- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-10
- Bylos Nr.
- 1A-260-282/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-40261-2019-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Masiulis, Virginija Žindulienė, Laisvydas Zederštremas
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nerijaus Masiulio, Laisvydo Zederštremo,
asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. S. ir jo gynėjai advokatei Vidai Povilaitienei,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 28 d. nutarties, kuria R. S. pripažintas nepakaltinamu padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir, remiantis BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktu, jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas specializuotoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. S. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė už tai, kad jis dėl lėtinio psichikos sutrikimo, t. y., dėl (duomenys neskelbtini) negalėdamas suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2019 m. rugsėjo 14 d., 12.00 val., iki 2019 m. rugsėjo 18 d., 11.00 val., tiksliau ikiteisminiu tyrimu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), gyvendamas jo globėjams S. M. ir V. M. priklausančiame gyvenamajame name, sugadindamas užraktą, įsibrovė į saugyklą – svetainėje esančios sekcijos užrakinamą spintelę – barą, ir pagrobė svetimą, nukentėjusiesiems S. M. ir V. M. priklausantį 3 695 eurų vertės turtą: 50 eurų vertės auksinę ploną grandinėlę, 400 eurų vertės auksinę grandinėlę, 400 eurų vertės auksinį pakabutį plokštelės formos, 100 eurų vertės auksinį apvalų pakabutį, 50 eurų vertės auksinį pakabutį kryželį, 100 eurų vertės auksinį pakabutį su raudonos spalvos akmeniu šakelės formos, 600 eurų vertės auksinius auskarus pailgus suktus, 100 eurų vertės auksinį žiedą figūrinį, 600 eurų vertės auksinę apyrankę pinto rašto, 200 eurų vertės gintarinę apyrankę, 30 eurų vertės sidabrinius auskarus pailgus, 25 eurų vertės sidabrinius auskarus apvalius, auksinį vestuvinį žiedą 150 eurų vertės, perlų papuošalų komplektą 160 eurų vertės, moterišką auksinį žiedą su šviesia akute 150 eurų vertės, auksinį žiedą su rombo formos akute 160 eurų vertės, sidabrinį žiedą su gintaro akute 50 eurų vertės, auskarų ir pakabučio komplektą su mėlynomis akutėmis 90 eurų vertės, sidabrinę grandinėlę su karoliukais ir permatoma akute 30 eurų vertės, geltono metalo grandinėlę su pakabučiu raudona akute 50 eurų vertės, apyrankę plokščią pintą 150 eurų vertės, apyrankę iš plokščių narelių 50 eurų vertės, bei nukentėjusiajai J. G. priklausantį 3 010 eurų vertės turtą: 190 eurų vertės auksinį moterišką vestuvinį žiedą, 140 eurų vertės auksinį moterišką žiedą su rožine apvalia akute, 150 eurų vertės auksinį moterišką žiedą su rožine apvalia akute, 400 eurų vertės moterišką apyrankę geltono ir balto aukso, 900 eurų vertės moterišką plokščią pusilgę auksinę grandinėlę ant kaklo, 250 eurų vertės moterišką auksinę paprasto pynimo pusilgę grandinėlę, 150 eurų vertės auksinį pakabutį kryželio formos, 300 eurų vertės auksinius įveriamus auskarus gėlytės formos, 250 eurų vertės auksinius įveriamus auskarus burbulo formos, 200 eurų vertės auksinius įveriamus auskarus su baltomis akutėmis, vieną 80 eurų vertės auksinį auskarą pailgos formos.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, R. S. nurodo, kad jis šiuo metu gydosi (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje, savo nusikalstamą veiką pripažįsta padaręs sąmoningai. Teigia, kad nesutinka su byloje esančia išvada, todėl prašo skirti pakartotinę ekspertizę. Nurodo, kad nuo 2020 m. balandžio mėnesio iki 2020-08-26 gydėsi ambulatoriškai, nuo 2020 m. birželio iki 2020-08-18 buvo išvykęs dirbti į Danijos Karalystę, grįžęs gyvena nuomojamame bute, nuo 2020-08-27 įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ meistru. Taip pat nurodo, kad po nusikaltimo daugiau pažeidimų nepadarė, nori savo globėjams atlyginti padarytą žalą.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. S. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliaciniame skunde nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės ir R. S. veikos juridinė kvalifikacija neginčijama, prašoma tik skirti pakartotinę ekspertizę, nes apeliantas nesutinka su byloje esančia išvada, kadangi jis nuo 2020 m. balandžio mėn. iki 2020-08-26 gydėsi ambulatoriškai. Dėl to apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
6. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.
7. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones bei parinkti tokių priemonių rūšį. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).
8. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi R. S. paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, kuri pagal BK 98 straipsnio 3 dalį taikoma asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti stacionare.
9. R. S. padarė vieną apysunkę (BK 178 straipsnio 2 dalis, 11 straipsnio 4 dalis) turtinio pobūdžio įstatymo uždraustą veiką. Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019-10-29 rašte nurodytų duomenų matyti, kad R. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gydytojo psichiatro pirmą kartą konsultuotas 2017-04-11 ir jam buvo diagnozuota (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 3). Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių teismo psichiatrijos skyriaus 2020 m. vasario 4 – kovo 3 d. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 86TPK-33/2020 R. S. psichikos sveikatos būsena buvo įvertinta ekspertų komisijos (psichiatro ir psichologų) ir rekomenduota jam taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinines priemones – stacionarinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis, nes R. S. įstatymo uždraustos veikos padarymo metu ir šiuo metu serga lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), dėl kurios negalėjo ir negali suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo ir negali jų valdyti (t. 2, b. l. 36–39). Tokias pat išvadas pirmosios instancijos teisme teisiamojo posėdžio metu apklaustas patvirtino ekspertas G. Butkus, nurodydamas, kad R. S. tokios stebėjimo sąlygos rekomenduojamos dėl to, kad jis nekritiškas savo susirgimui ir yra rizika, kad jis ambulatoriškai nesigydys, kad jis yra pavojingas visuomenei, nėra asmenų, kurie būtų pajėgūs užtikrinti, rūpintis R. S., kad jis gydytųsi ambulatoriškai, kad ilgalaikis stacionarinis gydymas gali duoti ilgalaikį efektą ir pasiekti medikamentinę remisiją. Eksperto teisme pateiktus paaiškinimus patvirtina paties R. S. paaiškinimai, jog jis serga psichikos ligomis, depresija, kad jam išrašytus vaistus geria ne visada (t. 2, b. l. 50–51). Nereguliarų R. S. gydymąsi ambulatoriškai patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2020-11-10 rašte nurodyti duomenys, iš kurių matyti, kad nuo 2020-01-01 iki 2020-11-06 šiame centre pas gydytoją psichiatrą R. S. lankėsi du kartus (2020-02-24, 2020-05-25), buvo paskirtas gydymas, kad į UAB „(duomenys neskelbtini) PSC susileisti vaistų R. S. atvyko tik du kartus (2020-03-03, 2020-08-24). Taip pat šiame rašte gydymo įstaiga teismą informuoja, jog R. S. gydymosi režimo nesilaikė, 2020-09-24 į numatytą konsultaciją registruotu laiku neatvyko, kad 2020-11-09 R. S. kreipėsi telefonu, skundų dėl sveikatos neišsakė, gydymo pratęsimui noro neišreiškė (t. 3, b. l. 67). VšĮ (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninės 2020-11-10 rašte nurodyti duomenys taip pat patvirtina, kad šioje ligoninėje taikyto gydymo laikotarpiu nuo 2020-09-08 iki 2020-10-05 R. S. psichinė būklė nepasikeitė – „psichikos būklė be esminės dinamikos“ (t. 3, b. l. 68). Įvertinęs minėtuose gydymo įstaigų raštuose nurodytą informaciją apie R. S. psichikos būklę, nereguliarų gydymąsi ambulatoriškai, apeliacinės instancijos teisme apklaustas ekspertas G. Butkus patvirtino ekspertizės akte nurodytas išvadas, kad R. S. serga lėtiniu psichikos sutrikimu – (duomenys neskelbtini), baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, ir šiuo metu negali suprasti, kad dėl socialiai pavojingo elgesio rizikos jam rekomenduojama taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones — stacionarinį stebėjimą bendro režimo sąlygomis specializuotoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje. Ekspertas taip pat paaiškino, kad tokį gydymą rekomenduoja dėl to, kad R. S. nekritiškai vertina savo ligą, neigiamai žiūri į gydymą, kad R. S. ambulatoriškai nesigydys, nes per devynis mėnesius ambulatoriškai pas gydytoją apsilankė tik du kartus, į konsultacijas neateidavo, telefonu informavo, kad gydytis nenori, nes jis, apskritai, neigia tą ligą. Ekspertas G. Butkus nurodė, kad norint pasiekti stabilią medikamentinę remisiją reikia ne mažiau kaip 6 mėnesių intensyvaus stacionarinio gydymo, o tai užtikrina (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninė. Ekspertas nurodė, kad naujai gauti duomenys iš gydymo įstaigų rodo, kad R. S. intensyviai nesigydė, jo psichinė būklė nepagerėjo, išlieka aukšta socialiai pavojingo elgesio rizika, R. S. reikalingas stacionarinis gydymas specializuotojoje (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje. Be to, ekspertas posėdyje kategoriškai nurodė, kad pakartotinės ekspertizės skirti nereikia, nes naujai gauti duomenys iš gydymo įstaigų patvirtina pateiktą ekspertų išvadą.
10. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių (ekspertizės akto išvadas, eksperto paaiškinimus ir kt.), daroma išvada, kad yra pagrindas R. S. taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūroje, kaip ir nutarė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nes ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis taikymas nebūtų veiksmingas. Nors R. S. ambulatoriškai lankėsi pas gydytoją psichiatrą, tačiau gydymas buvo nereguliarus ir gydymas nebuvo veiksmingas. Dėl to teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – paskyrimas padės tinkamai užtikrinti nepertraukiamą R. S. gydymą. Tai, kad R. S. bylos nagrinėjimo metu buvo išvykęs į Danijos Karalystę, ten dirbo, kad įsidarbino MB „(duomenys neskelbtini)“, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 51, 53, 54), nepaneigia nei ekspertizės akto išvadų, eksperto paaiškinimų dėl R. S. nustatyto susirgimo, nei būtinybės taikyti jam priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį gydymą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.
11. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. S. dėmesį į tai, kad pagal BK 98 straipsnio 6 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Taigi, R. S. pasveikus arba pagerėjus jo psichikos būklei bei išnykus jo pavojingumui įstatymo nustatyta tvarka bus sprendžiamas klausimas dėl priverčiamųjų medicinos priemonių rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo.
12. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad R. S. dėl jam diagnozuoto lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – (duomenys neskelbtini), dėl kurios jis negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti, padarė įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir dėl to jam yra reikalingas gydymas. Be to, nėra pagrindo abejoti ekspertizės akto pagrįstumu ir ekspertų išvada, kad R. S. reikalingas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nutartį ar ją keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, R. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. liepos 28 d. nutarties.