Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danutės Milašienės ir Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-2857-585/2011 pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovui ABDnB Nord bankui dėl sutarties nutraukimo teisėtumo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti 2007-09-06 kredito sutarties Nr.K-1801-2007-35 nutraukimą ir reikalavimą grąžinti skolą neteisėtais. Nurodė, kad su atsakovu 2007-09-06 sudarė kredito sutartį, pagal kurią ieškovei atsakovas suteikė 160000 Lt kreditą dešimčiai metų. Ieškovė pagal sutartį perduotus pinigus gavo ir panaudojo savo reikmėms – žemės sklypui įsigyti. 2010-01-11 atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį ir pareikalavo grąžinti visą kredito sumą su palūkanomis. Ieškovė, neginčydama, kad po 2009m. rugpjūčio nevykdė savo prievolių pagal sutartį atsakovui, nurodė, kad sutartį atsakovas nutraukė neteisėtai, nes nepasinaudojo sutarties 49 p. numatyta galimybe pareikalauti papildomo užtikrinimo, nevykdė pareigos bendradarbiauti, netinkamai pranešė apie sprendimą nutraukti sutartį, nesilaikė sutartyje numatyto 10 dienų termino pranešimui iki sutarties nutraukimo pateikti. Nurodė, kad siūlė atsakovui perleisti 50000 Lt reikalavimo teisę (25000 Lt baudos ir 25000 Lt avanso pagal preliminariąją sutartį) į savo skolininkę, kuriai rengiamas ieškinys teisme. Kreipėsi į atsakovą, prašydama atidėti vykdymą 3 mėnesiams, nurodė, kad gali mokėti po 150 Lt per mėnesį grąžindama paskolą atsakovui. Jokio atsakymo iš atsakovo negavo.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, ir nurodė, kad 2009-12-14 raštu pranešė ieškovei apie ketinimą nutraukti sutartį, jeigu ieškovė per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos nesumokės pradelstų mokėjimų. Toks pakartotinis pranešimas atsakovei įteiktas 2010-01-13. Bankas atsisakė priimti ieškovės siūlomą 50000 Lt reikalavimo teisę, nurodydamas, kad neturėjo pareigos priimti tokį siūlymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 24 d. sprendimu J. K. ieškinį atmetė, priteisė iš J. K. 3025 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovui AB DnB Nord bankui bei priteisė iš J. K. 40 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei. Teismas nustatė, kad šalys 2007-09-06 sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovei suteikė 160000 Lt kreditą (CK 6.881 str.1 d.). Ieškovė gavo 160000 Lt ir juos panaudojo iš anksto numatytam tikslui – finansuoti žemės sklypo, esančio Palangoje, įsigijimą. Kaip paaiškino teismo posėdyje ieškovės atstovė, žemės sklypas buvo įsigytas ieškovės nuosavybėn turint tikslą gauti naudos iš žemės sklypo kainos numatomo padidėjimo. Todėl, nesant būtinojo vartotojo požymio – tikslo įsigyti už kredito lėšas turtą savo asmeninimas ar šeimos poreikiams tenkinti (CK 1.39str.1d.), ieškovė sutartyje veikė ne kaip vartotoja, o šalių sudaryta kreditavimo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis. Be to, sutarties įvykdymas buvo užtikrintas ieškovės turto hipoteka, o tai yra papildomas pagrindas sutartį nepripažinti vartojimo sutartimi (CK 6.886 str.3 d.1 p.). Todėl sutartyje įrašyta nuostata, kad kreditas suteikiamas vartojimo reikmėms arba kitiems tikslams, reiškia, kad sutartis buvo sudaryta pagal šios sutarties nuostatos prasmę „kitiems tikslams“, bet ne vartojimo tikslui.

Teismas nurodė, kad sutarties vienašalio nutraukimo pagrindu pačioje sutartyje numatytas kredito gavėjo negrąžinimas sutartyje numatytais terminais bent vienos kredito dalies ir/arba palūkanų nemokėjimas (Sutarties 46.1p.). Be to, sutarties vienašalio nutraukimo pagrindu numatytas kredito gavėjo iš esmės pablogėjusi finansinė būklė (Sutarties 46.4p.). Atsakovas nutraukė sutartį iš anksto nusiuntęs ieškovei įspėjimą apie sutarties nutraukimą, todėl sutarties nutraukimo tvarkos, nustatytos pačioje sutartyje, teismo vertinimu nepažeidė (Sutarties 43p.).

Ieškovė neginčija fakto ir pati nurodo, kad nuo 2009 m. rugpjūčio iki sutarties nutraukimo nevykdė savo prievolių pagal sutartį atsakovui. Teismo posėdyje ieškovės atstovė paaiškino, kad ieškovė net iš dalies nėra savo neįvykdytų prievolių atsakovui įvykdžiusi iki bylos nagrinėjimo teismo posėdyje. Taip pat ieškovė pripažįsta ir pati nurodo, kad iš esmės pablogėjo jos finansinė padėtis, nes ji neteko darbo ir nebeturėjo pajamų vykdyti savo įsipareigojimus atsakovui. Ieškovė nesikreipė dėl sutarties sąlygų pakeitimo CK 6.204 str. 3 d. pagrindu. Kadangi bylos nagrinėjimo ribas apsprendžia pareikšto teisme ieškovės materialinio teisinio reikalavimo pagrindas ir dalykas, teismas netiria, ar kreipimuisi dėl sutarties sąlygų pakeitimo buvo įstatyme numatytas pagrindas.

Teismo vertinimu, atsakovas, esant sutartyje nustatytiems pagrindams, ieškovei nevykdant sutarties ir dėl jos iš esmės pablogėjusių finansinių galimybių atsakovui neturėjus protingo pagrindo tikėtis greito ieškovės finansinių galimybių pagerėjimo, pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį. Ieškovės argumentai, susiję su jos finansinių galimybių pagerėjimu po sutarties nutraukimo yra nereikšmingi ir todėl teismas jų neaptarė, kadangi ginčas kilo dėl atsakovo veiksmų iki sutarties nutraukimo ir nutraukiant sutartį.

Teismas nurodė, kad atsakovo kaip kreditą suteikiančios kredito įstaigos bendradarbiavimo pareiga neapėmė pareigos pakeisti sutarties sąlygas nenaudingu atsakovui būdu. Atsakovas sudarydamas sutartį su ieškove įsipareigojo perduoti jai sutartyje sulygtą pinigų sumą ir iš dalies (kartu su ieškove) prisiėmė ieškovės nemokumo bei užtikrinimo priemonės galimo neefektyvumo dėl įkeisto turto nuvertėjimo riziką bei tiesiogiai su tuo susijusių galimų nuostolių riziką, tačiau neprisiėmė rizikos, kad dėl ieškovės nemokumo atsakovui nenaudingu būdu pasikeis ar prieš atsakovo valią jam nenaudingu būdu bus pakeistos sutarties sąlygos. Nors vienašalis sutarties nutraukimas yra paskutinė priemonė ginant savo teises nuo sutartį pažeidžiančio asmens veiksmų pasekmių, iki sutarties nutraukimo šalis, kuri nepažeidžia sutarties, neturi pareigos savo sąskaita prisiimti jokių nuostolių, susidarančių dėl kitos šalies nesugebėjimo tinkamai įvykdyti sutartį. Taip pat neturi pareigos priimti sutarties įvykdymo kitu, negu sutartyje numatytas, būdu. Pareiga sutartį vykdyti bendradarbiaujant, ekonomiškai ir maksimaliomis pastangomis (CK 6.200straipsnio 2-4 dalys) neapima pareigos prisiimti nuostolius dėl kitos sutarties šalies veiksmų, pažeidžiančių sutartį, ar įvykdymą sau nenaudingu sutartyje nenumatytu būdu. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad iki sutarties nutraukimo ieškovė atsakovui pasiūlė kokį nors protingą ir efektyvų būdą įvykdyti praleistus mokėjimus ir užtikrino tinkamą jų vykdymą į ateitį.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovė J. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011-05-24 sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės ieškinys būtų patenkintas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas sprendime neteisingai kvalifikavo šalių sudarytą kredito sutartį kaip sutartį sudarytą „kitiems tikslams“, o ne kaip vartojimo sutartį, kas sąlygojo netinkamų materialinės teisės normų taikymą ir neteisingo sprendimo priėmimą.

2. Teismas sprendime konstatuodamas, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį, neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos tokio pobūdžio bylose.

3. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, kad apeliantė 2009 11 17, 2009 12 29, 2010 01 07, 2010 01 18 ir 2010 01 23 kreipėsi į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo.

4. Egzistuoja visos aplinkybės, kurioms esant laikoma, kad iš esmės pasikeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyra ir apeliantei dėl pokyčių ekonomikoje iš esmės suvaržomas jo sutartinių įsipareigojimų pagal sutartį vykdymas.

5. Teismas byloje netinkamai įvertino įrodymus susijusius su šalių bendradarbiavimo pareigos vykdymu, kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

6. Teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tuo pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, ko pasėkoje priėmė neatitinkantį įstatymo reikalavimų sprendimą.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Ginčas tarp šalių kilo dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Kreditavimo sutartį Nr. K-1801-2007-35 (toliau ginčo sutartis) šalys sudarė 2007-09-06. Pagal šią sutartį atsakovas suteikė ieškovei 160000 Lt kreditą, kurio galutinis grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2017-08-31. Kreditas grąžinamas ir palūkanos mokamos kiekvieną mėnesį vienodomis įmokomis.

Bylos duomenimis nustatyta ir ieškovė neginčija, kad nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio ji nemokėjo įmokų, t. y. nevykdė prievolės nustatytos ginčo sutartimi. Dėl ieškovės prievolės nevykdymo ginčo sutartis buvo vienašališkai nutraukta, vadovaujantis šios sutarties 43 p.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs šalių ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo, konstatavo, kad sutartį atsakovas nutraukė pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, negali sutikti su apeliacinio skundo argumentais.

Dėl sutarties kvalifikavimo

Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo sudarytą kreditavimo sutartį ne kaip vartojimo, o sudarytą ,,kitiems tikslams“. Apeliantės teigimu, kreditavimo sutarties sąlygos patvirtina, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo sutartis ir teismas jos nutraukimą turėjo vertinti sąžiningumo aspektu (CK 6.188 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp šalių sudarytą ginčo sutartį nėra jokio pagrindo vertinti kaip vartojimo sutartį. Įstatymas vartojimo sutartį apibrėžia kaip sutartį dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 str. 1 d.). Ginčo sutartis sudaryta komerciniais tikslais (b. l. 111), t. y. apeliantė iš atsakovo skolinosi pinigus žemės sklypo Palangoje įsigijimui, turint tikslą jį parduoti ir gauti naudos iš žemės sklypo kainos numatomo padidėjimo. Apeliantė kreditavimo sutartį sudarė ne asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimo tikslais, o komerciniai tikslais, todėl ginčo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis, nes ji neturi būtinojo (pagrindinio) vartotojo požymio – asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimo, už kredito lėšas (CK 6.886 str.). Nenustačius, kad šalys sudarė vartojimo sutartį, nėra pagrindo taikyti CK 6.188 str. vertinant jos nutraukimą.

Dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai nutraukė ginčo sutartį, neteisingai pritaikė materialiosios teisės normas, bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Nebuvo apeliantei iš anksto tinkamai pranešta apie sutarties nutraukimą (CK 6.218 str. 1 d., 6.157 str. 1 d.), pranešimas nebuvo vertintas CK 6.209 str. ir 6.217 str. aspektais. Teismas netaikė CK 6.204 str. nuostatų, netinkamai vertino įrodymus, susijusius su bendradarbiavimo pareiga.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, bei padarė pagrįstas išvadas.

Kaip minėta, nustačius, kad šalys sudarė ne vartojimo kredito sutartį (CK 6.886 str.), o kreditavimo sutartį (CK 6.881 str.), todėl nagrinėjant šalių ginčą taikytinos teisės normos, reglamentuojančios kreditavimo teisinius santykius, bei atitinkama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Sutarčių vienašališką nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 str. Šalys sudarydamos ginčo sutartį taip pat susitarė dėl vienašališko sutarties nutraukimo galimybės (sutarties 43 p., b. l. 11), nustatė, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiųsdamas kredito gavėjui raštišką pranešimą, nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos.

Apeliantė kaltina atsakovą nebendradarbiavimu, nes ji kreipėsi su prašymais dėl mokėjimo terminų pratęsimo, įmokų sumažinimo ir kt., bet atsakovas su jos pasiūlymais nesutiko (b. l. 24, 25, 27, 28).

Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio nevykdė prievolės pagal ginčo sutartį (b. l. 14, 62). Šio fakto ji neginčija.

Tai, kad atsakovas nesutiko su jam nepriimtinais ir nenaudingais apeliantės siūlymais, negalima laikyti jo nebendradarbiavimu su apeliante. Bendradarbiavimas negali būti suprantamas kaip kredito davėjo pareiga pakeisti kredito sutarties sąlygas kredito gavėjo reikalaujamu būdu, kuris nėra priimtinas kredito davėjui.

Apeliantė nurodė, kad jos finansinė padėtis pablogėjo, tačiau nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad ateityje padėtis pagerės ir kad ji galės padengti įsiskolinimą per konkretų terminą. Sutarties šalių bendradarbiavimo principas nereiškia, kad apeliantei paprašius priimti jos pasiūlymus, atsakovas turėjo besąlygiškai tam pritarti. Kaip minėta tarp šalių buvo sudaryta kreditavimo sutartis, pagal kurią gautą kreditą apeliantė panaudojo iš anksto numatytam sklypo Palangoje įsigijimui, kurį vėliau ketino parduoti ir gauti pelną.

Dėl ekonominės krizės pasekmių atsiradęs kreditavimo sutarties nevykdymas, savaime nesukuria bankui pareigos priimti apeliantės pasiūlytas sąlygas, kurios neužtikrina šalių sutartinių prievolių vykdymo pusiausvyros. Atsakovas pilnai įvykdė savo sutartinę prievolę pagal ginčo sutartį suteikė apeliantei sutarto dydžio kreditą, o apeliantė tinkamai nevykdė savo prievolės, nustatytais terminais nemokėjo įmokų, kas laikytina esminiu sutarties pažeidimu. Atsakovas pirmą kartą įspėjo apeliantę dėl sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir jos vienašališko nutraukimo 2009-12-14 (b. l. 63). Apeliantei toliau nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas 2010-01-11 raštu Nr. 30.58.17/160 vienašališkai nutraukė sutartį, o 2010-02-20 kreipėsi dėl priverstinio skolos išieškojimo (b. l. 12, 15). Nepagrįsti apeliantės argumentai, jog atsakovas iš anksto jai nepranešė apie sutarties nutraukimą. Atsakovas tinkamai ir ginčo sutartimi nustatytais terminais informavo apeliantę apie sutarties nutraukimą (CK 6.218 str. 1 d.) (sutarties 43 p. b. l. 11). Nėra pagrįsti apeliantės teiginiai dėl CK 6.204 str. ir 6.209 str. taikymo. Apeliantė nesikreipė į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo (CK 6.204 str. 3 d.), o 6.209 str. apeliantės atveju netaikytinas, nes ji pati nevykdė sutarties, kai tuo tarpu kita šalis savo įsipareigojimus buvo įvykdžiusi. Nagrinėjamu atveju apeliantė nėra nukentėjusi šalis. Ji paėmė kreditą komerciniams tikslams, todėl visa galimų nuostolių rizika tenka apeliantei. Atsakovas neturi pareigos savo sąskaita prisiimti nuostolių dėl kitos šalies nesugebėjimo tinkamai vykdyti sutartį. Apeliantei tinkamai nevykdant sutartinių įsipareigojimų, atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį ir pagrįstai ją nutraukė. Kiti apeliantės nurodyti argumentai neturi įtakos nagrinėjamo ginčo sprendimui, todėl jie neaptariami.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo spendimas yra pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.