tačiau berniuko vyresnysis brolis reikalauja, kad jis sumokėtų visą sutartą sumą 50 000 JAV dolerių, kurios pareiškėjas neturi.

10. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Be to, pareiškėjų įvardijamas persekiotojas – berniuko brolis – nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjams apsaugą nuo tariamo persekiojimo, ar kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, pareiškėjai nepateikė.

Šalies argumentai

11. Pareiškėjų prieglobsčio prašymą Migracijos departamentas įvertino vadovaudamasis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Tvarkos aprašas) 99 punktu ir nustatė, kad pareiškėjų pasakojimai neturi nuoseklumo ir yra prieštaringi. Atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir nustatytus pareiškėjų pasakojimų trūkumus, ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjų pasakojimas negali būti pripažintas patikimu, todėl pagrįstai atmestas ir nevertintas dėl prieglobsčio jiems suteikimo.

12. Dėl pareiškėjų skundo motyvų, kiek tai susiję su jų išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, atsakovas paaiškino, kad ginčijame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai pareigūnai sulaikė ir pristatė į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjų tikslas. Be to, ši aplinkybių visuma leido pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjų atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog pareiškėjai vengdami grąžinimo gali pasislėpti. Taip pat pažymėjo, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

13. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti, Migracijos departamentas paaiškino, kad pareiškėjams maksimalus draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, jog jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

14. Pareiškėjų skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir patys pareiškėjai. Vien tai, kad pareiškėjų skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, jog tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

II.

15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjų Z. F. S. S. ir H. M. M. M. skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 3 punktą ir uždraudė pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 4 punktą ir nusprendė įvesti duomenis į C.SIS II apie perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo išsiuntimo į kilmės šalį dienos; atitinkamai pakeitė Komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. v dalį, kuria pareiškėjų skundas dėl Migracijos departamento 2021 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 3 ir 4 punktų panaikinimo atmestas; kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

16. Teismas nustatė, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, sutuoktiniai, į Lietuvos Respubliką atvykę neteisėtai, pėsčiomis kirtę valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė po to, kai Tverečiaus pasienio užkardos pareigūnai juos sulaikė ir pristatė į užkardą. Pareiškėjai nurodė, kad išvyko iš (duomenys neskelbtini), nes vairuodamas automobilį Z. F. S. S. partrenkė dviračiu važiavusį vaiką, kuris mirė. Teismas už tai jam skyrė 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Jis sumokėjo vaiko tėvams 15 000 JAV dolerių žalos atlyginimą. Žuvusio vaiko tėvas jam atleido, tačiau vaiko brolis jį persekioja ir siekia atkeršyti, todėl nėra galimybės gyventi (duomenys neskelbtini). Iš pradžių jis bandė palikti gyvenamąją vietą, pabėgo į (duomenys neskelbtini), tačiau po 6 mėn. atvyko nukentėjusiojo šeimos nariai ir jį sumušė, sužalojo peiliu. Po įvykio išvyko į (duomenys neskelbtini) kaimą, kuriame slapstėsi apie 1 metus, vėliau į (duomenys neskelbtini), kur gyveno 2 mėn., dar vėliau persikėlė į (duomenys neskelbtini). Negalėdamas nuolat bėgti ir slėptis su sutuoktine nusprendė išvykti iš šalies. Grįžti neturi galimybės, dėl gręsiančio keršto.

17. Teismas nusprendė, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos išvados dėl jų individualaus pobūdžio persekiojimo. Atsižvelgdamas į kilmės valstybės informaciją, prieglobsčio prašytojų pasakojimo trūkumus, nustatytus prieštaravimus tarp sutuoktinių pasakojimų bei kilmės valstybės informacijai, pasakojimas apie tai, jog Z. F. S. S. autoįvykio metu sužalojo nepilnametį jaunuolį, kuris mirė, ir už tai jis buvo kalėjime 6 mėn., tačiau sutarus dėl pinigų sumokėjimo už nužudymą, jis buvo paleistas bei kad nužudyto berniuko vyresnysis brolis, nepaklusdamas savo tėvo valiai, reikalauja sumokėti pilną sutartą sumą (50 000 JAV dolerių) ir grasina nužudyti pareiškėją, Migracijos departamentas pagrįstai pripažino nepatikimais ir laikė „nenustatytais faktais“, todėl teismas pareiškėjų argumentus atmetė ir nenagrinėjo, vertindamas prieglobsčio prašytojų prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą. Teismas padarė išvadą, kad prieglobsčio prašytojų nurodyta grėsmė yra paremta tik prielaidomis ir jų asmeniniu subjektyviu situacijos vertinimu, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Be to, atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas apklausos metu nurodė, jog į Lietuvą atvyko norėdamas uždirbti likusią pinigų sumą ir atsiskaityti su nukentėjusiojo šeima.

18. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad Migracijos departamentas surinko išsamią informaciją apie kilmės valstybę ir tinkamai įvertino prieglobsčio prašytojų pateiktą informaciją kilmės valstybėje turimos informacijos kontekste. Teismo vertinimu, Migracijos departamento surinktos informacijos visuma bei pareiškėjų papasakotos istorijos tiek apklausų metu Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu, nepagrindė tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) pareiškėjams gresia persekiojimas. Pareiškėjų deklaruojama baimė šiuo aspektu taip pat negali būti laikoma „visiškai pagrįsta“, todėl visiškai pagrįstos baimės pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta. Prieglobsčio prašytojai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

19. Migracijos departamento surinkta informacija taip pat nepagrindžia tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Iš bylos duomenų matyti, kad taip pat buvo vertinama, ar pareiškėjų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia pavojus dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

20. Nagrinėjamų atveju nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjų baimę būti persekiojamiems kilmės valstybėje dėl socialinės padėties. Pareiškėjų pasakojimas dėl persekiojimo garbės nusikaltimo pagrindu buvo atmestas kaip nepatikimas dėl jo trūkumų ir prieštaravimo kilmės šalies informacijai. Prieglobsčio prašytojai yra darbingo amžiaus jauna (duomenys neskelbtini) šeima. (duomenys neskelbtini) gyvena jų artimieji, su kuriais artimai bendravo ir palaiko ryšius. Prieglobsčio prašytojai visą gyvenimą praleido (duomenys neskelbtini), yra pažįstami su vietiniais papročiais ir kultūra. Prieglobsčio prašytojai, grįždami į (duomenys neskelbtini), gali pasinaudoti įvairių organizacijų pagalba. (duomenys neskelbtini) yra įgyvendinamos savanoriško grįžimo ir reintegracijos pagalbos programos. Atsižvelgdamas į prieglobsčio prašytojų individualias savybes ir į tai, kad jų kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, jog vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, teismas sprendė, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

Žemesnės instancijos teismas

21. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjų nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek Migracijos departamentas, tiek Komisija pasisakė dėl visų esminių pareiškėjų argumentų. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą dėl prieglobsčio nesuteikimo, ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjų paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę. Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, Tvarkos aprašo nuostatų nepažeidė.

22. Nagrinėjamu atveju prieglobsčio prašytojų prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas, kaip nepagrįstas. Į Lietuvos Respubliką prieglobsčio prašytojai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikyti pareigūnų ir pristatyti į užkardą. Šių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra prieglobsčio prašytojų tikslas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiams prieglobstį, vengdami grąžinimo jie gali pasislėpti. Tokiu būdu, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjams pagrįstai taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

23. Be to, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjams uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jų išsiuntimo. Nors Migracijos departamentui ir suteikta diskrecijos teisė nustatyti draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką terminą, tačiau nustatomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką turi būti teisėtas ir pagrįstas. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad 5 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką nuo pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Tvarkoje nustatytų kriterijų ir teismo vertinimu nėra proporcingas, todėl sumažino pareiškėjams nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą iki 3 metų laikotarpio nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

III.

24. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti; teismo posėdžio metu, jei jis būtų rengiamas žodinio proceso tvarka, užtikrinti pareiškėjų ir vertėjo į / iš (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kalbą dalyvavimą teismo posėdyje; atleisti pareiškėjus nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

25. Pareiškėjai nurodo, kad teismas netinkamai vertino jų nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus.

26. Pareiškėjams kyla individuali garbės nusikaltimo grėsmė, nes šeimą persekioja ir siekia atkeršyti avarijoje mirtinai sužaloto vaiko brolis. Viena iš galimų kraujo keršto konflikto atsiradimo priežasčių (duomenys neskelbtini) – garbės nusižengimai. JTVPK 2019 m. gegužės mėn. ataskaitoje „Tarptautinės apsaugos klausimai, susijęs su asmenims, išvykusiems iš (duomenys neskelbtini)“, pateikiama informacija, kad pagal pranešimus, smurtas prieš šeimos narius, kurie padarė šeimai gėdą, išlieka plačiai paplitęs, nes norima apsaugoti šeimos ar genties garbę. Smurtas vykdomas nepriklausomai nuo religinių ir etninių skirtumų, šis smurtas yra ilgalaikis genčių kultūros elementas, susijęs su stipriais patriarchaliniais pamatais. (duomenys neskelbtini) nusikaltimus dėl garbės vykdę asmenys dažnai lieka nenubausti, nes visuomenėje yra palaikomi, taip pat ir teisėsaugos pareigūnų, nes manoma, jog tokio pobūdžio nusikaltimai yra tinkamas atsakas į tariamus garbės pažeidimus. Nepaisant (duomenys neskelbtini) valdžios pastangų ir taikomų priemonių, nusikaltimai dėl garbės tebėra plačiai paplitę ir dažnai lieka nenubausti. Be to, nužudymai dėl garbės dažnai slepiami ir pateikiami kaip savižudybė ar nelaimingi atsitikimai. Nurodyta informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę patvirtina, kad asmenims, įvykdžiusiems garbės nusižengimus, gresia susidorojimas.

27. Pažymi, kad vertinant tam tikrai socialinei grupei priklausančio asmens baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, jog prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjai priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės prasižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pareiškėjų kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, jog pareiškėjų išsakyta grėsmė, yra reali. Todėl atsižvelgiant į pareiškėjų nurodytą informaciją bei paties Migracijos departamento surinktą informaciją, laikytina, kad dėl pareiškėjų priklausymo asmenų, įvykdžiusių garbės nusižengimą, socialinei grupei, kurios atžvilgiu buvo ir yra (duomenys neskelbtini) naudojama prievarta, Migracijos departamentas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą.

28. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta karinis konfliktas, kuris taip pat kelia individualią grėsmę pareiškėjų gyvybei. Remiantis turima kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) veikia pajėgos, kurios konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis ((duomenys neskelbtini)), bei kurios yra įsitvirtinusios pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje ((duomenys neskelbtini) gubernijoje). Turima informacija pagrindžia išvadą, jog (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjų gyvenamoje vietovėje vyksta vidinis karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai gyventojai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos, todėl Migracijos departamentas nepagrįstai pareiškėjams nesuteikė papildomos apsaugos. Migracijos departamento surinkta informacija patvirtina, kad ginkluota grupuotė (duomenys neskelbtini) kontroliuoja kalnuotas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vietoves, įskaitant (duomenys neskelbtini) kalnus (duomenys neskelbtini) provincijoje, iš kur pradėjo tarpvalstybines atakas, nukreiptas prieš (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) įkūrė karines bazes (duomenys neskelbtini), kad atakuotų (duomenys neskelbtini) tvirtoves. Bombardavimai padarė didelę žalą dirbamoms žemėms, turtui ir infrastruktūrai, įskaitant kelius. Iš šios informacijos galima spręsti, jog pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje iš tiesų vyksta rimtas ginkluotas konfliktas, sukeliantis didelę žalą, taip pat gresiantis asmenų gyvybei ir sveikatai. Nors asmeniškai pareiškėjai iki šiol nėra susidūrę su konfliktu, tai nereiškia, kad tokia grėsmė jiems nekyla ateityje.

29. Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjams kylančios grėsmės patirti beatodairišką smurtą, turėjo ne formaliai atkartoti EPPB duomenis ir bendrą informaciją, bet kruopščiai įvertinti asmeniškai pareiškėjams galinčius kilti pavojus, vadovautis logika ir žmogišku supratimu, kad vos už kelių kilometrų vykstantys ginkluoti susirėmimai, šalia esančių kaimų bombardavimas išties yra grėsmingi pareiškėjų saugumui ir sveikatai.

30. Migracijos departamento duomenys yra pasenę ir neaktualūs, t. y. EPPB apibendrinti duomenys siekia laikotarpį iki 2020 m. Atsakovas privalėjo surinkti naujausius, aktualiausius duomenis, nes jį tai atlikti įpareigoja Aprašo 7, 92.8 ir 97.1 punktai, pagal kuriuos, priimdamas sprendimus dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas vadovaujasi tikslia naujausia informacija apie prieglobsčio prašytojų kilmės valstybes ir trečiąsias valstybes, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas Europos Sąjungos valstybes nares, Europos prieglobsčio paramos biurą, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybą, Europos Tarybą, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas, žiniasklaidos priemones ir kt. Tuo tarpu Migracijos departamento sprendime nėra nurodyta jokia naujausia informacija apie beatodairiško smurto padėtį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) provincijoje.

31. Migracijos departamentas, atlikdamas individualų faktų ir aplinkybių vertinimą, be kita ko, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje taikomos įvairios priemonės gali, pavyzdžiui, pažeisti pareiškėjo ekonomines, socialines ir kultūrines teises, tokias taip teisė į mokslą, sveikatą, socialinę apsaugą ir visas kitas priemones bei socialines normas, jeigu jos gali būti taikomos pareiškėjams ir pareiškėjai to pagrįstai bijo. Migracijos departamentas turi išsiaiškinti, ar prieš pareiškėjus gali būti atliekami veiksmai arba taikoma įvairių priemonių sankaupa, kurie yra pakankamai rimti savo pobūdžiu arba dažnumu, kad būtų laikomi sunkiu pagrindinių žmogaus teisių pažeidimu.

32. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjų gyvybei ir sveikatai, jiems turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga, todėl jų prieglobsčio prašymas buvo atmestas nepagrįstai. Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

33. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje aplinkoje.

Atsiliepimas

34. Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Nurodo, kad Migracijos departamentas teisės aktų nustatyta tvarka atliko tyrimą ir ginčijamu sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jie neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Tyrimo metu įvertinus pareiškėjų pasakojimus, kurie buvo nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir pasižymėjo esminiais trūkumais (buvo nenuoseklūs ir tarpusavyje prieštaringi), konstatuota, kad pareiškėjų pasakojimas nepagrindžia jų realios baimės patirti persekiojimą, o jų deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta. Kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata yra neįvykdyta, buvo konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jiems nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

36. Pareiškėjai prieglobsčio prašymą grindė partrenkto berniuko brolio grasinimais, t. y. pareiškėjams tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Vien dėl šios priežasties pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas. Be to, pareiškėjų įvardijamas persekiotojas – berniuko brolis – nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar atsisakytų suteikti pareiškėjai apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jų rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė.

37. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Tuo tarpu pareiškėjų pasakojimai neturi nuoseklumo ir buvo prieštaringi. Pagal kilmės valstybės informaciją pareiškėjų istorija nėra įtikinama. Nepagrįsti ir pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas priklauso asmenų, įvykdžiusių garbės nusikaltimus, socialinei grupei. Pareiškėjas nepadarė garbės nusikaltimo, jis tariamai sprendė kraujo keršto konfliktą. Pagal Tvarkos aprašo 99.1.6 papunktį, socialine grupe laikoma tokia grupė, kurios nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti. Socialinė grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga. Asmenys, įvykdę garbės nusikaltimą, neturi nei individualaus tapatumo, nei įgimtų ar įgytų savybių dėl ko jie visuomenės būtų išskiriami kaip atskira socialinė grupė. Be to, šie asmenys yra priklausomi nuo savo pačių veiksmų, kuriuos jie gali kontroliuoti ir pasirinkti atitinkamą veikimo būdą, o socialinė grupė prieglobsčio kontekste turi individualų tapatumą, kurio asmenys negali pakeisti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo bandymas priskirti save socialinei grupei yra nepagrįstas.

38. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, aiškiai nurodė, kad vadovavosi naujausia ESPA oficialiame puslapyje paskelbtą 2021 m. ataskaita apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini). Dar daugiau, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, rėmėsi ne tik ESPA, bet ir kitų patikimų šaltinių skelbiamais duomenimis, kurie yra tarpusavyje suderinami, bei tinkamai įvertino visą surinktą informaciją pareiškėjų individualios situacijos kontekste. Jokios naujesnės ESPA skelbiamos informacijos pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė, o tik deklaratyviai teigia, kad Migracijos departamentas pažeidė Tvarkos apraše nustatytus reikalavimus. 2021 m. ESPA gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis, vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

39. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

41. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjai ir jų atstovė advokatė, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra motyvuojamas, konstatuojama, jog pareiškėjai nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjams buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

43. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V.

44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjams prieglobstį Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo suteikti jiems pabėgėlių statusą. Pareiškėjų nurodomas persekiojimas nėra nulemtas jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų, o tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Be to, byloje nėra duomenų, jog išsiuntus pareiškėjus į kilmės valstybę, jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie bus tokiu būdu baudžiami, taigi byloje nepagrįsta tikimybė, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjams grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, t. y. pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tačiau teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento nustatytas draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcinga priemonė, todėl šį terminą sutrumpino.

46. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, kad jiems prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes bei realią situaciją kilmės valstybėje, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

47. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

49. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

50. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

51. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA v. Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

52. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tas, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

53. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

54. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

55. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

56. Taikant Tvarkos aprašo 116 punktą, pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Akcentuotina, kad visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys turi būti vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis arba intuicija.

57. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad jie yra sutuoktiniai iš (duomenys neskelbtini), kurioje dėl Z. F. S. S. įvykdyto garbės pažeidimo jiems gresia realus pavojus. Z. F. S. S. sukėlė autoįvykį, kurio metu žuvo mažametis. Pareiškėjas pagal teismo sprendimą nėra galutinai atsiskaitęs už žalą ir, neturėdamas galimybės skelbti fizinio asmens bankroto, pabėgo iš savo kilmės šalies, o Lietuvos Respublikoje ketino užsidirbti ir grąžinti likusią skolos dalį. (duomenys neskelbtini) valstybėje pavojus dėl garbės pažeidimo dažniau gresia vyrams, tačiau, pasak pareiškėjų, šiuo atveju realus pavojus gresia abiem pareiškėjams. Pabėgimas nuo prievolės yra laikomas šeimos garbės pažeminimu, galinčiu sukelti tarpasmeninį ir tarpgentinį konfliktą, kraujo kerštą.

58. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems, galimai ir nužudytiems pagrįstumą. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos išvados dėl jų individualaus pobūdžio persekiojimo. Atsižvelgdamas į kilmės valstybės informaciją, prieglobsčio prašytojų pasakojimo trūkumus, nustatytus prieštaravimus tarp sutuoktinių pasakojimų bei kilmės valstybės informacijai, prieglobsčio prašytojų nurodyta grėsmė yra paremta tik prielaidomis ir jų asmeniniu subjektyviu situacijos vertinimu, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjams gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje.

59. Įvertinusi Migracijos departamento sprendimo turinį, byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje ir individualios aplinkybės nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios persekiojimo rizikos tikimybės. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį iš esmės sieja ne tik su individualaus pobūdžio grėsme, bet ir su bendra padėtimi pareiškėjų kilmės valstybėje, todėl neįrodė, jog jiems gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

60. Remiantis kilmės valstybės informacija, (duomenys neskelbtini) vyrai įprastai nėra žudomi dėl to, kad įvyko konfliktas tarp genčių, giminių ar šeimos narių. Dėl to yra sukurta didelė apsaugos sistema šalyje, padedanti išspręsti konfliktiškas situacijas dėl kilusių genčių ar giminių nesantaikos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjų istorija dėl tariamo persekiojimo garbės nusikaltimo pagrindu laikytina neįtikinama. Sutiktina ir su Migracijos departamento sprendime nurodytu vertinimu, kad, tuo atveju, jei kiltų grėsmė plisti konfliktui tarp genčių, būtų dedamos visos įmanomos pastangos, jog šis konfliktas būtų išspręstas taikiai, abiem pusėms priimtinomis sąlygomis. Taip pat kelia abejonių dėl jos tikrumo ir pareiškėjų nurodyta aplinkybė, jog nužudyto berniuko tėvui pakako sumokėtos 15 000 JAV dolerių sumos, tačiau jo valiai pasipriešino vyresnysis sūnus. Pagal kilmės šalies informaciją įprastai gentinėje visuomenėje tėvai ir vyresnieji yra gerbiami, jų valiai paklūstama. Todėl mažai tikėtina, kad vyresnysis sūnus šiuo atveju nepakluso tėvo valiai, kai visais atvejais yra siekiama, jog kraujo kerštai neplistų, nesiplėstų gentyse.

Kita vertus, pareiškėjų pasakojimuose esama ir prieštaravimų, jie nėra nuoseklūs. Pareiškėja apklausos metu pasakojo, kad avarijoje nukentėjęs berniukas ligoninėje mirė maždaug po 1 ar 2 savaičių (tiksliai neprisimena), jog jos vyras pats pasidavė policijai, kai įvyko autoįvykis, o pareiškėjas – kad berniukas mirė maždaug po mėnesio, kai įvyko autoįvykis, jog į ligoninę atvykusi policija jį sulaikė ir išvežė į kalėjimą. Be to, nesutampa ir abiejų sutuoktinių nurodytas pareiškėjo buvo kalėjime laikas ir vieta: pareiškėja teigė, kad pareiškėjas buvo įkalintas 6 mėn. (duomenys neskelbtini) kalėjime, o pareiškėjo teigimu, jis kalėjo 9 mėn. (duomenys neskelbtini) kalėjime. Nesutapo ir pareiškėjo paleidimo iš kalėjimo aplinkybės: pareiškėja nurodė, kad jie iš pradžių sumokėjo sutartus pinigus ir tuomet jos vyras buvo paleistas iš kalėjimo, o pareiškėjas nurodė, kad 15 000 JAV dolerių buvo sumokėta, kai jis buvo paleistas iš kalėjimo, nes jam teko parduoti viską, ką turi: automobilį, namą ir t. t. Taip pat nesutampa pareiškėjų pasakojimai apie tai, kada vyras buvo sumuštas žuvusiojo berniuko brolio: pareiškėja nurodė, kad praėjus 10 dienų po to, kai vyras buvo paleistas iš kalėjimo, pareiškėjas gi pasakojo, jog jis buvo sumuštas praėjus 6 mėn. nuo paleidimo iš kalėjimo, jam dirbant kavinėje (duomenys neskelbtini) mieste.

61. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, svarbi ir aplinkybė, jog pareiškėjų nurodytas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, jog „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Nagrinėjamu atveju duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiotojo, ar kad toks negalėjimas būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, byloje nėra. Turima informacija apie kilmės valstybę taip pat nesudaro pagrindo tokiai prielaidai.

62. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjų nurodytos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos išvados dėl jų individualaus pobūdžio persekiojimo. Atsižvelgiant į kilmės valstybės informaciją, prieglobsčio prašytojų pasakojimo trūkumus, nustatytus prieštaravimus tarp sutuoktinių pasakojimų bei kilmės valstybės informacijai, pasakojimas apie tai, jog Z. F. S. S. autoįvykio metu sužalojo nepilnametį jaunuolį, kuris mirė, ir už tai jis buvo kalėjime 9 mėn., tačiau sutarus dėl pinigų sumokėjimo už nužudymą, jis buvo paleistas bei kad nužudyto berniuko vyresnysis brolis, nepaklusdamas savo tėvo valiai, reikalauja sumokėti pilną sutartą sumą (50 000 JAV dolerių) ir grasina nužudyti pareiškėją, pagrįstai atsakovo pripažintas nepatikimu ir laikytas „nenustatytais faktais“, todėl yra atmestinas ir nenagrinėtinas vertinant prieglobsčio prašytojų prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą.

63. Nepagrįsti ir pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjas priklauso asmenų, įvykdžiusių garbės nusikaltimus, socialinei grupei. Pagal Tvarkos aprašo 99.1.6 papunktį, socialine grupe laikoma tokia grupė, kurios nariai turi tas pačias prigimtines savybes ar bendrą istoriją, kurios negalima pakeisti, arba turi tas pačias savybes ar įsitikinimus, kurie yra tokie svarbūs to asmens tapatumui ar sąžinei, kad jis neturėtų būti verčiamas jų atsisakyti. Socialinė grupė turi individualų tapatumą atitinkamoje šalyje, nes aplinkinės visuomenės suvokiama kaip skirtinga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nurodė, kad socialinės grupės turi kriterijus – ypač individualaus tapatumo, įgimtų ar įgytų savybių reikalavimą, reikšmingą pabėgėlių teisės kontekste (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3166-442/2021). Tuo tarpu, kaip teisingai nurodo Migracijos departamentas, asmenys, įvykdę garbės nusikaltimą, neturi nei individualaus tapatumo, nei įgimtų ar įgytų savybių dėl ko jie visuomenės būtų išskiriami kaip atskira socialinė grupė. Be to, šie asmenys yra priklausomi nuo savo pačių veiksmų, kuriuos jie gali kontroliuoti ir pasirinkti atitinkamą veikimo būdą, o socialinė grupė prieglobsčio kontekste turi individualų tapatumą, kurio asmenys negali pakeisti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo bandymas priskirti save labiau pažeidžiamai socialinei grupei yra nepagrįstas.

64. Pasisakydama dėl pareiškėjų apeliacinio skundo teiginio, kad jų atveju nebuvo surinkta naujausia ir tiksliausia kilmės valstybės informacija, gauta iš keleto įvairių šaltinių, įskaitant Lietuvos Respublikos diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas, kitas tarptautines organizacijas, nevyriausybines organizacijas ir pan., teisėjų kolegija pažymi, jog tam, kad tinkamai atliktų tyrimą ir priimtų sprendimą dėl prašymo suteikti prieglobstį, Migracijos departamentas turi surinkti informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę, tai savaime nereiškia pareigos informaciją rinkti pareiškėjų norimais aspektais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021). Be to, kaip matyti iš nagrinėjamos bylos medžiagos, Migracijos departamentas rinko tiek informaciją pagal pareiškėjų prašymo suteikti prieglobstį motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį pareiškėjų kilmės valstybėje, kuri nepatvirtino prieglobsčio suteikimo pareiškėjams būtinybės.

65. Migracijos departamente atliekamo tyrimo metu esminę reikšmę paprastai turi ne bendra situacija kilmės valstybėje, bet asmens (prieglobsčio prašytojo) individuali padėtis joje. Vien tai, kad šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, taip pat dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 662-1380/2009 ir kt.). Bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas (EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjų atveju buvo atliktas perspektyvinis vertinimas, siekiant nustatyti, ar jiems kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų.

66. Reziumuodama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jiems negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

67. Pareiškėjų prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymas dėl prieglobsčio suteikimo, todėl pagrįstai vadovaujantis Įstatymo 87 straipsnio nuostatomis, jiems nesuteikta ir papildoma apsauga. Tyrimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija nustatyta, kad nors (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai vien buvimo šioje teritorijoje pakanka, jog kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Prieglobsčio prašytojai yra darbingo amžiaus jauni asmenys, kilmės valstybėje yra likę prieglobsčio prašytojų artimieji giminaičiai, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

68. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad skundžiamo Migracijos departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į kilmės valstybę ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjai nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.

69. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

70. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjų paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

71. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjų apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

72. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai teisingai išspręsti, tinkamai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir aktualią teismų praktiką. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas byloje nustatytais faktais ir teisės aktų nuostatomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjų Z. F. S. S. ir H. M. M. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasVilija MikuckienėNeringa Švedienė