- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-20
- Bylos Nr.
- A-756-1766-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01451-2010-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- M. K. L., J. Č., viešosios įstaigos Vilniaus miesto universitetinės ligoninės
- Atsakovas
- Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų viešosios įstaigos Vilniaus miesto universitetinės ligoninės, J. Č. ir M. K. L. skundą atsakovui Valstybinei medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant R. L., dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai viešoji įstaiga Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, J. Č. ir M. K. L. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami panaikinti Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2010 m. balandžio 21 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo Nr. 4A-79(NK-11) 3.1.2 ir 3.1.3 punktus.
Pareiškėjai skunde nurodė, kad Inspekcija pagal R. L. skundą atliko Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 15 d. iki 2009 m. rugsėjo 25 d. R. L. sūnui J. L. (J. L.) teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę. Atlikus kontrolę, buvo surašyta asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita Nr. 1A-79(NK-11), kurios pagrindu 2010 m. balandžio 21 d. buvo priimtas asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimas Nr. 4A-79(NK-11). Pareiškėjai nesutinka su šio sprendimo 3.1.2 punktu, kuriame padaryta išvada, kad Vilniaus miesto universitetinės ligoninės gydytojai J. Č. ir M. K. L., 2009 m. rugsėjo 16 d. nustatę pacientui J. L. ūmaus pankreatito ir girtumo klinikinę diagnozę, neinterpretavo atliktų tyrimų rezultatų ir nepagrindė diagnozės, tokiu būdu pažeisdami Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2003 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V1-17 patvirtintos Medicininės dokumentacijos pildymo instrukcijos teikiant stacionarinę pagalbą 24 punktą. Pareiškėjai taip pat nesutinka su sprendimo 3.1.3 punktu, kuriame padaryta išvada, kad gydytojai J. Č. ir M. K. L. neskyrė pacientui J. L. tyrimų pankreatito eigai patikslinti bei galimoms komplikacijoms nustatyti ir, netinkamai įvertinę paciento būklę, 2009 m. rugsėjo 25 d. išrašė jį iš stacionaro, tokiu būdu pažeisdami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-838 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 13.3.105 punktą, nustatantį, kad abdominalinės chirurgijos gydytojas turi mokėti diagnozuoti ir gydyti ūminį pankreatitą.
Pareiškėjai nurodė, kad papildomų tyrimų neskyrimas ar atliktų tyrimų nepakartojimas, esant patenkinamai paciento būklei ir nesant tam klinikinių indikacijų, neturėtų būti vertinamas kaip nemokėjimas diagnozuoti ir gydyti ligą. Inspekcija, priimdama skundžiamą sprendimą, vadovavosi medicinos specialisto abdominalinės chirurgijos gydytojo, vertinusio J. L. klinikinį atvejį, išvada, kurioje nepagrįstai teigiama, kad ūminio pankreatito sunkumo įvardinimas yra būtina diagnozės dalis, turinti esminės įtakos paciento stebėjimui, papildomiems tyrimams, gydymui ir ligos prognozės įvardinimui. Teisės aktai nenustato reikalavimo nurodyti diagnozėje ūminio pankreatito sunkumą ir nenumato kriterijų, pagal kuriuos gali būti nustatomas ūminio pankreatito sunkumas. Pacientui J. L. paslaugos ligoninėje buvo teiktos pagal vieną ligų gydymo profilio kodą – 2558. Specialisto išvadoje nepagrįstai nurodomi du skirtingi gydymo profilio kodai. Specialisto išvadoje taip pat nepagrįstai teigiama, kad pacientui J. L. nebuvo atlikti tolesni laboratoriniai (C reaktyvaus baltymo koncentracijos kraujyje) ir radiologiniai (kompiuterinės tomografijos) tyrimai, kurie leistų detalizuoti pankreatito eigą ir stebėti galimų sunkių komplikacijų atsiradimą. Teisės aktai nenumato, kokius tyrimus būtina atlikti diagnozuojant ūmų pankreatitą ir kaip dažnai juos reikia kartoti. Tyrimai atliekami ar kartojami ir gydymas skiriamas bei koreguojamas atsižvelgiant į paciento būklę. Vadovaujantis sveikatos apsaugos ministro 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 653 patvirtintus Abdominalinės chirurgijos stacionarinių antrinio lygio vaikų ir suaugusiųjų paslaugų teikimo specialiuosius reikalavimus, esant ūminiam pankreatitui (be kasos nekrozės), turi būti taikoma viena iš nurodytų diagnostikos technologijų: sonoskopija, ezofagogastrofibroskopija, rentgenologinis tyrimas, laparoskopija. Pagal minėtus Reikalavimus, kompiuterinės tomografijos tyrimas neturi būti atliekamas visiems pacientams diagnozuojant ūminį pankreatitą. J. L. būklė gydymo metu pagerėjo, išnyko tiek subjektyvūs, tiek objektyvūs uždegimo simptomai, todėl indikacijų kompiuterinės tomografijos atlikimui bei C reaktyvaus baltymo koncentracijos kraujyje tyrimo pakartojimui gydymo metu nebuvo.
Pareiškėjų nuomone, minėtoje specialisto išvadoje nepagrįstai teigiama, kad pacientas J. L. buvo gydytas netinkamai, nes 5-6 dienas karščiuojančiam pacientui nebuvo paskirtas nei vienas antibakterinis vaistas. Tačiau tai yra subjektyvi medicinos specialisto išvada. Vieningos nuomonės dėl antibakterinio gydymo skyrimo ir jo efektyvumo sergant ūminiu pankreatitu nėra. Specialisto išvadoje nurodyti požymiai įvardinti kaip būdingi sunkios eigos pankreatitui. Tačiau tokie požymiai, kaip nežymus karščiavimas (toks jis ir buvo J. L. atveju), nedidelio laipsnio hiperglikemija bei nedidelis laisvo skysčio kiekis pilvo ertmėje, būdingi bet kokios eigos pankreatitui – tai yra natūrali kasos reakcija į uždegimą, o pakitimai, rasti ezofagogastroduodenofibroskopinių tyrimų metu, yra paciento ilgalaikio piktnaudžiavimo alkoholiu ir jo surogatais pasekmė. Šiuo atveju specialistas, pateikdamas išvadą, neįvertino J. L. gyvenimo būdo, paciento priklausomybės nuo alkoholio. J. L. dėl ūmaus pankreatito, komplikuoto ascitu, buvo gydytas ligoninėje ir laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 28 d. iki 2008 m. vasario 14 d. Tuo metu J. L. į ligoninę pateko dėl pilvo skausmų, atsiradusių po ilgalaikio ir gausaus alkoholio vartojimo. Prieš patekdamas į ligoninę 2009 m. rugsėjo 15 d., J. L. taip pat vartojo alkoholį. Pacientas, kurio būklė buvo patenkinama, iš ligoninės buvo išrašytas 2009 m. rugsėjo 25 d., tačiau 2009 m. rugsėjo 27 d. vėl buvo atvežtas dėl skausmų pilve ir vėmimo tamsiu turiniu. Į reanimacijos skyrių hospitalizuotą pacientą apžiūrėjo budintis gydytojas chirurgas V. M. L., kuris nurodė, kad tik išrašytas iš skyriaus pacientas vartojo alkoholį. Būtent alkoholio ar jo surogatų vartojimas sukėlė pacientui kasos nekrozę, komplikuotą hiperglikemine koma. Gydytojas M. K. L. išraše iš medicininių dokumentų (forma Nr. 027/a) Nr. 9207, kuris buvo atiduotas pacientui, nurodė, kad pacientui išaiškinta režimas ir dieta, ir nurodė rekomenduojamą medikamentinį gydymą. Pacientas J. L., išėjęs iš ligoninės, nesilaikė duotų gydytojo rekomendacijų, kas sukėlė ūmią kasos nekrozę ir staigią mirtį.
Pareiškėjai taip pat nurodė, jog Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2003 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V1-17 patvirtintos Medicininės dokumentacijos pildymo instrukcijos teikiant stacionarinę pagalbą 24 punkte nustatyta, kad: „Ne vėliau kaip per tris dienas ligoniui turi būti nustatyta klinikinė diagnozė. Klinikinės diagnozės pagrindimas turi būti atliekamas ir dokumentuojamas įvertinant: subjektyvaus ištyrimo duomenis (nusiskundimai, ligos anamnezė); objektyvaus ištyrimo duomenis (apžiūra, palpacija, auskultacija, perkusija ir kt.); papildomo ištyrimo duomenis (klinikiniai tyrimai, specialistų konsultacijos, specialieji tyrimai)“. Gydytojai M. K. L. ir J. Č., pagrįsdami J. L. klinikinę diagnozę, šių reikalavimų nepažeidė.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Inspekcija, priimdama skundžiamą sprendimą, rėmėsi medicinos specialisto abdominalinės chirurgijos gydytojo, vertinusio J. L. klinikinį atvejį, išvada. Pagal specialisto išvadą, ūminio pankreatito diagnozė J. L. buvo nustatyta teisingai, tačiau pacientas buvo gydytas netinkamai, jam 2009 m. rugsėjo 25 d. buvo reikalingas tolesnis stacionarinis gydymas. Sveikatos apsaugos ministras 2000 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. 653 „Dėl abdominalinės chirurgijos stacionarinių vaikų ir suaugusiųjų paslaugų teikimo specialiųjų reikalavimų“ nustatė, kad ūminis pankreatitas, pažymėtas TLK-10 kodu K85, yra priskirtas tiek antriniam lygiui, tiek tretiniam lygiui. Priklausomai nuo ūminio pankreatito sunkumo teikiamos skirtingo lygio paslaugos, numatant skirtingą diagnostikos technologijos ir gydymo metodikos apimtį. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2005 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 1K-181 patvirtintame Asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir sveikatos programose numatytų paslaugų, už kurias mokama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto, klasifikatoriuje paslaugos kodu 2519 numatytas ūminis nekrozinis pankreatitas UNP-1 (konservatyvus gydymas), o paslaugos kodu 2595 – ūminis nekrozinis pankreatitas UNP-2 (operacinis gydymas). Medicininėje literatūroje ūminis pankreatitas skirstomas pagal įvairias klasifikacijas, bet pagrindinis skirstymas yra į dvi formas – ūminį nesunkų ir ūminį sunkų pankreatitą. Sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-338 patvirtinto Minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo 11 punkte nustatyta, kad nesant šalies mastu parengtų ir patvirtintų diagnostikos ir gydymo metodikų, įstaiga pasirengia diagnostikos ir gydymo protokolus, kurie yra svarbūs įstaigoje teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei užtikrinti. Vadovaujantis minėtais teisės aktais, ūminis pankreatitas yra skirstomas pagal sunkumą. Pagal specialisto išvadą, ūminio pankreatito diagnozė J. L. buvo nustatyta teisingai, tačiau buvo visos prielaidos teisingai įvertinti tikrąjį paciento ligos sunkumą ir taikyti jam kitos apimties diagnostikos bei gydymo metodus, atitinkamai teikiant aukštesnio lygio paslaugas. Be to, Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje pildytoje J. L. medicininėje dokumentacijoje yra neatitikimų: 3.40 val. atliktame kraujo tyrime gliukozės kiekis kraujyje buvo 9,64 milimolio litre (toliau - mmol/l), C reaktyvaus baltymo 2,87 mg/l (norma turėtų būti nuo 3,9 iki 6,4), tačiau epikrizėje Nr. 9207 (apskaitos forma Nr. 027/a) gydytojas M. K. L. įrašė nustatytą klinikinę ūmaus pankreatito bei erozinio kraujuojančio refliuksezofagito diagnozę, atliktuose tyrimuose neteisingai įrašė nustatytą gliukozės kiekį kraujyje (6,6 mmol/l vietoje buvusių 9,64 mmol/1) bei amilazės kiekį šlapime (1984 vienetų litre vietoje buvusių 1299,4 vienetų litre), neteisingai nurodė echoskopinio tyrimo metu subhepatiniame tarpe buvusio skysčio kiekį (5 cm vietoje buvusių 6,5 cm). Gydymo stacionare ligos istorijoje Nr. 2009/S9652 (forma Nr. 003/a) Vilniaus miesto universitetinės ligoninės gydytojas V. M. L. 2009 m. rugsėjo 27 d. pažymėjo, kad pacientas tik išrašytas iš skyriaus vartojo alkoholį. Tačiau 2009 m. rugsėjo 27 d. 4.00 val. atlikus VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties atvežto J. L. kraujo tyrimą, buvo nustatyta 0 mmol/l alkoholio koncentracija. Be to, pirmasis antro stacionarizavimo metu pacientą apžiūrėjęs gydytojas D. N. ligonio priėmimo lape (apsk. forma VNB 48/m) nefiksavo duomenų, kad apžiūrimas pacientas būtų vartojęs alkoholį. Taigi, objektyvių duomenų, kad pacientas po pirminio stacionarizavimo vartojo alkoholį, nėra. Pacientas Greitosios medicinos pagalbos stoties pakartotinai buvo atvežtas į Vilniaus miesto universitetinę ligoninę esant kraujavimui iš virškinamojo trakto. 2009 m. rugsėjo 27 d. 04.00 val. atlikus kraujo tyrimą, J. L. kraujyje buvo nustatytas 67,4 mmol/l gliukozės kiekis. Specialistas pateikė pagrįstą išvadą, kad pacientui nekoreguota/nekontroliuota hiperglikemija, kuri, kas labiausiai tikėtina, buvo antrinės kilmės, 2009 m. rugsėjo 27 d. išaugo iki ypatingai didelio lygio (67,4 mmol/l) bei sukėlė hiperglikeminę komą. Todėl 2009 m. rugsėjo 25 d. J. L. buvo reikalingas tolesnis stacionarinis gydymas. 2009 m. spalio 7 d. atlikus autopsiją, buvo patvirtintas ūmus pankreatitas su kasos nekroze. Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad teikiant J. L. abdominalinės chirurgijos profilio sveikatos priežiūros paslaugas gydytojai M. K. L. ir J. Č. neskyrė pacientui tyrimų pankreatito eigai patikslinti bei galimoms komplikacijoms nustatyti ir, netinkamai įvertinę paciento sveikatos būklę, 2009 m. rugsėjo 25 d. išrašė iš stacionaro, tokiu būdu pažeisdami Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-838 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 13.3.105 punktą. Sveikam pacientui kasos nekrozė per 40 valandų, tai yra nuo išrašymo į namus iki pakartotinio stacionarizavimo, išsivystyti negalėjo. Be to, vadovaujantis Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2003 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V1-17 patvirtintos Medicininės dokumentacijos pildymo teikiant stacionarinę pagalbą instrukcijos 24 punktu, pagrindžiant klinikinę diagnozę šiame punkte nurodytų duomenų įvertinimas turi būti dokumentuojamas. Tačiau iš gydytojų M. K. L. ir J. Č. medicininiuose dokumentuose padaryto įrašo nėra aišku, kuriais tyrimų duomenimis buvo grindžiama klinikinė diagnozė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo R. L. prašė atmesti pareiškėjų skundą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovo priimtas sprendimas yra pagrįstas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 11 d. sprendimu patenkino pareiškėjų skundą ir panaikino Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2010 m. balandžio 21 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo Nr. 4A-79(NK-11) 3.1.2 ir 3.1.3 punktus.
Teismas sprendime nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-838 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 13.3.105 punktą, abdominalinės chirurgijos gydytojas turi mokėti diagnozuoti ir gydyti ūminį pankreatitą (K85). Vadovaujantis Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2003 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. VI-17 patvirtintos Medicininės dokumentacijos pildymo teikiant stacionarinę pagalbą instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 24 punktu, ne vėliau kaip per 3 dienas ligoniui turi būti nustatyta klinikinė diagnozė. Klinikinės diagnozės pagrindimas turi būti atliekamas ir dokumentuojamas įvertinant subjektyvaus ištyrimo duomenis (nusiskundimais, ligos anamneze), objektyvaus ištyrimo duomenis (apžiūra, palpacija, auskultacija, perkusija ir kt.), papildomo ištyrimo duomenis (klinikiniai tyrimai, specialistų konsultacijos, specialieji tyrimai).
Skundžiamo atsakovo sprendimo 3.1.2 punkte nustatyta, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. gydytojai M. K. L. ir J. Č. pacientui nustatė ūmaus pankreatito ir girtumo klinikinę diagnozę. Teismo posėdyje atsakovo atstovas pabrėžė, kad diagnozė buvo nustatyta teisingai ir kad tyrimai buvo atlikti, bet gydytojai atliktų tyrimų neinterpretavo ir nepagrindė diagnozės, tokiais savo veiksmais pažeisdami Instrukcijos 24 punkto nuostatas. Tačiau ši atsakovo padaryta išvada prieštarauja byloje esantiems kitiems įrodymams, t. y. gydymo stacionare ligos istorijoje nurodytiems duomenims (I t., b. l. 72), ligonio priėmimo lape esantiems duomenims (I t., b. l. 75), tyrimų ir gydymo planui (I t., b. l. 76), Nusiskundimų, anamnezės, dienyno ir kt. įrašams (I t., b. l. 77-79), atliktiems tyrimams ir jų aprašymams (I t., b. l. 81-92). Paminėti įrodymai patvirtina, kad gydytojai laikėsi Instrukcijos 24 punkto reikalavimų – įvertino tiek objektyvius, tiek subjektyvius ir papildomo ištyrimo duomenis. Atsakovas nepagrįstai plečiamai aiškino Instrukcijos 24 punktą. Šiame punkte nėra nurodyta, kaip klinikinės diagnozės pagrindimas turi būti atliekamas ir dokumentuojamas. Paminėtuose rašytiniuose įrodymuose ne kartą buvo aprašyti paciento nusiskundimai, anamnezė, gydymas, tyrimų išvados, todėl negalima teigti, kad gydytojai nevykdė Instrukcijos 24 punkto reikalavimų.
Skundžiamo atsakovo sprendimo 3.1.3 punkte nurodyta, kad pareiškėjai neskyrė tyrimų pankreatito eigai patikslinti bei galimoms komplikacijoms nustatyti ir, netinkamai įvertinę paciento sveikatos būklę, jį 2009 m. rugsėjo 25 d. išrašė iš stacionaro, tokiais veiksmais pažeisdami Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 13.3.105 punktą. Tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjai diagnozę pacientui J. L. nustatė teisingai. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas remiantis asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės ataskaita Nr. 1A-79(NK-11), kurioje taip pat nurodyta, kad ūminio pankreatito diagnozė buvo nustatyta teisingai (I t., b. l. 6-10). Ataskaitoje nurodyta, kad pacientas gydytas netinkamai, t. y. 5-6 paras karščiuojančiam pacientui nepaskirtas nė vienas antibakterinis vaistas, nekoreguota (nekontroliuota) hiperglikemija, kuri, kas labiausiai tikėtina, buvo antrinės kilmės, tai yra dėl ūminio pankreatito, ir 2009 m. rugsėjo 27 d. išaugo iki ypatingai didelio lygio (67,4 mmol/l) bei sukėlė hiperglikeminę komą, su ja susijusias tolesnes komplikacijas ir mirtį tą pačią dieną. Todėl atskaitoje buvo padaryta išvada, kad J. L. 2009 m. rugsėjo 25 d. buvo reikalingas tolesnis stacionarinis gydymas (I t., b. l. 8).
Dėl gydymo tinkamumo ir kitų klausimų, kuriems buvo reikalingos specialios žinios, nagrinėjamoje byloje buvo paskirta ekspertizė (I t., b. l. 156-157). Ekspertas pateikė teismui savo išvadą (I t., b. l. 159-170), kurioje nurodė, kad tiek diagnozė buvo nustatyta tinkamai, tiek pacientas pagal nustatytą pagrindinę diagnozę bei išaiškintas komplikacijas iš esmės buvo gydytas tinkamai. Anot eksperto, pacientą J. L. gydęs abdominalinės chirurgijos gydytojas pagal Ligos istorijos Nr. 2009/S9207 duomenis 2009 m. rugsėjo 15 d. – 2009 m. rugsėjo 25 d., klinikinio paciento ištyrimo metu, įtardamas ūminį pankreatitą, 2009 m. rugsėjo 15 d. atliko bendrą klinikinį kraujo tyrimą, biocheminį kraujo tyrimą, nustatant C-reaktyviojo baltymo kiekį, pagrindinius elektrolitų, gliukozės, šlapalo, bendro baltymo, alkoholio kiekius, bei šlapimo tyrimą, ištirdamas amilazės kiekį jame. Klinikinė ligos išraiška buvo skausmas viršutinėje pilvo dalyje po gausaus alkoholio vartojimo, minkštas, papūstas pilvas. Paciento kūno temperatūra keletą dienų buvo subfebrili, t. y., nesiekianti 38 laipsnių pagal Celsijų temperatūra, bet ir tai nėra pagrindas teigti, kad pacientui buvo įvykusi kasos nekrozė. Todėl ekspertas mano, kad atliktų tyrimų apimtis buvo pakankama, leidusi J. L. teisingai nustatyti ūminį pankreatitą. Rentgenologinis pilvo tyrimas ūminio pankreatito atvejais yra neinformatyvus, nes specifinių pokyčių, kuriuos galima būtų pamatyti atlikus šį tyrimą, sergant ūminiu pankreatitu nebūna. Kiek daugiau dujų žarnyne, sulėtėjusi žarnyno veikla – tai galima nustatyti paprastesniais tyrimais, kas ir buvo atlikta paciento apžiūros metu. Ar buvo reikalingas kompiuterinis tomografinis tyrimas (KT), ekspertas atsakė, kad šis tyrimas, atliekamas spiraliniu tomografu su intraveniniu kontrastavimu, yra labai naudingas kasos nekrozės nustatymui, jį tikslinga atlikti praėjus ne mažiau kaip 48-72 valandoms nuo ligos pradžios, įtariant kasos nekrozę. Tačiau šiuo atveju paciento ligos išraiška įtarti kasos nekrozę nedavė pagrindo. KT tyrimas šiuo atveju nebuvo būtinas, nes kasos nekrozė nebuvo įtariama. Pacientas nusiskundimų savo būkle neturėjo, pilvas buvo neskausmingas, t. y. buvę skausmai praėjo, objektyviai tiriant – pilvo reakcijos, t. y. pilvaplėvės dirginimo reiškinių, infiltrato pilve apčiuopos metu taip pat nebuvo, žarnyno veikla buvo normalizavusi, šlapime amilazės kiekis buvo normalus. Tai rodė paciento būklės pagerėjimą ir buvo pagrindas gydančiam gydytojui išrašyti pacientą iš stacionaro tolesniam ambulatoriniam gydymui šeimos gydytojui prižiūrint. Pacientas stacionare praleido 10 dienų. Jei klinikinė ligos eiga yra teigiama, suprantama, kad gydytojas tyrimų nekartojo. Į klausimą, ar užtenka mažiau nei 40 valandų, kad geros būklės pacientui (remiantis medicinine dokumentacija J. L. išrašymo metu) gliukozės kiekis pasiektų hiperglikemijos lygį (67,4 mmol/l), ekspertas atsakė, kad užtenka. Tikėtina, jog tai, kad tik išrašytas iš stacionaro pacientas vartojo alkoholį, sukėlė ūminę žaibinę kasos nekrozę. Pacientui J. L. po mirties rastas ūminis kepenų vartų venos uždegimas ir trombozė. Šiuos pokyčius didina ir uždegiminiai mediatoriai bei citokinai, toksinai, atsipalaiduojantys iš uždegiminės kasos įvairiais mechanizmais (kraujagyslių pažeidimu, kraujo sąstoviu jose, padidinta intravazaline koaguliacija dėl alkoholio poveikio prasidėjus kasos uždegimui), didėja kraujo klampumas, sutrinka kasos medžiagų apykaita, kasa virškina pati save, jos griuvimo produktai vėl skatina kraujo pokyčius, galutinai sutrinka kasos kraujotaka, ir kasa žūsta. Žūstančio organo irimo produktai lemia ženklius kitų organizmo sistemų veiklos sutrikimus, ir įvyksta mirtis. Į klausimą, ar pareiškėjai, priėmę sprendimą 2009 m. rugsėjo 25 d. išrašyti iš ligoninės J. L., galėjo taip pasielgti pagal esamą paciento būklę ir tokiems atvejams taikytinas geros abdominalinės chirurgijos praktikos rekomendacijas, ekspertas atsakė, kad, remiantis byloje esančiais medicininių dokumentų įrašais, apibūdinančiais paciento būklę, – galėjo. Eksperto teigimu, medicininėje literatūroje yra duomenų, kad kasos nekrozė gali vystytis be klinikinės simptomatikos ir randama tik atliekant patologoanatominį tyrimą staigios mirties atvejais. Eksperto nuomone, J. L. tiesioginė mirties priežastis buvo alkoholio sukelta kasos nekrozė, kuri išsivystė pakartotinai pavartojus alkoholio ar jo surogatų po išvykimo iš ligoninės 2009 m. rugsėjo 25 d.
Teismo posėdyje atsakovo atstovai ginčijo gydytojo V. M. L. 2009 m. rugsėjo 27 d. 4 val. padarytą įrašą, kad pacientas tik išrašytas iš skyriaus vartojo alkoholį. Atsakovo teigimu, gydytojas V. M. L. minėtu laiku nedirbo. Tačiau minėtas įrašas nėra įstatymų nustatyta tvarka pripažintas negaliojančiu. Atsižvelgiant į teismui pateiktą darbo grafiką (II t., b. l. 1), negalima neginčytinai teigti, kad gydytojui dirbant 2009 m. rugsėjo 26 d. jo budėjimo trukmė nesitęsė naktį iki 2009 m. rugsėjo 27 d. Dokumentas nėra nuginčytas, todėl jis laikytinas tinkamu įrodymu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas padarė išvadą, kad skundžiami atsakovo sprendimo punktai yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Valstybinė medicininio audito inspekcija prie sveikatos apsaugos ministerijos prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Atsakovo nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-186/2010, pažymėjo, kad ginčo administraciniame teisme dalyku gali būti tik tie Inspekcijos sprendimai dėl kontrolės priemonių taikymo, kurie buvo priimti Inspekcijai realizuojant savo teises, numatytas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje, ir kurie sukelia asmens sveikatos priežiūros įstaigoms atitinkamas teisines pasekmes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A7-114012003, Nr. AS8-467/2007, Nr. AS438-114/2009, Nr. AS63-155/2009, Nr. AS525-169/2009, Nr. AS822-82/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas Inspekcijos 2010 m. balandžio 21 d. sprendimo Nr. 4A-79(NK-11) 3.1.2 ir 3.1.3 punktų teisėtumą bei pagrįstumą, neanalizavo, kokias teisines pasekmes pareiškėjams sukelia minėtuose sprendimo punktuose išdėstyta Inspekcijos nuomonė, nevertino
Inspekcijos priimto sprendimo struktūros ir neatsižvelgė į tai, kokiems tikslams Inspekcija buvo įsteigta.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-338 patvirtinto Minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo 11 punkte nustatyta, jog nesant šalies mastu parengtų ir patvirtintų diagnostikos ir gydymo metodikų, įstaiga pasirengia diagnostikos ir gydymo protokolus, kurie yra svarbūs įstaigoje teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei užtikrinti. Vertinant J. L. teiktas abdominalinės chirurgijos profilio sveikatos priežiūros paslaugas, ūminio pankreatito diagnostikos bei gydymo protokolų nei šalies mastu, nei Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje nebuvo. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-838 (patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 „Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 13.3.105 punkte nustatyta, kad abdominalinės chirurgijos gydytojas turi mokėti diagnozuoti ir gydyti ūminį pankreatitą. Įvertinti, ar minėtame Lietuvos medicinos normos punkte įtvirtintą pareigą abdominalinės chirurgijos gydytojas įvykdė tinkamai, nesant patvirtinto konkretaus susirgimo diagnostikos ir gydymo protokolo, galima tik vadovaujantis medicininėje literatūroje aprašomu konkretaus susirgimo diagnozavimu bei gydymu. Sudėtingo klinikinio atvejo vertinimui Inspekcija visuomet kreipiasi į atitinkamos srities specialistą, dažniausiai sveikatos apsaugos ministerijos specialistą konsultantą, kuris, vadovaudamasis medicininėmis teorinėmis bei praktinėmis žiniomis, pateikia išvadas dėl klinikinio atvejo vertinimo. Nagrinėjamu atveju Inspekcija taip pat kreipėsi į medicinos specialistą, kuris, kaip nepriklausomas ekspertas, pateikė J. L. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų klinikinį vertinimą: ūminio pankreatito diagnozė buvo nustatyta teisingai, bet pacientas, kuriam 2009 m. rugsėjo 25 d. buvo reikalingas tolesnis stacionarinis gydymas, buvo gydytas netinkamai. Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl gydymo tinkamumo ir kitų klausimų, kuriems reikalingos specialios žinios, nagrinėjamoje byloje paskyrė ekspertizę. Ekspertas pateikė teismui išvadą, kurioje nurodė, kad tiek diagnozė nustatyta tinkamai, tiek pacientas pagal nustatytą pagrindinę diagnozę bei išsiaiškintas komplikacijas iš esmės buvo gydytas tinkamai. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 62 straipsnio 4 dalimi, eksperto išvada teismui nėra privaloma, tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas. Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu, bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Tačiau nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai ignoravo atsakovo nurodytas bei rašytiniais įrodymais pagrįstas aplinkybes, patvirtinančias, kad ekspertas teismui pateikė galimai neteisingą klinikinio atvejo vertinimą. Ekspertas išvadą pateikė vadovaudamasis J. L. antros hospitalizacijos (2009 m. rugsėjo 27 d.) dokumentuose esančiu V. M. L. padarytu įrašu, kad tik išrašytas iš stacionaro pacientas vartojo alkoholį. Tačiau pagal Vilniaus miesto universitetinės ligoninės 3 Abdominalinės chirurgijos skyriaus gydytojų 2009 metų rugsėjo mėnesio darbo grafiką gydytojas V. M. L. 2009 m. rugsėjo 27 d. turėjo laisvą dieną, t. y. 3 Abdominalinės chirurgijos skyriuje nedirbo, todėl negalėjo atlikti J. L. apžiūros. Be to, 2009 m. rugsėjo 27 d. 4.00 val. atlikus kraujo tyrimą, alkoholio kiekis J. L. kraujyje buvo 0,0 mmol/l, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad V. M. L. įrašai buvo padaryti tuo pat metu, kai pacientą J. L. priiminėjo gydytojas D. N. ir konsultavo gydytoja L. D.. Atsakovas pažymi, kad Inspekcija nevertino antrojo J. L. hospitalizavimo metu teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, nes šių paslaugų paciento motina nekvestionavo savo 2010 m. sausio 15 d. skunde. Dėl šių priežasčių nebuvo vertinamas V. M. L. padaryto įrašo pagrįstumas ir V. M. L. nebuvo prašoma paaiškinti, kodėl jo įrašas prieštarauja kraujo tyrimo rezultatams. Klinikinio atvejo vertinimas, atliktas vadovaujantis abejotinais duomenimis, negali būti pagrindas Inspekcijos sprendimo 3.1.3 punktui panaikinti.
Atsakovas taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-338 patvirtinto Minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašo 18.5.2 punkte nustatyta, jog, siekdamas užtikrinti tinkamą asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės valdymą ir gerinimą, įstaigos vadovas tvirtina medicininių dokumentų pildymo tvarką. Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2003 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. VI-17 patvirtinta Instrukcija nustato atitinkamus reikalavimus, kurių privalo laikytis asmens sveikatos priežiūros specialistai. Vadovaujantis Instrukcijos 24 punktu, klinikinės diagnozės pagrindimas turi būti dokumentuojamas, t. y., aprašomas medicininėje dokumentacijoje. Iš klinikinės diagnozės pagrindimą atlikusio gydytojo įrašo turėtų būti aišku, kokiais duomenimis remiantis gydytojas padarė atitinkamą išvadą ir kaip gydantis gydytojas vertina atliktų tyrimų duomenis. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjai šių reikalavimų nesilaikė. Nesant klinikinės diagnozės pagrindimo, lieka neaišku, ar klinikinę diagnozę nustatę gydytojai iš tikrųjų įvertino Instrukcijos 24 punkte numatytus tyrimų duomenis. Gydytojai, neįvertinę dar pirmąją hospitalizavimo dieną nustatyto gliukozės kiekio kraujyje normos viršijimo, šio rodiklio nesekė, dėl ko 2009 m. rugsėjo 27 d. pacientą ištiko hiperglikeminė koma.
Atsiliepimu į atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą pareiškėjai viešoji įstaiga Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, J. Č. ir M. K. L. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai ginčija Valstybinės medicininio audito inspekcijos 2010 m. balandžio 21 d. asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolės sprendimo Nr. 4A-79(NK-11) 3.1.2 ir 3.1.3 punktus. Ginčijamo sprendimo 3.1.2 punktu konstatuota, kad gydytojai M. K. L. ir J. Č. 2009 m. rugsėjo 16 d. pacientui J. L. nustatė ūmaus pankreatito ir girtumo klinikinę diagnozę, tačiau atliktų tyrimų rezultatų neinterpretavo, diagnozės nepagrindė ir tuo neįvykdė VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktoriaus 2003 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V1-17 patvirtintos darbo instrukcijos Medicininės dokumentacijos pildymo teikiant stacionarinę pagalbą 24 punkto nuostatų: klinikinės diagnozės pagrindimas turi būti atliekamas ir dokumentuojamas įvertinant subjektyvaus ištyrimo duomenis (nusiskundimus, anamnezę), objektyvaus ištyrimo duomenis (apžiūrą, palpaciją, auskultaciją, perkusiją ir kt.), papildomo ištyrimo duomenis (klinikinius tyrimus, specialistų konsultacijas, specialiuosius tyrimus). Tuo tarpu sprendimo 3.1.3 punkte padaryta išvada, jog gydytojai M. K. L. ir J. Č. pacientui J. L. neskyrė tyrimų pankreatito eigai patikslinti ir galimoms komplikacijoms nustatyti, netinkamai įvertinę paciento sveikatos būklę, jį 2009 m. rugsėjo 25 d. išrašė iš stacionaro, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. V-838 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 86:2004 ,,Abdominalinės chirurgijos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ 13.3.105 punkto nuostatą: abdominalinės chirurgijos gydytojas turi mokėti diagnozuoti ir gydyti ūminį pankreatitą (I t., b. l. 12-13).
Pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjų reikalavimą ir panaikino atsakovo sprendimo Nr. 4A-79(NK-11) ginčijamus 3.1.2 ir 3.1.3 punktus. Priimdamas tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi tik byloje esančia eksperto Ž. E. išvada (I t., b. l. 159-170), tuo tarpu kitų byloje esančių įrodymų teismas iš esmės neanalizavo ir jų nevertino, nepasisakė, kodėl visiškai atmeta asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę atlikusio Neplaninių kontrolių skyriaus vyriausiojo specialisto išvadas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 62 straipsnio 1 dalį, jeigu administracinėje byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, teismas ar teisėjas skiria ekspertą arba paveda daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. spalio 7 d. nutartimi šioje administracinėje byloje paskyrė ekspertizę ir pavedė ją atlikti Kauno medicinos universiteto klinikų Chirurgijos klinikos skrandžio žarnyno ligų sektoriaus vadovui, prof. habil. dr. Ž. E. (I t., b. l. 156-157). ABTĮ 62 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad eksperto išvada pateikiama raštu ekspertizės akte. Teismo ekspertizės rezultatų įforminimo tvarka, ekspertizės aktui keliami reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 24, 25 straipsniuose. Byloje ekspertizės akto nėra, teismo paskirtas ekspertas surašė tik ,,išvadą dėl administracinės bylos Nr. I-2292-95/2010“ (t. I, b. l. 159-170), kuri minėtų įstatymo reikalavimų neatitinka. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas byloje kilusį ginčą, rėmėsi vien tik šioje išvadoje pateiktais atsakymais į teismo keltus klausimus, nors kai kurie iš jų pagrįsti prielaidomis ir samprotavimais, o ne objektyviais duomenimis, arba nėra konkretūs. Byloje nėra duomenų, ar Ž. E. yra įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą (jei ekspertizę atliko teismo paskirtas asmuo, neįrašytas į minėtą ekspertų sąrašą, pagal Teismo ekspertizės įstatymo 25 straipsnį ekspertizės akto įžanginėje dalyje turi būti pažymėta, kad jis buvo įspėtas apie baudžiamąją atsakomybę už melagingos išvados pateikimą ir teismui prisiekė kaip ekspertas, kas nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta). Iš eksperto pateiktos išvados galima spręsti, kad jis atsakymus grindė byloje esančiais J. L. gydymo VšĮ Vilniaus miesto universitetinės ligoninės medicininiais dokumentais, be kita ko, ir gydytojo V. M. L. 2009 m. rugsėjo 27 d. 04.00 val. įrašu, kad pacientas J. L. tik išrašytas iš skyriaus vartojo alkoholį, kas, eksperto nuomone, tikėtina ir sukėlė ūminę žaibinę kasos nekrozę bei labai sparčiai sąlygojo dauginio organų nepakankamumo sindromo vystimąsi. Atsakovas minėtą gydytojo V. M. L. įrašą ginčija, tvirtindamas, jog šis gydytojas tuo laiku nedirbo, ir jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių alkoholio vartojimą, nėra. Pirmosios instancijos teismas gydytojo V. M. L. į teismo posėdį neiškvietė ir nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės dėl minėto įrašo padarymo aplinkybių bei jo teisingumo tinkamai neišsiaiškino.
Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu, nagrinėjant bylą, yra nustatytos visos byloje pareikštiems reikalavimams išspręsti reikšmingos aplinkybės. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami bylas teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalį, 81, 86 straipsnių nuostatų sisteminis aiškinimas teismui nustato pareigą prieš priimant byloje baigiamąją teismo aktą imtis įstatyme numatytų priemonių, kad būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės.
Administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad teismas šios pareigos neįvykdė. Sprendime konstatuodamas tik tam tikras aplinkybes, teismas nepateikė šias išvadas patvirtinančių įrodymų, jų neanalizavo, neišreikalavo ir neįvertino dalies bylai reikšmingų įrodymų. Dėl visų anksčiau išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atsakovo Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.