- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-14
- Bylos Nr.
- I1-5847-394/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01140-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. A. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1-5 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovė, Šiaulių TI), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2019-10-23 iki 2020-03-05 nežmoniškomis, kenksmingomis kalinimo sąlygomis, patyrė daug neigiamų išgyvenimų, streso, emocinių ir dvasinių kančių, kurios turėjo įtakos jo fizinės ir psichinės sveikatos pablogėjimui. Buvo apgyvendintas netvarkingose patalpose, kurių bendras plotas neatitinka teisės aktų numatytų reikalavimų. Gyveno kamerose Nr. 10, 64 ir 97, jose vienu metu buvo laikomi 4 - 6 asmenys, kai bendras kamerų plotas buvo ne didesnis kaip 13-16 kv. m. Be to, kamerose buvo baldai ir sanitarinis mazgas, kuris įrengtas toje pačioje gyvenamojoje patalpoje ir nebuvo nuo jos atskirtas. Tualetas atitvertas tik plonomis sienelėmis, viršuje ir apačioje nebuvo jokių atitvėrimų, atlikdamas gamtinius reikalus neturėjo visiško privatumo, be to, kameroje nuolat tvyrojo nemalonus kvapas. Įstaigoje apstu blakių, tarakonų, pelių, kalinami asmenys, tame tarpe ir jis, nuolat kentėjo nuo daugybinių blakių įkandimų, ant kūno buvo daugybė spuogų, kankino niežulys, vėliau peraugęs į alerginius odos išbėrimus, buvo priverstas vartoti alergiją bei niežėjimą mažinančius vaistus. Pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas taip pat netinkamas, kiemeliai maži, juose nėra įrengtos vietos atsisėsti, ir jeigu pasivaikščioti išeina visi kameroje esantys asmenys, vietos neužtenka. Kiemeliai dengti šiferiu, kurio sudėtyje yra asbesto, todėl buvo sukeltas pavojus jo sveikatai. Pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra įrengta tinkamo sporto inventoriaus, kuris leistų palaikyti sveiką sportinę formą, pritvirtinti tik skersiniai, kurie nėra saugūs naudoti. Kalinami asmenys gali naudotis tik šaltu, lediniu vandeniu, karštu vandeniu leidžiama naudotis tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių, toks leidimas neužtikrina minimalių žmogaus higienos poreikių. Dušai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia privatumo taisykles. Šiaulių TI maistas yra ne tik nemaistingas, neturintis jokių žmogaus organizmui būtinų vitaminų, bet ir patiekiamas nesilaikant higienos normų. Maistas nekokybiškas, pagamintas atmestinai, patiekiamas iš nehigieniškų plastikinių kibirų. Pavalgius įstaigoje pagaminto maisto sustoja skrandžio veikla, skauda pilvą, padidėja rūgštingumas, kankina diskomforto jausmas. Be šių išvardintų aplinkybių prie neigiamų išgyvenimų, sveikatos pablogėjimo prisidėjo ir kiti faktoriai: nuolatinis triukšmas (pareigūnai nekontroliuoja kalinių elgesio ir patys elgiasi piktybiškai), drėgmė (kamerose nuolat drėgna, netvarkingi sanitariniai mazgai, nedžiūsta rūbai, pelėsis), šaltis ir skersvėjis (langai nesandarūs, seni, netvarkingi ir neprižiūrimi), nešvara (gyvenamosios patalpos neremontuotos, nuo sienų ir lubų krinta tinkas, grindys suskilinėjusios).
Pareiškėjui apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (102, 104 b. l.), prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (5 b. l.).
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių TI, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (102 b. l.), pateikė teismui atsiliepimą (33-43 b. l.), kuriame prašė skundą nagrinėti jai nedalyvaujant. Atsiliepime taip pat nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas Šiaulių TI nuo 2019-10-23 iki 2020-03-05 buvo laikomas kamerose Nr. 97, 10 ir 64, vienas arba su dar dviem – penkiais asmenimis ir jam teko nuo 3,72 iki 19 kv. m. Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma 3,6 kv. m atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida, kuri yra iš storos polietileno plėvelės. Sienelės aukštis kur kas didesnis, nei 1,5 m. Sanitarinio mazgo įėjimas kamerose Nr. 97 ir 10 atitvertas durimis, kameroje Nr. 64 – užuolaidomis. Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens, kas ir užtikrina pakankamą asmenų privatumą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų, be to, iš visų kamerų išvestos angos į koridorių, kurių pagalba užtikrinama pakankama oro cirkuliacija.
Atsakovė nurodo, kad esant reikalui įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, patalpų deratizacija vykdoma esant poreikiui. Šiaulių TI neturi duomenų, kad pareiškėjas dėl papildomos deratizacijos ir dezinfekcijos jo laikymo kamerose atlikimo kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, kad papildoma deratizacija jo prašymu nebuvo atlikta. Patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija ir deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių TI izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planais 2018 – 2019 m ir 2020 – 2021 m. Kenkėjų stebėjimo ir kontrolės darbus pagal sutartį kartą į ketvirtį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti darbai registruojami Kenkėjų stebėjimo ir darbų atlikimo žurnale. Paskutinį kartą darbai atlikti ir pareiškėjo skundžiamu laikotarpiu 2020-05-15.
Atsakovė nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018-04-16 įsakymu Nr. 1/01-130 įstaigoje buvo nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo trukmė suimtiesiems, nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė vykdoma pagal Bausmių vykdymo kodekso normas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant rėžiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Nei viename patikrinimo akte nėra nustatyta, kad Šiaulių TI konstrukcijoje yra asbesto, o pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų dėl asbesto tiesioginės įtakos jo sveikatai. Teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų ploto, tenkančio vienam asmeniui, taip pat nenumato sporto inventoriaus įrengimo pasivaikščiojimo kiemeliuose, juose įtvirtinti skersiniai yra tvarkingi ir nekeliantys pavojaus suimtųjų ir nuteistųjų sveikatai.
Atsakovė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pagal higienos normos reikalavimus karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai, tai suteikia galimybę rūpintis savo higiena kiekvieną dieną. Lengvajai grupei priskirti nuteistieji gali turėti elektrinį virdulį. Dušų patalpose įrengtos pertvaros, kurios yra kur kas aukštesnės už žmogaus ūgį, suimtieji (nuteistieji) yra atskirti vienas nuo kito ir gali privačiai naudotis dušu.
Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, pagal 2019-07-24 sudarytą maitinimo paslaugų sutartį pagamintą maistą termosuose atveža maisto tiekimo paslaugas tiekianti įmonė VšĮ „Bruneros“, kuri įpareigota maistą gaminti vadovaujantis patvirtintais valgiaraščiais, kuriuos parengė Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, jie atitinka Vyriausybės patvirtintas mitybos normas. Sutartyse įtvirtinta pareiga paslaugos tiekėjui teikti paslaugą kokybiškai, kaip įmanoma rūpestingai ir efektyviai. Už maitinimo paslaugos suteikimo kontrolę Šiaulių TI yra atsakingi Turto valdymo skyriaus inspektorius ir Saugumo valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas, pastebėję paslaugos teikimo pažeidimus, šie asmenys nedelsiant informuoja paslaugos teikėją. Maitinimo procesą tiria ir kontroliuoja ir už maitinimo kokybės kontrolę atsakingos valstybinės institucijos. Kaip matyti iš pridėtų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo aktų, esminių pažeidimų, susijusių su maitinimo organizavimu, maisto kokybe nenustatyta.
Atsakovė nurodė, jog Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laivės atėmimo vietų ir teritorinių policijos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad kameroje Nr. 10 ištrupėjusi sienų ir lubų danga užtinkuota, kameroje Nr. 64 galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta, pelėsio nėra. Kitos kameros dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių aktualiu laikotarpiu netikrintos, jokie teisės aktai neįpareigoja nuolat fiksuoti kamerose esančių sąlygų atitikimo higienos normoms. Kadangi kameros tikrinamos tik tuomet, kai gaunami skundai, nesikreipimas leidžia daryti išvadą, kad jokių pažeidimų, susijusių su higienos normos reikalavimais, nebuvo. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, iki pareiškėjo laikymo remontas buvo atliktas kameroje Nr. 97, kad kamera tvarkinga ir nekelia grėsmės pareiškėjo sveikatai ar gyvybei, patvirtina ir pridedama nuotrauka.
Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI darbuotojai savo veikloje atlikdami pareigines funkcijas vadovaujasi teisės aktais bei pagarbos žmogui ir valstybei principu, o abstraktūs pareiškėjo teiginiai dėl to, kad pareigūnai nekontroliuoja laikomų asmenų ir patys triukšmauja, niekuo nepagrįsti. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019-10-23 iki 2020-03-05 į Šiaulių TI direktorių su skundais nesikreipė.
Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą
Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Pareiškėjo skundas netenkinamas.
Pareiškėjas A. A. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019-10-23 iki 2020-03-05 Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta pakankama gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos LR Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. suaugusiam asmeniui (1.3.1. p.) ir 4,1 kv. m. nepilnamečiui asmeniui (1.3.2. p.).
Iš byloje esančios 2020-06-25 pažymos Nr. 60-17437 (45-48 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. A. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2019-10-23 iki 2020-03-05, viso 117 dienų, kamerose Nr. 97, 10 ir 64, vienas arba dar su dar 1-5 asmenimis ir jam teko nuo 3,72 iki 19,01 kv. m, taigi visas dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakyme Nr. V-109 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausiai iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas, tačiau, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). EŽTT vertinimu, baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, išanalizavęs duomenis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydį (16,56 kv. m kameroje Nr. 10, 22,34 kv. m kameroje Nr. 64 ir 19,01 kv. m kameroje Nr. 97), sanitarinių mazgų užimamą plotą (1,305 kv. m kameroje Nr. 10, 1,93 kv. m kameroje Nr. 64 ir 1,056 kv. m kameroje Nr. 97), bei kamerose buvusių asmenų skaičių (2-4 kameroje Nr. 10, 3-6 kameroje Nr. 64 ir 1-4 kameroje Nr. 97), nustatė, kad tais atvejais, kai kameroje Nr. 64 buvo laikomi šeši asmenys, iš kameros ploto atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko 3,40 kv. m, t. y. mažiau negu 3,6 kv. m, bet daugiau kaip 3 kv. m. Kai šioje kameroje buvo laikoma mažiau asmenų, taip pat kamerose Nr. 10 ir 97, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą pareiškėjui teko daugiau kaip 3,6 kv. m. Įvertinus pažymos apie baldų užimamą plotą duomenis (51-54 b. l.) bei apžiūrėjus į bylą pateiktas kamerų fotonuotraukas (67-69 b. l.), nėra pagrindo tvirtinti, jog pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose buvo suvaržyta ir jis dėl to galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo drėgna, šalta, skersvėjis, nes seni ir netvarkingi langai, nešvaru, laikėsi pelėsis, gyvenamosios patalpos neremontuotos, nuo sienų ir lubų krito tinkas, suskilinėjusios grindys.
Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę, kuri turi būti nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (73-76 b. l.), iš kurių matosi, kad 2019 m. rugpjūčio 7 d. grįžtamosios kontrolės metu, siekiant įvertinti, ar pašalinti 2019 m. gegužės 6 d. nustatyti higienos normos pažeidimai, patikrinus Šiaulių TI gyvenamąsias kameras, tame tarpe ir kamerą Nr. 10, nustatyta, jog šioje kameroje pašalintas higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas – buvusi išbyrėjusi sienų ir lubų dangos (tinko) dalis užtinkuota (73-74 b. l.). 2019 m. lapkričio 25 d. operatyviosios kontrolės metu atlikus bendrosios dirbtinės apšvietos matavimus Šiaulių TI kamerose, tame tarpe ir kameroje Nr. 64, dirbtinė apšvieta šioje kameroje siekė 311±51,2 lx, o įvertinus gyvenamųjų kamerų (tame tarpe ir kameros Nr. 64) patalpas ir jose esančius įrenginius pagal higienos normos 12 punkto reikalavimus, pažeidimai nustatyti tik kameroje Nr. 22, patikrinimo akte pažymėta, jog galimybė išvėdinti visas tikrintas kameras per langus sudaryta, vizualiai matomo pelėsio kameroje Nr. 64 nerasta (75-76 b. l.). Pareiškėjas kameroje Nr. 10 buvo laikomas 2019 m. spalio mėn., higienos normos 12 punkto pažeidimas šioje kameroje nustatytas 2019 m. gegužės mėn., pašalintas 2019 m. rugpjūčio mėn., todėl pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu buvusi išbyrėjusi sienų ir lubų danga jau buvo sutvarkyta. Pareiškėjas kameroje Nr. 64 buvo laikomas 2019 m. lapkričio – 2020 m. kovo mėn., patikrinimo metu 2019 m. lapkričio 25 d. higienos normos pažeidimų šioje kameroje nenustatyta.
Atsakovė nurodė, kad kitos pareiškėjo laikymo kameros (šiuo atveju kamera Nr. 97) jo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrinamos, nes nebuvo gauta jokių jose laikomų asmenų skundų.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra pasisakęs, kad byloje nesant duomenų, jog kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiktų ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių higienos normos reikalavimų, ir byloje esant nevienareikšmiškiems aktualiems ginčo laikotarpiui visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktams apie kameras, kuriose pareiškėjas nebuvo laikomas, t. y., kad jose higienos normos pažeidimai nebuvo nustatyti, nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjo laikymo kameros neatitiko higienos normos reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Šiais atvejais turi būti vertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų būtų skundęsis laisvės atėmimo vietos administracijai, kreipęsis dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017).
Atsakovė į bylą pateikė ir 2020 m. birželio 22 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr.61-1441 (66 b. l.), kurioje nurodyta, kad A. A. laikotarpiu nuo 2019-10-23 iki 2020-03-05 su prašymais ir skundais dėl skunde nagrinėjamų aplinkybių į Šiaulių TI direktorių nesikreipė. Byloje taip pat nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), kad dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų jis pats būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą, kitas valstybės institucijas ar organizacijas.
Be to, iš byloje esančios Šiaulių TI turto valdymo skyriaus pažymos apie 2018 metais atliktus remonto darbus (55-65 b. l.) matosi, kad kamera Nr. 97, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2019 m. spalio mėn., iš esmės suremontuota 2018 m. birželio – liepos mėn., remonto metu nuo pelėsių nuvalytos sienos ir lubos, užtaisyti įtrūkimai, lubos ir sienos perdažytos, išardyti seni WC vamzdynai ir įrengti nauji, įrengtas naujas WC, permontuota kriauklė, demontuotos perteklinės lovos, perdažytos grotos.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, laikytina, kad bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higienos normos reikalavimai, reglamentuojantys santykinę patalpų drėgmę, temperatūrą ir pelėsio nebuvimą, nebuvo pažeisti, pareiškėjas higienos normos pažeidimų nedetalizuoja, nenurodo, kurioje konkrečiai jo laikymo kameroje buvo drėgna, šalta ir laikėsi pelėsis, skundžiasi abstrakčiai, dėl netinkamų laikymo sąlygų nesiskundė nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose tualetas atitvertas tik plonomis sienelėmis, viršuje ir apačioje nebuvo atitvėrimų, atlikdamas gamtinius reikalus neturėjo visiško privatumo, be to, kameroje nuolat tvyrojo nemalonus kvapas.
Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.
Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (49-50 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose Nr. 10 ir 97 mūrinės, o kameroje Nr. 64 - pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,81 iki 2,26 m. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (67-69 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 97 ir 10 atitverti durimis, kameroje Nr. 64 pakabintos užuolaidos. Pareiškėjas nurodo, kad privatumas jam nebuvo užtikrintas, nes tualetas atitvertas tik plonomis sienelėmis, o viršuje ir apačioje nebuvo atitvėrimų, tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 p.). Pabrėžtina, kad pagal vėliausiąją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką sanitarinio mazgo įrengimas (atitveriant jį gerokai aukštesne nei 1,5 m aukščio (bent apie 2 m aukščio siekiančia) pertvara, o praėjimą į jį atitveriant užuolaida ar durimis) yra vertinamas kaip užtikrinantis pakankamą asmens, besinaudojančio sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-822/2020), be to, pareiškėjas privatumo pažeidimo nesieja su sanitarinio mazgo atitvėrimu užuolaidomis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais Šiaulių TI kamerose buvo pažeistas. Ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė ir to, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema arba mechaninis vėdinimas, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus (pareiškėjas neginčija Šiaulių TI atsiliepime į skundą nurodytos aplinkybės, kad būtent tokiu būdu buvo vėdinamos Šiaulių TI kameros), atitinka teisės aktų reikalavimus (Taisyklių 14.10 p., Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 p.), todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir dėl to, kad dėl nevisiškai atitvertų sanitarinių mazgų nuo kamerų bendros erdvės iš jų sklido blogas kvapas.
Pareiškėjas nurodo, kad įstaigoje apstu blakių, tarakonų, pelių, kalinami asmenys, tame tarpe ir jis, nuolat kentėjo nuo daugybinių blakių įkandimų, ant kūno buvo daugybė spuogų, kankino niežulys, vėliau peraugęs į alerginius odos išbėrimus, buvo priverstas vartoti alergiją bei niežėjimą mažinančius vaistus.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų, laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius jų buvimo pėdsakus, jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją) įstaiga organizuoja esant poreikiui, kenkėjų stebėjimo ir kontrolės darbus pagal sutartį vieną kartą į ketvirtį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“, atlikti darbai registruojami Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo žurnale. Į bylą pateiktos ir Kenkėjų stebėjimo bei naikinimo darbų atlikimo žurnalo įrašų kopijos, iš kurių matosi, kad 2019 m. rugpjūčio, lapkričio ir 2020 m. vasario bei gegužės mėnesiais UAB „Profilaktinė dezinfekcija“ Šiaulių TI patalpose ir teritorijoje atliko stebėjimo (užterštumo įvertinimo) darbus, naudojo tam tikras priemones ir medžiagas (89-93 b. l.), taip pat matosi, kad 2019 m. spalio 25 d. kameroje Nr. 97 buvo atlikti kenkėjų (blakių) naikinimo darbai. Pareiškėjas kameroje Nr. 97 buvo laikomas būtent 2019 m. spalio mėnesį, taigi pasitvirtino jo teiginys, kad kameroje buvo blakių, tačiau dėl to jis Šiaulių TI administracijai nesiskundė. Be to, iš įrašų pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje matosi, kad jokių nusiskundimų dėl blakių įkandimų ar su tuo susijusiu bėrimu jis medikams nei tuo laikotarpiu, nei vėliau neišreiškė (25 b. l.). Pareiškėjas nenurodo, kurioje konkrečiai kameroje ir kada jis buvo sukandžiotas blakių, ar jis pranešė apie tai Šiaulių TI administracijai, ar ši ėmėsi konkrečių priemonių blakėms naikinti, ar kad papildoma deratizacija jo prašymu nebuvo atlikta, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neveikimą.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI netinkamai įrengti pasivaikščiojimo kiemeliai, jie maži ir jeigu pasivaikščioti išeina visi kameroje esantys asmenys, vietos neužtenka, juose nėra įrengta vietų atsisėsti, kiemeliai dengti šiferiu, kurio sudėtyje yra asbesto, nėra įrengta tinkamo sporto inventoriaus, pritvirtinti tik skersiniai, kurie nėra saugūs naudoti.
Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punkte reglamentuota, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (galiojo iki 2020-01-21) 92 punkte buvo nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nuo 2020 m. sausio 22 d. galiojančios Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos 2020-01-21 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-25, taip pat numato, kad pasivaikščioti vienu metu gali būti vedami visi vienoje gyvenamojoje patalpoje (kameroje) esantys nuteistieji (suimtieji) (104 p.), pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, nuteistieji (suimtieji) privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį (107 p.).
Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Į byla pateiktas ir Šiaulių TI direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. 1/01-130, kuriuo nustatyta pasivaikščiojimo gryname ore trukmė – dvi valandos suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsnių nustatyta tvarka (71 b. l.).
Taigi galiojantys teisės aktai pasivaikščiojimo kiemelių dydžio bei į juos vienu metu vedamų asmenų skaičiaus nereglamentuoja, taip pat nenumato, kad kiemeliuose turi būti įrengti suoliukai ar sportinis inventorius. Pareiškėjo teiginys dėl asbesto buvimo deklaratyvus, neįrodytas, tuo tarpu atsakovė nurodo, kad nei viename patikrinimo akte nebuvo nustatyta, jog Šiaulių TI konstrukcijoje yra asbesto. Į bylą pateikta ir Šiaulių TI Turto valdymo skyriaus pažyma, kurioje nurodyta, jog pasivaikščiojimo kiemelių būklė nuolat kontroliuojama, kiemeliuose įrengtų gimnastikos skersinių sugadinimų ar defektų neužfiksuota (72 b. l.). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ar pasivaikščiojimo tvarkos pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Pareiškėjas nurodo, kad kalinami asmenys gali naudotis tik šaltu vandeniu, karštu - tik kartą per savaitę ir tik 15 minučių, dušai įrengti nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir pažeidžia privatumo taisykles.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše, o 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas tik į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas. Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI duše bėga karštas vanduo, o kiekvienoje kameroje yra šalto vandens čiaupai. Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi. Pareiškėjo teiginys dėl dušų įrengimo, privatumo juose neužtikrinimo abstraktus, nesusietas su juo pačiu, nenurodyta, kas dušuose įrengta netinkamai, kad buvo pažeistas būtent jo privatumas, kokiu būdu tai buvo padaryta ir kada, be to, iš byloje esančių Šiaulių TI dušo patalpų fotonuotraukų matosi, kad dušuose įrengtos pertvaros (70 b. l.), todėl pareiškėjo teiginio nepakanka konstatuoti privatumo pažeidimo ar netinkamo dušų įrengimo.
Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI maistas nemaistingas, nekokybiškas, pagamintas atmestinai, patiekiamas nesilaikant higienos normų iš nehigieniškų plastikinių kibirų, pavalgius sustoja skrandžio veikla, skauda pilvą, padidėja rūgštingumas, kankina diskomforto jausmas.
LR suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Pagal Fiziologines mitybos normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14, nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maisto energetinės vertė norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles. Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas.
Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, pagal 2019-07-24 sutartį pagamintą maistą termosuose atveža maisto tiekimo paslaugas tiekianti įmonė VšĮ „Bruneros“, duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, dėl netinkamo maitinimo pareiškėjas nesiskundė. Į bylą pateikti Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atliktų patikrinimų aktai, kuriuose užfiksuoja, kad tiekiamų patiekalų pakuotė, tara, indai tinkami, patiekalai atvežami ir laikomi termosuose, patiekalų terminio apdorojimo bei pateikimo temperatūra užtikrinama (77-87 b. l.). Pareiškėjo teiginys dėl per mažo maistingumo niekuo nepagrįstas, dėl galimai netinkamo maisto jis nei Šiaulių TI administracijai, nei kitoms institucijoms nesiskundė, dėl sveikatos negalavimų, susijusių su maistu, taip pat nesiskundė, nes Asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų apie sustojusią skrandžio veiklą ar padidėjusį rūgštingumą, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl maitinimo Šiaulių TI pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-939/2013).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, tik tokiu atveju, jeigu jis yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis. Taigi tik ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Tik nustačius konkrečius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4070-261/2018, 2018 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1317-438/2018, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007 ir kt.).
Kadangi reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant neteisėtiems valdžios institucijų veiksmams ar neveikimui, nenustačius neteisėtų atsakovės veiksmų, nėra vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas, o pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. A. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.