Telšių apylinkės teismo nutartis

Byla Nr. T-30-1007/2016Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03532-2015-4Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.14.; 2.3.2.2.10.; 2.5.; 2.8.12. (S)

2016 m. kovo 29 d.

viešosios įstaigos „Akmenės rajono psichikos sveikatos centras“ atstovei Virginijai Kristinaitienei,

asmeniui, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, S. P. ir jo gynėjai advokatei Jurgitai Šlapaitienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi VšĮ „Akmenės rajono psichikos sveikatos centras“ teikimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių nutraukimo S. P.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu Psichikos sveikatos centro atstovė prašė tenkinti teikimą. Paaiškino, kad S. P. serga psichikos liga demensija, liga progresuoja. Ši liga nėra pagydoma, todėl jam reikalingas gydymas, tačiau ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis yra neefektyvus, nes jis kartu su sugyventine vartoja alkoholį, negeria vaistų. Reikėtų asmens, kuris pasirūpintų, kad S. P. nusipirktų ir išgertų jam išrašytus vaistus. Nurodė, kad S. P. agresyvumas netirtas, bet nustatyti demensijai būdingi simptomai, t. y. nekantrumas, greitas įsižeidimas, pykčio proveržiai ir ypatingai alkoholio vartojimo fone.

Prokuroras prašė teikimą tenkinti, nurodė, kad nėra tikslinga S. P. taikyti baudžiamojo poveikio priemones, kadangi jam labiau reikalinga socialinės tarnybos pagalba, kuri pasirūpintų paciento globa, jo aplinka ir sveikata.

Motyvuojamoji dalis

Teikimas atmestinas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. M1-128-672/2015, pripažinta, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje S. P. padarė būdamas nepakaltinamumo būsenoje, todėl nutarta jam taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis pagal gyvenamą vietą. Nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo atlikta teismo psichiatrijos – teismo psichologijos ekspertizės ir S. P. diagnozuotas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – demencija, sergant kitomis, kitur klasifikuojamomis ligomis (F02.8), dėl ko jis negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, todėl tikslinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – ambulatorinį stebėjimą pas psichiatrą pagal gyvenamąją vietą bendro stebėjimo sąlygomis. Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo psichologas ekspertas G. B. patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas ir nurodė, kad S. P. yra diagnozuota demencija sergant kitomis ligomis, ekspertizės metu buvo stebimas pablogėjimas. Demencija priskiriama prie lėtinių psichikos susirgimų, pasveikimas yra neįmanomas, bet ligos progresą galima pristabdyti. Dėl ligos S. P. negali suvokti savo veiksmų esmės ir juos valdyti, nėra pajėgus kritiškai vertinti savo elgesio, todėl tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.

Psichikos sveikatos centro komisijos 2016 m. vasario 29 d. išvadoje nurodoma, kad S. P. diagnozuota demensija, sergant kitomis ligomis (F02.8). Anamnezė: 2004 metų sausio mėnesį pacientas patyrė sunkią galvos smegenų traumą, po kurio laiko atsirado epi priepuoliai, išryškėjo psichikos sutrikimai. 2004 m. kovo 31 d. kreipėsi į Psichikos sveikatos centrą dėl siuntimo į NDNT darbingumo lygio vertinimui, jam diagnozuotas potrauminis sindromas, potrauminė epilepsija, lengvas kognityvinis sutrikimas, tačiau jis nesigydė. Kreipdavosi konsultacijai tik baigiantis darbingumo lygio terminui, t. y. 2007 metais diagnozuota demencija sergant kitomis, kitur klasifikuojamomis ligomis. Piktnaudžiavo alkoholiu, nesigydė. 2009 metais nustatytas 30 % darbingumo lygis iki sukaks pensinis amžius. 2013 m. liepos 29 d. – rugpjūčio 6 d. gydytas psichiatrijos stacionare, diagnozuotas delyras esant demencijai. Kognityvinės funkcijos silpo, nesigydė, piktnaudžiavo alkoholiu. Po teismo nutarties apsilankydavo Psichikos sveikatos centre nereguliariai, vaistų nenusipirkdavo. Psichikos būklė: netvarkingas, rūbai nešvarūs, sklinda šlapimo kvapas. Kontaktas apsunkintas, neprigirdi. Dezuorientuotas laike, vietoje orientacija silpna. Pasiklysta įprastoje aplinkoje. Mąstymas neproduktyvus, konkretus. Sutrikęs kalbos suvokimas. Į klausimus retai atsako pagal prasmę. Kalba monologu. Teigia, jog kartais geria „pigų alų“. Nuotaika disforinė. Atmintis nusilpusi visais aspektais. Asmens higienos, buitiniai įgūdžiai regresuojantys. Kliedesių, haliucinacijų neišpasakoja. Nekritiškas. Įvertinusi anamnezę, objektyvią psichikos būklę, psichologinio tyrimo išvadas, komisija nusprendė, kad pacientas dėl kognityvinių funkcijų pakenkimo nepajėgia tvarkytis savarankiškai buityje, nesugeba nusipirkti vaistų, nesupranta kaip ir kodėl reikia vartoti. Ryškiai pablogėjęs socialinis funkcionavimas, kritikos stoka. Pacientui reikalinga nuolatine kito asmens pagalba. Priverčiamoji medicinos priemone neefektyvi nesant globėjo medicininės dokumentacijos.

Pažymėtina, kad priverčiamojo gydymo priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 str.) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, kuri yra rekomendacinio pobūdžio.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsniu priverčiamąją medicinos priemonės, įskaitant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pratęsimo, pakeitimo ar panaikinimo priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklę. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.

Išklausius proceso dalyvius bei ištyrus byloje esančią rašytinę medžiagą, teismas daro išvadą, kad be reikiamos priežiūros ir gydymo ligoniui, išlieka tam tikras pavojus ne tik jam pačiam, bet ir aplinkiniams, nes S. P. asmens sveikatos būklė pablogėjo, liga – demensija – progresuoja. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad išnyko S. P. socialinis pavojingumas, nes būdamas nepakaltinamumo būsenoje padarė apysunkį nusikaltimą, be to, Psichikos sveikatos centro atstovė teismo posėdyje patvirtino, kad S. P. būdingas „nekantrumas, greitas įsižeidimas, pykčio proveržiai ir ypatingai alkoholio vartojimo fone“. Atsižvelgiant į tai, kad S. P. nepasveiko ir jo pavojingumas neišnyko, baudžiamojo poveikio priemonės negali būti panaikintos, todėl teikimas atmestinas ir paliktinos galioti Akmenės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartimi taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Teismo nuomone, VšĮ „Akmenės rajono psichikos sveikatos centrui“ manant, jog S. P. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė yra neefektyvi, turėtų būti svarstomas klausimas dėl baudžiamojo poveikio priemonės pakeitimo, o ne panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 405 straipsniu, teismas

nutaria:

VšĮ „Akmenės rajono psichikos sveikatos centras“ 2016 m. kovo 2 d. teikimą Nr. S-46 „Dėl priverčiamųjų medicinos priemonių nutraukimo“ atmesti.

Nutartis per septynias dienas gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant per Akmenės rajono apylinkės teismą.