Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Procesinių sprendimų kategorijos: 20.1; 20.2.1.1; 20.2.1.2; 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3; 55.1.3

2019 m. vasario 28 d.

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Asmens bylos duomenimis, A. D. laisvės atėmimo bausmę Kybartų PN atliko nuo 2016 m. sausio 19 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d., kai buvo pakeistas į laisvę, pasibaigus paskirtos bausmės laikui (b. l. 16).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų.

Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Be to, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą, visų pirma, kildino ir to, kad jam tekęs minimalus plotas 6-ame būryje neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Bausmių vykdymo kodekso nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.2 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus.

Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. atliko drausminę nuobaudą 124 kameroje, kurios plotas 10,57 kv. m, joje būdavo 2 arba 3 asmenys, vienam asmeniui tekdavo nuo 5,29 kv. m iki 3,52 kv. m ploto; nuo 2016 m. rugsėjo 5 d. iki 2016 m. rugsėjo 12 d. buvo paskirtas į 5 būrį, 520 kambarį, kurio bendras plotas 36,24 kv. m, jame buvo 5 nuteistieji, vienam asmeniui tekdavo 7,24 kv. m ploto; nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2017 m. rugsėjo 11 d. (išskyrus 2016 m. spalio 11 d. - 2016 m. spalio 18 d. laikotarpį, kada drausminę nuobaudą atliko 123 kameroje, kurios bendras plotas – 10,57 kv. m, joje buvo 3 asmenys, vienam asmeniui teko 3,52 kv. m gyvenamojo ploto) pareiškėjas atliko drausminę nuobaudą 124 kameroje, joje buvo 2 arba 3 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 5,29 kv. m iki 3,52 kv. m ploto; nuo 2017 m. rugsėjo 12 d. d. iki 2017 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas atliko drausminę nuobaudą 114 kameroje, kurios plotas 16,49 kv. m, joje buvo 3 arba 4 asmenys, vienam asmeniui teko nuo 5,49 kv. m iki 4,11 kv. m ploto (b. l. 10-11, 27, 28-43, 97, 98).

Išanalizavus nurodytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjui 2016 m. liepos 20 d. - 2016 m. rugsėjo 5 d., 2016 m. rugsėjo 30 d. - 2017 m. sausio 25 d., 2017 m. sausio 30 d. - 2017 m. vasario 10 d., 2017 m. vasario 27 d. - 2017 m. balandžio 18 d., 2017 m. gegužės 23 d. - 2017 m. liepos 24 d., 2017 m. liepos 31 d. - 2017 m. rugpjūčio 11 d. laikotarpiais tekdavo 3,52 kv. m gyvenamojo ploto. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad 298 paras kamerų tipo patalpose pareiškėjui trukdavo 0,08 kv. m ploto ir dėl to buvo neužtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Dėl šios priežasties yra pagrindas konstatuoti, jog Kybartų PN neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Tokios pozicijos savo praktikoje nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, teismas kaip pagrįstą vertina pareiškėjo argumentą, kad kamerose buvę baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo jo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Be to, pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija, dėl ko rudenį būdavo didelė drėgmė, o vasarą karšta.

Ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktais paaiškinimais, jog Kybartų PN kamerų tipo patalpose ir bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, be to, visas patalpas galima vėdinti per atvirus langus. Teismas pagrįstais pripažįsta Kybartų PN argumentus, kad toks patalpų vėdinimas atitinka Higienos normų reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti kamerų per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies pašalinant patalpoje susikaupusį drėgmės perteklių.

Teismo vertinimu, objektyviai spręsti apie ginčo laikotarpiu patalpose buvusią oro temperatūrą, santykinę oro drėgmę, oro judėjimo greitį, leidžia Nacionalinis visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau - Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) nustatyta tvarka atliktų matavimų, tarp jų – ir atliktų operatyvios kontrolės metu, rezultatai, užfiksuoti nustatytos formos patikrinimų aktuose. Atsakovės atstovas atsiliepime pateiktiems paaiškinimams, kad Kybartų PN teritorijoje esanti katilinė leidžia užtikrinti tinkamą patalpų temperatūrą, patvirtinti pateikė Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2017 m. balandžio 6 d. šiluminės aplinkos tyrimo protokolą F-M-158/2017, 2017 m. gegužės 24 d. šiluminės aplinkos tyrimo protokolą Nr. F-M-242/2017, 2017 m. spalio 13 d. šiluminės aplinkos tyrimo protokolą Nr. F-M434/2017, kuriuose HN 134:2015 16 punkto pažeidimų neužfiksuota (b. l. 49-50, 57-58, 61-62). Teismas nenustatė, jog pareiškėjas dėl netinkamų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, oro judėjimo greičio parametrų būtų kreipęsis į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama ir į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Be to, teismas vertina, kad pareiškėjo skundo teiginiai apie neužtikrinamus temperatūros ir oro drėgmės parametrus yra deklaratyvūs ir nekonkretizuoti, nurodydamas higienos normų reikalavimų pažeidimus, pareiškėjas apsiribojo itin glaustu ir apibendrintu apibūdinimu.

Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog Kybartų PN veikė netinkamai ir neužtikrino nustatytų oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės parametrų.

Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog kamerų tipo patalpose buvo laikomas užrakintas 22 valandas per parą, išleidžiamas tik 2 valandoms pasivaikščioti.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnyje įtvirtintą bausmių vykdymo teisėtumo principą, nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga, o bausmės vykdymo institucija arba pareigūnas gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis. Bendrosios nuteistųjų teisės nustatytos Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnyje, o šio kodekso 12 straipsnyje nustatytos bendrosios nuteistųjų pareigos, t. y. pareiga vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių (1 dalis). Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnyje imperatyviai nustatytos specialiosios nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareigos (1 dalis) ir draudimai (2 dalis). Nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai. Už nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikymą nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis). Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo laikytis nustatytos pataisos įstaigų tvarkos, 2 punkte – kad nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai laikosi aiškinimo, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu 5 kartus buvo baustas už Kybartų PN administracijos nurodymų nevykdymą – sistemingą atsisakymą būti administracijos paskirtuose būriuose (b. l. 26). Vertindamas pareiškėjo teisių suvaržymus, teismas pažymi, kad nuobaudos perkelti į kamerų tipo patalpas paskyrimas sukelia Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnyje numatytas pasekmes, t. y. perkelti į kamerų tipo patalpas nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu; jiems neleidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų įsigijimą, turėti maisto produktų ir kitų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytų daiktų. Perkelti į drausmės grupę nuteistieji turi Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnyje nurodytas teises: apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu, kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalį, drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Atsižvelgus į tai, kad nuobaudos pareiškėjui skirtos dėl jo paties valingų veiksmų, t. y. Kybartų PN administracijos nurodymų nevykdymo be pagrįstų priežasčių, pareiškėjo argumentai dėl jo, kaip nuteistojo, teisių neteisėto suvaržymo ir laikymo užrakintu 22 valandas per parą, atmetami kaip nepagrįsti. Be to, Kybartų PN pateikė duomenis, patvirtinančius, kad laikantis nustatytos dienotvarkės, į drausmės grupę ir kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems suteikiamas laikas ne tik pasivaikščioti, bet ir dalyvauti socialinės reabilitacijos ir psichologinės terapijos priemonėse (b. l. 83), drausmės grupės sąlygomis laikomi nuteistieji nustatyta tvarka ir esant nustatytoms sąlygoms, išvedami iš kamerų žaisti stalo žaidimą ir sportuoti (b. l. 84-87).

Remiantis tuo, kas nurodyta, kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjo argumentai dėl pareiškėjo judėjimo laisvės suvaržymo ir tuo sukeltos neturtinės žalos.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė; valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas privalo atsižvelgti į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas netinkamomis sąlygomis buvo laikomas 298 paras, tačiau sprendžiama, kad šis pažeidimas buvo nežymus, nes pareiškėjui trukdavo tik 0,08 kv. m ploto, be to, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas. Teismas vertina, kad šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tačiau teismas neturi pagrindo abejoti, kad dėl nustatyto kalinimo sąlygų pažeidimo pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Vertinant pareiškėjo teiginius apie netinkamų kalinimo sąlygų sukeltą depresiją, žeminamą garbę ir orumą, sprendžiama, kad byloje nenustatyta duomenų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kybartų PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kuris galėtų būti reikšmingas sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Kybartų PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2018 m. spalio 5 d. pažymos Nr. 1/82779 ir asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjas gaudavo I lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sukeltų sveikatos sutrikimų (b. l. 17-25).

Įvertinus nustatyto pažeidimo trukmę ir pobūdį, nenustačius, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi, nesant duomenų, kad pareiškėjui dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų atsiradę tam tikri ilgalaikiai ir negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgus į valstybėje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300 Eur suma, kuri priteisiama iš Lietuvos valstybės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai, atsiradusiai 2016 m. birželio 6 d. iki – 2017 m. rugsėjo 21 d. laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų Kybartų pataisos namuose, atlyginti.

Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.