Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Albino Bielskio, Viktoro Kažio ir Elenos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų L. B. ir A. B. bei pastarojo gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) laisvės atėmimu 3 metams;

- pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir A. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

A. B. pagal BK 213 straipsnio 2 dalį (V. M. epizodas) ir BK 213 straipsnio 1 dalį (D. B. epizodas) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (V. M. epizodas), 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (D. B. epizodas), 300 straipsnio 1 dalį (D. B. epizodas), 222 straipsnio 1 dalį (dėl apgaulingos UAB (duomenys neskelbtini) apskaitos), 300 straipsnio 1 dalį (dėl UAB (duomenys neskelbtini) dokumentų klastojimo) byla nutraukta dėl senaties (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

- pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį (S. S. epizodas) laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

L. B. pagal BK 213 straipsnio 1 dalį (D. B. epizodas) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (D. B. epizodas), BK 300 straipsnio 1 dalį (D. B. epizodas) byla nutraukta dėl senaties (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu yra nuteistas O. A., tačiau dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) už tai, kad:

apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, o būtent: bendrininkų grupėje, susidedančioje iš L. B., O. A. veikdami bendru grupės tikslu – apgaule įgyti savo ir kitų minėtos grupės narių naudai svetimą didelės vertės turtą bei perleidus šį turtą sąžiningiems įgijėjams, gauti turtinę naudą, apgaule įgyti S. S. priklausantį 4,81 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kiekvienas atlikdamas didelės vertės turto įgijimo apgaule veiksmus, tokiu būdu su paminėtais bendrininkų grupės nariais apgaule įgijo didelės vertės svetimą turtą, būtent:

A. B., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, nukentėjusiajam S. S., kuris į UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir UAB (duomenys neskelbtini)), kreipėsi norėdamas sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią išlaikiusiam jį asmeniui po jo mirties atitektų dalis jam priklausiusios žemės (duomenys neskelbtini) rajone (4,81 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) apgaule, suklaidindamas dėl duodamo pasirašyti dokumento turinio, davė pasirašyti su UAB (duomenys neskelbtini) S. S. valios neatitinkančio turinio dokumentą - 2005-09-10 Atlygintinių paslaugų sutartį Nr. 40, pagal kurią klientas S. S. neva paveda UAB (duomenys neskelbtini) parduoti žemę (duomenys neskelbtini), už šią žemę pageidaudamas gauti 10 000 Lt, ir S. S. apgaulės įtakoje, nesuprasdamas lietuvių kalbos, kuria buvo surašyta sutartis, šį dokumentą pasirašė.

2005-09-11 UAB (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), A.B. ir J. G. (J. G.) apgaule, suklaidindami dėl duodamo pasirašyti dokumento turinio, S. S. davė pasirašyti jo valios neatitinkančio turinio dokumentą - Avansinės įmokos sutartį dėl pagrindinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurią S. S. neva sutiko su 16 000 Lt žemės ir 24 000 Lt medinių pastatų kaina, neva gavo iš A. G. 2 000 Lt avansą, ir neva sumokėjo 2 000 Lt A.B. pagal Atlygintinių paslaugų sutartį Nr. 40.

2005-09-26 A. B., J. G. ir O. A. S. S. iš jo namų, esančių (duomenys neskelbtini), nuvežė į Vilnių, kur (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), S. S. apgaulės įtakoje, manydamas, kad pasirašys dokumentą dėl jo išlaikymo iki gyvos galvos sutarties, nesuprasdamas lietuvių kalbos, apgaulės įtakoje, pasirašė jo valios neatitinkančio turinio dokumentą – 2005-09-26 Įgaliojimą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurį S. S. įgaliojo O.A. tvarkyti, valdyti ir savo nuožiūra disponuoti S. S. nuosavybės teise priklausančiais dviem sklypais: 4,81 ha sklypu (duomenys neskelbtini) ir 4,03 ha sklypu (duomenys neskelbtini).

J. G. apgaule įtikino savo tėvą A. G. pasirašyti žemės pirkimo – pardavimo sutartį, ir 2005-10-07 O. A., pagal 2005-09-26 įgaliojimą veikdamas už S. S., Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), sudarė su A. G. 2005-10-07 pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią S. S. neva pardavė minėtą žemės sklypą A. G. už 16 000 litų, bei minimo sklypo 2005-10-07 Perdavimo – priėmimo aktą (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Tokiu būdu A. B. kartu su organizuotos grupės nariais J. G., O. A. apgaule savo ir organizuotos grupės narių naudai įgijo nukentėjusiajam S. S. nuosavybės teise priklausantį didelės vertės nekilnojamąjį turtą - 4,81 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 240 000 Lt vertės, esantį (duomenys neskelbtini), padarydami S. S. 240 000 Lt turtinę žalą.

A. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad siekdamas įteisinti turtą, žinomai įgytą nusikalstamu būdu bei nuslėpti nusikalstamą jo įgijimo būdą, dalyvaudamas sandoriuose dėl šio turto perleidimo, jį legalizavo:

A. B., būdamas bendrininkų grupės, susidedančios iš L. B., J. G., O. A. nariu, tęsdamas bendrą grupės tikslą – apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą bei perleidus šį turtą sąžiningiems įgijėjams, gauti turtinę naudą, žinodamas, kad S. S. priklausęs didelės vertės nekilnojamasis turtas - 4,81 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 240 000 Lt vertės, esantis (duomenys neskelbtini), A. G. nuosavybėn 2005-10-07 pirkimo – pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra perleistas apgaule ir pats, kaip bendrininkų grupės narys padaręs šį sukčiavimą, turėdamas tikslą įteisinti šį žinomai nusikalstamu būdu įgytą turtą savo brolio L. B. vardu bei taip nuslėpti nusikalstamą šio turto įgijimo būdą, sudarant regimybę, kad šis žemės sklypas yra sąžiningo įgijėjo rankose, tokiu būdu apsunkinant ateityje galimą procesą dėl restitucijos, kartu su grupės nariais J. G. ir L. B. įformino šiuos sandorius: minėto turto dovanojimą, perleidžiant jį A. G. sūnui J. G., ir pardavimą, perleidžiant turtą L. B..

J. G. apgaule įtikino savo tėvus A. G. ir R. G. perleisti jam minimą sklypą, ir A. G., valdęs minėtą žemės sklypą bendra jungtinės nuosavybės teise kartu su žmona R. G., Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), 2006-03-06 sudarė dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią minėtą žemės sklypą, kurio vertę nurodė 400 000 Lt, padovanojo savo sūnui J. G.;

J. G. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), 2006-05-18 sudarė su L. B. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią pardavė žemės sklypą L. B. už 240 000 Lt,

taip S. S. priklausęs didelės vertės nekilnojamasis turtas - 4,81 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 240 000 Lt vertės, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įteisintas L. B. vardu ir tokiu būdu legalizuotas.

A. B. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, būtent:

jis, siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – V. M. priklausančius 50 000 Lt, tyčia, žinodamas, kad jokių pinigų V. M. UAB (duomenys neskelbtini) nėra skolinga, veikdamas kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovas (juristas), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, apgaule išgavo nukentėjusiosios V. M. parašą ant netikro vertybinio popieriaus – paprastojo 2005-06-30 vekselio, kuriame melagingai nurodyta, kad neva skolininkė V. M. besąlygiškai įsipareigoja sumokėti 50 000 Lt UAB (duomenys neskelbtini) iki 2005-07-15, bei tikslu parodyti neva V. M. šią sumą jiems skolinga pagrįstai, apgaule, pasinaudodamas nukentėjusiosios patiklumu, išgavo parašus ant dokumentų - 2005-06-27 atlygintinų paslaugų sutarties, kurioje V. M. paveda UAB (duomenys neskelbtini) parduoti jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), 2005-06-27 Avansinės įmokos sutarties tarp pirkėjo UAB (duomenys neskelbtini) ir pardavėjo V. M. dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, 2005-06-30 Susitarimo dėl preliminariosios sutarties dėl namo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo sąlygų keitimo.

2005-09-26 A. B., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, kreipėsi į Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biurą, esančio (duomenys neskelbtini), notarę Ž. P., su prašymu išduoti vykdomąjį raštą pagal paprastąjį vekselį dėl skolos išieškojimo iš skolininkės V. M. ir pateikė 2005-06-30 paprastąjį vekselį, kuriame nurodyta, kad V. M. privalo UAB (duomenys neskelbtini) sumokėti 50 000 Lt iki 2005-07-15. Tą pačią dieną notarė Ž. P., būdama suklaidinta, išdavė UAB (duomenys neskelbtini) vykdomąjį įrašą (notarinio registro (duomenys neskelbtini)).

2005-09-26 A. B., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, kreipėsi į antstolio D. B. kontorą, esančią (duomenys neskelbtini), su prašymu išieškoti iš V. M. skolą pagal aukščiau minėtą netikrą vertybinį popierių - 2005-06-30 vekselį 50 000 Lt sumai ir šį vekselį bei 2005-09-26 notaro išduotą vykdomąjį įrašą pateikė antstoliui. Suklaidinimo įtakoje antstolis 2005-09-26 užvedė vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini).

Tačiau nusikaltimo A. B. nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių ir nukentėjusiosios V. M. 50 000 Lt, neužvaldė, nes policija 2005-10-24 pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-70525-05.

L. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį už tai, kad siekdamas įteisinti turtą, žinomai įgytą nusikalstamu būdu bei nuslėpti nusikalstamą jo įgijimo būdą, sudarė sandorį dėl šio turto perleidimo:

L. B., būdamas bendrininkų grupės, susidedančios iš A. B., J. G., O. A., nariu – vykdytoju, tęsdamas bendrą grupės tikslą – apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą bei perleidus šį turtą sąžiningiems įgijėjams, gauti turtinę naudą, žinodamas, kad S. S. priklausęs didelės vertės nekilnojamasis turtas - 4,81 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 240 000 Lt vertės, esantis (duomenys neskelbtini), A. G. nuosavybėn 2005-10-07 pirkimo-pardavimo sutartimi (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) yra perleistas apgaule, siekdamas bendro grupės tikslo – įteisinti šį žinomai nusikalstamu būdu įgytą turtą bei taip nuslėpti nusikalstamą šio turto įgijimo būdą, sudarant regimybę, kad šis žemės sklypas yra sąžiningo įgijėjo rankose, tokiu būdu apsunkinant ateityje galimą procesą dėl restitucijos, bendrininkų grupės nariui A. B. žinant apie įformintus turto perleidimo sandorius, apie turto perleidimą savo broliui L. B., po to, kai J. G. apgaule įtikino savo tėvus A. G. ir R. G. padovanoti jam minimą sklypą, sudarant (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), 2006-03-06 dovanojimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), toliau veikdami kartu, L. B. ir J. G. Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), 2006-05-18 sudarė Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal kurią J. G. pardavė minėtą žemės sklypą L. B. už 240 000 Lt, taip S. S. priklausęs didelės vertės nekilnojamasis turtas - 4,81 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 240 000 Lt vertės, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įteisintas L. B. vardu ir tokiu būdu legalizuotas.

Nagrinėjamoje byloje nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas Gintaras Putvinskis pateikė atskirus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016-04-28 nuosprendžio A. B. nuteisimo dalyje, tačiau juose suformulavo analogiškus prašymus ir išdėstė iš esmės tapačius nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu argumentus, todėl apeliantų – nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Gintaro Putvinskio apeliaciniuose skunduose nurodyti nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu argumentai dėstomi kartu.

Nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose prašo:

Vilniaus apygardos teismo nuosprendį A. B. nuteisimo dalyje panaikinti ir A. B. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, arba priimti nutartį ir A. B. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, arba skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti ir A. B. skirti švelnesnes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu, bausmes.

Apeliantai, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigia, kad jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes prieštarauja procesinėms ir materialinėms teisės normoms, neatitinka nuosprendžio surašymui keliamų, BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose, 5 ir 6 dalyse išdėstytų reikalavimų. Nuteistasis A. B. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame teismo nuosprendyje yra pažodžiui perrašyti kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai iš kaltinamojo akto su tam tikrais sutrumpinimais ir interpretacijomis ir savo skunde nuteistasis detaliai dėsto teismo nuosprendyje nurodytus asmenų parodymus ir pateikia savitą jų vertinimą.

Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismo išvados pagrįstos iš esmės tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, neanalizuojant palankių nuteistajam įrodymų ir nevertinant įrodymų visumos. Teismas rėmėsi nepatikimais įrodymais, neįsitikino jų pakankamumu, nepašalino byloje esančių prieštaravimų ir savo išvadas grindė abejones keliančiais bylos duomenimis, nepateikė nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvų. Tokiu būdu teismas suvaržė nuteistojo teises ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Nuteistojo gynėjas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu A. B. daugybę kartų buvo apklaustas kaip liudytojas, jam nesuteikiant specialaus liudytojo statuso, tai, gynėjo nuomone, yra BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas ir tuo buvo pažeista A. B. teisė atsisakyti duoti parodymus prieš save.

Apeliantai teigia, kad A. B. negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes dėl visų jam pareikštų kaltinimų yra suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. BK 95 straipsnyje (2004-07-05 Nr. IX-2314 įstatymo redakcija) buvo numatyta, kad negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu yra praėję 10 metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas. A. B. nuo ikiteisminio tyrimo nesislapstė ir neatliko jokių veiksmų, dėl kurių senaties eiga būtų sustojusi. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad A. B. padarė naują nusikalstamą veiką.

Apeliantų teigimu, byloje nėra nustatyti ir A. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl A. B. dėl visų kaltinimų turi būti išteisintas.

Apeliantai tvirtina, kad A. B. nepagrįstai nuteistas dėl sukčiavimo S. S. atžvilgiu ir nurodo, kad S. S. pats kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini), norėdamas parduoti savo turtą, ir tai patvirtina rašytiniai bylos dokumentai: 2005-10-07 pirkimo - pardavimo sutartis, 2005-09-10 Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, 2005-09-11 avansinės įmokos teikimo sutartis, 2005-09-11 pinigų priėmimo kvitas, 2005-09-26 įgaliojimas, 2005-10-10 rašytinė ataskaita, nuoseklūs nuteistųjų A. B. ir L. B. bei liudytojų V. R., E. A., P. S. parodymai, iš dalies ir nukentėjusiojo S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Byloje nėra įrodymų, kad A. B., sudarydamas sandorius, pateikė melagingus duomenis ar suklastotus dokumentus. Atlygintinų paslaugų teikimo sutartis Nr. 40 su S. S. buvo sudaryta lietuvių kalba, tačiau ji buvo žodžiu išversta S. S. į rusų ar lenkų kalbą, ir tai padarė V. R..

Surašant ir tvirtinant S. S. 2005-09-26 įgaliojimą taip pat nebuvo padaryta nusikalstamų veiksmų. Notarų biure notaro padėjėja J. J. lenkų kalba išsiaiškino S. S. įgaliojimo sudarymo sąlygas. Notaras dar kartą aiškinosi įgaliotojo valią, kalbėdamas su S. S. rusiškai. Notaras E. A. teisme parodė, kad įgaliojimo tvirtinimo metu S. S. nesielgė neadekvačiai, į notarinių veiksmų žurnalą pasirašė pats, jam tvirtinamas sandoris jokių įtarimų nesukėlė. Apelianto teigimu, notaro patvirtintas įgaliojimas yra oficialus rašytinis įrodymas, kuris remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 3 dalies, 197 straipsnio 2 dalies nuostatomis turi didesnę įrodomąją galią ir jame nurodytos aplinkybės negali būti paneigtos nukentėjusiojo parodymais.

A. B. pareikšto kaltinimo nepatvirtina ir 2008-05-07 LTEC specialisto išvada Nr. 11-709(08), kurioje konstatuota, jog nukentėjusiojo vardu surašytuose dokumentuose įrašai buvo daromi skirtingų šratinukų pasta nei kiti tiriamieji įrašai. Apeliantai pažymi, kad visi tyrimui pateikti dokumentai buvo surašyti skirtingu laiku ir skirtingose vietose, juose prierašus darė skirtingi asmenys (administratorė, buhalterė, notaras, notaro darbuotojai, Nekilnojamojo turto agentūros darbuotojai), todėl dokumentai galėjo būti pasirašyti skirtingais rašikliais.

Apeliantai teigia, kad teismo išvada, jog sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kaina nurodyta nepagrįstai maža, prieštarauja oficialiems rašytiniams dokumentams. Byloje nustatyta, kad S. S. pageidavo už parduodamą turtą gauti 10 000 Lt, žemės sklypas buvo parduotas už 16 000 Lt. Pagal Valstybės įmonės „Registrų centras“ vertinimą, vidutinė šio sklypo rinkos vertė buvo 15800 Lt. Pagal Nacionalinės mokėjimo agentūros duomenis tokio žemės sklypo vertė neviršijo 10 000 Lt. Pagal nepriklausomą vertinimo ataskaitą žemės sklypo vertė neviršija 16 000 Lt. Šiame kontekste apeliantai pažymi, kad žemės sklypo kaina turi esminės įtakos ir galimai padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai pagal 182 straipsnį, nes nustačius, kad sklypo vertė neviršija 250 MGL, tokia veika kvalifikuotina ne pagal BK 182 straipsnio2 dalį, o pagal šio straipsnio 1 dalį.

Apeliantai taip pat nesutinka su teismo išvada, kad nekilnojamojo turto agentūra pareikalavo per didelio atlygio (5 000 Lt) iš nukentėjusiojo, ir nurodo, kad 5 000 Lt atlygis buvo sutartas ne tik už žemės sklypo pardavimą, bet ir už namo ir kitų pastatų pardavimą. Pardavus pastatus ir žemės sklypą už 40 000 Lt, nukentėjusysis būtų gavęs 35 000 Lt, o agentūra 5 000 Lt. Šias aplinkybes patvirtina 2005-09-11 avansinės įmokos sutartis, iš kurios matyti, kad žemė buvo įvertinta 16 000 Lt, o pastatai 24 000 Lt.

Apeliantai teigia, kad nukentėjusiojo S. S. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas yra suklastotas, nes jo turinys yra identiškas Vilniaus AVPK ikiteisminio tyrimo tyrėjos apklausai. Šių protokolų tekstai yra tapatūs, išskyrus institucijų surašiusių protokolus rekvizitus bei kelis papildomus klausimus liudytojui, todėl toks ikiteisminio tyrimo teisėjo pasirašytas nukentėjusiojo apklausos protokolas neatitinka įrodymams keliamų reikalavimų ir teismas juo vadovautis negali. Be to, nuteistasis A. B. nukentėjusiojo apklausoje nedalyvavo, todėl jam negalėjo užduoti klausimų, tuo buvo pažeista jo teisė į gynybą.

Nukentėjusiojo parodymai, kad jis kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūrą dėl išlaikymo iki gyvos galvos, paneigti ne tik liudytojo V. R., bet ir liudytojo P. S. parodymais. Liudytojas P. S. teisme parodė, kad jis nieko nežino apie išlaikymą iki gyvos galvos, o jo parodymų turinys patvirtina, kad jo tėvas S. S. norėjo parduoti žemę, ją pardavė, ir jis apie tai žinojo. Apeliantai teigia, kad nekilnojamojo turto agentūra išlaikymo iki gyvos galvos paslaugų neteikė. S. S. buvo lenkas, tačiau jis suprato lietuviškai, ir tai patvirtina bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad jis parodymus davė lietuvių kalba, nedalyvaujant vertėjui, pasirašė lietuviškai. Nukentėjusiojo S. S. sūnaus teisme duoti paaiškinimai, kad S. S. buvo savarankiškas, turėjo tvirtą savo nuomonę ir sprendimus priimdavo savarankiškai, psichinėmis ligomis nesirgo, patvirtina, kad S. S. aiškiai suvokė savo veiksmus. Apeliantai pažymi, kad byloje yra S. S. pasirašyta 2005-10-10 ataskaita, kurioje S. S. padarė rankraštinį įrašą rusų kalba ,,pinigus gavau“ ir pasirašė, tai liudija, kad S. S. žinojo apie žemės pardavimą. Ikiteisminio tyrimo metu atliktos raštotyros ekspertizės patvirtino, kad rankraštiniai užrašai ir parašai dokumentuose yra parašyti S. S..

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad A. B. legalizavo nusikalstamu būdu įgytą didelės vertės turtą ir tvirtina, kad tokia teismo išvada yra pagrįsta prielaidomis ir abejonėmis. Teismas nenurodė kokiais veiksmais A. B. siekė legalizuoti turtą. A. B. turto dovanojimo J. G. ir turto pardavimo L. B. sandoriuose nedalyvavo ir jam nebuvo žinomos šių sandorių sudarymo aplinkybės. Tai patvirtina L. B. ir J. G. parodymai. Apeliantai pastebi, kad skundžiamame teismo nuosprendyje nėra nurodyti liudytojo notaro D. P. parodymai duoti teisme apie 2006-05-18 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, taip pat nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apklausta liudytoja R. G., kuri sūnui J. G. padovanojo žemės sklypą. L. B. teisme pateikė rašytinius įrodymus, kad jis turėjo pakankamai lėšų įsigyti žemės sklypą. Ginčo tarp L. B. ir J. G. dėl atsiskaitymo pagal sutartį nekilo, abi šalys patvirtino, kad buvo atsiskaityta ir tai byloje nepaneigta.

Apeliantai teigia, kad A. B. ir L. B. bendrininkavimas buvo nustatytas deklaratyviai. L. B. nebuvo kaltinamas sukčiavimu S. S. atžvilgiu, o A. B. nedalyvavo forminant sutartis su L. B. ir J. G., todėl jų bendrininkavimas konstatuotas nepagrįstai.

Apeliantai teigia, kad A. B. nepagrįstai nuteistas ir dėl pasikėsino apgaule įgyti V. M. priklausančius 50 000 Lt, t.y. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, nes A. B. su V. M. siejo sutartiniai civiliniai santykiai.

A. B. jokios apgaulės prieš V. M. nenaudojo, jos pasirašyti vekseliai buvo sutarčių vykdymo garantas, nes ji dažnai keisdavo savo parduodamo namo kainą. A. B. nukentėjusiajai prisistatė kaip juristas (agentas) iš nekilnojamojo turto agentūros ir nukentėjusiajai buvo aiškiai atskleista, kad ji turi reikalų su nekilnojamojo turto agentūra, tai patvirtino liudytojai V. M., V. Ž., J. B., I. C., V. M., J. B.. V. R., L. B.. Byloje esantys nukentėjusiosios medicininiai dokumentai nepatvirtina, kad nukentėjusioji buvo neveiksni ar nesuprato savo veiksmų.

Nukentėjusioji V. M. teisme neapklausta, nes bylos nagrinėjimo teisme metu jau buvo mirusi, o jos parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu nėra savarankiškos įrodymų šaltinis. Be to, nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nėra nuoseklūs ir vienodi, todėl jais vadovautis negalima. Byloje apklausti liudytojai N. D., L. B., J. B., Ž. J. ir R. M., kurių parodymų teismas nuosprendyje neišdėstė, o taip pat liudytojai I. C., V. Ž., D. B. ir J. B. patvirtino, kad A. B. ir nukentėjusiąją V. M. siejo sutartiniai civiliniai santykiai, buvo pasirašyti susitarimai, sumokėti pinigai. Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro specialisto išvada A. B. pateikto kaltinimo pagrįstumo nei patvirtina, nei paneigia. Teismas nuosprendyje nenurodė ir nevertino A. B. pateiktų dokumentų: 2009-10-28 susitarimo dėl preliminariosios sutarties nutraukimo ir 2009 m. V. M. prašymo antstoliui D. B. bei sutikimo, kad V. M. skolas pagal 2005-06-30 paprastąjį vekselį UAB (duomenys neskelbtini) naudai 50 000 Lt sumai apmokėtų Inga ir M. M., kurie taip pat patvirtina, kad tarp A. B. ir nukentėjusiosios V. M. buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

Pirmosios instancijos teismas iškraipė 2005-06-27 atlygintinų paslaugų sutarties Nr. 28 tarp V. M. ir UAB (duomenys neskelbtini) bei jos punktų nuostatas ir esmę. Sutartyje buvo numatyta, kad paslaugų teikėjo atlygis yra skirtumas nuo to, ką pardavėjas nori gauti už savo nekilnojamojo turto objektą, ir kainos, už kurią bus parduodamas objektas. Šiuo atveju toks skirtumas buvo 50 000 Lt. Tuo atveju, jeigu paslaugų teikėjas būtų neįvykdęs savo įsipareigojimų, t.y. nesuradęs pirkėjo, o klientas būtų norėjęs nutraukti sutartį, jis agentūrai būtų turėjęs sumokėti kompensacinį 3 proc. mokestį. UAB (duomenys neskelbtini) surado realų pirkėją (J. B.), kuris sumokėjo realų avansą 25 000 Lt ir jos ketinimai įgyti turtą buvo rimti. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai I. C., Ž. J., R. M., V. Ž., todėl tolimesni galimi V. M. ar J. B. veiksmai (atsisakymai pirkti ar parduoti turtą) neturi reikšmės 2005-03-27 atlygintinų paslaugų teikimo sutarties Nr. 28 vykdymui ir UAB (duomenys neskelbtini) turi teisę reikalauti atlygio pagal sutartį. Tokia praktika buvo taikoma UAB (duomenys neskelbtini) ir tai patvirtino liudytojas V. R..

Be to, apeliantai pažymi, kad A. B. nuteistas tik už pasikėsinimą sukčiauti, tačiau teismas nenurodė tokių jo veiksmų pabaigos, o šios aplinkybės yra svarbios, nustatant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą.

Apeliantai nesutinka ir su A. B. paskirta bausme. Apeliantų nuomone, teismas konstatavęs, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas truko pernelyg ilgai ir tai yra sąlyga švelninti bausmę, nepagrįstai nesivadovavo BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalies 3 punkto nuostatomis ir neskyrė A. B. švelnesnės, negu numatyta straipsnio sankcijoje bausmės.

Apeliantų nuomone, byloje nustatytos A. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės leidžia daryti išvadą apie mažesnį rūšinį jų pavojingumą, lyginant su analogiškų nusikalstamų veikų pavojingumu. Priešingai nei nurodė teismas, A. B. yra neteistas, nes jo teistumai yra išnykę. Taip pat nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, kad A. B. baustas už KET pažeidimus, nes A. B. yra suimtas nuo 2011 m., o administracinės nuobaudos galioja vienerius metus. A. B. charakterizuojamas teigiamai: studijuoja M. R. ir Vilniaus Gedimino technikos universitete, Lukiškių tardymo izoliatoriaus administracija jį charakterizuoja teigiamai, A. B. iki sulaikymo dirbo keliose bendrovėse, todėl turėjo pajamų iš teisėtų ir legalių šaltinių, darbdaviai jį charakterizavo teigiamai, turi tris mažamečius vaikus. Apeliantų nuomone, šios aplinkybės yra pagrindas taikyti A. B. BK 75 straipsnio nuostatas.

Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-04-28 nuosprendį jo nuteisimo dalyje ir priimti jam naują, išteisinamąjį nuosprendį, arba taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą, mokytis M. R. universitete ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BK 20 straipsnyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, įrodymai nebuvo išsamiai ir visapusiškai ištirti, teismas nepašalino prieštaravimų, įrodymus vertino tendencingai, o jo kaltę dėl neteisėtu būdu įgyto didelės vertės turto legalizavo grindė ne byloje surinktų įrodymų visuma, o prielaidomis ir abejonėmis. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas skundžiamame teismo nuosprendyje surašė ne jo ir J. G. parodymus, duotus teisme, o perrašė juos pažodžiui iš kaltinamojo akto, su tam tikromis interpretacijomis, trumpinimu, konspektavimu, nuslepiant esmines jį teisinančias aplinkybes, ir nesivadovaudamas jų teisme duotais parodymais ir tuo pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus.

Apeliantas teigia, kad jis jokio nusikaltimo nepadarė ir jo kaltė byloje neįrodyta, jo veiksmai įgyjant žemės sklypą buvo teisėti ir tai patvirtina byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Apeliantas nurodo, kad jam pirkti žemės sklypą pasiūlė J. G., nes jam skubiai buvo reikalingi pinigai, ir jis sutiko. Aplinkybę, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris buvo teisėtas, patvirtino notaras D. P.. Jis su J. G. pagal pirkimo – pardavimo sutartį pilnai atsiskaitė ir tai patvirtino J. G.. Aplinkybę, kad jis turėjo pakankamai pinigų įsigyti žemės sklypą patvirtina VMI deklaracijos, Centrinės hipotekos įstaigos išrašas dėl sklypo įkeitimo, pinigų įgijimo pagrindai, dovanojimo, pirkimo - pardavimo, paskolos sutartys (originalai), kurie yra pateikti teismui. Teisme apklausta liudytoja J. B. patvirtino, kad dalį pinigų ji dovanojo sūnui L. B.. J. G. žemės sklypas taip pat priklausė teisėtai, jis jį įgijo pagal dovanojimo sutartį, kuri nėra panaikinta.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad J. G. tėvai A. G. ir R. G. buvo įtikinti J. G. padovanoti jam byloje minimą žemės sklypą. Tokią išvadą teismas padarė remiantis A. G. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau teismas negalėjo vadovautis liudytojo A. G. parodymais, nes nebuvo galimybės jų patikrinti teisme, užduoti jam klausimų. Be to, A. G. buvo senyvo amžiaus ir sunkios būklės ligonis, tai, apelianto nuomone, leidžia teigti, kad A. G. dėl savo ligos ir jam taikyto medikamentinio gydymo nevisiškai suvokė savo veiksmus, jo parodymai buvo neadekvatūs. Be to, liudytojo A. G. parodymus paneigė jo sutuoktinė R. G., savo pareiškime nurodydama, kad jos niekas neapgavo, kad sklypo dovanojimas buvo jos valia. R. G. teisme apklausta nebuvo, nors to buvo prašoma.

Apelianto teigimu, jo veikoje nėra nustatyti ir subjektyvieji BK 216 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai. Byloje nėra duomenų, kad jį su kitais nuteistaisiais buvo susitaręs dėl žemės pirkimo iš S. S., todėl neįrodytas ir jo dalyvavimas bendrininkų grupėje.

Apelianto nuomone, nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas civilinis ginčas, kuriam baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis kreipėsi į teismą ir civilinio proceso tvarka.

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta bausme. Apelianto manymu, teismas, konstatavęs, kad buvo pažeista nuteistųjų teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, nepagrįstai jam netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 3 punkto nuostatų ir nepaskyrė švelnesnę, negu numatyta straipsnio sankcijoje, bausmės rūšį. Apeliantas pažymi, kad baudžiamosios bylos procesas tęsiasi daugiau kaip 11 metų. Įtakos baudžiamojo proceso trukmei iš dalies turėjo objektyvios aplinkybės (pvz., kaltinamųjų ligos, kaltinamųjų ir kitų asmenų neatvykimai į teismo posėdžius, gynėjų pozicija dėl teismo posėdžių grafiko nustatymo), tačiau buvo ir nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos, todėl nuteistiesiems turėtų būti iš esmės švelnesnės bausmės. Tokia nuostata įtvirtinta Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje.

Be to, apelianto nuomone, aukščiau išdėstytos ir jį teigiamai charakterizuojančios aplinkybės: jis dirba UAB (duomenys neskelbtini), turi pajamų iš teisėtų ir legalių šaltinių, turi mažametį vaiką, kurį išlaiko, leidžia jam taikyti ir BK 75 straipsnio nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantai nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas Gintaras Putvinskis prašė tenkinti jų apeliacinius skundus.

Apeliantas nuteistasis L. B. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo L. B. apeliacinį skundą.

Prokurorė, nukentėjusysis P. S. ir jo atstovas prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas tenkintinas.

Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2016-04-28 nuosprendžiu nuteisti:

- A. B. už bendrai su O. A. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą pagal BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.);

- A. B. ir L. B. už bendrai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 2 dalyje ir 216 straipsnio 1 dalyje (S. S. epizodas);

- A. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą.

Vilniaus apygardos teismo 2016-04-28 nuosprendį apeliacine tvarka apskundė nuteistasis A. B. ir jo gynėjas bei nuteistasis L. B..

Apeliantai – nuteistasis A. B. ir jo gynėjas skunduose nurodo pirmosios instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus, surašant nuosprendį ir vertinant įrodymus, reiškia nesutikimą su A. B. nuteisimu pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.), BK 25 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, teigdami, kad A. B. veikoje nėra šių nusikaltimų požymių, be to, teigia, kad teismas neteisingai nustatė iš S. S. įgytos žemės sklypo vertę ir tai turėjo įtakos galimai padarytos nusikalstamos veikos teisiniam vertinimui. Apeliantų nuomone, A. B. negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dar ir dėl to, kad dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo buvo suėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (BK 95 straipsnyje (2004-07-05 Nr. IX-2314 įstatymo redakcija). Remiantis tokiais teiginiais apeliantai reiškia keletą, alternatyvių prašymų:

1) A. B. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti arba jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir skirti švelnesnę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, bausmę;

2) A. B. pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį bei pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti; arba

3) A. B. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Apeliantas nuteistasis L. B., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, todėl jo kaltė pagrįsta ne bylos įrodymų visuma, o prielaidomis ir spėjimais, apkaltinamasis teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 305 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Apeliantas prašo jį pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį išteisinti arba taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Apeliantų – nuteistųjų L. B. ir A. B. bei pastarojo gynėjo prašymai –L. B. ir A. B. išteisinti pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1dalį tenkintini ir šioje dalyje skundžiamas teismo nuosprendis naikintinas BPK 326 straipsnio 3 dalyje ir 329 straipsnio 1 punkte numatytais pagrindais.

Kiti apeliantų - A. B. bei jo gynėjo – prašymai tenkintini iš dalies:

apeliantų prašymas – A. B. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti – atmestinas, tačiau sutiktina su apeliantų skundų argumentais dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms dėl sukčiavimo būdu įgyto svetimo turto vertės ir dėl to netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo (BK 182 straipsnio 2 dalis). Todėl skundžiamas teismo nuosprendis dalyje dėl A. B. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių, netinkamo pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 3 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 5 dalimi, kurioje nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remiantis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti ir pastariesiems, keičia skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo nepadavusiam nuteistajam O. A., dalyje dėl jo nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį;

apeliantų prašymai – A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti arba A. B. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, – atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl BPK pažeidimų surašant pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir vertinant įrodymus

Apeliantai – nuteistasis A. B. ir jo gynėjas bei nuteistasis L. B., nesutikdami su skundžiamu teismo nuosprendžiu, teigia, kad jis neatitinka apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų, BPK 305 straipsnyje nurodytų reikalavimų, ir tai suvaržė įstatymais garantuotas nuteistųjų A. B. ir L. B. teises bei sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.

Su tokiais apeliantų teiginiais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

Teismo nuosprendis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 302-307 straipsniuose išdėstytus reikalavimus. Nuosprendis susideda iš įžanginės, aprašomosios ir rezoliucinės dalių. Visos jo dalys turi būti suderintos. Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstyti nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendžio įžanginė dalis turi atitikti BPK 304 straipsnyje išdėstytus reikalavimus. Aprašomoji nuosprendžio dalis susideda iš teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymo (nustatomoji dalis) ir įrodymų išdėstymo bei analizės, teismo priimamų sprendimų motyvavimo (motyvuojamoji dalis). Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktas) turi būti nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimo sprendimui, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis. Tokios aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes. Kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje teismas pirmiausia išdėsto įrodymus, kuriais remdamasis konstatuoja visų nustatomojoje nuosprendžio dalyje nurodytų ir kitų svarbių bylos aplinkybių buvimą. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai visada išdėstomi dėl BK specialiosios dalies straipsnio, jo dalies ar punkto taikymo, dėl nusikalstamos veikos stadijos (BK 21, 22 straipsniai), bendrininkavimo formos (BK 25 straipsnis) ir bendrininkų rūšies (BK 24 straipsnis), o prireikus - ir dėl kitų bendrosios dalies straipsnių taikymo. Jeigu nusikaltimas turi kvalifikuojamuosius požymius nuosprendžio motyvuose būtina nurodyti, kuo remiantis pripažįstama, kad šie kvalifikuojamieji požymiai nustatyti, o nepagrįstai nurodyti tokie požymiai motyvuotai pašalinami. Teismas turi pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą dėl kiekvieno kaltinamojo, surašydamas išsamius motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas nurodo bausmės, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai išdėstyti BPK 307 straipsnio 1-3, 6-7 dalyse.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi nagrinėjamoje byloje priimtą Vilniaus apygardos teismo apkaltinamojo nuosprendžio turinį BPK numatytų apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų kontekste, sprendžia, kad skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomoji dalis turi trūkumų. Skundžiamo teismo nuosprendžio nustatomoji dalis yra prieštaringa sukčiavimo S. S. atžvilgiu epizode dėl šioje veikoje dalyvavusių asmenų ir jų bendrininkavimo formos. Nustatomosios dalies pradžioje teismas nurodė nustatęs, kad ,,A. B. apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo svetimą didelės vertės turtą, veikdamas bendrininkų grupėje, susidedančioje iš L. B., O. A....>“, o aprašęs šios veikos padarymo aplinkybes, konstatavo, kad ,,<...A. B. kartu su organizuotos grupės nariais J. G., O. A. apgaule, organizuotos grupės narių naudai įgijo nukentėjusiajam S. S. nuosavybės teise priklausantį didelės vertės nekilnojamąjį turtą ...>“. Taip pat iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nustatęs, kad kvalifikuotas sukčiavimas S. S. atžvilgiu ir nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas buvo padaryti kelių asmenų bendromis pastangomis (sukčiavimo atveju A. B. veikiant kartu su O. A. ir J. G. (byla nutraukta), o nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo atveju A. B. veikiant kartu su L. B. ir J.G. (byla nutraukta), ir motyvuojamoje nuosprendžio dalyje šių veikų kvalifikavimo motyvus ir išvadas nurodęs bendrai, nuosprendžio nustatomojoje dalyje visų bendrininkų veikas ir jų padarymo faktines aplinkybes išdėstė atskirai kaip pavienes veikas. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad skundžiamo teismo nuosprendžio aprašomoji dalis nėra nuosekli ir stokoja logiškos visumos. Tačiau tokius skundžiamo teismo nuosprendžio trūkumus teisėjų kolegija nevertina kaip baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie būtų suvaržę įstatymais garantuotas nuteistųjų teises bei sutrukdęs teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Be to, apeliantai skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino ir rėmėsi tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais A. B., kuris buvo apklaustas kaip liudytojas, parodymais ir tuo pažeidė BPK 80 straipsnio 1 dalies nuostatas, rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiųjų S. S., V. M., liudytojo A. G. parodymais, neanalizavo ir nevertino nuteistiesiems palankių įrodymų, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. B. ir L. B. kaltumo padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271-292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.

Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo turinys liudija, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nagrinėjamų įvykių aplinkybes. Teismas tiesiogiai ir išsamiai apklausė kaltinamuosius ir jų parodymus išdėstė nuosprendyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ikiteisminio tyrimo metu duotais A. B. parodymais nesirėmė, teismas vertino kaltinamojo A. B. teisiamajame posėdyje duotus parodymus, todėl apelianto nuteistojo A.B. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomi ikiteisminio tyrimo metu padaryti BPK 80 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai (ikiteisminio tyrimo metu A. B. buvo apklaustas ir kaip liudytojas) šioje konkrečioje byloje nelaikytini esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Taip pat teisiamajame posėdyje buvo apklaustas byloje nukentėjusiuoju pripažintas P. S., liudytojai, galintys paliudyti šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, ištirtos specialistų išvados ir procesinių veiksmų protokolai, kiti rašytiniai bylos įrodymai. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus bylos įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistųjų kaltumo pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino vienašališkai ir taip pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl A. B. nusikalstamos veikos teisinio vertinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (S. S. epizode) neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, o teismo išvados dėl nusikaltimo, numatyto BK 216 straipsnio 1 dalyje (Nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), sudėties buvimo A. B. ir L. B. veiksmuose padarytos tik dėstant faktines bylos aplinkybes ir visiškai jų nesiejant su šio nusikaltimo sudėtimi, ir tai sąlygojo iš dalies neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimą. Todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. B. ir L. B. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį naikintina BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, o teismo nuosprendžio dalis dėl A. B., o taip pat ir O. A., nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (S. S. epizode) keistina dėl teismo išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 328 straipsnio 1, 2 dalys).

Dėl sukčiavimo S. S. atžvilgiu (BK 182 straipsnio 2 dalis)

Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su O. A. ir asmeniu, kuriam byla nutraukta, jam mirus (nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo gauti duomenys, kad kaltinamasis J. G. (J. G.) 2015-11-11 mirė, todėl Vilniaus apygardos teismas, vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2016-01-18 nutartimi baudžiamąją bylą J. G. atžvilgiu, kurioje jis kaltinamas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) ir BK 25 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, nutraukė dėl kaltinamojo mirties (26 t. b. l. 1-2)) apgaule įgijo didelės – 240 000 Lt vertės svetimą, S. S. priklausantį turtą - 4,81 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - 4,81 ha žemės sklypas), tuo padarydami S. S. 240 000 Lt turtinę žalą.

Apeliantai A. B. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad A. B. veikoje nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, nes jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl prašo A. B. pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) išteisinti.

Toks apeliantų prašymas netenkintinas.

Sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikaltimas, kuriuo kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra turtinė nauda, kurią apgaulę panaudojęs kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiškia svetimo turto ar turtinės teisės įgijimu, turtinės prievolės panaikinimu ar išvengimu. Sukčiavimui būdinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimą turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Darant šią nusikalstamą veiką apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą). Sukčiavimas gali būti padarytas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitą asmenį (instituciją), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalą, o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. BK 182 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už didelės vertės turto ar turtinės teisės įgijimą sukčiaujant.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus: kaltinime nurodytų dokumentų: 2005-09-10 Atlygintinių paslaugų sutarties Nr. 40, 2005-09-11 Avansinės įmokos sutarties, 2005-09-26 Įgaliojimo ir su jais susijusių kitų dokumentų: 2005-09-11 pinigų priėmimo kvito, Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biuro E. A. 2005-08-05 – 2005-10-04 notarinio registro 4-o tomo, 2005-10-07 pirkimo – pardavimo sutarties ir 2005-10-07 perdavimo – priėmimo akto, 2005-10-10 atskaitos, 2006-03-06 dovanojimo sutarties, 2006-05-18 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties turinį ir LTEC pateiktas Specialistų išvadas: 2008-03-15 LTEC specialisto išvada Nr. 11-224 (08), 2008-05-07 LTEC specialisto išvada Nr. 11-709(08), 2008-04-10 LTEC specialisto išvada Nr. 11-763(08), 2008-05-10 LTEC specialisto išvada Nr. 11-993(08); nukentėjusiojo S. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, byloje nukentėjusiuoju pripažinto P. S. (S. S. sūnaus), ikiteisminio tyrimo metu apkausto liudytojo A. G. ir liudytojo V. R. (V. R.) parodymus; bylos duomenis, patvirtinančius, kad S. S. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismui 2006-06-06 pateikė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti niekine 4,81 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp S. S. ir J. G., taikyti restituciją ir grąžinti žemės sklypą ieškovui, nustatė, kad A. B., veikdamas bendrininkų grupe su O. A. ir asmeniu, kuriam byla nutraukta, jam mirus, visi būdami šio nusikaltimo vykdytojais, apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą – S. S. priklausantį turtą. Nuteistojo A. B. bendrininkavimo veiksmai sukčiavime pasireiškė tuo, kad jis, veikdamas kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, nukentėjusiajam S. S., kuris į UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi, norėdamas sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią išlaikiusiam jį asmeniui po jo mirties atitektų 4,81 ha žemės sklypas, apgaule, suklaidindamas dėl duodamų pasirašyti dokumentų turinio, davė pasirašyti su UAB (duomenys neskelbtini) S. S. valios neatitinkančio turinio dokumentus:

- 2005-09-10 Atlygintinių paslaugų sutartį Nr. 40, pagal kurią klientas S. S. neva paveda UAB (duomenys neskelbtini) parduoti žemę (duomenys neskelbtini) 5 ha, už šią žemę pageidaudamas gauti 10 000 Lt, ir S. S. apgaulės įtakoje, nesuprasdamas lietuvių kalbos, kuria buvo surašyta sutartis, šį dokumentą pasirašė;

- 2005-09-11 Avansinės įmokos sutartį dėl pagrindinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, pagal kurią S. S. neva sutiko su 16 000 Lt žemės ir 24 000 Lt medinių pastatų kaina, ir neva gavo iš A. G. 2 000 Lt avansą, ir neva sumokėjo 2 000 Lt A. B. pagal Atlygintinių paslaugų sutartį Nr. 40;

- 2005-09-26 Įgaliojimą, pagal kurį S. S. įgaliojo O. A. tvarkyti, valdyti ir savo nuožiūra disponuoti S. S. nuosavybės teise priklausančiais dviem sklypais: 4,81 ha sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir 4,03 ha sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini).

Tokių A. B. ir jo bendrininkų O. A. ir asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta, jam mirus, veiksmų pasėkoje O. A. pagal 2005-09-26 įgaliojimą, veikdamas už S. S., 2005-10-07 sudarė su A.G. 2005-10-07 pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią S. S. neva pardavė 4,81 ha žemės sklypą A. G. už 16 000 Lt, bei šio sklypo 2005-10-07 Perdavimo – priėmimo aktą, ir tokiu būdu A. B. su bendrininkais O. A. ir asmeniu, kurio atžvilgiu byla nutraukta, jam mirus, apgaule savo ir kitų asmenų naudai įgijo nukentėjusiajam S. S. nuosavybės teise priklausantį didelės – 240 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą - 4,81 ha žemės sklypą, padarydami S. S. 240 000 Lt turtinę žalą.

Nuteistasis A. B., neneigdamas kaltinime nurodytų sandorių su S. S. sudarymo fakto, neigia įvykdęs sukčiavimą ir tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad S. S. į jo vadovaujamą UAB (duomenys neskelbtini) kreipėsi tikslu parduoti jam priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemę su gyvenamaisiais pastatais, todėl tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir S.S. buvo sudaryta Atlygintinių paslaugų sutartis, pagal kurią bendrovė įsipareigojo pardavinėti S.S. nekilnojamąjį turtą. Atlygintinių paslaugų sutarties turinys S. S. buvo išverstas į jam suprantamą kalbą (išvertė V. R.). Avansinės įmokos sutartis tarp S. S. ir A. G. buvo sudaryta UAB (duomenys neskelbtini) patalpose ir ši sutartis buvo išversta abiem šalims. Surašant ir tvirtinant S. S. 2005-09-26 įgaliojimą, notaro padėjėja J. J. lenkų kalba išaiškino S. S. įgaliojimo sudarymo sąlygas, o notaras E. A. paaiškino įgaliojimo turinį ir S. S. pasirašė įgaliojimą. Vėliau buvo sudaryta žemės pirkimo – pardavimo sutartis su A. G., žemės sklypas buvo parduotas už 13 500-14 000 Lt. Apie tai, kad jo brolis L. B. įsigijo S. S. parduotą žemės sklypą, jis sužinojo vėliau, įsigijimo detalės jam nežinomos (24 t. b. l. 130-133).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie apelianto nuteistojo A. B. teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl A. B. kaltumo padarius sukčiavimą S.S. atžvilgiu.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis S. S., kreipimosi į A. B. vadovaujamą UAB (duomenys neskelbtini) metu, t.y. 2005-09-10, buvo 75 metų amžiaus (gim. (duomenys neskelbtini)) ir šis faktas nuteistajam buvo žinomas, nes nukentėjusysis rodė jam savo asmens dokumentą – pasą ir nukentėjusiojo S. S. asmens kodas yra įrašytas į UAB (duomenys neskelbtini) surašytą 2005-09-10 Atlygintinų paslaugų sutartį Nr. 40 (1 t. b. l. 135). Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad nusikalstamos veikos padarymo metu S. S. gyveno vienas (S. S. buvo našlys), (duomenys neskelbtini), ir ši aplinkybė nuteistajam A. B. buvo žinoma, nes jis asmeniškai lankėsi S.S. namuose.

Visi kaltinime nurodyti ir nukentėjusiojo S. S. pasirašyti dokumentai: 2005-09-10 Atlygintinų paslaugų sutartį Nr. 40 (1 t. b. l. 135), 2005-09-11 Avansinės įmokos sutartis dėl pagrindinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (2 t. b. l. 130), 2005-09-26 Įgaliojimas (3 t. b. l. 134) surašyti lietuvių kalba. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis S. S. lietuvių kalbos nemokėjo, t.y. jis lietuvių kalba neskaitė, nerašė, nekalbėjo ir jos nesuprato. Šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu nurodė pats nukentėjusysis S. S., ją patvirtino nukentėjusiojo sūnus P. S., pirmosios instancijos teisme nurodė kaltinamasis J. G. (jis S. S. matė du kartus ir bendravo su juo rusų kalba), liudytojai E. A. ir V. R., kurie parodė, kad su S. S. bendravo rusų arba lenkų kalbomis. Šios aplinkybės iš esmės neneigia ir apeliantas nuteistasis A. B., teigdamas, kad visi dokumentai S.S. buvo verčiami į jam suprantamą kalbą. Šiame kontekste pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliaciniuose skunduose apeliantai, S. S. 2008-01-15 suteikus nukentėjusiojo statusą, jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekamos dalyvaujant vertėjui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad dar bylos ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis S. S. mirė (2010-09-06), todėl pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo perskaityti nukentėjusiojo S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusysis S. S. parodė, kad jis kreipėsi į UAB (duomenys neskelbtini), tikslu parduoti jam priklausančią nuosavybę (žemės sklypą ir pastatus), kurioje jis tuo metu gyveno, žmogui, kuris jį prižiūrėtų iki mirties ir tokiu jo pasiūlymu susidomėjo UAB (duomenys neskelbtini) dirbę vyrai. Kadangi jis su savimi neturėjo turto nuosavybės dokumentų, vyrai pasisiūlė jį parvežti namo, namuose jis padavė vyrams dokumentus, šie juos pažiūrėję iš karto nusprendė vežti nukentėjusįjį atgal į Vilnių ir sutvarkyti dokumentus. Jis Vilniuje buvo nuvestas į kažkokį ofisą, kur buvo atspausdinti dokumentai. Dokumentai buvo atspausdinti lietuvių kalba ir paduoti jam skaityti. Jis lietuvių kalbos visiškai nesuprato, todėl padavė juos skaityti vienam iš jį lydėjusių vyrų, tačiau šis jam dokumentų turinio neskaitė ir neišvertė, tik padavė ir pasakė, kad jis pasirašytų. Jam buvo parodyta, kur pasirašyti, ir jis pasirašė. Jis pasirašė keletą dokumentų, jų originalų ar kopijų negavo, jam buvo grąžintas pasas ir žemės dokumentai, jis buvo parvežtas namo. Neužilgo, po to, kai jis buvo parvežtas namo, sugrįžo vienas iš jį parvežusių vyrų ir pareikalavo žemės dokumentų bei perspėjo, kad kitą dieną būtų namuose, nes vėl veš forminti dokumentų. Tačiau po to niekas neatvažiavo, niekas globoti jo nepradėjo, žemės dokumentų negrąžino. Jis pats vyko į Vilnių, į ofisą, kuriame prieš tai lankėsi, bet ten jau dirbo kiti asmenys, kurie jam paaiškino, kad jo ieškomi asmenys nebedirba. Todėl jis suprato, kad yra apgautas ir kreipėsi į (duomenys neskelbtini) seniūniją ir savo sūnų P. S. (2 t. b. l. 40-42).

Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliantai nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad nukentėjusiojo S. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, negali būti vertinami kaip patikimas įrodymų šaltinis, nes nukentėjusiojo apklausos posėdžio protokolas yra suklastotas, kadangi jo turinys perrašytas iš ikiteisminio tyrimo tyrėjos atliktos nukentėjusiojo apklausos, vykusios 2008-01-15, protokolo, be to, nuteistasis A. B. nukentėjusiojo apklausoje nedalyvavo, todėl jam negalėjo užduoti klausimų, tuo buvo pažeista jo teisė į gynybą. Tokie apeliantų teiginiai atmestini kaip nepagrįsti. Nors tyrėjos atliktos nukentėjusiojo S. S. apklausos, vykusios 2008-01-15, ir ikiteisminio tyrimo teisėjo atliktos apklausos, vykusios 2008-01-23, protokolo turiniai panašūs, tačiau jie nėra identiški. Atsižvelgiant į tai, kad abi S. S. apklausos vyko kelių dienų intervale, jų turinys iš esmės negali skirtis. Nukentėjusiojo apklausoje, vykusioje 2008-01-23 pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nuteistasis A. B. nedalyvavo, nes tuo metu A. B. dar nebuvo pareikšti įtarimai dėl sukčiavimo (įtarimai pareikšti 2008-05-27 (3 t. b.l. 70-71). Taigi dėl išdėstytų aplinkybių, teisėjų kolegija neturi pagrindo nukentėjusiojo S. S. parodymus, duotus pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vertinti kaip gautus neteisėtu būdu, ar pažeidžiant nuteistojo teisę į gynybą.

Nukentėjusiojo S. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas jo apgaulės aplinkybes patvirtino nukentėjusiojo S. S. sūnus, šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas P. S., kuriam nukentėjusysis S.S. asmeniškai pasakojo apie žemės sklypo dokumentų praradimo aplinkybes, ir kuris, kaip S. S. įgaliotas asmuo, pateikė pareiškimą prokuratūrai dėl galimai jo tėvo atžvilgiu įvykdyto sukčiavimo. Nukentėjusysis P. S. viso bylos proceso metu vienodai ir nuosekliai teigė, kad jo tėvas lietuviškai nesuprato, neskaitė, nekalbėjo ir nerašė, kad tėvas jam sakė, jog pasirašė dokumentus, kurie buvo surašyti lietuvių kalba ir kurių turinio jam niekas neišvertė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo P. S. parodymų objektyvumu ir teisingumu.

Tokios byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės leidžia teismui daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad nukentėjusysis S. S., būdamas pagyvenusio amžiaus (75 metų), 4 klasių išsilavinimo, visiškai nemokantis ir nesuprantantis lietuvių kalbos, nesuprato jam lietuvių kalba pateiktų teisinio pobūdžio dokumentų (sutarčių) turinio, ir šias aplinkybes nuteistasis A. B., būdamas teisininku, suprato. Aplinkybę, kad A. B. tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą susiformavo iš anksto, t.y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento, patvirtina nuteistojo ir jo bendrininkų atlikti veiksmai, jų intensyvumas ir eiliškumas. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis į agentūrą kreipėsi 2005-09-10, tą pačią dieną nuteistieji A. B. ir O. A. apsilankė S.S. valdose ir jų iniciatyva su nukentėjusiuoju S. S. buvo sudaryta Atlygintinių paslaugų sutartis Nr. 40 dėl žemės sklypo pardavimo; sekančią dieną, t.y. 2005-09-11 jau buvo rastas žemės sklypo pirkėjas – A. G. ir sudaryta Avansinės įmokos sutartis dėl pagrindinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Kaip nurodė pats apeliantas nuteistasis A. B., S. S. paaiškinus, kad jis neturi galimybių daug judėti, tvarkyti dokumentus, nes reikia daug kur vykti, buvo pasiūlyta išduoti įgaliojimą parduoti, tvarkyti dokumentus jo vardu. O. A. pasisiūlius atstovauti S. S., 2005-09-26 buvo surašytas įgaliojimas, pagal kurį S. S. įgalioja O. A. tvarkyti, valdyti ir savo nuožiūra disponuoti S. S. nuosavybės teise priklausančiais dviem žemės sklypais. Gavus Įgaliojimą, visi tolesni sandoriai su S. S. nekilnojamu turtu – kaltinime nurodytu žemės sklypu buvo atliekami be S.S.. O. A. pagal 2005-09-26 įgaliojimą, veikdamas už S. S., 2005-10-07 sudarė su A. G. pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią S. S. neva pardavė 4,81 ha žemės sklypą A. G. už 16 000 Lt. Vėliau A. G. įgytas žemės sklypas pagal 2006-03-06 dovanojimo sutartį buvo padovanotas sūnui J. G., o šis 2006-05-18 sudarė Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį su nuteistojo A. B. broliu L. B., kuris neva už 240 000 Lt įgijo 4,81 ha žemės sklypą. Šiame kontekste pažymėtina, kad J. G., kurio tėvas A. G. iš pradžių neva nupirko žemės sklypą iš nukentėjusiojo S. S., o vėliau jį padovanojo sūnui (J. G.), ir O. A., kuris tapo įgaliotu nukentėjusiojo S. S. asmeniu ir pardavė S. S. priklausantį žemės sklypą, dirbo UAB (duomenys neskelbtini) (A. G. – direktoriumi, O. A. – darbininku), tačiau šios bendrovės akcininkais buvo A. B. ir L. B.. Taigi akivaizdu, kad nuteistasis A. B. gerai pažinojo O. A. ir J. G. ir šie jam buvo pavaldūs, todėl visi jie veikė bendrai, turėdami bendrą tikslą užvaldyti svetimą turtą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistasis A.B. žinojo apie atliekamus sandorius su nukentėjusiojo S. S. turtu ir jiems pritarė, numatė ne tik savo ir bendrininkų veiksmus, bet ir žalą nukentėjusiajam, kaip savo ir bendrininkų veiksmų rezultatą, t.y. visi bendrininkai veikė sutartinai, turėdami bendrą vieningą tyčią.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. B. veikoje visi sukčiavimo (BK 182 straipsnis) objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Todėl išteisinti A. B. dėl sukčiavimo S.S. atžvilgiu nėra teisinio pagrindo.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantų skundų teiginiais, kad nepagrįstai A. B. nusikalstama veika kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. B. kartu su bendrininkais užvaldyto turto vertė yra 240 000 Lt, t.y. viršija 250 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes ji neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sukčiavimas S. S. atžvilgiu buvo baigtas 2005-10-07, O. A. pagal 2005-09-26 įgaliojimą, veikiant už S. S., Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biure sudarius su A. G. 2005-10-07 pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią S. S. neva pardavė minėtą žemės sklypą A. G. už 16 000 litų. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje esantis Valstybinės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2005-10-26 išduotas pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad šioje byloje nusikaltimo dalyku pripažinto – žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) vidutinė rinkos vertė 2005-09-29 buvo 15871 litų (3 t. b. l. 124-125). Kaltinime dėl sukčiavimo S. S. atžvilgiu turto - 4,81 ha žemės sklypo vertė - 240 000 litų buvo nepagrįstai perkelta iš kito, A. B. ir L. B. inkriminuoto kaltinimo pagal BK 216 straipsnio 1 dalį.

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantui nuteistajam A. B., taip pat ir už šią nusikalstamą veiką nuteistam O. A., kaltinime ir skundžiamame teismo nuosprendyje neteisingai nustatyta faktinė aplinkybė dėl apgaulės būdu užvaldyto svetimo, S. S. priklausančio turto – 4,81 ha žemės sklypo vertės ir ši aplinkybė turėjo įtakos jų neteisingam veiksmų teisiniam vertinimui ir dėl to abiem nuteistiesiems buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remiantis byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma, nustato, kad:

A. B., O. A. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, jam mirus, veikdami bendrininkų grupe, turėdami bendrą tikslą – įgyti savo ir kitų grupės narių naudai svetimą turtą, apgaulės būdu, skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, įgijo svetimą, nukentėjusiajam S.S. nuosavybės teise priklausantį, 16 000 litų vertės nekilnojamąjį turtą - 4,81 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), padarydami S. S. 16 000 Lt turtinę žalą, ir sprendžia, kad tokia A. B. ir O. A. nusikalstama veika atitinka BK 25 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją.

Todėl skundžiamo teismo nuosprendžio dalis dėl A. B. ir O. A. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (S. S. sukčiavimo epizode) keistina BPK 328 straipsnio 1, 3 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl BK 216 straipsnio 1 dalies taikymo

A. B. ir L. B. buvo kaltinami ir perduoti teismui pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, kaltinant juos tuo, kad jie, būdami bendrininkų grupės, susidedančios iš jų, O. A., J. G. (byla nutraukta, jam mirus), nariais, tęsdami bendrą grupės tikslą – apgaule įgyti svetimą didelės vertės turtą bei perleidus šį turtą sąžiningiems įgijėjams, gauti turtinę naudą, žinodami, kad S. S. priklausęs nekilnojamasis turtas – 4,81 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), A.G. nuosavybėn 2005-10-07 pirkimo – pardavimo sutartimi perleistas apgaule, turėdami tikslą įteisinti šį žinomai nusikalstamu būdu įgytą turtą L. B. vardu bei taip nuslėpti nusikalstamą šio turto įgijimo būdą, sudarant regimybę, kad šis žemės sklypas yra sąžiningo įgijėjo rankose, tokiu būdu apsunkinant ateityje galimą procesą dėl restitucijos, L. B. ir J. G. (byla nutraukta, jam mirus), A. B. žinant, sudarė sekančius sandorius:

J. G. (byla nutraukta, jam mirus) apgaule įtikino savo tėvus A. G. ir R. G. perleisti jam minimą sklypą, ir A. G., valdęs minėtą žemės sklypą bendra jungtinės nuosavybės teise kartu su žmona R. G., Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biure, esančiame (duomenys neskelbtini), 2006-03-06 sudarė dovanojimo sutartį, pagal kurią minėtą žemės sklypą, kurio vertę nurodė 400000 Lt, padovanojo sūnui J. G.;

J. G. Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notarų biure, esančiame (duomenys neskelbtini), 2006-05-18 sudarė su L. B. Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė minėtą žemės sklypą L. B. už 240 000 Lt;

taip S. S. priklausęs nekilnojamasis turtas - 4,81 ha žemės sklypas, 240 000 Lt vertės, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įteisintas L. B. vardu ir tokiu būdu legalizuotas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad toks kaltinimas pasitvirtino ir A. B. ir L. B. pripažino kaltais ir nuteisė pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį.

Apeliantai nuteistieji L. B. ir A. B. bei pastarojo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad A. B. ir L. B. nepagrįstai nuteisti pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, nes jų veikoje nėra šio nusikaltimo sudėties, ir prašo juos išteisinti.

Apeliantų prašymas tenkintinas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Pagal BK 216 straipsnį atsakomybė kyla tam asmeniui, kuris, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įgyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauta iš teisėtos veiklos. Ši BK norma saugo valstybės finansų sistemą nuo pastangų įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ir kitokį turtą legalioje apyvartoje ir jos objektas yras valstybės finansų ir kredito sistema, jos stabilumas. BK 216 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2014-01-08) numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia alternatyviais veiksmais: finansinių operacijų su nusikalstamu būdu gautais pinigais ar turtu atlikimu; sandorių su nusikalstamu būdu įgytais pinigais ar turtu sudarymu; nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto naudojimu ūkinei, komercinei veiklai; melagingu nurodymu, kad nusikalstamu būdu gauti pinigai ar turtas gauti iš teisėtos veikos. Šio nusikaltimo sudėtis formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo bent vieno alternatyvaus veiksmo atlikimo (atlikus finansinę operaciją, sandorį ir pan.), siekiant legalizuoti pinigus, jų dalį ar turtą. Šios nusikalstamos veikos subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tiesioginė tyčia, t.y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais legalizuoja nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą, ir to siekia. Būtinas šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis yra tikslas nuslėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu įgytus pinigus ar turtą. Vien tik formalus nustatymas, kad buvo atliktas, pavyzdžiui, vienas ar kitas sandoris su nusikalstamu būdu gautu turtu, pavyzdžiui, toks turtas parduotas, nesuteikia pagrindo kvalifikuoti veiką pagal šį BK straipsnį, nenustačius ir byloje nesant įrodytiems visiems būtiniesiems šios nusikalstamos veikos sudėties požymiams (t.y. iš nusikalstamos veikos gauto turto, pinigų kilmės, taip pat subjektyviųjų – kaltės, tikslo) (kasacinės nutartys 2K-135/2012; 2K-251/2014; 2K-384-648/2016).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B., veikdamas kartu su O. A. ir asmeniu, kuriam byla nutraukta, jam mirus, apgaule įgijo S. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą - 4,81 ha žemės sklypą, esantis (duomenys neskelbtini). Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes sukčiavimas S. S. atžvilgiu buvo baigtas 2005-10-07 O. A., kuris veikė už S. S. pagal 2005-09-26 įgaliojimą, Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) notaro biure sudarius su A. G. 2005-10-07 pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią S. S. neva pardavė minėtą žemės sklypą A. G. už 16000 litų.

Pirmosios instancijos teismas tolesnius A. G. veiksmus su jo įgytu turtu – 4,81 ha žemės sklypu, t.y. šio turto dovanojimą sūnui J. G. (kuris šioje byloje buvo kaltinamas ir perduotas teismui pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) ir BK 25 straipsnio 3 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį, byla nutraukta dėl kaltinamojo mirties (26 t. b.l. 1-2)) bei pastarojo veiksmus – jam padovanoto, žinomai nusikalstamu būdu įgyto, turto neva pardavimą (pirkimo - pardavimo sutarties sudarymas) kaltinime bendrininkų grupės nariu įvardintam, sukčiavimą įvykdžiusio A. B. broliui L. B., vertino kaip nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimą, kurį įvykdė bendrininkų grupė, susidedanti iš: A. B., L. B. ir asmens, kuriam byla nutraukta, jam mirus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks pirmosios instancijos teismo pateiktas nuteistųjų A. B. ir L. B. veiksmų teisinis vertinimas yra nepagrįstas. Teismo išvados dėl nusikalstamos veikos – nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimo sudėties buvimo A.B. ir L. B. veiksmuose padarytos nesiejant faktinių bylos aplinkybių su BK 216 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtimi, o tai sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio šioje dalyje priėmimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Įvertinus BK 216 straipsnio tikslus ir šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pagrindinis visų skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytų asmenų, atliekant jiems inkriminuotus veiksmus S. S. turto užvaldymo epizode, tikslas buvo apgaulės būdu užvaldyti svetimą, S. S. priklausantį turtą ir tokiu būdu gauti turtinę naudą, o kaltinime nurodyti sandoriai – dovanojimo sutartis tarp A. G. ir J. G., pirkimo – pardavimo sutartis tarp J. G. ir L. B., apie šių sutarčių sudarymą žinant A. B., buvo tik prielaida tęsti nusikalstamą veiką – sukčiavimą ir įgyti svetimą turtą L. B. naudai. Todėl atskirų A. B., J. G. ir L. B. veiksmų išskyrimas iš bendro jų veiksmų konteksto ir vienos tęstinės nusikalstamos veikos – sukčiavimo bei jų kvalifikavimas pagal BK 216 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje surinktais įrodymais nenustatytas būtinas BK 216 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis - tikslas nuslėpti ar įteisinti nusikalstamu būdu įgytą turtą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės liudija, kad sukčiavimo būdu įgytas svetimas turtas buvo perleidžiamas tik tarp kaltinamųjų ir legalioje apyvartoje įteisintas nebuvo, todėl žala šia teisės norma saugomai valstybės finansų ir kredito sistemai, jos stabilumui padaryta nebuvo.

Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų A. B. ir L. B. veiksmuose nebuvo nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 216 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. B. ir L. B. nuteisimo pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį naikintina BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

Dėl pasikėsinimo sukčiauti V. M. atžvilgiu

Skundžiamu teismo nuosprendžiu A. B. nuteistas už pasikėsinimą sukčiauti V. M. atžvilgiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą, V. M. turtą aplinkybes: A. B., siekdamas apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą – V. M. priklausančius 50 000 Lt, tyčia, žinodamas, kad jokių pinigų V. M. UAB (duomenys neskelbtini) nėra skolinga, veikdamas kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovas (juristas), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, apgaule išgavo nukentėjusiosios V. M. parašą ant netikro vertybinio popieriaus – paprastojo 2005-06-30 vekselio, kuriame melagingai nurodyta, kad neva skolininkė V. M. besąlygiškai įsipareigoja sumokėti 50 000 Lt UAB (duomenys neskelbtini) iki 2005-07-15 ir šį paprastąjį vekselį 2005-09-26 pateikė Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) notarų biuro notarei Ž. P., o ši, būdama suklaidinta, tą pačią dieną išdavė UAB (duomenys neskelbtini) vykdomąjį įrašą. A. B., kaip UAB (duomenys neskelbtini) direktorius, 2005-09-26 kreipėsi į antstolio D. B. kontorą, su prašymu išieškoti iš V. M. skolą pagal 2005-06-30 vekselį 50000 Lt sumai, ir šį vekselį bei 2005-09-26 notaro išduotą vykdomąjį įrašą pateikė antstoliui. Suklaidinimo įtakoje antstolis 2005-09-26 užvedė vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau A. B. nusikaltimo dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių nebaigė ir nukentėjusiosios V. M. 50 000 Lt neužvaldė, nes policija 2005-10-24 pradėjo ikiteisminį tyrimą Nr. 10-1-70525-05.

Apeliantai – nuteistasis A. B. ir jo gynėjas, teigia, kad A. B. nepagrįstai nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas buvo neišsamus, teismas vertino tik kaltinimui palankius įrodymus, ignoravo nuteistajam A. B. palankius įrodymus ir dėl to neteisingai nustatė faktines aplinkybes. Apeliantai teigia, kad A. B. su V. M. siejo sutartiniai civiliniai santykiai, todėl prašo A. B. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes jo veikoje nėra sukčiavimo požymių.

Toks apeliantų prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės grindžiamas apeliantų pateikiama nuteistajam A. B. palankia bylos duomenų vertinimo versija. Minėta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Subjektyvus apeliantų įsitikinimas, kad teismas turėjo padaryti kitokias išvadas, nėra pagrindas konstatuoti, jog įrodymai buvo įvertinti netinkamai. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių apeliantų teiginius, kad teismas ignoravo kokias nors reikšmingas bylai teisingai išspręsti aplinkybes. Skundžiamo teismo nuosprendžio, teisiamojo posėdžio protokolo turinys ir kita bylos medžiaga liudija, kad įrodymų tyrimas buvo nuoseklus ir išsamus. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar iki Vilniaus apygardos teismo 2011-09-12 nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje priėmimo mirė šioje byloje nukentėjusiąja pripažinta V. M. (2011-05-21) ir liudytoju byloje apklaustas V. M. (2010-07-17), todėl jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti. Teisūs yra apeliantai, teigdami, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Tačiau pagal teismų praktiką tokiais duomenimis teismas gali patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad nustatinėjant A. B. kaltumą nukentėjusiosios V. M., o taip pat ir liudytojo V. M., parodymai buvo vertinami kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, t.y. kartu su liudytojų I. C., V. Ž., J. B., R. M., Ž. J., J. B., D. B., R. M., V. R. parodymais ir rašytiniais bylos įrodymais, o teismo išvados dėl A. B. kaltumo pasikėsinus padaryti nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra išsamiai motyvuotas, jame nurodyti argumentai dėl įrodymų vertinimo, pasisakyta, kokiais duomenimis grindžiama A. B. kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir remiantis juo padaryta išvada dėl A. B. kaltumo pasikėsinus sukčiauti V. M. atžvilgiu.

Esminis sukčiavimo, kaip BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės panaudojimas, siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad suklaidino kitą asmenį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 182 straipsnio numatyti padariniai, ir to nori. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. (kasacinė nutartis Nr. 2K–507/2012).

Apeliantas nuteistasis A. B. teigia, kad jis jokio apgaulės prieš nukentėjusiąją nenaudojo, jos pasirašytas vekselis 50 000 Lt sumai buvo 2005-06-27 atlygintinų paslaugų sutarties Nr. 28 tarp V. M. ir UAB (duomenys neskelbtini) įvykdymo garantas. 2005-06-27 Atlygintinų paslaugų sutartyje buvo numatyta, kad paslaugų teikėjo atlygis yra skirtumas nuo to, ką pardavėjas nori gauti už savo nekilnojamojo turto objektą, ir kainos, už kurią bus parduodamas objektas. Šiuo atveju toks skirtumas buvo 50 000 Lt, todėl nukentėjusioji pagal Atlygintinų paslaugų sutartį UAB (duomenys neskelbtini) turėjo sumokėti 50 000 litų. Tokie apelianto teiginiai atmetami kaip prieštaraujantys bylos medžiagai.

Iš byloje esančios 2005-06-27 Atlygintinų paslaugų sutarties Nr. 28 (toliau – Sutartis) turinio matyti, kad ši sutartis buvo sudaryta tarp klientų – V. M. ir V. M. ir paslaugų tiekėjo – UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujamos A. B.. Šios Sutarties 1 dalyje nurodytas sutarties tikslas: Klientas paveda Paslaugų tiekėjui paduoti Kliento nuosavybės teisę priklausantį butą, bei tarpininkauti sudarant preliminarią sutartį. Sutarties 2 dalyje nurodyta, kad Kliento pageidaujama gauti už jam nuosavybės teise priklausantį turtą suma yra 100 000 Lt; 3 dalyje numatyta, kad Paslaugų teikėjo atlygį sudaro pirkėjo mokamos sumos (kurią jis įsipareigoja Klientui (turto savininkui) sumokėti pagal Preliminariąją sutartį ir Pardavėjo (turto savininko) nustatytos ir įrašytos šioje Atlygintinų paslaugų sutartyje sumos skirtumas. Atlyginimas paslaugų teikėjui mokamas preliminariosios sutarties sudarymo metu (Sutarties 4 dalis). Sutarties 5 dalyje numatytos šalių teisės ir pareigos, o 6 dalyje – baigiamosios nuostatos, kurių a punkte numatyta, kad ši Sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento 2005-06-27 ir galioja iki būsimo pardavėjo ir būsimo pirkėjo preliminariosios sutarties sudarymo. Su šiuo galiojimo terminu šalys sieja teises ir pareigas (5 t. b. l. 68-69).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pasirašius 2005-06-27 Atlygintinų paslaugų sutartį Nr. 28, tą pačią dieną – 2005-06-27 UAB (duomenys neskelbtini) surado pirkėją Klientų – V. M. ir V. M. parduodamam turtui ir tokiu pirkėju buvo nuteistojo A. B. motina J. B., kuri tą pačią dieną, t.y. 2005-06-27, su V. M. ir V. M. sudarė Avansinės įmokos sutartį dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, kurioje nurodyta parduodamo nekilnojamo turto kaina 100 000 litų (5 t. b. l. 44).

Taigi 2005-06-27 V. M. ir V. M. sudarius Avansinės įmokos sutartį dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo su J. B., 2005-06-27 Atlygintinų paslaugų sutartis Nr. 28 sudaryta tarp V. M., V. M. ir UAB (duomenys neskelbtini) buvo įvykdyta. Kadangi pagal Avansinės įmokos sutartį buvo sutarta V. M. ir V. M. turtą parduoti už 2005-06-27 Atlygintinų paslaugų sutartyje Nr. 28 numatytą 100 000 litų kainą, tai UAB (duomenys neskelbtini) pagal 2005-06-27 Atlygintinų paslaugų sutarties Nr. 28 3 dalį atlygio negavo, nes nesusidarė kainų skirtumas. Vėlesnis, 2005-06-30 susitarimas dėl preliminarios sutarties dėl namo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo sąlygų pakeitimo buvo sudarytas tarp V. M., V. M. ir J. B., abipusiu Sutarties šalių sutarimu, ir įtakos 2005-06-27 Atlygintinų paslaugų sutarčiai Nr. 28 neturėjo, nes ši Sutartis remiantis 6 dalies nuostatomis, sudarius 2005-06-27 Avansinės įmokos sutartį dėl buto pirkimo – pardavimo, pasibaigė. Tokios nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad paprastasis 2005-06-30 vekselis UAB (duomenys neskelbtini) naudai 50 000 sumai, pagal kurį V. M. turi sumokėti 50 000 litų sumą iki 2005-07-15 (4 t. b. l. 73) buvo gautas neteisėtai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. B., pasinaudodamas V. M. pažeidžiamumu dėl jos sveikatos būklės (byloje yra ir skundžiamame teismo nuosprendyje nurodyti duomenys apie nukentėjusios V. M. sveikatos būklę, jos problemas, susijusias su alkoholinio vartojimu), jos patiklumu dėl išsilavinimo stokos, apgaule išgavo V. M. parašą ant 2005-06-30 vekselio 50 000 litų sumai, kuriame melagingai nurodoma, kad V. M. besąlygiškai įsipareigoja sumokėti šią pinigų sumą UAB (duomenys neskelbtini) naudai (4 t. b. l. 73).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme ištirtų bei patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti kategorišką išvadą, kad A. B., siekdamas turtinės naudos, pasikėsino apgaulės būdu įgyti didelės – 50 000 Lt vertės svetimą, V. M. turtą ir realizavo dalį sukčiavimo objektyviųjų požymių, todėl jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota kaip pasikėsinimas sukčiauti – pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju pasikėsinimas sukčiauti nutrūko 2005-10-24, policijai pradėjus ikiteisminį tyrimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo A. B. išteisinti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl BPK 95 straipsnio taikymo

Apeliantai nuteistasis A. B. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose teigia, kad A. B. pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BPK 95 straipsnio nuostatas ir baudžiamąją bylą nutraukti ir tai prašoma padaryti apeliacinės instancijos teismo.

Toks apeliantų prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai.

BK 95 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B. įvykdė sukčiavimą S. S. atžvilgiu (BK 182 straipsnio 1 dalis) ir pasikėsino sukčiauti V. M. atžvilgiu (BK 22 straipsnio 1 dalis ir 182 straipsnio 2 dalis), t.y. padarė du tyčinius nusikaltimus, vienas iš kurių priskiriamas nesunkių, o kitas sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 ir 5 dalys).

Byloje nustatyta, kad BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaryta 2005 m. rugsėjo 26 d., o BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje 2005 m. spalio 24 d. Šių nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusi BK 95straipsnio redakcija (galiojo nuo 2004 m. liepos 13 d. iki 2010 m. birželio 29 d.) už nesunkų tyčinį nusikaltimą nustatė penkerių metų (1 dalies 1 punkto b papunktis), už sunkų – dešimties metų (1 dalies 1 punkto d papunktis) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus (vėlesnių ir dabartinės redakcijos atitinkami punktai nustato ilgesnius terminus, todėl, atsižvelgiant į BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, netaikytini). Tačiau nagrinėjamu atveju taip pat aktuali tuo metu galiojusi BK 95 straipsnio 4 dalies nuostata, kad, jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų pabaigos padaro naują nusikalstamą veiką, senaties eiga nutrūksta; šiuo atveju senaties eiga už pirmą nusikalstamą veiką pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kurią buvo padarytas naujas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Lietuvos teismų informacinės sistemos ,,Liteko“ duomenys patvirtina, kad A. B. po šioje byloje nustatytų nusikalstamų veikų padarymo padarė naujas tyčines nusikalstamas veikas, už kurias jis nuteistas: Vilniaus apygardos teismo 2016-01-18 nuosprendžiu, kuriuo buvo pakeistas Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014-12-29 nuosprendis, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už nusikalstamą veiką padarytą 2009 m. gegužės 17 d., bei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-12 nuosprendžiu, pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už veiką padarytą 2010 m. rugsėjo 14 d. ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 181 straipsnio 3 dalį už veiką padarytą 2011 m. rugsėjo mėn., ikiteisminiame tyrime nenustatytą dieną, bet ne vėliau kaip 2011 m. rugsėjo 19 d.

Taigi nuteistojo A. B. padarytos naujos tyčinės veikos: 2009-05-17, 2010-09-14, 2011-09-19, nutraukė senaties terminus dėl šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, ir dėl šių veikų senaties terminai skaičiuojami iš naujo. Atitinkamai dešimties metų senatis už BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą baigiasi 2021-09-19, o penkerių metų už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – 2016-09-19.

Šioje byloje A. B. apkaltinamasis teismo nuosprendis priimtas 2016-04-28, taigi nei dėl sunkaus, nei dėl nesunkaus nusikaltimo nėra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Todėl atmetamas apeliantų – nuteistojo A. B. ir jo gynėjo prašymas nutraukti bylą A. B. BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Tačiau nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos teismų informacinės sistemoje ,,Liteko“ nėra duomenų, kad šioje byloje nuteistas O. A. po nagrinėjamoje byloje aptariamos nusikalstamos veikos (sukčiavimo S. S. atžvilgiu) būtų padaręs naują nusikalstamą veiką.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes nustatė, kad O. A. padarė ne BK 182 straipsnio 2 dalyje, o BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, ir ši veika buvo padaryta 2005-10-07, O. A. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo penkerių metų senatis baigėsi 2010-10-07 (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis (2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakcija, įsigaliojo nuo 2003-05-01)). Todėl skundžiamas teismo nuosprendis O. A. nuteisimo dalyje, remiantis BPK 320 straipsnio 5 dalies nuostatomis, naikintinas, ir byla O. A. nutrauktina BPK 3 straipsnio 1 dalyje 2 punkte numatytu pagrindu (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

Dėl nuteistajam A. B. paskirtų bausmių

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pagal teismų praktiką individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojama reikšmė (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-148/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nuteistojo A. B. nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 25 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies į BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį spręstinas ir naujos bausmės paskyrimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą klausimas.

Nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 1 dalyje (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.), priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų.

Teisėjų kolegija nuteistajam A. B. bausmę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį skiria laikydamasi BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Atsižvelgiama į tai, kad A. B. padarė baigtą, tyčinį, nesunkų nusikaltimą, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat vertinama byloje surinkta A. B. asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Teisėjų kolegija, įvertinusi bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, nuteistajam A. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą parenka bausmės rūšį – laisvės atėmimą, o jos dydį nustato mažesnį nei BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. B. už sunkaus tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam bausmės minimumui, nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti bausmę už šio nusikaltimo padarymo nėra teisinio pagrindo.

Šiuo teismo nuosprendžiu paskirta nuteistajam A. B. bausmė pagal BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį bendrintina su bausme, paskirta skundžiamu teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, nes nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms pagal BK 11 straipsnį (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame teismo procesiniame sprendime ir skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, byloje esantys duomenys apie A. B. atžvilgiu įsiteisėjusius du apkaltinamuosius nuosprendžius, kurie liudija apie A. B. polinkį pažeidinėti įstatymus, nedaryti pozityvių išvadų iš ankstesnių teistumų, neleidžia daryti išvadą, kad šiuo atveju bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, t.y. jos vykdymą atidėjus. Todėl netenkinamas ir apeliantų prašymas – taikyti nuteistajam A. B. BK 75 straipsnio normas.

Apibendrinant, tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo L. B. apeliacinis skundas tenkintinas, o nuteistojo A. B. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 320 straipsnio 5 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį dėl A. B. ir L. B. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

A. B. ir L. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 216 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio dalį dėl sukčiavimo S. S. atžvilgiu pakeisti:

Nustatyti, kad A. B., O. A. ir asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, jam mirus, veikdami bendrininkų grupe, savo ir kitų grupės narių naudai, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, įgijo S. S. nuosavybės teise priklausantį 16 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą – 4,81 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), padarydami S. S. 16 000 Lt turtinę žalą.

A. B. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti A. B. bausmę – laisvės atėmimą 10 mėnesių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 25 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį subendrinti su bausme, paskirta Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir A. B. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams.

O. A. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalies (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalį (2004-07-05 Nr. IX-2314 įst. red.) ir bylą O. A. nutraukti, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.