Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-530-135/2014

Teisėja Jurgita Kolyčienė Teisminio proceso Nr. 1-41-1-00778-2013-5

2014 m. birželio 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. laisvės apribojimo bausme 9 mėnesiams, įpareigojant jį laisvės aprobojimoi laikotarpiu nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu.

Nuosprendžiu tenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir priteista iš A. G. 2407,4 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai.

Nuosprendžiu tenkintas nukentėjusiosios J. G. civilinys ieškinys dėl žalos atlyginimo ir priteista iš A. G. J. G. naudai 3000 Lt neturtinės žalos ir 96,7 Lt turtinės žalos atlyginimui.

Nuosprendžiu valstybės naudai iš A. G. priteista 500 Lt proceso išlaidų už J. G. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. balandžio 23 d. apie 6.30 val. Šiauliuose, bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), sugriebęs už pečių pastūmė nukentėjusiąją J. G. bei vieną kartą spyrė jai į nugarą, dėl ko griūdama J. G. susižalojo koją, kuriai padaryti priekinio kryžminiom raiščio I laipsnio plyšimas, medialinio kolateralinio raiščio proksimalinio trečdalio I laipsnio plyšimas, taip sukėlė nukentėjusiajai J. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

A. G. nuomone, nepagrįstai tenkintas ir civilinis ieškinys, kadangi nėra išlaidas pagrindžiančių įrodymų ir tai patvirtina, kad nukentėjusioji bando pasipelnyti. Nuteistasis tvirtina, kad byloje esantys įrodymai kelia abejones, kurios turi būti vertinamos jo naudai.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Gailius skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad nukentėjusiąją pastūmė sugriebęs už pečių ir vieną kartą jai spyrė į nugarą, dėl ko ji griūdama susižalojo kairią koją, t.y. tokiu būdu padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas su jo nuteisimu ir veiksmų kvalifikavimu nesutinka. Anot jo, jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nukentėjusiosios J. G. nestūmė, o ji, besiverždama į jo butą, pati paslydo ant prie durų buvusio guminio kilimėlio ir griūdama susižalojo koją. Nuteistojo nuomone, apylinkės teismas bylą išnagrinėjo bei įrodymus vertino neobjektyviai, kadangi patikėjo nukentėjusiosios parodymais, neįvertinęs šių parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą ištirtų įrodymų vertinimą, konstatuoja, jog nuteistasis A. G. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, o jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, byloje esančius įrodymus vertino atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, teismo išvados pagrįstos išsamia bylos duomenų analize ir neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, teismas motyvuotai pasisakė, kuriais įrodymais remiasi, o kuriuos vertina kritiškai ir atmeta, todėl nuosprendis laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 138 str. 1 d. (Nesunkus sveikatos sutrikdymas) kyla tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 str. 1 d. nurodytų padarinių.

Nuteistasis A. G., neigdamas savo kaltę dėl nukentėjusiosios J. G. sužalojimo, teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu su J. G. jau nebegyveno, nors prieš tai metus laiko buvo sugyventiniai, įvykio dieną jis sudėjo J. G. priklausančius daiktus ir krepšius pastatė už buto durų laiptinėje, po 10 minučių J. G. pradėjo daužyti ir spardyti buto duris ir prašė dar atiduoti vieną chalatą, jis nuėjo jo paimti, tuomet J. G. pradėjo veržtis į butą, jis ją laikė, kad ji neįeitų į butą, prie durų buvo kilimėlis, J. G. padėjo vieną koją ant kilimėlio, slydo ir suklupo, vėliau jie ėjo į virtuvę parūkyti, po įvykio J. G. pas jį ateidavo gerti šampano kiekvieną dieną, įvykio dieną jis nematė, jog nukentėjusioji šlubuotų, ji iš jo namų pasiėmusi daiktus išėjo normaliai, vėliau ji pas jį ateidavo su kojos įtvaru, sakė, jog jai plyšo kojos raištis kuomet ji paslydo, įvykio metu jis buvo blaivus. Mano, kad J. G. norėjo iš jo pasipelnyti, nes ji žinojo, jog jis turi pinigų, kadangi pardavė automobilį, po įvykio su nukentėjusiąja apie sužalojimą nekalbėjo, pradžioje už sužalojimą nukentėjusioji paprašė 20 000 Lt (1 t., 169-171 b. l.).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis 2013-04-24 apklausos metu savo kaltės taip pat nepripažino, parodė, kad J. G. veržėsi į jo butą, jis laikė, jog ji neįeitų ir jie susistūmdė, susistūmdymo metu J. G. buvo suklupusi, ji nesiskundė, kad kažką skaudėjo, vakare ji jam paskambino ir pasakė, jog jai jis išlaužė koją, o iš buto ji išėjo (1 t., 57 b. l.). Papildomos apklausos metu 2013-04-30 A. G. parodė, kad jo grūmtynių su J. G. metu ji galėjo susižaloti koją, taip pat parodė, kad jis jai lyg ir galėjo patempti už plaukų, galėjo ir spirti, stumdymo metu buvusių visų veiksmų gerai neprisimena, matė, kaip J. G. suklupo, tuo metu ir ji galėjo susižaloti koją, su jam pareikštu įtarimu sutiko (1 t., 71 b. l.).

Iš aptartų nuteistojo A. G. parodymų matyti, jog jis ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu keitė savo parodymus ir nebuvo nuoseklus. Ir nors teismo posėdžio metu pradžioje tvirtino, kad 2013-04-30 apklausoje jis negalėjo pasakyti tokių žodžių ir nesuprato jų esmės, tačiau vėliau posėdyje jau teigė, kad pas tyrėją tuo metu vyko taikytis ir po protokolu tik pasirašė, nekreipdamas dėmesio, kas jame parašyta (1 t., 170 b. l.). Iš A. G. parodymų galima daryti išvadą, jog jis iš dalies pripažino nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes tuomet, kai tikėjosi, kad pavyks su ja susitaikyti ir byla bus jo atžvilgiu nutraukta, tačiau tai neįvykus, jis savo kaltę vėl kategoriškai neigė, tvirtindamas, kad nukentėjusioji, besiverždama į butą, o jam stengiantis ją sulaikyti, pati paslydo ant prie durų buvusio guminio kilimėlio.

Nukentėjusioji J. G. iš karto po įvykio 2013-04-23 pareiškime policijai nurodė, kad A. G. jai sudavė vieną smūgį į galvą bei vieną kartą koja spyrė į nugarą, dėl ko ji griūdama susižalojo koją (1 t., 3 b.l.). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad įvykio dieną ji nuėjo pas A. G. pasiimti savo likusių daiktų, jai atėjus į butą A. G. jai trenkė ranka į galvą ir ji griūdama susižalojo koją, be to, dar buvo spyręs koja į nugarą, tempė už plaukų per grindis (1 t., 8 b.l.). Papildomos apklausos metu ji taip pat nurodė, kad jai įėjus į butą A. G. griebė ją už pečių ir pradėjo smarkiai purtyti, po to tempė už plaukų, po to vėl pradėjo purtyti už pečių, pargriovė ant grindų, jai persisuko kairė koja, pajuto spyrį į nugarą, į kairės kojos pakinklį, ji išgirdo kojoje trakštelėjimą, pajuto skausmą, A. G., ją palikęs, nuėjo į virtuvę, ji, sukaupusi visas jėgas, taip pat nuėjo į virtuvę, atsisėdusi ant kėdės parūkė, išėjo namo, sukaupusi jėgas nulipo laiptais žemyn, supratusi, kad namo nepareis, į namus grįžo su taksi, namuose išsikvietė greitąją medicininę pagalbą, kai sūnus pabudo, jam papasakojo apie įvykį, medikai ją išvežė į ligoninės priėmimo skyrių, kojos gydymas ir reabilitacija tęsėsi nuo 2013-04-23 iki 2013-08-02, buvo atlikta kojos operacija (1 t., 17, 18 b. l.).

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji J. G. davė beveik analogiškus parodymus nurodydama, kad įvyko dieną jai įėjus į butą A. G. ją griebė už pečių, pradėjo purtyti, tempė ją už plaukų, pargriovė, spyrė į koją ir į nugarą, ji išgirdo trakštelėjimą, vėliau virtuvėje parūkė ir išėjo namo šlubuodama, į namus buvo sunku pareiti, grįžo su taksi, tačiau skausmas aštrėjo, namuose bandė dėti ant kojos ledus, papasakojo apie įvykį sūnui, vėliau išsikvietė greitąją mecininę pagalbą, ligoninės priėmimo skyriuje jai buvo gėda papasakoti tikrąsias sužalojimo aplinkybes, todėl pasakė, kad pati paslydo, vėliau traumotologui ir chirurgui pasakojo, kad buvo sumušta (1 t., 171-172 b. l.).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusioji J. G. davė parodymus, kurie skyrėsi nereikšmingose detalėse, tačiau tai neduoda pagrindo sutikti su nuteistojo A. G. teiginiu, kad nukentėjusioji davė nenuoseklius parodymus. Pažymėtina, kad nukentėjusioji J. G. iš karto po įvykio nurodė esminę aplinkybę, t. y. tai, kad ją pargriaudamas ant žemės sužalojo nuteistasis A. G. ir šių savo parodymų ji nuosekliai laikėsi viso proceso metu, savo parodymus papildydama prisimintomis aplinkybėmis. Aplinkybių, kurios duotų pagrindą įtarti, kad J. G. išsigalvoja nebūtas aplinkybes ir tokiu būdu siekia melagingai apkaltinti A. G., nenustatyta. Tokioms prielaidoms neduoda pagrindo ir byloje esantys įrodymai, kurie patvirtina nukentėjusiosios versiją.

Liudytojas M. G. (nukentėjusiosios sūnus) teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad atsikėlęs pamatė, jog mama šokinėja ant vienos kojo, ji pasakė, kad ją sužalojo A. G. kai ji nuėjo pas jį pasiimti daiktų, kad A. G. ją netikėtai stūmė, po to tempė už plaukų, jai spyrė, daužė ir mušė (1 t., 176 b. l.).

Liudytoja R. L. teismui nurodė, kad ji yra nukentėjusiosios šeimos gydytoja, į ją nukentėjusioji kreipėsi dėl sužalotos kojos, pradžioje ji kreipėsi į ligoninės priėmimo skyrių, nutkentėjusioji pradžioje tvirtino, kad susižalojo pati kai krito plaudama grindis, o prasidėjus teismui, pasakė, kad ją sužalojo A. G. (2 t., 1 b. l.).

Specialisto išvadoje konstatuota, kad J. G. padaryti sužalojimai – priekinio kryžminio raiščio I laipsnio plyšimas, medialinio kolarelinio raiščio proksimalinio trečdalio I laipsnio plyšimas, sužalojimas galėjo būti padarytas griuviminės traumos metu (1 t., 15 b. l.).

Ekspertas H. Daujotas, kuris atliko ekspertinį tyrimą ir pateikė specialisto išvadą, teisiamojo posėdžio metu paaiškino, jog sužalojimai galėjo atsirasti esant griuviminei traumai, kuomet pėda yra fiksuotoje padėtyje esant staigiam kelio pasukimui į šoną, gali atsirasti ir nuo teisioginio spyrio į kelio sąnarį metu, tačiau tokie atvejai būna reti, nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, jog pargriauta ant žemės pajuto trakštelėjimą ir skausmą, atitinka įvykio aplinkybes, nukentėjusiajai diagnozė nustatyta magnetinio rezonanso metu, išoriškai tokie sužalojimai nesimato, po jų žmogus gali judėti, tačiau jaučia skausmą, pagal nukentėjusiosios nurodytą griuvimo mechanizmą galėjo atsirasti tokie sužalojimai (2 t., 2 b. l.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus įrodymus, kolegija sprendžia, kad visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad be nukentėjusiosios parodymų, jokiais kitais įrodymais negalima pagrįsti išvados, kad A. G. sužalojo J. G.. Be nukentėjusiosios parodymų, tokie įrodymai, kaip jau minėta, yra specialisto išvada, eksperto paaiškinimai, liudytojų M. G. ir R. L. parodymai.

Apeliantas skunde nesutinka su apylinkės teismo sprendimu J. G. priteisti iš A. G. turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, tačiau nepateikia objektyvių duomenų, kurie suteiktų pagrindą pripažinti tokį teismo sprendimą neteisėtu. Skundo argumentas, kad priteistos sumos neatspindi tikrosios turtinės ir neturtinės žalos dydžio, yra deklaratyvaus pobūdžio. Tuo tarpu apylinkės teismas savo sprendimą dėl J. G. civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies pagrindė išsamiais motyvais, tinkamai įvertindamas byloje pateiktus įrodymus dėl patirtos turtinės bei neturtinės žalos dydžio – kad J. G. patyrė išlaidų už vaistus, vykimui pas gydytojus konsultacijoms ir reabilitacinėms procedūroms, nepatogumus, fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, judėjimo galimybių apribojimą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad klausimas dėl J. G. civilinio ieškinio buvo išspręstas tinkamai, nepažeidžiant baudžiamųjų ir kitų įstatymų.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą ir skundo argumentus, sprendžia, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo A. G. apeliacinį skundą atmesti.