Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. L. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo

E. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 64¹ str., šiuo nuosprendžiu E. L. paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis, 2014 m. kovo 21 d., apie 11.43 val., iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laiptinės (duomenys neskelbtini) aukšto balkono, išėmęs iš plastikinio rėmo stiklą ir tokiu būdu įsibrovęs į rakinamą gyventojų bendro naudojimo balkoną, pagrobė balkone buvusį 340 Lt vertės (98,47 €) dviratį „Funky“, priklausantį nukentėjusiajai R. D..

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo skundą tenkinti. Prokurorė prašė teismo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 2 d. nuosprendį palikti galioti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. L. skundas atmestinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl kitų bylos aspektų teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Iš E. L. apeliacinio skundo matyti, jog jis savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo neginčija, tačiau nesutinka su jam paskirta per griežta bausme. Su tokiu skundo argumentu sutikti nėra pagrindo.

Atsižvelgus į baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, skundžiamame teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės rūšies parinkimo ir jos dydžio nustatymo motyvus bei įvertinus apeliacinio skundo motyvus dėl paskirtos bausmės, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, bausmės ir jos paskirties principų, bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 41 str., 54 str., nepažeidė. Teismas tinkamai atsižvelgė bei įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, taip pat nurodė išsamius bausmės rūšies parinkimo ir parinktos bausmės dydžio nustatymo motyvus. Tinkamai įvertintas E. L. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis, pobūdis, padarymo aplinkybės, kaltės forma, taip pat veikos motyvai ir tikslai bei pagrįstai atsižvelgta į nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, į nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių atsakomybę aplinkybių nebuvimą.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad E. L., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė apysunkį nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., anksčiau buvo teistas, tame tarpe ir už tyčines savanaudiškas nusikalstamas veikas nuosavybei, baustas administracine tvarka. Jis nusikalstamą veiką padarė, turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, iki jam šioje byloje paskirtos bausmės niekur nedirbo, neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio. Iš VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pažymos apie asmens gydymą matyti, kad šioje įstaigoje nuteistasis buvo gydytas du kartus, nustatyta diagnozė: abstinencijos būklė, esant priklausomybei nuo opioidų, Vilniaus priklausomybės ligų centro pažymoje nurodoma, kad E. L. yra įtrauktas į priežiūros grupę, diagnozavus psichikos ir elgesio sutrikimus, vartojant opioidus, priklausomybės sindromą. Šios aplinkybės nuteistąjį charakterizuoja neigiamai bei leidžia teismui daryti išvadą, kad E. L. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus, dėl šių priežasčių sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantui bausmės tikslai bus pasiekti, paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę. Taip pat teismas baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos pagrindu teisingai nustatė ir E. L. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydį. Teisėjų kolegija laiko, kad priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde E. L. už jo padarytą nusikaltimą paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka tiek jo asmenybę, tiek jo padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, todėl savo trukme nėra aiškiai per griežta.

Remiantis BK 61 str. 2 d., teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šiuo atveju matyti, kad apylinkės teismas, paskirdamas E. L. bausmės trukmę, atsižvelgė į baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą bei už aukščiau minėtą veiką skyrė bausmę, kuri savo trukme yra žymiai mažesnė, nei baudžiamajame įstatyme numatytas padarytos veikos bausmės vidurkis. Be to, remiantis BK 64¹ str., paskirtoji bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu. Taigi, E. L. paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau ją švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo, be to, dar švelnesnės bausmės paskyrimas nuteistojo nepaveiktų laikytis įstatymų ir nenusikalsti. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas E. L. bausmę ir nustatydamas jos trukmę, baudžiamojo įstatymo normų nepažeidė, įvertinos visas tokio procesinio sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes.

Apelianto nurodyti argumentai, jog jis kaltę pripažino, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu jau buvo įvertinti skundžiamame nuosprendyje, kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Aplinkybė, kad jis buvo kaltinamas dėl vienos nusikalstamos veikos padarymo, baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys pareikštas nebuvo, nes pavogtas dviratis buvo grąžintas, atsižvelgus į šioje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių visumą, laikytini nesudarantys pagrindo kitokio procesinio sprendimo priėmimui, nes, atsižvelgus į aukščiau nurodytas E. L. charakterizuojančias aplinkybes, jam taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas jo padarytos veikos pavojingumui, paveikiantis asmenį ir sulaikantis jį nuo kitų nusikalstamų sumanymų realizavimo.

Atmestinas, kaip nepagrįstas ir apelianto skundo argumentas, jog dėl to, kad jis nesibrovė į kažkieno privačią teritoriją, jo nusikaltimą galima laikyti lengvesniu. A. L. buvo nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, įsibrovęs į patalpą - gyvenamojo namo laiptinės rakinamą gyventojų bendro naudojimo balkoną, kuris, kaip teisingai nurodytas skundžiamame nuosprendyje, yra skirtas naudotis tik šiame name gyvenantiems asmenims ir laisvas patekimas į jį yra apribotas. Įsibrovimu laikomas slaptas ar atviras neteisėtas patekimas į patalpą. Neteisėtas patekimas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo (į svetimą butą, sandėlius ir kt.). Nusikaltimo nuosavybei atvejais neteisėtu patekimu laikomas bet koks patekimas į patalpą, neturint jokių teisių į ją įeiti. Įsibrovimu taip pat laikomi ir atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti draudžiama ar patekimas yra ribojamas. Taigi, E. L. padarytos veikos kvalifikuojantis požymis yra turto pagrobimo pobūdis (Įsibraunant į patalpą), todėl veiką vertinti kaip lengvesnę skunde nurodytu motyvu nėra teisinio pagrindo. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad teismas, parinkdamas bausmę ir nustatydamas jos trukmę, atsižvelgė ne vien tik į formaliąsias teisines baudžiamajame įstatyme nustatytas sąlygas, bet ir kitas šio klausimo sprendimui svarbias aplinkybes pagal byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis taip pat prašo naujosios BK 190 str. redakcijos pagrindu sumažinti skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtą galutinę bausmę. Toks E. L. prašymas nepagrįstas. Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas už vagystę, esant kvalifikuojančiam požymiui – įsibrovimui į patalpą (BK 178 str. 2 d.), todėl pagrobto turto vertė įtakos veikos kvalifikavimui neturi.

Taip pat atmestini E. L. skundo argumentai, jog tyrimas šioje byloje buvo vilkinamas. Nustatyta, kad bylos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliekami būtini procesiniai veiksmai, reikalingi visų padaryto nusikaltimo faktinių aplinkybių tinkamam ištyrimui ir nustatymui. Baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad ikiteisminis tyrimas užsitęsė dėl teisėsaugos institucijų kaltės. Todėl vien aplinkybė, kad procesas nuo tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo teisme užtruko apie vienerius metus, nesuteikia pagrindo manyti, kad procesas E. L. atžvilgiu buvo vilkinamas. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog E. L. paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, yra teisinga ir tinkama pasiekti baudžiamajame įstatyme numatytus bausmės tikslus, todėl ją švelninti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo E. L. apeliacinį skundą atmesti.