- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-05-27
- Bylos Nr.
- eI2-5887-952/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00032-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Deimantė Andrulytė
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Prienų rajono savivaldybės
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. M. skundą (patikslintą) atsakovui Prienų rajono savivaldybės merui dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. 2024 m. sausio 24 d. pareiškėja pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašo patenkinti jos skundą: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. 21RE-(AG-262/12-2023) (toliau – 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimas); 2) panaikinti Plungės rajono savivaldybės mero (toliau – ir atsakovas) 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymą Nr. (12.1Mr)R3-3573 „Dėl prašymo“ (toliau – 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2023 m. rugpjūčio 31 d. prašymą; 4) priteisti pareiškėjai iš atsakovo 700,00 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad pareiškėja 2023 m. spalio 21 d. kreipėsi su skundu į Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių (toliau - Komisija). Pareiškėja Komisijos prašė panaikinti atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymą neatidaryti uždaryto kelio ruožo iki poilsiavietės, jo nesutvarkyti, neįrengti automobilių stovėjimo aikštelės bei neužtikrinti, kad žmonėms netektų maudytis su gyvūnais ir įpareigoti jį priimti naują sprendimą. Komisija 2023 m. lapkričio 30 d. priėmė sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Komisija tik 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo šešto puslapio pabaigoje, baigusi aiškinti teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktiką pradėjo nagrinėti skundą ir jo reikalavimus, tačiau praktiškai perrašė Prienų rajono mero atsakymą, nepagrįsdama 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo šiam ginčui taikomomis teisės normomis. Komisija priėjo išvados, kad į 2023 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjos prašymą buvo atsakyta išsamiai ir tinkamai, be to, skundžiamame rašte, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos 2023 m. rugpjūčio 31 d. prašymas, atsakovo buvo išsamiai atsakyta bei pagrindžiant kiekvieną klausimų grupę tiek faktiniais, tiek ir teisiniais argumentais. Su tokia Komisijos argumentacija, faktinių aplinkybių traktavimu, teisės taikymu ir 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėja nesutinka. Pastebi, kad pareiškėja pateikė nuotraukas, kuriose matosi ne tik kelio užtvaras ir supiltos statybinės atliekos, kaip konstatavo Komisija savo 2023 m. lapkričio 30 d. sprendime, bet ir nesutvarkytas, duobėtas, purvinas (slidus) bei pavojingas kelias, vedantis į poilsio aikštelę paplūdimį. Pareiškėja ir rašo, kad jai, sulaukusiai 80 metų (dabar jau 81 metus), turinčiai negalią, pasireiškiančią apribotu fiziniu judėjimu ir dėl to turinčiai ribotas galimybės judėti, tai likęs nemažas atstumas įveikti pėsčiomis jai buvo ypatingai sudėtingas. Tuo labiau tokiu keliu duobėtu ir pavojingai atsikišusiais statybinių atliekų nuolaužomis nei eiti, nei tuo labiau pavažiuoti spec. transportu nėra galimybės. Taip pat, pastebi, kad šis kelias yra uždarytas specialiu kelio užtvaru. Tokiu būdu pareiškėja sistemingai patiria diskriminaciją negalios pagrindu. Taip pat pažymi, kad vienas iš didžiausių pareiškėjos laisvalaikio pomėgių yra poilsis prie Nemuno, o ypač maudynės jame, kuriuo ji negali užsiimti dėl negalią turintiems asmenims nepritaikyto priėjimo prie minimos viešosios erdvės – paplūdimio. Tą faktą, kad deramai nesutvarkytas privažiavimas, automobilių parkavimas ir priėjimas prie viešo paplūdimio nepaneigė ir atsakovas, savo atsakyme pareiškėjai nurodydamas su pasiteisinimais, kad “atkreipiame dėmesį, kad į paplūdimį patenkama per miškų ūkio paskirties žemę, kurioje automobilių parkavimo aikštelių ar kelių įrengimas taip pat yra draudžiamas. Pasikeitus teisės aktams, Savivaldybė svarstytų galimybes sukurti patogesnę infrastruktūrą patekimui į paplūdimį“. Pateiktose nuotraukose taip pat matosi prie poilsio aikštelės - paplūdimio pastatyti automobiliai. Įdomu yra tai, kad šių automobilių vairuotojai tiek įvažiavimu, tiek pastatymu, nepažeidė jokių kelių eismo taisyklių ar kitų teisės normų reikalavimų. O jei tai galima jiems kyla klausimas, kodėl negalima pareiškėjai? Ir šiuo aspektu taip pat yra sistemingai patiriama diskriminacija. Komisija, priimdama 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą nesivadovavo ginčui teisingai išspręsti aktualiu teisiniu reglamentavimu. Ji turėjo atsižvelgti ne tik į Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) ir Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis, bet ir į kitų, ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų, nuostatas. Anot pareiškėjos, turėjo būti atsižvelgta į Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, nes pareiškėjos atžvilgiu yra pažeidžiamos minėtos konvencijos 5 straipsnio (lygybė ir nediskriminavimas) 2 dalies nuostatos. Atsakovas sistemingai pažeidinėja pareiškėjos teisę į aplinkos prieinamumą, kadangi riboja galimybę neįgaliam asmeniui naudotis vieša paslauga – paplūdimiu. Šiam ginčui taip pat taikomos ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatos. Taip pat turi būti taikomos Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo nuostatos. Atkreipia dėmesį, kad šio ginčo atveju taip pat yra pareiškėjos, kaip neįgalaus ir riboto judrumo asmens, diskriminavimas, neįrengiant neįgaliųjų ir riboto judrumo asmenų poreikiams pritaikytą priėjimą prie viešo paplūdimio. Skirtingai nei asmenys, neturintys negalios, ji negali be pašalinės pagalbos pasiekti minimos aikštelės. Tokia nelygybė ir diskriminavimas bei teisės į laisvalaikį pažeidimas pareiškėjai sukelia dvasinius išgyvenimus, ji jaučiasi pažeminta, nes dėl atsakovo nenoro įrengti tinkamą prieigą prie poilsio aikštelės - paplūdimio, ji priversta prašyti kitų asmenų pagalbos, kad galėtų saugiai pasiekti minimą paplūdimį ir grįžti iš jo. Komisija šiam ginčui spręsti privalėjo taikyti ir Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, taip pat 2022 m. gruodžio 20 d. Seimo priimtą, nauja redakcija išdėstytą, Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą, jį pavadinus Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu. Taip pat atsakovas pažeidžia statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2014 32 punktą, nes teritorijos, kuri minima šioje normoje nėra ir pareiškėja negali pasinaudoti šioje normoje įtvirtintais reikalavimais. Be to, atsakovas pažeidžia statybos techninio reglamento STR 2.03.01:2019 70 ir 77 punkte įtvirtintas nuostatas. Akivaizdžiai matosi, kad nėra įrengtas pagal šiuos reikalavimus pagrindinis takas, vedantis į viešąją erdvę - paplūdimį. Suverstos ir netinkamai išlygintos statybinės atliekos (dar ir pavojingos aplinkai, nes matosi tepalų dėmės ir asbestinio šiferio duženos), duobės, purvynas, atsikišusios medžių, krūmų ir augalų šakos nėra tinkamai įrengta kelio ar pėsčiųjų tako danga bei paruošta aplinka. Atsakovo atsisakymas užtikrinti infrastruktūrą neįgaliesiems, materialine prasme vertintinas kaip jo neteisėtas neveikimas, kadangi tokios infrastruktūros neužtikrinimas neįgaliesiems sukelia neigiamas pasekmes. Pareiškėjai kasdieniniame gyvenime, nesant įrengtos tinkamos infrastruktūros, kuri leistų saugiai ir patogiai pasiekti viešąjį paplūdimį ir juo naudotis. Todėl ji patyrė ir iki šiol besitęsiantį stresą bei išgyvenimus, kurio sukelti neigiami padariniai pasireiškė kraujospūdžio svyravimais, širdies permušimais, skausmais galvoje, nemiga, emocine depresija. Pareiškėja taip pat jaučia stiprų nesaugumo jausmą dėl tinkamų paslaugų neprieinamumo, besitęsiančio gana ilgą laiko tarpą. Pareiškėja nurodo, jog turi būti atlyginta jos patirta 700 Eur neturtinė žala.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Prienų rajono savivaldybės meras pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad, atsakovo nuomone, Komisijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes bei ginčo situaciją reglamentuojančius teisės aktus. Atkreipia dėmesį, kad iš esmės pareiškėja savo patikslintame skunde atkartoja tas pačias faktines aplinkybes, kurių nepaneigė nei atsakovas, nei Komisija. Minėdama faktines aplinkybes, pareiškėja neformuluoja jokių argumentų, dėl kurių 2023 m. lapkričio 30 d. turėtų būti panaikintas ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti jos prašymą. Priešingai nei pareiškėja, atsakovas 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakyme pareiškėjai išsamiai atsakė į visus jos 2023 m. rugpjūčio 31 d. prašymo klausimus, pagrįsdamas atsakymą teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjos patikslintame skunde dėstomos aplinkybės labiau turėtų būti vertinamos kaip prielaidos bei jos subjektyvi nuomonė, kuri nėra grindžiama teisės aktais. Pareiškėja iš esmės akcentuoja galimai jos diskriminaciją dėl negalios, tačiau, esant nurodytoms faktinėms aplinkybėms, kitos situacijos sprendimo būti negali, nes to nenumato Lietuvos Respublikos teisės aktai, kurie reglamentuoja esamų faktinių aplinkybių visumą, t. y. dėl automobilių stovėjimo aikštelės, dėl uždaryto kelio ruožo iki poilsiavietės ir kt. Atsakovas 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakyme pareiškėjai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnį paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis ir jas statyti arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto. Nurodė, kad atsižvelgiant į galiojančius įstatymus sklype, kuriame yra paplūdimys, įrengti automobilių parkavimo aikštelę yra draudžiama. Atkreipė dėmesį, kad į paplūdimį patenkama per miškų ūkio paskirties žemę, kurioje automobilių parkavimo aikštelių ar kelių įrengimas taip pat yra draudžiamas. Nurodė, kad pasikeitus teisės aktams, Savivaldybė svarstytų galimybes sukurti patogesnę infrastruktūrą patekimui į paplūdimį. Taigi, vertinant atsakovo atsakymą pareiškėjai, akivaizdu, kad nėra sudarytų išskirtinių sąlygų tam tikrai asmenų grupei. Vertinant tai, kad asmenys neturi galimybės patekti transporto priemonėmis iki pat paplūdimio, svarbus tas faktas, kad tai nėra įmanoma, remiantis aukščiau nurodytais teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima sutikti su pareiškėjos patikslinto skundo argumentais, kad atsakovas atsisako užtikrinti infrastruktūrą neįgaliesiems ir tai yra jo neveikimas. 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymas yra motyvuotas tiek teisiniais, tiek faktiniais pagrindais, t. y. atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus imperatyvius reikalavimus bei LVAT pateiktus išaiškinimus, ką teisingai konstatavo ir Komisija 2023 m. lapkričio 30 d. sprendime. Dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovas nurodo, jog pagal LVAT praktiką pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tačiau pareiškėja nenurodo priežastinio ryšio tarp atsakovo neva tai neteisėtų veiksmų ir jos patirtos neturtinės žalos. Pareiškėja jokiais teiginiais ar argumentais nepagrindžia reikalavimo dėl prašomos priteisti neturtinės žalos. Pareiškėja patikslintame skunde tik elementariai apsiriboja bendromis frazėmis jų visai nekonkretizuojant, o tuo labiau, nepateikiant dėl to jokių įrodymų, todėl ir reikalavimas dėl neturtinės žalos visiškai nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Atmetus pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, netenkintinas ir išvestinis pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimas priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą palaikė jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymo ir Komisijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
5. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2023 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu. Prašyme nurodė, kad 2023 m. rugpjūčio mėnesį norėjo patekti į Prienuose naujai įrengtą poilsiavietę – pliažą prie Nemuno. Pareiškėja prašyme uždavė atsakovui klausimus: kodėl uždėta kelio užtvara ir draudžiamas ženklas prie Vilniaus g. 14 pastato, o ne toliau prie, pavyzdžiui, poilsiavietės, kas būtų daug lengviau ir patogiau žmonėms naudotis poilsiaviete? Visada buvo galima privažiuoti prie šios teritorijos keliu, kuris dabar uždarytas. Taip pat dažnai matosi atvedami šunys, kurie maudosi šiame pliaže tarp žmonių, o tai yra pažeidimas. Kas prižiūri poilsiavietėje tvarką, kad nebūtų maudomi gyvūnai? Ar yra nustatytų pažeidimų ir / ar baustų asmenų? Prašo išspręsti šį klausimą ir atidaryti uždarytą kelio ruožą iki poilsiavietės, jį sutvarkyti, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę bei užtikrinti, kad žmonėms netektų maudytis su gyvūnais.
Atsakovas pateikė pareiškėjai 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymą, kuriame nurodė, kad sklypo, kuriame yra paplūdimys, plotis yra ~ 25 m. Atsižvelgiant į galiojančius įstatymus, sklype, kuriame yra paplūdimys, įrengti automobilių parkavimo aikštelę draudžiama. Atkreipė dėmesį, kad į paplūdimį patenkama per miškų ūkio paskirties žemę, kurioje automobilių parkavimo aikštelių ar kelių įrengimas yra draudžiamas. Pasikeitus teisės aktams savivaldybė svarstytų galimybes sukurti patogesnę infrastruktūrą pateikimui į paplūdimį. Pažymėjo, kad Vilniaus g., Prienuose ruožas nuo Vilniaus g. 12 iki Vilniaus g. 4B yra aklakelis, todėl pratęsus gatvės ribą iki miškų ūkio paskirties sklypo, neliktų galimybės įvažiavusiems asmenims apsisukti. Taip pat atsakovas prašė pastebėjus besimaudančius gyvūnus, pažeidimą užfiksuoti (nuotrauka ar vaizdo įrašu) ir vaizdinę medžiagą pateikti el. paštu administracija@prienai.lt. Laikantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso identifikuotiems pažeidėjams bus skiriamos bausmės.
Pareiškėja nesutiko su atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymu.
2023 m. spalio 23 d. pateikė skundą Komisijai, kuriuo prašė panaikinti atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymą neatidaryti uždaryto kelio ruožo iki poilsiavietės, jo nesutvarkyti, neįrengti automobilių stovėjimo aikštelės bei neužtikrinti, kad žmonėms netektų maudytis su gyvūnais ir įpareigoti jį priimti naują sprendimą.
Komisija 2023 m. lapkričio 30 d. 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą atsakovui dėl 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
6. Teismas, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad LVAT praktikoje pažymėta, jog asmeniui, kuris kreipėsi į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos, tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., 2020 m. balandžio 15 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020; 2020 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020; ir kt.).
VAĮ nustato kreipimosi į viešojo administravimo subjektus formas – prašymą bei skundą. Su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus vadinamas prašymu (VAĮ 2 straipsnio 10 dalis). Skundas – asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti (VAĮ 2 straipsnio 12 dalis).
VAĮ 11 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles, t. y. Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (suvestinė redakcija nuo 2022 m rugsėjo 3 d.) (toliau - Taisyklės).
Žemesnės instancijos teismas
Taisyklių 35 punkte nustatyta, kad prašymus ar skundus institucijos nagrinėja ir į juos atsako pagal teisės aktais joms nustatytą kompetenciją. Taisyklių 45 punkte nustatyta, kad į prašymą institucija atsako atsižvelgdama į jo turinį: į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš VAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti (45.1 papunktis); į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti (45.2 papunktis); į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma VAĮ 13 straipsnyje nustatyta tvarka (45.3 papunktis); į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma (45.4 papunktis).
LVAT yra nurodęs, kad asmuo, nepriklausomai nuo dokumento, kuriuo kreipiasi į viešojo administravimo subjektą, pobūdžio (skundas, pareiškimas, prašymas), turi teisę, kad šis kreipimasis būtų išnagrinėtas ir į jį būtų atsakyta teisės aktų nustatyta tvarka (žr., pvz., 2018 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eAS-651-624/2018).
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.).
7. Minėta, kad pareiškėja 2023 m rugpjūčio 31 d. prašyme atsakovui uždavė tokius klausimus <...> kodėl uždėta kelio užtvara ir draudžiamas ženklas prie Vilniaus g. 14 pastato, o ne toliau prie, pavyzdžiui, poilsiavietės, kas būtų daug lengviau ir patogiau žmonėms naudotis poilsiaviete? Visada buvo galima privažiuoti prie šios teritorijos keliu, kuris dabar uždarytas. Taip pat dažnai matosi atvedami šunys, kurie maudosi šiame pliaže tarp žmonių, o tai yra pažeidimas. Kas prižiūri poilsiavietėje tvarką, kad nebūtų maudomi gyvūnai? Ar yra nustatytų pažeidimų ir / ar baustų asmenų? Prašo išspręsti šį klausimą ir atidaryti uždarytą kelio ruožą iki poilsiavietės, jį sutvarkyti, įrengti automobilių stovėjimo aikštelę bei užtikrinti, kad žmonėms netektų maudytis su gyvūnais.
8. Atsakovas į pareiškėjos klausimus atsakė 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakyme. Atsakovas nurodė, kad sklypo, kuriame yra paplūdimys, plotis yra ~ 25 m. Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 99 straipsnį paviršinių vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis ir jas statyti arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio kranto. Nurodė, kad atsižvelgiant į galiojančius įstatymus sklype, kuriame yra paplūdimys, įrengti automobilių parkavimo aikštelę yra draudžiama. Atkreipė dėmesį, kad į paplūdimį patenkama per miškų ūkio paskirties žemę, kurioje automobilių parkavimo aikštelių ar kelių įrengimas taip pat yra draudžiamas. Nurodė, kad pasikeitus teisės aktams, Savivaldybė svarstytų galimybes sukurti patogesnę infrastruktūrą patekimui į paplūdimį. Pažymėjo, kad Vilniaus g., Prienuose, ruožas nuo Vilniaus g. 12 iki Vilniaus g. 4B yra aklakelis. Paaiškino, kad pagal STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ 32 punktą akligatvių pabaigoje turi būti įrengtos automobilių apsisukimo aikštelės. Pratęsus gatvės ribą iki miškų ūkio paskirties sklypo, neliktų galimybės įvažiavusiems automobiliams apsisukti. Informavo, kad gyvūnų laikymo Prienų rajono savivaldybėje taisyklėse 12.1 punkte nurodyta, kad žmonių maudymosi vietose gyvūnus maudyti draudžiama. Praprašė pastebėjus pažeidimą jį užfiksuoti (nuotrauka ar vaizdo įrašu) ir vaizdinę medžiagą pateikti el. paštu administracija@prienai.lt. Nurodė, kad identifikuotiems pažeidėjams bus skiriamos baudos.
Pareiškėja ginčydama atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymą akcentuoja tai, kad patyrė diskriminaciją dėl turimos negalios. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Komisija turėjo vadovautis teisės aktais, kurie gina būtent neįgalių žmonių teises bei teisėtus interesus.
Teismo vertinimu, skundžiamame atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakyme yra išdėstytos teisės normos, kurioms galiojant kitokie sprendimai įrengiant poilsiavietę negalėjo būti priimti. Teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais dėl patiriamos diskriminacijos ir tuo, jog atsakovas atsisako užtikrinti infrastruktūrą neįgaliesiems asmenims ir tai yra atsakovo neveikimas.
Iš ginčijamo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymo matyti, kad pareiškėjai atsakovas atsakė į kiekvieną pareiškėjos užduotą klausimą, pateikė motyvuotus bei pagrįstus atsakymus. Atsakymus pagrindė teisės aktais, kurie aktualūs atsakant į pareiškėjos klausimus. Teismo nuomone, 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymas visiškai atitinka aukščiau nurodytas VAĮ ir Taisyklių nuostatas.
Akcentuotina tai, kad jeigu atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymas netenkina pareiškėjos, tai nesudaro pagrindo išvadai, jog ginčijamas atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymas yra nepagrįstas ar neargumentuotas.
9. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau cituotą LVAT praktiką plačiau dėl Komisijos 2023 m. lapkričio 30 d. nepasisako.
10. Apibendrinant konstatuotina, kad nėra pagrindo panaikinti atsakovo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakymą, nes jis yra teisės ir pagrįstas. Tuo pačiu nėra pagrindo panaikinti ir Komisijos 2023 m. lapkričio 30 d. sprendimą.
11. Taip pat pareiškėja savo skundu prašo priteisti jai patirtą 700 Eur neturtinę žalą. Pareiškėja nurodo, kad pareiškėjai kasdieniniame gyvenime, nesant įrengtos tinkamos infrastruktūros, kuri leistų saugiai ir patogiai pasiekti viešąjį paplūdimį ir juo naudotis, ji patyrė ir iki šiol besitęsiantį stresą bei išgyvenimus, kurio sukelti neigiami padariniai pasireiškė kraujospūdžio svyravimais, širdies permušimais, skausmais galvoje, nemiga, emocine depresija. Pareiškėja taip pat jaučia stiprų nesaugumo jausmą dėl tinkamų paslaugų neprieinamumo, besitęsiančio gana ilgą laiko tarpą.
12. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytino CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – savivaldybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) savivaldybės institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (LVAT 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 str. 1 d.). LVAT praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; 2019 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1066-520/2019; kt.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai, t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).
Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Be to, pagal LVAT praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
13. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas (minėta, jog atsakovė atsakė į pareiškėjos prašymą nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, taip pat atsakovė savo 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakyme vadovavosi aktualiu teisiniu reguliavimu ir paaiškino pareiškėjai, kokiais pagrindais buvo įrengta poilsio aikštelė, kodėl nebuvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė ir pan.), todėl nagrinėjamoje byloje nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios (deliktinės) civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo veiksmų neteisėtumo, atsakovui nekyla prievolė atlyginti pareiškėjai prašomą priteisti neturtinę žalą. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja nepagrindė reikalavimo dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo (pareiškėjos nurodytos priežastys, kurios, anot pareiškėjos, nulėmė neturtinę žalą, yra labiau pareiškėjos subjektyvi nuomonė, nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų pareiškėjos sveikatos pablogėjimą ir pan.).
Teismo vertinimu, atsižvelgus į teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, pareiškėjos prašymas priteisti 700 Eur neturtinę žalą yra nepagrįstas, todėl netenkintinas. Taip pat netenkinant ir reikalavimo dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.
14. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
15. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėja prašo atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 2100 Eur už advokato pagalbą, taip pat pareiškėja yra sumokėjusi 22,50 Eur žyminio mokesčio.
Kadangi pareiškėjos skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jos naudai, tad pareiškėja neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.
Teisėjų kolegija remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjos A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.