- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-09-27
- Bylos Nr.
- I-1080-422/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00378-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Čekanauskas, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- Z. S., A. P., E. R., R. J.
- Atsakovas
- Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Viktauga“
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė), Gintaro Čekanausko ir Nataljos Zelionkienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Viktauga“ dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai R. J., Z. S., A. P., E. R. (toliau- ir Pareiškėjai) kreipėsi į teismą, patikslintu skundu prašydami: 1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus administracinį sprendimą, įformintą 2016-07-15 raštu Nr. 19-1669 (4.5.) (toliau –ir Sprendimas, Raštas); 2) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą sklypą (teritorija pagal Kniaudiškių II-ojo mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, patvirtintą 2000-04-26 Panevėžio miesto tarybos sprendimu Nr. 4-8, numatyta automobilių stovėjimo aikštelei, esančiai pietinėje pusėje šalia sklypo (duomenys neskelbtini) Panevėžio mieste) (toliau –ir Teritorija, Ginčo teritorija) nuosavybės teisių į žemę natūra atkūrimui; 3) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos į ginčo teritoriją po žemės sklypo suformavimo atkurti nuosavybės teises pretendentams (po mirties) į nuosavybės teisių atkūrimą L. J., G. J. M., E. P. natūra.
Pareiškėjai skunde (I t., b. l. 2-5), patikslintuose skunduose ( I t., b.l. 43-44, II t., b.l. 26-28) ir jų atstovas R. J. teismo posėdžių metu nurodė, jog jis 2016-06-23 bei 2016-06-30 prašymais kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl Ginčo teritorijos ribų formavimo pareiškėjams nuosavybės teisių natūra atkūrimui. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorius 2016-07-15 raštu Nr. 19-1669 (4.5.) jį informavo, jog 2016-06-28 teritorijų planavimo ir žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo klausimais spręsti darbo grupės posėdyje buvo nutarta nesiūlyti grąžinti natūra buvusiems žemės savininkams teritorijos, esančios į pietus nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Sprendimu be teisinio pagrindo atsisakoma laisvą neužstatytą žemę formuoti pareiškėjams grąžinimui natūra.
Pažymėjo, jog Panevėžio apygardos teismo 2009-04-14 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11- 09 nutartimi civilinėje byloje Nr.2A-131/2010, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015-03-02 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-67-279-2015, kurį paliko galioti Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015-09-21 nutartimi administracinėje byloje Nr. A- 2148-520/2015, buvo nustatytas visuomenės poreikis į Ginčo teritoriją, tačiau remiantis LR Konstitucinio teismo 2003-03-04 nutarimo nuostatomis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011-12-09 nutartyje pateiktu teisės išaiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2011, dėl visuomenės poreikių, kai šiuo pagrindu paimama nuosavybė, kiekvienu atveju turi būti sprendžiama individualiai, nes visuomenės poreikiai per tam tikrą laiką kinta, įsiteisėję teismų sprendimai išnagrinėtoje administracinėje byloje gali būti peržiūrėti, atsižvelgus į laiko faktorių, praėjusį nuo sprendimo priėmimo, valstybės įsipareigojimų įgyvendinimą, išperkant visuomenės poreikiams priskirtą žemę, pasikeitus aplinkybėms. Atkreipė teismo dėmesį į tai, kad iki šiol pretendentams dėl Ginčo teritorijos nuosavybės teisių atkūrimas neišspręstas.
Nurodė, jog Teritorija nėra formuojama nuosavybės teisių atkūrimui, nes pagal 2005-08-16 Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį perduota naudoti UAB „Viktauga“, kuri buvo įpareigota įrengti automobilių stovėjimo aikštelę visuomenės poreikių įgyvendinimui, tačiau Teritorija iki šiol nesuformuota, Statybos leidimas, kuris buvo išduotas 2007-11-05 Nr. 45-400 UAB „Viktauga“, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 yra panaikintas, LR Generalinės prokuratūros 2016-04-12 nutarimu Nr. 13.12.-31 atsisakyta taikyti viešojo intereso gynimo priemones, 2016-07-28 minėtos institucijos nutarimu Nr. 13.12.-55 pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 8 punktą buvo taikytas įspėjimas, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų išduodant naują statybos leidimą. Prokuratūra nustatė, kad 2006-08-16 sutartis neatitinka Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013-11-14 sprendimu Nr.1-322 patvirtinto Panevėžio miesto susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų įrengimo ar išplėtimo, kai šiuos darbus savo lėšomis atlieka fiziniai ar juridiniai asmenys, Tvarkos aprašo keliamų reikalavimų tokiai sutarčiai, todėl negali būti vertinamas kaip tinkamas dokumentas, suteikiantis statytojui - UAB „Viktauga“ teisę įrengti automobilių stovėjimo ir saugojimo aikštelę laisvoje valstybinėje žemėje prie jai priklausančiame žemės sklype statomo pastato. Tvirtino, jog 2016-11-03 susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statybos (rekonstravimo) pritaikant jas statomo objekto reikmėms sutarties Nr. 22-1607, sudarytos tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Viktauga“, dalykas, nėra sietinas su ginčo teritorija.
Šalies argumentai
Pareiškėjų nuomone, aplinkybės po nurodytų teismų sprendimų įsiteisėjimo pasikeitė, visuomenės poreikio į minėtą teritoriją nebeliko, todėl prašymas dėl sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui Ginčo teritorijoje turėjo būti patenkintas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą ( II t., b.l.59-64) ir minėtos institucijos atstovė teismo posėdžio metu su skundu nesutiko. Nurodė, jog teritorija, į kurią siekia pareiškėjai atkurti nuosavybės teises natūra, suplanuota Detaliuoju planu, plano sprendiniais numatytos automobilių parkavimo aikštelės reikalingos tenkinti visuomenės poreikiams - bendroms gyventojų reikmėms. Šie sklypai atitinka Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau –ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio valstybės išperkamos žemės apibrėžimui, reikalingi viešojo intereso tenkinimui, todėl natūra negali būti grąžinami. Kad ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis, buvo konstatuota įsiteisėjusiais teismo sprendimais Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2- 87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-131/2010 ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2015-08-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-07-15 raštas Nr. 19-1669 (4.5.) teisėtas ir pagrįstas, paremtas teismų sprendimais ir nėra jokio pagrindo jį naikinti, įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą sklypą nuosavybės teisių į žemę natūra atkūrimui. Atsakovo nuomone, visuomenės poreikis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę bendroms gyventojų reikmėms nėra išnykęs. Tai, kad visuomenės poreikis neįgyvendintas, lemia pačių pareiškėjų inicijuoti teismų procesai, kurie tęsiasi apie 10 metų. Prašė administracinę bylą nutraukti, nes dėl tapataus reikalavimo pareiškėjai jau yra kreipęsi į teismą arba skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau –ir NŽT, Tarnyba) atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, jog skundas nepagrįstas. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Taigi Nacionalinės žemės tarnybos veiksmai yra išvestiniai iš savivaldybės administracijos direktoriaus veiksmų ir tik savivaldybės administracijos direktoriui atlikus savo funkcijas, Nacionalinės žemės tarnyba įgyja galimybę spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, grąžinant žemę natūra. Konkrečiu atveju nėra pagrindo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą ateityje vykdyti įstatymą, nes, savivaldybei perdavus žemės sklypų planus, savaime Tarnyba įstatymo bus įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę natūra procedūrą. Nurodė, jog iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos gavus nustatyta tvarka patvirtintus 25 žemės sklypų planus L. J., G. J. M.bei E. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra. Pareiškėjų argumentai dėl neatkūrimo nuosavybės teisių į Ginčo teritoriją nepagrįsti, nes iš jų pateiktos Schemos, parengtos ant detaliojo plano pagrindinio brėžinio, aiškiai matyti, jog prašoma grąžinti tą teritoriją, kuri detaliajame plane pažymėta kaip automobilių stovėjimo zonos (parkavimo aikštelės) ir dėl kurios įsiteisėjusiais teismų sprendimais ginčas išspręstas, konstatuojant, jog žemės sklypai (0,5995 ha bendro ploto), numatyti automobilių parkavimo aikštelėms pagal Detaliojo plano korektūrą, reikalingi tenkinti visuomenės poreikiams – bendroms gyventojų reikmėms, todėl natūra negrąžintini. Pažymėjo, jog pretendentai yra pareiškę valią į šią teritoriją atkurti nuosavybės teises natūra, į Tarnybos raštus pakeisti valią nereaguoja, todėl vykstant teisminiams ginčams, dėl Ginčo teritorijos nuosavybės teisių atkūrimas nesprendžiamas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Viktauga“ savo pozicijos dėl pareiškėjų skundo neišreiškė.
Skundas netenkinamas.
Administracinėje byloje keliamas ginčas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016-07-15 rašto Nr. 19-1669 (4.5.) ( I t., b. l.103-104) panaikinimo ir įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra.
Šalies argumentai
Iš administracinės bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas R. J. 2016 m. birželio 23 d. pateikė prašymą Panevėžio savivaldybės administracijos direktoriui, prašydamas suformuoti L. J. turto paveldėtojams pateiktoje teritorijos schemoje nurodytą teritoriją Nr. 1, detaliuoju planu numatytą automobilių parkavimo aikštelei prie sklypo (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimui natūra (I t., b.l. 13). 2016m. birželio 30 d. papildydamas prašymą, pareiškėjas savivaldybės administracijai pateikė LR generalinės prokuratūros 2016-04-26 nutarimo Nr. 13.12.-31 kopiją, nurodydamas, jog šis nutarimas, kuriuo buvo panaikintas Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės L. B. 2016-02-25 nutarimas, įrodo, jog visuomenės poreikis turėti automobilių stovėjimo aikštelę ginčo žemės sklype nustatytas nepagrįstai ( I t., b.l. 12).
Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius šioje byloje skundžiamu raštu Nr. 19-1669 (4.5-) atsakė į pareiškėjo prašymą informuodamas, kad jo prašymas buvo nagrinėtas Darbo grupės posėdyje, kuriame 2016 m. birželio 28 d. atsisakyta siūlyti grąžinti natūra buvusiems žemės savininkams teritoriją, esančią į pietus nuo žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nes joje pagal parengtą ir galiojantį detalųjį planą numatyta automobilių parkavimo aikštelė, skirta bendroms visuomenės reikmėms. Administracijos direktorius 2016 m. liepos 15 d. rašte nurodė, kad Ginčo teritorijai yra visuomenės poreikis, kuris konstatuotas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, todėl joje formuoti grąžinamo natūra žemės sklypo nėra pagrindo.
Šalies argumentai
Teismui pateiktu skundu pareiškėjai iš esmės yra pareiškę reikalavimą dėl 2016 m. liepos 15 d. raštu Nr. 19-1669 (4.5-) išreikšto atsisakymo ginčo teritorijoje formuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra panaikinimo bei dėl atsakovų įpareigojimo atlikti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus veiksmus teritorijoje, esančioje Panevėžio mieste prie (duomenys neskelbtini) žemės sklypo (toliau -ir Teritorija, Ginčo teritorija), t. y. suformuoti žemės sklypą pareiškėjų nuosavybės teisių į žemę natūra atkūrimui, o suformavus ir patvirtinus pagal pareiškėjų pateiktą schemą, atkurti į jį nuosavybės teises natūra.
Pareiškėjas R. J. teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pareiškėjai patikslintu skundu reiškia reikalavimą dėl žemės sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui natūra į detaliuoju planu suplanuotą teritoriją automobilių parkavimo aikštelei iki (duomenys neskelbtini) gatvės raudonųjų linijų, prašo vadovautis jų patikslinta Ginčo teritorijos schema ( II t., b.l. 36), t. y. nebekelia ginčo dėl teritorijos, kurią užima gatvė.
Pareiškėjai šioje byloje siekia įrodyti, jog visuomenės poreikio į ginčo teritoriją po detaliojo plano patvirtinimo nebeliko.
Byloje yra kilęs ginčas dėl pareiškėjų R. J., Z. S., A. P., E. R. teisės atkurti nuosavybės teises į šalia (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, esantį žemės sklypą. Minėtas sklypas yra teritorijoje, kuri iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė L. J., D., kuris yra L. J., E. P., G. J. M. tėvas, L. J. teisių perėmėjas yra sūnus R. J., E. P. teisių perėmėjai yra vaikai A. P. ir E. R., G. J. M. teisių perėmėja – duktė Z. S..
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo ir jį detalizuojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, nuostatos. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-640/2007). Be to, pažymėtina, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263/2003; 2013 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-440/2013).
Administracinės bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog Teritorija patenka į Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano, parengto ir patvirtinto Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ (toliau –ir Detalusis planas) ribas. Pagal Detalųjį planą šioje teritorijoje numatyta įrengti automobilių parkavimo aikštelę prie sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Pastarasis sklypas nuosavybės teise priklauso UAB „Viktauga“, su kuria dėl minimos automobilių parkavimo aikštelės įrengimo Panevėžio savivaldybės administracija buvo sudariusi susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį.
Dėl šios Ginčo teritorijos statuso sklypo suformavimo nuosavybės teisių atkūrimui galimumo ginčas buvo spręstas teismuose.
Iš esmės analogiško pobūdžio pareiškėjų reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administraciją vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir įstatymų nustatyta tvarka per 3 mėnesius suformuoti bei patvirtinti nuosavybės teisėms atkurti natūra L. J., D., įpėdiniams L. J. (po mirties), E. P. (po mirties) bei G. J. M. (po mirties) žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pagal teismui pateiktą ginčo teritorijos schemą M1:500 buvo pareikštas Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-67-279-2015, kuris 2015m. kovo 2 d. teismo sprendimu buvo atmestas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2015-08-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 šia apimtimi Panevėžio apygardos teismo sprendimą paliko galioti, tačiau buvo tenkintas pareiškėjų reikalavimas dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ išduoto statybos leidimo Nr. 45.400 panaikinimo. LVAT minėtoje nutartyje nurodė, jog Ginčo teritorijoje egzistuoja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos aplinkybės, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas. Darydamas šią išvadą, teismas atkreipė dėmesį, jog dėl šių aplinkybių anksčiau ginčas buvo nagrinėtas bendrosios teismuose ir įsiteisėjusiais teismo sprendimais Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2- 87-280/2009, Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-131/2010 konstatuota, kad Ginčo teritorijai pagrįstai Detaliuoju planu nustatytas visuomenės poreikis. Teismas pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju yra svarbi jau bendrosios kompetencijos teismų nustatyta teisiškai reikšminga prejudicinė aplinkybė (ši aplinkybė yra esminė sprendžiant šioje byloje pareikštą pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybės administraciją suformuoti pareiškėjams žemės sklypą, esantį šalia sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje), kad žemės sklypui, esančiam šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, yra nustatytas būtinasis visuomenės poreikis ir šis poreikis yra išlikęs, pareiškėjai civilinėje byloje buvo pareiškę reikalavimą dėl Detaliojo plano sprendinių pripažinimo negaliojančiais, tačiau šis reikalavimas buvo atmestas įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu. Taigi teismas akcentavo anksčiau priimtų sprendimų dėl Ginčo teritorijos prejudicinę galią. Aukščiau nurodytais įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, jog Kniaudiškių II mikrorajono komercinės zonos detaliojo plano sprendiniai galioja neterminuotai (I t., b.l. 156). Teismo posėdžio metu pareiškėjas R. J. patvirtino, jog Ginčo teritorijos detalusis planas yra nepanaikintas, galiojantis.
Motyvuojamoji dalis
ABTĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui, nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti ( žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011, 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017).
Žemesnės instancijos teismas
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006m. kovo 28 nutarime (byla Nr. 33/03) yra konstatavęs, jog bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (3.3p.).
Taigi įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos aplinkybės nebegali būti vertinamos kitaip, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 straipsnio 2dalies, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4dalies reikalavimai, minėto Konstitucinio teismo nutarimo nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.
Pareiškėjų tvirtinimu, aplinkybės po minėtų teismų sprendimų priėmimo pasikeitė ir Ginčo teritorijai visuomenės poreikio nebeliko. Pagal skundo turinį ir pateiktus byloje duomenis spręstina, jog šias aplinkybes pareiškėjai įrodinėja LR generalinės prokuratūros priimtais nutarimais (2016-04-26 nutarimu Nr. 13.12.-31, 2016-07-28 minėtos institucijos nutarimu Nr. 13.12.-55), iš esmės kvestionuodami UAB „Viktauga“ statybos darbų teisėtumą tuo požiūriu, kad teismo buvo panaikintas statybos leidimas, prokuratūra atsakingoms institucijoms nurodė laikytis statybos reikalavimų.
Teismas pažymi, jog LVAT administracinėje byloje Nr. A-2148-520/2015 panaikino Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2007 m. lapkričio 5 d. UAB „Viktauga“ išduotą statybos leidimą Nr. 45.400, tačiau ši aplinkybė nebuvo vertinta kaip reikšminga nagrinėjant pareiškėjų reikalavimą toje byloje dėl įpareigojimo suformuoti Ginčo teritorijoje žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra.
Žemesnės instancijos teismas
Administracinės bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas R. J., iš esmės siekdamas privataus pobūdžio tikslų, 2016-01-26 kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą, prašydamas, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, inicijuotų teisminį procesą dėl 2005-08-16 Susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties, sudarytos tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Viktauga“ (toliau –ir Sutartis) panaikinimo ( I t., b.l. 17). Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės 2016-02-25 nutarimu Nr. VI-4 pareiškėjo prašymas buvo atmestas. Pareiškėjas dėl minėto nutarimo panaikinimo kreipėsi su skundu Generalinę prokuratūrą.
2016-04-26 Generalinės prokuratūros nutarimu Nr. 13.12.-31 Panevėžio apygardos prokurorė L. B. buvo įpareigota iš naujo atlikti pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių tyrimą dėl 2006-07-31 sutarties galimo neteisėtumo ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2016-04-18 rašte Nr. 19-909 ( 11.22.) išdėstytų argumentų tyrimą, tačiau pažymėtina, jog 2016-01-26 R. J. skundas dėl viešojo intereso gynimo buvo atmestas ( I t., b. l. 17-21).
Generalinės prokuratūros 2016-07-28 nutarimu Nr. 13.12.-55 pagal Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 8 punktą buvo taikyta viešojo intereso gynimo priemonė, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų išduodant naują statybos leidimą, iš esmės atsižvelgiant į tai, jog teismo sprendimu UAB „Viktauga“ buvo panaikintas statybos leidimas. Minėto nutarimo pagrindu 2016-08-23 Panevėžio savivaldybės administracijoje buvo gautas Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus raštas, kuriuo įspėti Panevėžio savivaldybės administracijos tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, atsakingi už statybos leidimų išdavimą, nedaryti teisės aktų pažeidimų ir išduodant naują statybos leidimą statinio, esančio žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžys, statybai, nesivadovauti 2005-08-16 Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Viktauga“ sudaryta sutartimi. Tačiau, teisėjų kolegija pažymi, jog minėta sutartis nebėra ginčui aktuali, nes 2016-11-03 tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Viktauga“ buvo sudaryta kita Susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statybos (rekonstravimo) pritaikant jas statomo objekto reikmėms sutartis Nr. 22-1607 ( II t., b.l. 2-8), pagal kurią Savivaldybė suteikia teisę Statytojui savo lėšomis, laikantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir statybas reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų ir šios sutarties sąlygų suprojektuoti ir įrengti (pastatyti) šalia UAB „Viktauga“ priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Panevėžys – automobilių stovėjimo aikštelę valstybinėje žemėje, kaip nurodyta Priede Nr. 1. Laikoma, kad suprojektavus ir įrengus statinį šioje Sutartyje numatyta tvarka Statytojo lėšomis bus pagerintas savivaldybei priklausantis statinys, skirtas visuomenės poreikiams tenkinti nesuteikiant viršenybės juo naudotis Statytojui (Sutarties 3p.). Sutartyje nurodyta, jog Statytojas įsipareigoja savo lėšomis parengti atitinkamą teritorijų planavimo dokumentą, o Savivaldybė įsipareigoja išduoti Statytojui reikiamus leidimus ir sutikimus, jei šie neprieštarauja teisės aktams ir yra būtini planavimo dokumentams parengti (Sutarties 10p.). Iš Sutarties sąlygų ir jos Priedo ( II t., b.l. 24), kuriame nurodytas Ginčo teritorijos brėžinys (numatyta 30 vietų automobilių stovėjimo aikštelė), matyti, jog minėtais sutartiniais įsipareigojimais siekiama įgyvendinti visuomenės poreikį Ginčo teritorijoje įrengti automobilių parkavimo aikštelę Detaliojo plano sprendinių realizavimui, todėl atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl to, kad minėtos sutarties dalykas nesusijęs su Ginčo teritorija, kad visuomenės poreikis nebeišlikęs, yra nepagrįsti.
Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog automobilių parkavimo aikštelė Ginčo teritorijoje iki šiol neįrengta, t. y. priemonės, skirtos visuomenės poreikio realizavimui šiuo tikslu nėra įgyvendintos dėl tam tikrų aplinkybių, tame tarpe ir dėl pretendentų į nuosavybės atkūrimą aktyvių veiksmų (skundų teismams ir kitoms institucijoms), nepaneigia visuomenės poreikio į šią teritoriją, tuo pačiu nepatvirtina pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog visuomenės poreikis į šią teritoriją nebeegzistuoja.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog spręsdami pareiškėjų skundus, viešojo administravimo subjektai yra saistomi teismo sprendimų privalomumo ir jų prejudicinės galios. Tai suponuoja ir viešojo administravimo subjektų sprendimų turinio ypatumus. Remdamiesi nurodytu teismo sprendimų privalomumo principu viešojo administravimo subjektai turi teisinį pagrindą skundų nagrinėjimo ribas vertinti „siaurai“ ir, jeigu taikant teismo sprendimų privalomumo principą konstatuojama, kad teisinių santykių, įvykių ar veiksmų teisinio vertinimo privalomumas lemia viso skundo nagrinėjimo baigtį, viešojo administravimo subjektas, tai pažymėdamas, neturi pareigos pasisakyti dėl visų pareiškėjo keliamų argumentų, kaip nereikšmingų skundo nagrinėjimo baigčiai (VAĮ 3 str. 1 ir 6 p., 8 str. 1 ir 2 d.) (žr. pvz. LVAT 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017).
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reglamentavimą, į įsiteisėjusiais teismo sprendimais nustatytus prejudicinius faktus, darytina išvada, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2016-07-15 raštu Nr. 19-1669 (4.5.) ( I t., b. l.103-104) teisėtai, pagrįstai ir pakankamai motyvuotai atsisakė tenkinti pareiškėjo R. J. prašymą dėl žemės sklypo suformavimo Ginčo teritorijoje nuosavybės teisių atkūrimui natūra.
Pažymėtina, jog Atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius, todėl tik savivaldybės administracijos direktoriui atlikus savo funkcijas, Nacionalinės žemės tarnyba įgyja galimybę spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, grąžinant žemę natūra, taigi atsakovui Nacionalinės žemės tarnybai pareikštas reikalavimas yra išankstinio pobūdžio.
Remiantis aukščiau nurodytais argumentais, nėra teisinio pagrindo skundo reikalavimo dėl minėto rašto panaikinimo ir išvestinių reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti veiksmus tenkinimui. Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.