Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją privataus kaltinimo bylą pagal nuteistojo J. K. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas viešaisiais darbais 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį per mėnesį neatlygintinai dirbti 30 valandų visuomenės labui.

Priteista iš J. K. V. S. 300 eurų neturtinei žalai atlyginti. Likusi V. S. civilinio ieškinio dalis – 1200 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 696 eurų ir turtinei žalai atlyginti atmesta.

Priteista iš J. K. 400 eurų advokato atstovavimo išlaidų V. S..

V. S. pagal nuteistojo J. K. privataus kaltinimo skundą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį – išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

J. K. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) J. K. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinamas tuo, kad jis, 2015 m. spalio 10 d., apie 19:45 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia, rankomis sugriebė per atvirą langą automobilyje „Toyota Hilux“ valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo vietoje sėdėjusiam J. K. už kaklo ir taip jį smaugė, sukeldamas J. K. fizinį skausmą.

Be to, V. S. privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) J. K. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinamas ir tuo, kad jis tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, J. K. patraukus V. S. rankas nuo kaklo, V. S. pasiėmė ant žemės šalia automobilio buvusį akmenį ir juo vieną kartą metė į automobilio „Toyota Hilux“ valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) priekines vairuotojo pusės dureles, taip jas sugadindamas ir padarydamas 995,10 Eur turtinę žalą, taip tyčia sugadindamas svetimą turtą.

J. K. pagal privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) V. S. privataus kaltinimo priešpriešinį skundą nuteistas už tai, kad jis, 2015 m. spalio 10 d., apie 19:45 val., po to, kai V. S. su J. K. pasisakė vienas kitam po įžeidžiantį žodį, jis staiga, netikėtai, neįspėjęs, pradėjo purkšti dujų balionėliu V. S. į veidą, jam kliuvo į burną ir akis, taip V. S. sukeldamas fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis J. K. prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti; panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendžio dalį, kuria V. S. išteisintas pagal BK 140 straipsnio dalį, 187 straipsnio 1 dalį ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, t. y. V. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, bei paskirti bausmes sankcijos ribose; visiškai patenkinti jo pateiktą civilinį ieškinį, ir priteisti jam iš V. S. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, pagal teismui pateiktus mokėjimo dokumentus.

Skunde nurodo, kad Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 31 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes: jame nenurodyta, ką teismas nustatė, ir kaip jis įvykdė nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas; teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat padarė esminius baudžiamojo įstatymo ir baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus; pažeidė nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principus; nepagrįstai ir neteisėtai įvertino įrodymus; nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“), įrodymų vertinimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų; pažeidė in dubeo pro reo principą. Apelianto teigimu, liudytojo E. S. ir V. S. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, jų tiesiogiai nepatvirtina kiti įrodymai, todėl mano, kad teismas, nepašalinęs akivaizdžių prieštaravimų, nepagrįstai jais rėmėsi, ir priėmė neteisėtą nuosprendį. Nuteistojo vertinimu, teismas, spręsdamas įrodymų patikimumo klausimą vadovavosi dvejopais standartais, nes jo pateiktus įrodymus dėl V. S. veiksmų laikė prieštaringais ir jais nesirėmė, o dėl jo veiksmų V. S. atžvilgiu laikė, kad įrodymai patikimi ir jais vadovavosi. Nurodo, kad teisme, siekiant paaiškinti kilusio konflikto priežastis, nurodytas V. S. teiginys, kad „atvažiavo jam keršyti, kam padavė jo seserį į teismą dėl alimentų“, visiškai neatitinka realios situacijos, nes konfliktas įvyko 2015-10-10, o V. S. į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismą dėl išlaikymo sūnui prisiteisimo iš jo sesers D. K. kreipėsi tik 2016-01-25 (Priedai Nr.1, 2), t. y. po konflikto praėjus trims mėnesiams. Nuteistojo teigimu, pats V. S. ir E. S. iki šio įvykio persekiojo jo seserį, dėl ko sesuo keletą kartų kreipėsi su pareiškimais į Pakruojo rajono PK, tačiau tyrimai nebuvo pradėti, buvo siūloma kreiptis privataus kaltinimo tvarka (Priedas Nr. 3). Taip pat nurodo, kad ir įvykio dieną jo sesuo D. K. skambino jo žmonai ir prašė pagalbos dėl jos durų daužymo. Tai, kad durys buvo įlenktos yra fiksuota ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-56338-15 bylos medžiagos apžiūros protokole 2015-10­-23 (b. l. 27-33), tai nurodė ir policijos pareigūnas Ž. B.. Apie tai, kad buvo daužomos D. K. durys nurodė ikiteisminio tyrime apklausta liudytoja T. J. (b. l. 69-70). Taigi teigia, kad konfliktą sukėlė V. S., kuris jį puolė tada, kai atpažino, taip pat, kaip teigė pats V. S. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 86-87) „E. S. priėjęs prie manęs pasakė, kad tai yra asmuo pavogęs mūsų arklį“. Mano, tai ir buvo ta priežastis, kodėl V. S. puolė jį ir pradėjo smaugti per automobilio langą. Taip pat nurodo, kad V. S. ir liudytojo E. S. parodymai duoti teisme, apie tai, kur stovėjo jo automobilis įvykio vietoje, yra prieštaringi. E. S. apklausiamas teisme nurodė – „Įvykio dieną automobilis buvo sustojęs prie įvažiavimo į tėčio namus. Jis buvo įsukęs į kiemo pusę, dėl to nebuvo galima uždaryti vartų. Stovinčio automobilio vairuotojo durelės buvo į namo pusę. Tuo metu buvo su tėvu ir jie priėjo prie automobilio. Tėtis nuėjo uždaryti vartų ir negalėjo, nes tas automobilis trukdė. Tėtis pasakė patraukti automobilį, o tada jam papurškė dujų. Buvo tamsus paros metas. Automobilio langai buvo pusiau atidaryti. Tiksliau, buvo atidarytas vairuotojo durelių langas“. Priešingai teigia V. S. ikiteisminio tyrimo byloje, akistatos protokole (b. l 94-96), jis nurodė – „Automobilis stovėjo apie 10-15 minučių prie mano kiemo. Aš nuėjau uždaryti vartų. Uždarius vartus šalia manęs priėjo sūnus E. S.“. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 82-83, 86-87) V. S. niekur nebuvo nurodęs, kad automobilis trukdė uždaryti vartus, be to, vartai užsidaro iš kiemo pusės, jis įvažiavęs į kiemą nebuvo, todėl uždaryti vartų tikrai netrukdė. Nuteistojo įsitikinimu, prieštaringi V. S. parodymai yra ir apie tai, kad jis atpažino jį, nes apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 86-87, 94-96) jis teigė, kad nepažino automobilio vairuotojo su juos sukonfliktavo ir tik priėjus E. S. ir pasakius, kad tai asmuo pavogęs jų arklį, ir arčiau priėjęs atpažino jį. Apklausiamas iš karto po įvykio (b. l. 82-83) ir teismo posėdyje V. S. teigė iš karto priėjęs ir atpažinęs jį. Taip pat nurodo, kad skirtingai V. S. ir E. S. nurodo faktą, kada buvo papurkšta dujų balionėliu. Ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 86-87) V. S. teigė, kad sūnui pasakius kas sėdi automobilyje, jis priėjęs arčiau įsižiūrėti kas sėdi automobilyje ir jam būnant jau prie automobilio, jis pradarė langą ir papurškė ašarinių dujų. Teisme apklausiamas V. S. nurodė jau kitokias aplinkybes, kad jis klausė ko stoviu. Aš sakęs palikti seserį ramybėje. Buvo pradarytas automobilio langas, J. K. buvo pasilenkęs ir kažką laikė rankoje, po to netikėtai papurškė dujų. Liudytojas E. S. apie ašarinių dujų papurškimo faktą ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 55-56) nurodė, kad tėvui paklausus, kokios problemos ir jam priėjus arčiau, jam papurškė dujų, teismo posėdyje apklaustas liudytoju jis nurodė, kad – „Pirmas pokalbį su vairuotoju pradėjo tėtis, jis sakė patraukti automobili, nes nori vartus užsidaryti. Kai tėtis priėjo, jam papurškė dujų“. Taigi nurodo, kad V. S. ir liudytojo E. S. parodymuose esantys prieštaravimai, skirtingai nurodomos aplinkybės, paneigia teismo daromą išvadą, kad jų parodymai nuoseklūs, kad juose nėra prieštaravimų, todėl mano, kad teismas nepagrįstai vertino šių asmenų parodymus kaip teisingus. Nuteistojo įsitikinimu, teismas, priimdamas nuosprendį, visiškai nepagrįstai nesivadovavo jo parodymais apie įvykio aplinkybes, apie V. S. padarytas dvi nusikalstamas veikas, taip pat nepagrįstai atmetė liudytojo A. T. parodymus, nors šiuose parodymuose, pasak apelianto, nėra jokių esminių prieštaravimų. Apelianto teigimu, jis, priešingai nei nurodyta skundžiamajame nuosprendyje, jokio konflikto neprovokavo, nes atvykęs prie V. S. namų net nebuvo išlipęs iš automobilio, bei ne jis, o pats V. S. puolė prie automobilio ir jo. Mano, kad neprognozuojamą, spontanišką pykčio proveržį dėl ko V. S. griebė jį už kaklo ir ėmė smaugti, bei metė į automobilį kietą daiktą, taip sulankstydamas jo automobilio dureles, galėjo iššaukti E. S. nurodyta aplinkybė apie asmenį pavogusį arklį, taip pat sesers D. K. paminėjimas. Taip pat nurodo, kad šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu – 2015-10-10, tarp V. S. ir D. K. nebuvo jokių teisminių ginčų, o jis su pareiškimu į teismą privataus kaltinimo tvarką, šioje byloje kreipėsi 2016-01-06, kai 2015-12-29 buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Tuo tarpu, pasak apelianto, V. S. su ieškiniu kreipėsi į teismą 2016-01-25, sesuo ieškinį su teismo pranešimu gavo ne anksčiau kaip 2016-02-05 (Priedai Nr. 1, 2). Todėl teigia, kad šie faktai akivaizdžiai paneigia teismo nurodytas ir niekuo nepagrįstas prielaidas apie kerštą. Nuteistojo teigimu, jo atliktas veiksmas V. S. atžvilgiu nebuvo tyčinis, jis siekė apsiginti nuo jo atžvilgiu V. S. daromų nusikalstamų veikų (smaugimo bei turto sugadinimo), todėl nurodo, kad buvo iškilusi būtinosios ginties situacija ir jis, gindamasis nuo V. S. veiksmų būtinosios ginties ribų neperžengė, papurškė jam ašarinių dujų jo pusėn, ir jis nesiekė sukelti jam fizinio skausmo, tik siekė išvengti valdomo turto sugadinimo. Be to, nuteistasis mano ir tai, jog nėra įrodyta, kad V. S. kliuvo ašarinių dujų ir buvo sukeltas fizinis skausmas ar sveikatos sutrikdymas, o teismui pateiktas 2016-01-22 išrašas iš medicininių dokumentų (b. 1. 64), kuriame matymo pablogėjimas fiksuotas po daugiau kaip dviejų mėnesių, nėra susijęs su 2015-10-10 įvykiu. Todėl apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė, kad jis padarė nusikaltimą, numarytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo teigimu, teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad nėra nustatyta sugadinto turto vertė. Pasak nuteistojo, jis kreipėsi į UAB „S.“, t. y. „Toyota“ įgaliotą atstovą, kur buvo sudaryta automobilio remonto sąmata. Sąmatoje aiškiai nurodoma keičiamų durelių vertė, todėl teigia, kad teismo nuosprendyje dėstomos aplinkybės, kad nėra nustatyta sugadinto turto vertė, yra visiškai nepagrįstos. Pažymi, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. To paties straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados bei ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Taigi teigia kad asmeniui, inkriminuojant nusikalstamą veiką privalo būti: 1) nustatytos tokių veikų padarymo aplinkybės; 2) jos pagrįstos bylos įrodymais, gautais įstatymų nustatyta tvarka ir išnagrinėtais bei patikrintais teismo posėdyje; 3) motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus; 4) pašalinti prieštaravimai. Šiuo atveju apeliantas yra įsitikinęs, kad teismas, nepašalinęs visų anksčiau nurodytų prieštaravimų ir nenustatęs tikrųjų bylos aplinkybių, pažeidė aukščiau nurodytus baudžiamosios teisės principus ir suformuotą teismų praktiką, ir tai sutrukdė teismui priimti objektyvų ir teisingą nuosprendį jo atžvilgiu. Taip pat apeliantas nurodo visiškai nesutinkantis su teismo nuosprendžiu ir motyvais dėl kurių V. S. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį. Mano, kad teismas neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, nepagrįstai atmetė liudytojo A. T. parodymus, kuris matė kaip V. S. užpuolė ir smaugė jį, girdėjo kaip iš kieto daikto buvo mesta į automobilį ir pataikytą į dureles. Apelianto teigimu, jam po įvykio išsikvietus policijos pareigūnus, jis atvykusiam pareigūnui rodė kaip buvo smaugta ir išteptus rūbus, pareigūnas tai fotografavo, tačiau kodėl nėra šias aplinkybes patvirtinančių nuotraukų, jis nežino. Dėl to apeliantas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjęs visų bylos aplinkybių, neanalizuodamas ir nevertindamas įrodymų visumos, deklaratyviai nurodydamas, kad jo parodymai prieštaringi, tačiau nuosprendyje nenurodė, kuo jie prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, kitų liudytojų parodymams. Apibendrindamas tai, kas paminėta, nurodo, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bei įvertino bylos medžiagą ir netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo normas, padarė esminius BPK normų pažeidimus, kurie sukliudė teismui tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl priimtas nuosprendis naikintinas jį išteisinant, o V. S. atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažįstant jį kaltu padarius veikas numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje.

Apeliacinio proceso metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su nuosprendyje aptartų ir išanalizuotų įrodymų vertinimu, ir juos ginčydamas teigia, kad teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, pažeidė nešališkumo, objektyvumo ir nepriklausomumo principus, nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos dėl nuosprendžio surašymo, įrodymų vertinimo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatų, bei pažeidė in dubeo pro reo principą, nes abejones įvertino jo nenaudai.

Vis dėlto teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo J. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, ir V. S. nekaltumo, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Šiuo atveju, tai patvirtina ir skundžiamo teismo sprendimo turinys, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės ir išteisintojo nekaltumo pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kas nepagrįstai ginčijama apeliaciniame skunde. Įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrindė nuteistojo kaltę ir išteisintojo nekaltumą, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nors apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jo kaltės ir V. S. išteisinimo, tai neduoda pagrindo konstatuoti, kad baudžiamojo proceso metu buvo pažeisti įrodymų vertinimo reikalavimai, priimtas neteisėtas ir nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, ir pan. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

Dėl to teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą ir patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, daro išvadą, kad teismas, šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes, laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, pirmosios instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, sprendžiant dėl asmens kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, remiantis byloje esančiais įrodymais, turi būti nustatyta, kad būtent jo neteisėti veiksmai (mušimas ar kitoks smurtavimas) sukėlė nukentėjusiam fizinį skausmą, nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu. Būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis pagalbos į medikus (kasacinė nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014).

Apelianto kaltę įvykdžius jo ginčijamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, patvirtina: nukentėjusiojo V. S. parodymai, kai jis parodė, kad J. K. jam papurškė dujų į akis, taip sukeldamas fizinį skausmą (2 t., 129-130 b. l.); liudytojo E. S. parodymai, kai jis patvirtino, kad J. K. jo tėčiui (V. S.) papurškė į akis ašarinių dujų, ir po to staigiai automobiliu nuvažiavo (2 t., 107-108 b. l.); iš dalies paties J. K. parodymai, iš kurių matyti, kad jis neneigia papurškęs dujų V. S., tik nurodė, kad tai padarė gindamasis (2 t., 127-129 b. l.); liudytojo A. T. parodymai, kai jis taip pat patvirtino, kad J. K. papurškė dujų V. S. (2 t., 112- b. l.); liudytojo – S. Š. parodymai, kai jis nurodė, kad pamena, jog komisariate V. S. skundėsi dėl sveikatos ir dėl to jis buvo pristatytas į ligoninės Priėmimo skyrių (2 t., 123-124 b. l.).

Taigi tiek asmuo nukentėjusiajam V. S. papurškęs dujų į akis – J. K., tiek tai, kad dėl dujų papurškimo V. S. pajuto skausmą, šioje byloje nustatyta. Vadinasi, ir baudžiamasis įstatymas – BK 140 straipsnio 1 dalis, J. K. atžvilgiu pritaikytas tinkamai.

Esminius nuteistojo J. K. apeliaciniame skunde nurodytus teiginius, kad jis jokio konflikto neprovokavo, nes atvykęs prie V. S. namų net nebuvo išlipęs iš automobilio, bei ne jis, o pats V. S. puolė prie automobilio ir jo – griebė jį už kaklo ir ėmė smaugti, bei metė į automobilį kietą daiktą, taip sulankstydamas jo automobilio dureles, kad jo atliktas veiksmas V. S. – dujų papurškimas nebuvo tyčinis, nes jis siekė apsiginti nuo V. S. daromų nusikalstamų veikų (smaugimo bei turto sugadinimo), paneigia byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo ištirtų duomenų visuma.

Pirmiausia, faktiniai bylos duomenys – liudytojų – E. S. (2 t., 107-108 b. l.),V. J. (2 t., 109 b. l.), Z. J. (2 t., 109 b. l.), D. K. (2 t., 110-111 b. l.), I. K. (2 t., 111 b. l.), A. T. (2 t., 112 b. l.), S. Š. (2 t., 123-124 b. l.), R. L. (2 t., 124-126 b. l.), Ž. B. (2 t., 126-127 b. l.), I. Š. (2 t., 127 b. l.), išteisintojo V. S. (2 t., 129-130 b. l.) ir paties nuteistojo J. K. (2 t., 127-129 b. l.) parodymai, tvirtina tai, kad apelianto ginčijamą įvykį, be pačių įvykio dalyvių, t. y. V. S. ir J. K., matė du liudytojai, tai J. K. uošvis – A. T. ir V. S. sūnus – E. S..

Taigi tokias aplinkybes, t. y., kad nukentėjusįjį J. K. su rankomis per atvirą automobilio langą smaugė V. S., taip sukeldamas jam fizinį skausmą, jog V. S. mesdamas akmenį į automobilio dureles, taip tyčia sugadino svetimą turtą, kad J. K. papurkšdamas dujų V. S. gynėsi, tvirtina J. K. ir jo liudytojas A. T., kuris yra J. K. uošvis. Tuo tarpu V. S. savo kaltę neigia ir tvirtina, kad jis J. K. nesmaugė ir jokio akmens į J. K. automobilį nemetė, ir teigia, kad tai J. K. papurškė dujų jam į veidą ir taip sukėlė fizinį skausmą. Tokius V. S. parodymus patvirtina liudytojas E. S., kuris yra jo sūnus. Kitų liudytojų, tiesiogiai mačiusių šį konfliktą, nėra. Todėl, vertinant šių asmenų parodymus, jų nuoseklumą, labai svarbu yra įvertinti ir kitus surinktus bylos duomenis ir nustatyti įvykių seką, kas nagrinėjamu atveju būtent ir patvirtina ne J. K. ir liudytojo A. T., bet V. S. ir liudytojo E. S. parodymus.

Pirma, kaip matyti iš paties nuteistojo J. K. (2 t., 127-129 b. l.), jo sesers – D. K. (2 t., 110-111 b. l.), žmonos – I. K. (2 t., 111 b. l.) ir uošvio – A. T. (2 t., 112 b. l.), parodymų, būtent J. K. atvažiavo prie V. S. namų su automobiliu ir apie 10 minučių stovėjo prie įvažiavimo į V. S. namus bei jo laukė. Tokį savo elgesį J. K. aiškino tuo, kad jis važiavo paieškoti V. S. dėl to, kad norėjo jį surasti ir pranešti policijai, kur jis yra, kad sesuo parašytų pareiškimą, nes jis grasina jo seseriai. Vis dėlto, kaip matyti iš J. K. sesers – D. K. parodymų, duotų apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu (2 t., 110-111 b. l.), išskyrus tai, kad kažkas įvykio dieną, apie 19 val. trankė („daužė“) jos namų duris, ji net nematė ir neparodė, kad būtų mačiusi, kad tas duris jai trankė būtent V. S.. Be to, gretinant liudytojos D. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo (1 t., 46 b. l.) ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (2 t., 110-111 b. l.), matyti, kad duodama parodymus nuo įvykio praėjus 13 dienų, ji nurodė, kad automobilio, su kuriuo buvo atvažiavęs asmuo, kuris „daužė“ jos duris, ji nematė, nes buvo prietema, tačiau teisiamojo posėdžio metu, nuo įvykio praėjus 5 mėnesiams ir 20 dienų, liudytoja D. K. jau teigė, kad ji matė nuvažiuojantį automobilį – „VW Golf“, ir kiek žino, tokia mašina važinėja V. S.. Taigi liudytojos D. K. parodymai kaskart vis tikslesni ir prieštaraujantys pirmiau duotiems parodymams. Taip pat vertinant J. K. ir jo sesers – D. K. parodymus, būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad nors D. K. ir nurodė nemačiusi, kad jos duris „daužė“ būtent V. S., tačiau broliui ji pasakė, kad V. S., ir, nors ir buvo labai išsigandusi, nei ji, nei jos brolis – J. K. po šio tariamo incidento į policiją nesikreipė, ir net po šio įvykio D. K. policijai jokio pareiškimo dėl V. S. elgesio nerašė. Tuo tarpu pats V. S. nuo pat pradžių nuosekliai ir tapačiai teigė įvykio dieną prie D. K. namų nebuvęs, ir, kaip matyti iš paties D. K. parodymų, pastarajam atvykus prie jo namų, V. S. buvo namuose kartu su savo sūnumi. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija nuteistojo J. K. ir jo sesers – D. K. parodymus laiko neobjektyviais, jais nesivadovauja ir iš pirmiau nurodytų duomenų visumos sprendžia, kad būtent J. K., be jokio teisėto pagrindo ir objektyvios priežasties atvykdamas su automobiliu prie V. S. namų ir siekė išprovokuoti konfliktą su V. S..

Antra, byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą netikėti V. S. parodymais, nes J. K. nenurodė jokio aiškaus ir logiško preteksto dėl ko V. S., būdamas visiškai blaivus (1 t., 7 b. l.), čiuptų J. K. už kaklo, jį smaugtų, mestų akmenį į jo automobilį, ir jį apkalbėtų. Priešingai nei J. K., kuris, kaip matyti iš anksčiau nurodytų duomenų, įvykio dieną netgi ieškojo V. S. ir niekur neradęs jo, net laukė pastarojo prie jo namų. Taigi toks J. K. elgesys patvirtina, kad jis turėjo aiškų tikslą V. S. atžvilgiu dėl jo sesers D. K. manomo bauginimo. Be to, tikėti J. K., o ne V. S. parodymais, neleidžia ir kitos objektyvios aplinkybės – J. K. ir V. S. amžiaus skirtumas (įvykio dieną J. K. buvo (duomenys neskelbtini) metų, o V. S. (duomenys neskelbtini) metų amžiaus) (1 t., 58 b. l.; 2 t., 9 b. l.), kas, atsižvelgiant į beveik dvigubą amžiaus skirtumą, lemiantį ir fizines asmens savybes, paneigia nelogišką J. K. įvykio versiją, kad V. S., būdamas beveik dvigubai vyresnis už J. K., taigi ir fiziškai silpnesnis (J. K., be kita ko, yra stambaus sportiško sudėjimo), pats pirmas, vien todėl, kad J. K. automobilis stovėjo šalia jo namų, puolė jį ir pradėjo naudoti jo atžvilgiu fizinį smurtą – smaugti jį, tuo labiau, J. K. automobilyje būnant dar vienam vyrui – A. T..

Trečia, tiek apelianto J. K., tiek ir kartu su juo įvykio dieną buvusio jo uošvio – liudytojo A. T. parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nėra nuoseklūs.

2015 m. spalio 10 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole J. K. parodė, kad po žodinio konflikto V. S. per atvirą langą abejomis rankomis sugriebė jam už kaklo ir ėmė smaugti, tuomet jis griebė už V. S. rankų ir jas suko, kol V. S. pargriuvo, o atsistojęs V. S. paėmė akmenį ar plytą ir ėmė mėtyti į jo automobilį, bei pataikė į kairės pusės priekines dureles (1 t., 4-5 b. l.). Taigi apie tai, kad jis panaudojo ašarines dujas prieš V. S. J. K. pradžioje nieko nenurodė.

Tos pačios dienos apklausos protokole J. K. jau parodė, kad jis, išsigandęs, kad V. S. nepataikytų į jį, ar dar labiau nesugadintų jo automobilio, papurškė jam ašarinių dujų, ir išvažiavo (1 t., 30 b. l.).

2015 m. spalio 15 d. apklausos protokole J. K. jau parodė ir apie sesę (D. K., kad V. S. grasino ją užmušti, todėl jis A. T. važiavo ieškoti jo). Nurodė, kad sustojo priešais V. S. namą, po ko prie jų priėjo V. S. ir pradėjo jį kolioti, ir jam net nespėjus nieko atsakyti, pradėjo jį smaugti suėmęs abejomis rankomis už kaklo, tuomet jis paėmęs V. S. rankas jas suko ir tada jis atsikabino nuo kaklo ir griuvo ant žemės. Stodamasis nuo žemės jis iš kažkokio daikto metė į jo automobilio priekines duris, esančias vairuotojo pusėje. Kadangi po pirmo smūgio V. S. lenkėsi pasiimti akmenį, jis paėmė dujas, kurias turėjo automobilyje ir purškė į jį, ir užkūręs automobilį nuvažiavo nuo V. S. toliau apie 200 metrų, kad jis nebeapgadintų jo automobilio (1 t., 32-33 b. l.).

2016 m. vasario 1 d. taikinamojo posėdžio metu J. K. parodė, kad kai jie važiavo (o ne stovėjo) skersai (duomenys neskelbtini) gatve, kai priėjęs V. S. po judviejų žodinio konflikto pradėjo jį smaugti, po to atsitraukė ir į jo mašinos dureles paleido akmenį. Tada jis papurškė dujų ir iškvietė policiją (2 t., 14 b. l.).

Apklausiamas teisiamajame posėdyje J. K. parodė, kad V. S. jį smaugė ištiesęs prieš save rankas ir rankų plaštakomis suėmęs už kaklo. Tuomet jis V. S. „tėškė“ ant žemės, t. y. sučiupo V. S. už rankų ir per langą pastūmė ir taip pagriovė ant žemės. Tuomet jis kažką griebė nuo žemės ir metė į jo mašiną. To daikto nematė. Tada, kai V. S. buvo parkritęs jis papurškė jam dujų (2 t., 127-129 b. l.).

2015 m. spalio 10 d. apklausos protokole liudytojas A. T. parodė, kad po žodinio V. S. ir J. K. konflikto, V. S. per atvirą vairuotojo pusės langą čiupo abiem rankomis J. K. už gerklės ir smaugė apie 10 sekundžių, tuomet J. K. sugriebė V. S. už rankų ir mėgindamas išsilaisvinti plėšė jo rankas nuo savęs, tada V. S. nugriuvo ir atsikėlęs ėmė mėtyti iš akmenų ar plytų į J. K. automobilį. Tuomet J. K. gindamasis panaudojo ašarines dujas, užvedė automobilį ir išvažiavo (1 t., 42 b. l.).

Apklausiamas teisiamajame posėdyje liudytojas A. T. parodė, kad po J. K. sesers skambučio, kad buvęs sugyventinis jai duris tranko, jis su J. K. nuvažiavo iki jo sesers, paskui nuvažiavo iki V. S. namų ir sustojo šalikelėje. Atėjo V. S. ir po J. K. ir V. S. žodinio konflikto, V. S. čiupo J. K. už kaklo per langą. J. K. kažkaip nusipurtė. Jis sėdėdamas šalia gerai matė, kad V. S. apsikabino J. K. viena ranka už kaklo ir, taip padėdamas kita ranka, smaugė kaklą, parodė, kaip smaugė, kad rankos buvo laikomos ne iš priekio, buvo apsikabintas kaklas ranka iš nugaros pusės. Po to tas žmogus (V. S.) griebė už akmens ar plytos ir metė į mašiną, girdėjo trenksmą, paskui pamatė apgadinimą. Buvo pataikyta į vairuotojo pusės dureles. J. K. pavažiavo toliau, kad visai nesudaužytų mašinos. Mašina nuvažiavo po to, kai buvo paleista iš akmens, tada papurškė dujų ir nuvažiavo (2 t., 112 b. l.).

Taigi J. K. ir liudytojas A. T. skirtingai apibūdino J. K. smaugimo aplinkybes ir patį smaugimo būdą; skirtingai nurodė, kada V. S. metė iš akmens – vienu atveju nurodė, kad stodamasis nuo žemės, kitu atveju, kad atsitraukęs nuo J. K., trečiu atveju atsistojęs. Taip pat J. K. ir liudytojo A. T. parodymai skirtingi ir dėl to ką V. S. metė į J. K. automobilį, vienu atveju nurodo, kad plytą ar akmenį, kitu atveju, kad iš kažkokio daikto, kurio nematė; taip pat nurodytas ir skirtingas dujų papurškimo V. S. momentas, vienu atveju J. K. parodė, kad jis V. S. papurškė dujų tada, kai V. S. buvo parkritęs, kitu atveju teigė, kad tada, kai V. S. atsikėlęs ėmė mėtyti į automobilį iš akmenų.

Taip pat, vertinant nuteistojo J. K. ir liudytojo A. T. parodymų objektyvumą ir jų logiškumą, pastebėtina tai, kad tiek nuteistasis J. K., tiek ir liudytojas A. T. tvirtina, kad J. K. V. S. smaugiamas buvo savo automobilyje „Toyota Hilux“. Kaip matyti iš byloje esančio įvykio vietos apžiūros protokolo ir fotolentelių (1 t., 11-12, 17 b. l.), J. K. automobilis „Toyota Hilux“ yra pikapas visureigis, kuriame vairuotojo padėtis yra gana aukštai kelio atžvilgiu ir, neaukšto ūgio ir 62 metų amžiaus V. S. įkišus rankas per langą į automobilio vidų, abiem rankomis smaugti vairuotoją, kaip kad nurodo J. K., būtų ypatingai sunku.

Be to, kas paminėta, vertinant nuteistojo J. K. ir liudytojo A. T. parodymus, jų nuoseklumą ir logiškumą, negalima nepaminėti ir to, kad tai J. K. važiavo ieškoti V. S., ir ne vienas, o kartu su liudytoju A. T., bei, kaip rodo nagrinėjamo įvykio seka, turėdamas ir dujų balionėlį. Nepaisant to, jis (J. K.), nors ir būdamas žymiai jaunesnis ir fiziškai aiškiai pranašesnis už V. S., pasak paties J. K. ir A. T. parodymų, tik gynėsi nuo V. S., tačiau, kaip matyti iš pirmiau nurodytų duomenų, ne bandydamas sulaikyti V. S., ar išlipdamas iš automobilio, ar fizinė jėga, o priešingai, apeliantas, žinodamas dujų poveikį, purškė jomis kitam žmogui (V. S.) į veidą ir skubiai pasišalino iš įvykio vietos.

Tokia įvykių seka, ją vertinant su kitomis pirmiau nurodytomis aplinkybėmis, leidžia teisėjų kolegijai kaip teisingais tikėti ne J. K. ir A. T. parodymais, kad V. S., po trumpo jo ir J. K. žodinio konflikto pats pirmas čiupo J. K. už kaklo, jį smaugė ir metė akmenį į jo automobilį, o V. S. ir E. S. parodymuose nurodytomis esminėmis aplinkybėmis, kad J. K., tam nesant jokio objektyvaus pagrindo, tuo labiau jokios grėsmės, neteisėtai panaudojo ašarines dujas V. S. atžvilgiu ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.

Nustačius, kad būtent J. K., be jokio teisėto pagrindo ir objektyvios priežasties, atvykdamas su automobiliu prie V. S. namų ir ten stovėdamas, taip demonstruodamas priešišką nusiteikimą ir provokuodamas, taigi ir suvokdamas būsimo konflikto grėsmę, tyčia siekė išprovokuoti konfliktą su V. S., taip pat tai, kad prieš J. K. nebuvo naudotas joks smurtas, pripažinti, kad J. K. veikė būtinosios ginties sąlygomis, kaip kad nuteistasis teigia apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, nuteistojo įsitikinimu, pagrindžiantis jo nekaltumą, kad jam po įvykio išsikvietus policijos pareigūnus, jis atvykusiam pareigūnui rodė kaip buvo smaugta ir išteptus rūbus, pareigūnas tai fotografavo, tačiau kodėl nėra šias aplinkybes patvirtinančių nuotraukų jis nežino, atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išreikalavo iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariato skaitmeninę laikmeną (CD) su visomis iš karto po įvykio užfiksuotomis nuotraukomis, ir jame tokių nuotraukų, kuriose būtų užfiksuotas pats nukentėjusysis J. K. su smaugimo žymėmis ant kaklo ar purvinų rankų pėdsakais ant rūbų, nėra (1 t., 135-137 b. l.). To neparodė ir minėtas nuotraukas daręs policijos pareigūnas. Be to, būtina pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu peržiūrėjus anksčiau minėtą kompaktinį diską su visomis iškart po įvykio užfiksuotomis nuotraukomis, nei nuteistasis, nei jo gynėjas prašymų, papildymų, prieš baigiant įrodymų tyrimą nepateikė (1 t., 138 b. l.).

Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojami liudytojo E. S. ir V. S. parodymuose esantys nesutapimai, susiję su jų parodymų neatitikimais, kur stovėjo J. K. automobilis, ar iškart V. S. atpažino J. K., kurie nuteistojo yra vertinami esminiai prieštaravimai, iš tiesų yra nereikšmingi ir neturi jokios reikšmės J. K. atliktų nusikalstamų veiksmų kvalifikavimui pagal atitinkamą baudžiamąjį įstatymą ir nepaneigia paties J. K. nusikalstamo elgesio prieš V. S.. Juolab, kad minėti nesutapimai yra neesminiai ir, atsižvelgiant į įvykio situaciją bei tuo metu buvusią E. S. ir V. S. būklę, kai sūnus (E. S.) matė tėvą (V. S.) prieš kurį buvo daroma nusikalstama veika, t. y. panaudotos ašarinės dujos ir taip sukeltas fizinis skausmas, o V. S. buvo užkluptas prie savo namų, netikėtai, yra logiškai (natūraliai, gyvenimiškai) paaiškinami (pateisinami). Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, viso proceso metu E. S. ir V. S. nuosekliai parodė iš esmės tas pačias ir teisiškai reikšmingas įvykio aplinkybes apie J. K. teisei priešingą elgesį.

Būtent dėl tokių pirmiau nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija ir sprendžia, kad V. S. nepadarė J. K. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Taip pat teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad išskyrus neobjektyviais pripažintus J. K. ir A. T. parodymus, daugiau niekas nenurodė matęs, kad į J. K. automobilį akmenį (ar plytą) būtų metęs V. S., tai, kad liudytojos D. K. (J. K. sesuo) ir I. K. (J. K. žmona) apie įvykį žino tik iš paties J. K. pasakojimo, o iškviesti policijos pareigūnai apžiūrėję J. K. automobilį aplinkybes apie jo apgadinimus užfiksavo taip pat tik iš J. K. duotų parodymų, tai, kad automobilio įvykio vietoje nebebuvo, kad nebuvo nustatyta, jog policijos pareigūno – liudytojo R. L. netoli įvažiavimo į V. S. kiemą paimtas daiktinis įrodymas – plytos gabalėlis, yra tas daiktas su kuriuo buvo padarytas J. K. nurodomas apgadinimas, o V. S. neigia kažką metęs į J. K. automobilį, ką patvirtina ir jo sūnus E. S., sprendžia, kad V. S. pagrįstai išteisintas ir pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.

Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą, be to, kas nurodyta anksčiau šiame sprendime, patvirtina ir tai, kad nėra nustatyta aiški J. K. nurodomo sugadinto turto vertė.

Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, o subjektyvieji – kaltė. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima. Pažymėtina, kad tyčinio svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-91/2005, 2K-167/2009, 2K-73-677/2016). Būtent sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis nusikaltimas (2 dalis), baudžiamasis nusižengimas (3 dalis) ar administracinis teisės pažeidimas (ATPK 50³ straipsnis).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2015 m. spalio 10 d. buvo apžiūrėta įvykio vieta ir automobilis, užfiksuotas J. K. automobilio „Toyota Hilux“ priekinių vairuotojo durelių apgadinimas (1 t., 12 b. l.). Taip pat matyti, kad J. K. automobilis „Toyota Hilux“ buvo apžiūrėtas papildomai 2015 m. lapkričio 24 d., ir užfiksuotas jo apgadinimas – ant vairuotojo pusės durelių matyti keturi smulkūs baltos spalvos įlinkimai (1 t., 13-19 b. l.). Iš UAB „S.“ remonto sąmatos matyti, kad automobilio „Toyota Hilux“ valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) kėbulo remonto ir medžiagų kaina iš viso 995,10 Eur, iš kurių dalys – durys (be PVM 580,48 Eur), remonto darbai kartu su dažais ir dažymu 241,92 Eur, plius PVM 172,70 Eur (1 t., 32-33 b. l.). Vis dėlto, t. y. nors J. K. ir pateikė UAB „S.“, t. y. „Toyota“ įgaliotos atstovo sudarytą automobilio remonto sąmata, kurioje yra nurodyta keičiamų durelių vertė, tačiau įvertinus automobilio durelių apgadinimus, kurie yra itin maži – keturi smulkūs baltos spalvos įlinkimai (1 t., 12, 13-19 b. l.), tai, kad J. K. nepagrindė būtinybės dėl tokių smulkių defektų keisti visas automobilio duris, tai, kad J. K. pateiktoje automobilio remonto sąmatoje yra nurodyta turto atkuriamoji vertė, t. y. suma, susidedanti iš remonto darbų, detalių ir dažymo bei eksploatacinių medžiagų kainų, PVM, kuri neparodo turto sugadinimo metu buvusios turto vertės, tai, kad automobilio durelės ir (ar) jų apdaila gali būti išmontuojama ir pritaikyta naudoti kitam automobiliui, t. y. tokios detalės laikytinos atskiru daiktu, turinčiu savo vertę, darytina išvada, kad J. K. neįrodė ir nepagrindė konkrečios žalos dydžio.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga, o V. S. pagal J. K. pareikštus kaltinimus išteisintas visiškai pagrįstai. Naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išteisintasis V. S. pateikė jo apeliacinės instancijos teisme patirtas 335 Eur dydžio išlaidas advokato paslaugoms apmokėti patvirtinančius duomenis (pinigų priėmimo kvitą Nr. 597211, sąskaitą už teisines paslaugas ir teisinių paslaugų sutartį).

Baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Privataus kaltinimo byloje svarstant proceso išlaidų priteisimą iš privataus kaltintojo, išieškotinų išlaidų dydis priklauso nuo privataus kaltintojo pareiškimo (skundo) padavimo pagrįstumo laipsnio, jo pozicijos ir elgesio proceso metu, taip pat bylos apimties bei sudėtingumo, advokato sugaištą laiką teikiant teisinę pagalbą ir tokios pagalbos turinį, teismo posėdžių skaičių, parengtų procesinių dokumentų apimtis ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-294-648/2015). Šioje byloje apeliacinis skundas, kurį padavė nuteistasis, atmetamas kaip nepagrįstas. Tačiau šioje byloje apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliekamas nebuvo, o teismo posėdžių metu išteisintojo gynėjas net nedalyvavo. Taip pat, kaip matyti iš išteisintojo V. S. pateiktos teisinių paslaugų sutarties turinio, 335 Eur atlyginimas advokatui R. Bučiui buvo sumokėtas už tai, kad jis išaiškino V. S. apeliacinio skundo teiginius ir nuostatas, suteikė dėl to teisinę konsultaciją ir įsipareigojo surašyti būtinus procesinius dokumentus dėl apeliacinio skundo Šiaulių apygardos teismui. Visgi nei išteisintasis V. S., nei jo gynėjas advokatas R. Bučys atsiliepimo į J. K. apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismui nepateikė. Esant tokiai situacijai teisėjų kolegija sprendžia nepriteisti išteisintajam iš nuteistojo J. K. jo patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo J. K. apeliacinį skundą atmesti.

Išteisintajam V. S. nepriteisti iš nuteistojo J. K. proceso išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti.