- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-27
- Bylos Nr.
- 2-2034/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00381-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Višinskienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Aplinkotvarka“
- Kategorijos
- 129.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės-firmos „VITI“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3704-565/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aplinkotvarka“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei-firmai „VITI“ dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl vykdomojo rašto dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi patvirtino tarp ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Aplinkotvarka“ ir atsakovo akcinės bendrovės-firmos (toliau – ir AB-F) „VITI“ sudarytą taikos sutartį bei nutraukė bylą pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo. Taikos sutartimi atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 200 000 Lt skolą sutartyje numatyta tvarka ir terminais.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą dėl 40 000 Lt skolos dalies išieškojimo iš atsakovo. Ieškovas paaiškino, kad atsakovas nevykdo teismo patvirtintos taikos sutarties, todėl dėl jos neįvykdytos dalies turėtų būti išduotas vykdomasis raštas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino ir išdavė jam vykdomąjį raštą dėl 30 000 Lt išieškojimo iš atsakovo.
Teismas nurodė, kad įsiteisėjusi 2014 m. balandžio 3 d. nutartis bylos šalims yra privaloma. Lėšų trūkumas, anot teismo, nėra pagrindas nevykdyti teismo patvirtintos taikos sutarties sąlygų.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Atsakovo teigimu, teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog vėlavimą laiku vykdyti mokėjimus lėmė laikinas įmonės apyvartinių lėšų trūkumas. Atsakovas yra veikiantis, gyvybingas ir rinką turintis ūkio subjektas, kuris neabejotinai įvykdys taikos sutartį, todėl vykdomojo rašto išdavimas nėra tikslingas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Nenustačius absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, byloje tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nutarė išduoti ieškovui vykdomąjį raštą dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai).
Byloje nustatyta, kad šalys, spręsdamos tarp jų kilusį ginčą dėl skolos mokėjimo, tarpusavio nuolaidų būdu sudarė taikos sutartį, kuria apeliantas pripažino esantis skolinga ieškovui 200 000 Lt bei įsipareigojo šią sumą sumokėti dalimis per šalių sutartą terminą (b. l. 20-21). Taikos sutartis patvirtinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi. Pagal taikos sutarties 4.1-4.5 punktus apeliantas iki 2014 m. rugpjūčio 18 d. turėjo sumokėti ieškovui 135 000 Lt. Iš ieškovo pateiktų mokėjimo nurodymų kopijų aišku, kad iki nurodytos datos apeliantas savo prievolę buvo įvykdęs tik iš dalies, t. y. sumokėjęs 30 000 Lt (b. l. 29-31). Šį faktą pripažįsta ir pats apeliantas (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Taigi ginčo dėl apelianto taikos sutartimi prisiimtų prievolių pažeidimo nėra. Gindamas savo teises ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas išduoti vykdomąjį raštą dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies – 40 000 Lt išieškojimo (b. l. 28). Atsižvelgęs į tai, kad apeliantas pažeidė taikos sutartyje nustatytas prievoles, pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą tenkino.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog teismo patvirtinta taikos sutartis turi šalims galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.985 straipsnis) ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas, vykdomas CPK nustatyta tvarka (CPK 584 straipsnio 1 dalies 4 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-61/2008; 2013 m. spalio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2013). Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad taikos sutartis, kurios sudarymas, patvirtinimas ir vykdymas nustatytas materialiosios ir proceso teisės normų, ypatumas yra tas, kad, taikos sutarties šaliai nevykdant sutartimi nustatytos prievolės, suinteresuotos šalies (kreditoriaus) prašymu pagal teismo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, rezoliucinę dalį išduodamas vykdomasis raštas ir jis vykdomas CPK nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2010). Taigi vykdomojo rašto išdavimas dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies siejamas su nustatymu, kad viena iš sutarties šalių pažeidė (neįvykdė) joje nustatytų prievolių (CPK 646 straipsnio 3 dalis). Pastaroji aplinkybė byloje yra nustatyta. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nutarė ginti ieškovo teises ir išdavė vykdomąjį raštą dėl neįvykdytos taikos sutarties dalies.
Kvestionuodamas tokį sprendimą, apeliantas teigia, kad, nutardamas išduoti vykdomąjį raštą, teismas neįvertino, jog prievolių pažeidimą pateisina apelianto patiriami finansiniai sunkumai. Dėl tokio argumento pažymėtina, kad skolininko turtinė padėtis nėra priežastis nevykdyti ar atsisakyti vykdyti savo įsipareigojimus. Apeliantas teismo neprašė keisti taikos sutarties sąlygų vykdymo tvarkos, ir neįrodinėjo tokio poreikio (CPK 646 straipsnio 3 dalis). Iš apelianto paaiškinimų akivaizdu, kad jo įvardijamos aplinkybės, neva lemiančios apyvartinių lėšų stygių, atsirado dar iki taikos sutarties sudarymo. Savo galimybes vykdyti taikos sutartimi prisiimamas prievoles nustatytais terminais ir tvarka apeliantas turėjo įvertinti prieš pasirašydamas sutartį. Taigi, akivaizdu, kad vėlesni jo veiksmai – piniginę prievolę vykdant pažeidžiant taikos sutarties sąlygas, neatitinka bendrųjų sąžiningumo reikalavimų.
Apibendrinant šioje nutartyje nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o apskųsta teismo nutartis paliktina nepakeista.
Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymi, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis iki šios dienos civilinėje byloje Nr. 2-3704-565/2014 Vilniaus apygardos teismas yra priėmęs penkias nutartis, kuriomis tenkino ieškovo prašymus ir nutarė išduoti vykdomuosius raštus dėl neįvykdytų taikos sutarties dalių (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Teismo nutartis – išskyrus paskutinę, t. y. priimtą 2014 m. lapkričio 13 d., apeliantas apskundė atskiraisiais skundais, kurie pagrįsti analogiškais argumentais – sudėtinga jo finansine padėtimi. Pirmosios instancijos teismo veiksmų teisėtumas, be kita ko, apelianto argumentų nepagrįstumas, konstatuotas ne tik šioje bei paraleliai nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1900/2014, bet dar Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1818/2014. Atsižvelgiant į tai, primenama, kad apelianto veiksmai – ir toliau remiantis ta pačiais motyvais skundžiant analogiškus pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus, gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas apeliacijos teise (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.