- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-09-22
- Bylos Nr.
- A-492-3133-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00429-2009-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- Ž. Š.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas Ž. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Kauno apskrities VPK) išmokėti 5 348,90 Lt darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d., kuriuo pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat 3 611,55 Lt delspinigių už 3 metus pavėluotai mokamą negautą darbo užmokestį bei panaikinti Kaišiadorių rajono policijos komisariato 2007 m. kovo 13 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 63-G-4947.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (I t., b. l. 4–5) ir patikslintame skunde (I t., b. l. 160–162) nurodė, kad atsakovas ignoruoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį bei Kaišiadorių rajono policijos komisariato viršininko 2007 m. spalio 17 d. įsakymą. Paaiškino, kad iki šiol jam nėra išmokėtas 5 348,90 Lt negautas atlyginimas už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d. bei delspinigiai nuo šios sumos. Teigė, kad 2,5 metų laikotarpiu (nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. vasario 1 d.) susidarė 2 928,32 Lt delspinigių, o paskutiniu pusmečiu (nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d.) – 683,32 Lt delspinigių.
Atsakovas Kauno apskrities VPK su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 58–59) nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta, jog pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo, todėl 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymu patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 28 straipsnio 6 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikomos. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas yra išteisintas, tačiau teismo nuosprendžiuose nebuvo konstatuota, jog pareiškėjas buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, todėl mano, kad nėra pagrindo jam mokėti darbo užmokestį ir delspinigius.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. sprendimu (I t., 188–190) pareiškėjo Ž. Š. skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Kauno apskrities VPK neišmokėtą 2 686,24 Lt darbo užmokestį už laikotarpį 2006 m. rugsėjo 7 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d. ir 2 096,90 Lt delspinigių, likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. Š. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 193–194), kuriuo prašė pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują – jo skundą visiškai patenkinti. Atsakovas Kauno apskrities VPK taip pat pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2011 m. sausio 3 d. nutartimi (II t., b. l. 17–22) juos tenkino iš dalies – panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo dalį dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo išteisintas dėl veikų baudžiamoje byloje dėl kurių ir buvo nušalintas nuo pareigų, todėl nušalinimas nuo pareigų Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalies taikymo prasme laikytinas nepagrįstu ir todėl pareiškėjas įgijo teisę į darbo užmokestį už nušalinimo laikotarpį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jo taikyti. Taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas darbo užmokestį, neįvertino abiejų byloje esančių pažymų, nors jose užfiksuoti duomenys apie darbo užmokestį yra skirtingi.
II.
Po apeliacinės instancijos teismo nutarties, pareiškėjas patikslino skundą (II t., b. l. 36–38) ir juo prašė įpareigoti atsakovą Kauno apskrities VPK išmokėti 7 077,07 Lt darbo užmokestį už 2006 m. rugpjūčio 1d. – 2006 m. gruodžio 20 d. laikotarpį, kurį buvo nušalintas nuo pareigų bei išmokėti 4 778,79 Lt delspinigių už 3 metus pavėluotai mokamą negautą darbo užmokestį.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjo skundo dalį, dėl kurios byla šiam teismui buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, 2011 m. balandžio 4 d. priėmė sprendimą (II t., b. l. 53–55), kuriuo pareiškėjo skundą tenkino ir priteisė iš atsakovo Kauno apskrities VPK pareiškėjui 7 077,07 Lt. vidutinį darbo užmokestį už 2006 m. rugpjūčio 1 d. – 2006 m. gruodžio 20 d. laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų ir 4 778,79 Lt delspinigių.
Teismas, įvertinęs Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio ir 59 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 297 straipsnio 3 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų leidėjas, žinodamas apie DK 298 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą bei 297 straipsnio 3 dalyje numatytą galimybę, priėmė būtent taip vidaus tarnybos pareigūnų tarnybinius santykius reglamentuojantį teisės aktą. Teismas laikė, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 6 dalis, 59 straipsnio 1 dalis ir DK 297 straipsnio 3 dalis yra speciali teisės norma ir esant konkurencijai su DK 298 straipsniu, taikytina specialioji teisės norma.
III.
Atsakovas Kauno apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 58–61), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Paaiškina, kad procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso metu – paskirtis – neleisti atitinkamam valstybės pareigūnui likti tarnyboje (darbe), jeigu nenušalintas nuo pareigų jis turėtų galimybę trukdyti baudžiamosios bylos tyrimui ar net daryti nusikaltimus. Šio nušalinimo atveju darbdavys negali atsisakyti ir privalo vykdyti prokuroro (tardytojo) nutarimą. Kadangi nušalinimas nuo pareigų gali būti panaikinamas tik prokuroro (tardytojo) nutarimu, nušalinimo trukmė ir nušalinimo pasekmės pareigūno tarnybos santykiams nepriklauso nuo darbdavio valios.
2. Nurodo, kad Vidaus tarnybos statuto (redakcija galiojusi iki 2007 m. gegužės 29 d.) 28 straipsnio 4 ir 6 dalyse įtvirtintų nuostatų lingvistinė analizė leidžia teigti, kad jomis nustatyta galimybė nušalinti pareigūną ir tokio nušalinimo teisines pasekmes atsiranda tik jei asmuo nušalintas po tarnybinio patikrinimo, t. y. darbdavio iniciatyva, tuo tarpu nušalinimas ikiteisminio tyrimo (kvotos, tardymo) įstaigų pareigūnų, prokuroro, teismo ar kitų valstybės institucijų nurodymu šiame teisės akte nebuvo aptartas (tai grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A19-64/2009).
3. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) tvarka nušalinto vidaus tarnybos pareigūno tarnybos apmokėjimo santykius reglamentavo Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 4 dalis. Pažymi, kad jokios kitos Vidaus tarnybos statuto nuostatos tuo metu nereglamentavo darbdavio veiksmų gavus ikiteisminio tyrimo pareigūnų (prokuroro, teismo) sprendimą (nutarimą, nutartį) dėl nušalinimo nuo pareigų bei darbo užmokesčio grąžinimo už laikotarpį, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Todėl atsakovas mano, jog šiuo atveju pareiškėjui už nušalinimo laikotarpį iš atsakovo negali būti priteistinos jo prašomos sumos.
4. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 4 straipsnio 2 dalimi, ir teigia, kad byloje taikytina Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalis. Vadovaudamasis nurodyta Valstybės tarnybos įstatymo norma ir DK 123 straipsnio 5 dalimi, atsakovas daro išvadą, kad asmuo, kuriam žala atsirado dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – pritaikymo, turi teisę į žalos atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka.
5. Taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai netaikė senaties termino, nes pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2009 m. rugsėjo 9 d., o vidutinį darbo užmokestį prašė priteisti už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d.
6. Teigia, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymu (toliau – ir Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymas) priteisiant vidutinį darbo užmokestį, delspinigiai negali būti priteisiami.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. Š. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti (II t., b. l. 69–70).
Atsiliepimas
Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:
1. Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A19-64/2009, kuria remiasi atsakovas, yra analizuojamas ne šioje byloje taikytinas Vidaus tarnybos statutas (28 straipsnio 5 (šiuo metu 6) dalis), o kitas teisės aktas, negaliojantis nuo 2006 m. rugpjūčio 25 d. – Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statutas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 304. Pažymi, kad Vidaus tarnybos statutas yra detalesnis, nes išsamiau reglamentuoja teisinius santykius net ir baudžiamojo proceso įstatymo tvarka nušalinus pareigūnus nuo tarnybos. Mano, kad Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 3 dalis turi būti taikoma sistemiškai su 28 straipsnio 5 dalimi, aptariančia vienodas pasekmes, kai pareigūnas yra išteisinamas.
2. Akcentuoja, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. kovo 4 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1132-735/2009 pagal pareiškėjo ieškinį, konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 28 straipsnio 6 dalyje yra numatyta speciali negauto atlyginimo kompensavimo tvarka. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartimi ši sprendimo dalis buvo palikta nepakeista.
3. Nurodo, kad aplinkybė, jog tarnybinio patikrinimo metu darbdavys nekonstatavo pareiškėjo nekaltumo, negali paneigti iš esmės neginčijamo fakto ir Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalyje nustatytos sąlygos, jog turi būti nustatyta, kad pareigūnas nepadarė nei tarnybinio nusižengimo, nei administracinio teisės pažeidimo, nei nusikalstamos veikos. Mano, kad įsiteisėję teismų (šiuo atveju – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo) procesiniai dokumentai yra pagrindas išvadai, jog atitinkama sąlyga yra nustatyta.
4. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 30 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A11-798/2005, pateiktu Vidaus tarnybos statuto nuostatų išaiškinimu.
5. Pažymi, kad su pradiniu skundu 2009 m. rugsėjo 7 d. pirmosios instancijos teismui pateikė reikalavimą priteisti delspinigius už 2,5 metų ir 6 mėnesių laikotarpį, todėl mano, kad bendras 3 metų delspinigių (t. y. su darbo santykiais susijusių sumų) priteisimo laikotarpis nebuvo viršytas. Nurodo, kad teisė į 2006 m. rugpjūtį uždirbtą atlyginimą pareiškėjui būtų atsiradusi tik 2006 m. rugsėjo 8 d., todėl mano, kad termino skundui pateikti nepraleido.
6. Teigia, kad atsakovas nenurodo, kodėl pareiškėjui neturėtų būti priteisti delspinigiai. Mano, kad atsakovo abstrakti nuoroda į Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymą yra nepagrįsta, nes šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalis reglamentuoja tik, kad delspinigiai neįskaitomi, kai yra apskaičiuojamas darbuotojo vidutinis darbo užmokestis. Teigia, kad šios teisės normos pagrindu galima reikalauti priteisti ir vidutinį darbo užmokestį, ir delspinigius, nes abi šios sumos viena į kitą neįskaitomos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra pareiškėjo Ž. Š. teisė gauti darbo užmokestį, neišmokėtą nušalinimo nuo pareigų baudžiamojo proceso tvarka nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalies pagrindu.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas Ž. Š., įtariamas padaręs BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, nuo Kaišiadorių raj. PK viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigų buvo nušalintas Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2006 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu Ž. Š. buvo išteisintas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad būtų padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, atleistas, pripažinus padarytą nusikaltimą mažareikšmiu, ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 9 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendis paliktas galioti.
Žemesnės instancijos teismas
Vidaus tarnybos statuto (įstatymo redakcija 2006 m. rugsėjo 17 d. Nr. IX-1538, galiojusi pareiškėjo grąžinimo į tarnybą remiantis Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu) 28 straipsnio 5 dalis numatė, kad tarnybinio patikrinimo metu nustačius, kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, taip pat tais atvejais, kai nustatoma, kad pareigūnas padarė tarnybinį nusižengimą, tačiau tarnybinei nuobaudai paskirti yra pasibaigęs senaties terminas, jis toliau eina pareigas ir per 5 darbo dienas nuo tada, kai vėl pradėjo eiti pareigas, jam išmokamas darbo užmokestis už laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų, taip pat delspinigiai už šią sumą, apskaičiuoti Vyriausybės nustatyta tvarka.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-64/2009 lingvistiniu teisės aiškinimo būdu analizuodama šią Vidaus tarnybos statuto nuostatą, padarė išvadą, jog pareigūnui darbo užmokestis ir delspinigiai už nušalinimo laikotarpį šios nuostatos pagrindu be kita ko turi būti mokami kai tarnybinio patikrinimo metu nustatoma, 1) kad pareigūnas nepadarė tarnybinio nusižengimo, arba (ir), 2) kad nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, t. y. šių aplinkybių nebuvimas turi būti konstatuotas pareigūno atžvilgiu pradėto tarnybinio patikrinimo metu.
Minėta teisė norma taikytina kartu su į Vidaus tarnybos statuto 26 straipsnio 6 dalimi, kurioje buvo nustatyta, jog tarnybinis patikrinimas atliekamas esant duomenų apie pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, bei to paties straipsnio 7 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog jei paaiškėja, kad tarnybinis nusižengimas turi nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymių, tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūra sustabdoma ir tarnybinio patikrinimo medžiaga perduodama tirti kompetentingai institucijai. Jeigu atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, bylos dėl administracinio teisės pažeidimo teiseną arba asmuo nėra patraukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn ir procesas yra pasibaigęs, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra tęsiama ir tarnybinė nuobauda turi būti paskirta ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo šių sąlygų atsiradimo, jei po ikiteisminį tyrimą atlikti ar administracinę bylą tirti kompetentingos institucijos sprendimo priėmimo nepraėjo daugiau kaip vieni metai. Jei šis terminas praėjo, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nutraukiama.
Sistemiškai analizuodama šias įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalis, ta apimtimi, kuria numato darbo užmokesčio ir delspinigių už nušalinimo nuo tarnybos laikotarpį išmokėjimą kai pareigūnas nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo ar nusikalstamos veikos padarymo, yra taikytina tik tuo atveju, kai į pareigas skiriančio asmens (darbdavio) iniciatyva ir sprendimu (įsakymu) pareigūnas, pradėjus jo veiklos tarnybinį patikrinimą, yra nušalinamas nuo pareigų ir, nustačius galimo nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo požymius, tarnybinis patikrinimas sustabdomas, o jo medžiaga perduodama kompetentingoms institucijoms. Taigi Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalys yra taikoma tik tuo atveju, kai pareigūnas nuo pareigų nušalinamas atliekant tarnybinį patikrinimą, t. y. Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 2 dalies pagrindu, esant į pareigas pareigūną priėmusio (ar jo įgalioto) asmens įsakymui ir jo iniciatyvai.
Baudžiamojo proceso kodekso tvarka nušalinto vidaus tarnybos pareigūno tarnybos apmokėjimo santykius reglamentuoja Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatyta, kad jei pareigūnas nušalinamas nuo pareigų, taip pat tais atvejais, kai nušalinamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnui darbo užmokestis nemokamas ir jam netaikomi šio Statuto 24 straipsnio 3 punkte nustatyti apribojimai. Tačiau jokios kitos Vidaus tarnybos statuto nuostatos nereglamentuoja darbdavio veiksmų gavus ikiteisminio tyrimo pareigūnų (prokuroro, teismo) sprendimą (nutarimą, nutartį) dėl nušalinimo nuo pareigų bei darbo užmokesčio grąžinimo už laikotarpį, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu, kuris taikytinas nagrinėjamoje byloje, pareiškėjo nušalinimo nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais atveju, Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalyse, įtvirtintos garantijos pareiškėjui netaikytinos.
Žemesnės instancijos teismas
Vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) 4 straipsnio 2 dalimi, statutiniams valstybės tarnautojams, šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai. Kadangi atsiskaitymas už laikotarpį, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, Vidaus tarnybos statute ir kituose tarnybą reglamentuojančiuose įstatymuose nebuvo ir nėra aptartas, šių santykių atžvilgiu taikytina Valstybės tarnybos įstatymo (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-464 redakcija) 34 straipsnio 5 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojas, kuris jį į pareigas priėmusio asmens arba pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo pareigų nepagrįstai, turi teisę reikalauti, kad jam būtų įstatymų nustatyta tvarka atlyginta žala. Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 123 straipsnio 5 dalyje, nustatančioje, kad tuo atveju, jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) nepagrįstai, jis turi teisę reikalauti, kad įstatymų nustatyta tvarka jam būtų atlyginta žala. Taigi, asmuo, kuriam žala atsirado dėl neteisėtos procesinės prievartos priemonės – nušalinimo nuo pareigų – pritaikymo, turi teisę į žalos atlyginimą teisės aktų nustatyta tvarka.
Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai, nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimą reglamentuoja ir specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atlyginimo įstatymas, kurio 1 straipsnyje yra aiškiai nurodyta, jog šis įstatymas be kita ko nustato žalos, atsiradusios dėl neteisėto procesinių prievartos priemonių pritaikymo, atlyginimo ne teismo tvarka tvarką.
Esant šioms aplinkybėms bei atsižvelgdama į tai, kad procesinių prievartos priemonių taikymas nėra darbo (tarnybos) teisinių santykių dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija konstatavo, kad esant ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teismo sprendimui pritaikyti procesinę prievartos priemonę – nušalinimą nuo pareigų, ginčui dėl negauto darbo užmokesčio, delspinigių bei tarnybos stažo išspręsti taikomos ne Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 ir 6 dalių, bet Valstybės tarnybos įstatymo 34 straipsnio 5 dalies ir (ar) atitinkamai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo nuostatos.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo mėn. 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-525-64/2009 pateiktus materialinės teisė normų išaiškinimus, todėl netinkamai aiškindamas teisę, padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo teisės į darbo užmokestį per nušalinimo nuo pareigų laikotarpį ikiteisminio tyrimo metu, priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą (ABTĮ 143 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-715-115/2009, kuria buvo pakeistas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimas, pareiškėjui Ž. Š. buvo priteista iš valstybės 14 802,16 Lt turtinės ir 300 Lt turtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir neteisėto nuteisimo už nusikaltimus, numatytus BK 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje. Civilinę bylą nagrinėjęs teismas pareiškėjo reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 20 d. (t. y. nuo nušalinimo teismo nutartimi iki nuosprendžio priėmimo) netenkino, nustatė, kad baudžiamosios bylos iškėlimas atitiko BPK 2 ir 6 straipsnių nuostatas, nušalinimas nuo pareigų buvo teisėtas ir dėl to nėra pagrindo už šį laikotarpį priteisti jam žalos atlyginimą, tame tarpe negautą darbo užmokestį.
Nagrinėjamoje byloje pateikiami nuosprendžiai patvirtina, kad ieškovo veiksmai (įrašymas į žurnalą tikrovės neatitinkančių duomenų) formaliai atitiko BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas, 2006 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu konstatavęs, kad Ž. Š. padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, vadovaudamasis BK 37 straipsniu jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleido, motyvuodamas, kad padarytas nusikaltimas nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio asmuo galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nusikaltimas mažareikšmiu laikomas tada, kai veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme numatytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių požymių sudėties ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslingą kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje numatyta bausme. Ar nusikaltimas mažareikšmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, asmuo nuo bausmės atleidžiamas pripažinus, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, nusikalstamos veikos pripažinimas mažareikšme nėra tolygus Vidaus tarnybos statute numatytam atvejui, kai asmuo nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu. Baudžiamąją bylą nagrinėję teismai nustatė, kad patrulis Ž. Š. Kaišiadorių raj. PK „Informacijos žurnale“ įrašė tiesos neatitinkančias žinias apie tai, kad informacija apie 2006 m. liepos 25 d. Pravieniškių II kaime įvykusį techninį autoįvykį nepasitvirtino, t. y. suklastojo tikrą dokumentą. Taigi nuosprendžiu yra nustatyta pareiškėjo kaltė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau, pripažinus, kad šiais veiksmais iš esmės nepadaryta žala saugomiems visuomeniniams santykiams, pažeidėjas R. R. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, pareiškėjas nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleistas. Baudžiamosios bylos nutraukimas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, kai nuosprendžiu yra nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis, nepatenka į Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalies normos „kad pareigūnas <...> nėra įstatymo nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl <...> nusikalstamos veikos padarymo“ dispoziciją ir negalėtų būti pagrindu taikyti šiame teisės akte numatytas pasekmes – išmokėti vidutinį darbo užmokestį už ikiteisminio tyrimo laikotarpį, kurį jis buvo nušalintas nuo pareigų. Taigi pareiškėjo argumentas, kad jis buvo visiškai išteisintas, yra nepagrįstas, neatitinka teismo nuosprendžio.
Aplinkybė, kad pareiškėjas ne dėl visų nusikalstamų veikų buvo išteisintas, nebuvo įvertinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje. Tačiau bylą nagrinėjančio teismo šiuo atveju nesaisto minėta nutartis, nes ja ginčas iš esmės nebuvo išspręstas, byla buvo grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taigi jokie prejudicinę reikšmę turintys faktai nebuvo nustatyti. Savo ruožtu teisėjų kolegija turi ABTĮ 136 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą patikrinti visą bylą bei ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos aiškinant ir taikant įstatymus formavimą.
Taip pat pažymėtina, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį; į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. sprendimas).
Šiuo aspektu vertinant pareiškėjo argumentus dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 20 d. nutartyje Nr. A-11-798/2005 pateikiamų materialinės teisės išaiškinimų, pažymėtina, kad privalu remtis vėlesniu išplėstinės teisėjų kolegijos precedentu, kuris paprastai suformuojamas įvertinus visą iki jo buvusią teismų praktiką aktualiu klausimu, vėliau priimtus reikšmingus teisės aktus (tame tarpe civilinio kodekso 6.272 str. pakeitimus, Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymą), remtis pareiškėjo nurodoma teismų praktika nėra pagrindo.
Taip pat nepagrįstu laikytinas pareiškėjo argumentas, kad dėl jo teisė į darbo užmokestį per nušalinimo laikotarpį buvo išspręsta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. kovo 4 d. sprendimu, ir atitinkama jo dalis nėra pakeista Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 24 d. nutartimi. Šiuo sprendimu bendrosios kompetencijos teismas konstatavo, kad nušalinimas BPK tvarka buvo taikytas teisėtai, tačiau jame pateikiama nuoroda į Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalį reikšminga tik kaip principinė nuostata, numatanti nušalinto asmens teisę gauti darbo užmokestį, šiame sprendime ji nėra detalizuota. Aukštesnės instancijos teismo nutartyje padaryta vienareikšmė išvada, kad pareiškėjui negali būti atlyginama žala už laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpį, o šia nutartimi teisėjų kolegija, detaliai įvertinusi su nušalinimu susijusias aplinkybes ir pateikusi Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 5 dalies išaiškinimą, konstatavo, kad tokios subjektyvios teisės pareiškėjas negalėjo įgyti.
Remdamasi aukščiau aptartais argumentais, teisėjų kolegija naikina skundžiamą teismo sprendimą ir priima naują, kuriuo pareiškėjo skundą atmeta pilnai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendė:
atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo Ž. Š. skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.