- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-03-10
- Bylos Nr.
- eI3-893-281/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02967-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Mefodija Povilaitienė (pirm.), Rūta Miliuvienė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- D. K.
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinė muitinė
- Advokatai
- Paulius Gutauskas
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gedimino Užubalio,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atsakovei Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. K. teismui pateikė skundą, kurį papildė, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2019-07-10 sprendimą Nr. 5MA-34-365 ir jo pagrindu surašytą Vilniaus teritorinės muitinės 2019-07-10 turto arešto aktą Nr. 2MA-21.
Pareiškėjas nesutinka su ginčijamu sprendimu, kuriuo areštuotas pareiškėjui priklausantis turtas dalies atsirasiančios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui ir įregistruotas Turto arešto aktas. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismo 2017-04-24 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017, pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje, teismo nuosprendžiu nustatyta, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis – V.B. ir A.K., neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis bei 2016-03-17 apie 02 val. 00 min. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne per pasienio ir muitinės kontrolės postą, kontrabandos būdu pergabeno 12 004 vnt. cigarečių pakelių „Fest“. Minėtu teismo nuosprendžiu nuspręsta 12 004 vnt. pakelių cigarečių „Fest“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis konfiskuoti ir sunaikinti.
Pareiškėjo teigimu, jis įsiteisėjusį teismo nuosprendį vykdo tinkamai, t. y. laikosi jam paskirtų įpareigojimų – neišvyksta iš gyvenamosios vietos be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, yra susiradęs ir dirbą nuolatinį darbą. Nėra jokių duomenų apie tai, jog pareiškėjas netinkamai vykdytų jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Pareiškėjas nesiekė išvengti jo atžvilgiu taikytos baudžiamosios atsakomybės, savo padarytą nusikalstamą veiką vertino kritiškai, su priimtu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu sutiko.
Vadovaudamasis veikos padarymo metu galiojusio 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 233 straipsnio pirmosios pastraipos d punktu, teigia, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Pažymėjo, kad pareiškėjo vykdyta neteisėta veika buvo nutraukta bandant prekes įgabenti į Bendrijos teritoriją, tuo metu prekės VSAT pareigūnų buvo sulaikytos, o vėliau Vilniaus apygardos teismo 2017-04-24 nuosprendžiu konfiskuotos ir sunaikintos. Tokiu būdu, pareiškėjas negalėjo ir neturėjo jokios fizinės galimybės padaryti neigiamo poveikio Bendrijos prekėms, nes prekės VSAT sulaikytos gabenimo metu Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sienos teritorijoje. Taigi pareiškėjas jokiais savo veiksmais ne tik, kad nepadarė neigiamo poveikio Bendrijos prekėms, bet ir neturėjo jokių fizinių galimybių jo padaryti.
Teigia, kad skundžiamame sprendime nėra nurodyti jokie mokestinių teisės aktų pažeidimai, tik deklaratyviai nurodoma, jog ketinama įregistruoti mokestinę prievolę. Be to, nei Vilniaus, nei Kauno teritorinė muitinė nėra tiksliai apskaičiavusios galimai atsirasiančios mokestinės prievolės, jos dydis nėra tiksliai žinomas. Nenurodžius tikslios galimai atsirasiančios mokestinės prievolės dydžio, pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti priimtas sprendimas dėl turto arešto, ir pareiškėjo turtui taikyti apribojimai. Taigi neegzistuoja sąlyga, kurios pagrindu pareiškėjo atžvilgiu gali būti taikomas turto areštas, t. y. nėra apskaičiuotos mokestinės prievolės (tikėtina ji ir nebus priskaičiuota), nėra nustatyta mokesčių įstatymų pažeidimo, o nurodytos galimai atsirasiančios mokestinės prievolės sumos skirtinguose dokumentuose yra visiškai skirtingos.
Nėra duomenų, jog pareiškėjas galėtų nevykdyti jam priskaičiuotinos mokestinės prievolės, galėtų paslėpti, parduoti ir (ar) perleisti tretiesiems asmenims. Pareiškėjas nuo apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo dienos neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų apsunkintas galimai atsirasiančios mokestinės prievolės įvykdymas. Todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas nevykdys galimai atsirasiančios mokestinės prievolės ar sieks jos išvengti. Galimai atsirasianti mokestinė prievolė yra solidari, todėl kreditoriaus galimybė nukreipti galimai atsirasiančios prievolės įvykdymą į bet kurį iš atsakingų asmenų, iki minimumo eliminuoja mokestinės prievolės neįvykdymo riziką.
Šalies argumentai
Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytus argumentus, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas 2017-04-24 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 nustatė, kad pareiškėjas, veikdamas bendrininkų grupėje, neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis, gabeno 12 000 pakelių cigarečių, nepažymėtų finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis. Kauno teritorinė muitinė, remdamasi minėtame Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis bei taikytinais teisės aktais, informavo pareiškėją apie galimai nepalankų sprendimą jo atžvilgiu, nurodė teisinį pagrindą, kuriuo pareiškėjui kartu su solidariais skolininkais numatoma įregistruoti 28 000 Eur skolą muitinei.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad dėl neteisėtų pareiškėjo veiksmų numatoma įregistruoti mokestinės prievolės suma yra reikšmingo dydžio (preliminariais skaičiavimais 28 000 Eur), iškilo pavojus, kad asmuo geranoriškai nevykdys mokestinės prievolės, o jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, todėl gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčių ir su juo susijusių sumų. Todėl Vilniaus teritorinė muitinė priėmė 2019-07-10 sprendimą Nr. 5MA-34-365 areštuoti pareiškėjui priklausantį kilnojamąjį turtą dalies atsirasiančios solidarios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, bei surašė 2019-07-10 turto arešto aktą Nr. 2MA-21, kuriuo areštavo pareiškėjui priklausantį keleivinį automobilį, areštuotas turtas įvertintas 1 250 Eur.
Teigia, kad Vilniaus teritorinė muitinė turėjo teisinį pagrindą areštuoti pareiškėjo turtą, esant tik preliminariam mokestinės prievolės apskaičiavimui. Šiuo atveju yra svarbi ta aplinkybė, kad Kauno teritorinė muitinė, surinkusi visus reikalingus duomenis, 2019-08-26 sprendimu Nr. 9PM190112 pareiškėjui ir dar dviem solidariai atsakantiems skolininkams apskaičiavo ir įregistravo iš viso 36 942 Eur dydžio mokestinę prievolę ir šiuos mokesčius bei su jais susijusias sumas įtraukė į apskaitą. Ginčijamu turto arešto aktu pareiškėjui apribota tik teisė disponuoti minėtu turtu, o teisė valdyti jį ir naudotis šiuo turtu nėra apribota. Iš esmės mokesčių administratoriaus uždėtas turto areštas yra ne priverstinė sprendimo vykdymo priemonė, o laikinoji apsaugos priemonė vykdymo procese ir ji taikytina, kol teisinis pagrindas, dėl kurio buvo uždėtas turto areštas, nėra išnykęs. Tai, kad pareiškėjas pripažino savo kaltę baudžiamojoje byloje ir vykdo apkaltinamąjį nuosprendį, nėra pretekstas netaikyti mokestinės prievolės užtikrinimo būdų mokestinėje byloje.
Atsakovės atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2019-07-10 sprendimo dėl pareiškėjo turto areštavimo ir šio sprendimo pagrindu priimto turto arešto akto. Teismas, apibrėždamas ginčo nagrinėjimo ribas, pastebi, kad pareiškėjas ginčija Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą, kuriuo jo turto atžvilgiu pritaikytas areštas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su skolos muitinei atsiradimo pagrindu ar prekių įvežimu į Bendrijos teritoriją, nagrinėjamoje byloje nėra vertinami sprendžiant turto arešto pritaikymo pagrįstumą.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ, teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2019-01-02), taip pat Muitinės įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2019-01-01).
Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsniu, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Taigi mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį, turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.
Šiuo aspektu pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo nuosekliai formuojamoje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr.A-438-249/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-03-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-711/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-06-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1397/2014; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-05-23 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-710-556/2017). Sąlyga „turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų“ išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.
Teismas akcentuoja, kad pirmoji paminėtoje normoje numatyta sąlyga gali būti tenkinama ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (2011-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Vertinant pirmąją iš numatytų sąlygų, aišku, jog įstatymų leidėjas suteikė mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, t. y. taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Ši išvada nuosekliai patvirtinama teismų praktikoje (2011-06-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, 2011-03-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-592/2011, 2012-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-424/2012). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (2011-06-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011).
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017-04-24 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017 pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 199² straipsnio 1 dalyje, teismo nuosprendžiu nustatyta, kad pareiškėjas kartu su kitais asmenimis – V.B. ir A.K., neteisėtai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis bei 2016-03-17 apie 02 val. 00 min. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, ne per pasienio ir muitinės kontrolės postą, kontrabandos būdu pergabeno 12 004 vnt. cigarečių pakelių „Fest“. Pargebenti 12 004 vnt. cigarečių pakelių „Fest“ konfiskuoti bei sunaikinti. Kauno teritorinė muitinė 2019-07-05 pranešimu Nr. (9.6)-1B-6842 informavo pareiškėją dėl galimo nepalankaus teritorinės muitinės sprendimo priėmimą pagal nustatytus teisės aktų pažeidimus, nurodė, kad nepalankų teritorinės muitinės sprendimą ketinama pagrįsti remiantis Vilniaus apygardos teismo 2017-04-24 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017, kuriuo pareiškėjas su kitais asmenimis pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką, numatytą 199² straipsnio 1 dalyje. Kauno teritorinė muitinė 2019-08-26 sprendimu pripažino pareiškėją kartu su kitais dviem asmenimis skolininkais muitinei, apskaičiavo bendrą mokestinę prievolę: muitą – 1 521 Eur, akcizą – 20 473 Eur ir PVM 5 173 Eur, įpareigojo sumokėti apskaičiuotą mokestinę prievolę muitinei. Apie apskaičiuotą mokestinę prievolę pareiškėjas informuotas 2019-08-26 pranešimu Nr. (11.111) 1B-8343.
Vilniaus teritorinė muitinė 2019-07-10 sprendimu Nr. 5MA-34-365 areštavo pareiškėjui priklausantį turtą dalies atsirasiančios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, surašant Turto arešto aktą su turto disponavimo teisės apribojimu ir nurodė įregistruoti turto arešto aktą VĮ Registrų centro Turto arešto aktų registre. Vilniaus teritorinės muitinės 2019-07-10 turto arešto aktu Nr. 2MA-21 areštuotas pareiškėjui priklausantis turtas – keleivinis automobilis, kurio vertė 1 250 Eur, prievolėms biudžetui padengti (užtikrinti), solidariosios mokestinės nepriemokos (tikėtinos mokestinės nepriemokos) sumai 28 000 Eur pagal Kauno teritorinės muitinės 2019-07-05 pranešimą tikrinamam asmeniui apie galimai nepalankų sprendimą Nr. (9.6)-1B-6842.
Vertinant pirmosios sąlygos taikyti turto areštą egzistavimą, nustatyta, kad pareiškėjas su bendrininkais įveždamas prekes (cigaretes) į Lietuvos Respublikos teritoriją, kurios nebuvo pažymėtos specialiaisiais ženklais (banderolėmis), nesumokėjo už šias prekes muito, akcizo ir PVM mokesčio. Šios aplinkybės patvirtintos Vilniaus apygardos teismo 2017-04-24 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-117-365/2017. Nurodytų aplinkybių kontekste matyti, kad ginčo dėl to, kad pareiškėjas nesumokėjo privalomų mokėti mokesčių nėra. Tačiau pareiškėjo teigimu, nebuvo aiški konkrečiai jam priklausanti mokėti mokestinė prievolė, jos dydis teritorinės muitinės sprendimuose nurodytas skirtingai.
Teismas su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka ir daro išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis buvo aiškus ir Vilniaus teritorinė muitinė turėjo teisę dėl mokestinės prievolės dalies areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą. Kauno teritorinės muitinės 2019-08-26 sprendimu pareiškėjo ir kitų skolininkų atžvilgiu įregistruot bendra 27 167 Eur mokestinė prievolė (muitas, akcizas, PVM). Šio sprendimo 1 priede nurodyti mokėtini delspinigiai ir apskaičiuota bendra mokesčių ir susijusių sumų (delspinigių) suma – 36 942 Eur. 2019-07-05 pranešime nurodyta tik 12 000 pakelių cigarečių „Fest“ muitinė vertė – 2 640 Eur, tokia pati muitinė vertė nurodyta ir 2019-08-26 sprendime, kuriuo pareiškėjo ir kitų skolininkų atžvilgiu įregistruota mokestinė prievolė. Solidarios prievolės atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6 straipsnio 4 dalis), todėl atsakovas neturėjo pareigos numatomos skolininkų mokestinės prievolės dydžio išskaidyti kiekvienam skolininkui atskirai. Taigi mokestinė prievolė pareiškėjo atžvilgiu buvo apskaičiuota ir aiški, todėl Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai ginčijamame nurodė, kad turto areštas taikytinas apie 28 000 Eur (suapvalinus 27 167 Eur apskaičiuotą mokestinę prievolę be delspinigių) dydžio mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui.
Aplinkybė, kad ginčijamo sprendimo dėl turto arešto taikymo priėmimo metu dar nebuvo priimtas Kauno teritorinės muitinės 2019-08-26 sprendimas dėl mokestinės prievolės įregistravimo, nesudaro pagrindo riboti turto arešto taikymą nagrinėjamu atveju, nes, kaip minėta aukščiau nurodytoje teismų praktikoje, turto areštas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma preliminari išvada (prielaida) apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (2011-02-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-249/2011). Teismas pastebi, kad atsakovės pateikti dokumentai patvirtina, jog 2020-01-30 Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu Nr. 5MA-34-20 ginčijamas 2019-07-10 Turto arešto aktas Nr. 2MA-21 pakeistas, nurodant turto arešto mastą iš „28 000,00 Eur“ į „36 671,00 Eur“ bei turto arešto pagrindą „iš Kauno teritorinės muitinės 2019-07-05 raštą Nr. (9.6)-1B-6842“ į „Kauno teritorinės muitinės 2019-08-26 sprendimą Nr. 9PM190112“. Teismo vertinimu, priimant ginčijamą sprendimą dėl turto arešto akto, Kauno teritorinės muitinės 2019-07-05 pranešimas tikrinamam asmeniui apie galimai nepalankų sprendimą Nr. (9.6)-1B-6842 buvo pakankamas pagrindas turto areštui pritaikyti, nes turto areštui taikyti preliminari išvada apie galimą mokestinę prievolę yra pakankama, turto areštui taikyti nėra būtinas galutinis sprendimas dėl mokestinės prievolės įregistravimo. Todėl nepaisant aplinkybės, kad 2020-01-30 Vilniaus teritorinės muitinės sprendimu Nr. 5MA-34-20 ginčijamas 2019-07-10 Turto arešto aktas Nr. 2MA-21 pakeistas papildant jo priėmimo pagrindą ir mastą, net ir be tokio pagrindo, grindžiant ginčijamą sprendimą tik Kauno teritorinės muitinės 2019-07-05 pranešimu, toks pagrindas taikyti turto arešto aktą buvo pakankamas.
Vertinant antrosios sąlygos taikyti turto areštą egzistavimą, paminėta, kad pavojus, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, gali būti nustatomas remiantis tikėtino pobūdžio aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į apskaičiuotos mokestinės prievolės dydį. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog pareiškėjas nesumokėjo privalomų mokėti mokesčių dėl padarytos nusikalstamos veikos, kelia abejonių dėl pareiškėjo tolimesnių mokestinių pareigų vykdymo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai šiuo atveju įžvelgė riziką dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitiems asmenims, siekiant išvengti mokestinės prievolės mokėjimo. Įvertinus tai, kad pareiškėjui kartu su kitais skolininkais apskaičiuotos ir įregistruotos mokestinės prievolės sumos nėra mažareikšmės (27 167 Eur ir papildomai apskaičiuoti delspinigiai – iš viso 36 942 Eur suma), konstatuotina, kad atsakovė turėjo realų pagrindą imtis priemonių mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Be to, pareiškėjo areštuoto turto vertė yra nedidelė (1 250 Eur), palyginus ją su bendra pareiškėjui ir kitiems skolininkams įregistruota mokestine prievole. Todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju, atsakovas pagrįstai pasinaudojo savo diskrecijos teise areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą ir taip užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad ginčijamas Vilniaus teritorinės muitinės 2019-07-10 sprendimas Nr. 5MA-34-365 ir jo pagrindu surašytas Vilniaus teritorinės muitinės 2019-07-10 turto arešto aktas Nr. 2MA-21, priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir ginčo situacijai taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl teismas neturi pagrindo šio sprendimo bei akto naikinti. Taigi pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nutaria:
Pareiškėjo D. K. (D. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.