Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-08-16 · Administracinė byla Nr. A-492-2649-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-08-16
Bylos Nr.
A-492-2649-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02938-2010-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virgilijus Valančius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Virginija Volskienė (pran.)
Pareiškėjas
Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės taryba
Trečiasis asmuo
Vilniaus miesto savivaldybės
Kategorijos
  • 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A492-2649/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02938-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 17.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui Vildai Vaičiūnienei,atsakovo atstovei Dovilei Veličkaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą dėl norminio akto teisėtumo, atsakovas byloje Vilniaus miesto savivaldybės taryba, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės meras.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir pareiškėjas, Vyriausybės atstovas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–4) ir prašė ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Savivaldybės taryba) 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 1-1103 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento (toliau – ir Reglamentas) 37 straipsnio 7 dalies 5 sakinio nuostata „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras“, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 10 punktui bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 6 straipsnio 2 daliai ir pripažinus šią nuostatą prieštaraujančia nurodytoms teisės normoms, ją panaikinti.

Prašyme paaiškino, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, bei šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalimi, priimti norminį aktą, nustatantį elgesį tarybos posėdžių salėje, gali tik savivaldybės taryba. Nurodė, kad pagal įstatymų nuostatas meras neturi teisės priimti norminių teisės aktų, todėl priimdamas 2010 m. birželio 9 d. potvarkį Nr. 22-134, kuriuo buvo patvirtintos Elgesio tarybos posėdžių salėje Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžių metu taisyklės (toliau – ir Taisyklės) Vilniaus miesto savivaldybės meras (toliau – ir Savivaldybės meras) viršijo savo kompetenciją. Nesutiko su Savivaldybės mero 2010 m. liepos 29 d. rašte Nr. A51-16823(3.3.2.3.-BR4) išdėstyta pozicija, kad mero potvarkis yra vidaus administravimo dokumentas. Nurodė, kad kai kurios Taisyklių normos taikomos ir asmenims, nepavaldiems merui. Teigė, kad Savivaldybės mero potvarkis ir juo patvirtintos Taisyklės yra priskirtinos norminiams, o ne vidaus administravimo aktams.

Atsiliepimas

Atsakovas Savivaldybės Taryba su Vyriausybės atstovo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 5–9) nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų dėl ko Reglamento nuostatos prieštarauja jo nurodytų įstatymų nuostatoms. Teigė, kad Taisyklės privalomos tik Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojams, neturi visuotinio privalomumo požymio ir negali būti laikomos norminiu administraciniu aktu. Pažymėjo, kad pareiškėjas Savivaldybės mero 2010 m. birželio 9 d. potvarkį Nr. 22-134 įvardindamas norminiu administraciniu teisės aktu, nepateikia informacijos apie tokio akto paskelbimą įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Teisė aktų skelbimo ir įsigaliojimo įstatymas) 12 straipsniu, įstatymo nustatyta tvarka nepaskelbtas teisės aktas yra negaliojantis apskritai, o negaliojančių aktų teisėtumas negali būti ginčijamas teisme. Teigė, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės prašyti panaikinti nepaskelbtą, todėl ir negaliojantį, norminį administracinį teisės aktą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimu (b. l. 101–104) pripažino Reglamento 37 straipsnio 7 dalies 5 sakinio nuostatą – Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nustato meras – teisėta ir pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas nurodė, jog byloje nagrinėtina, ar Reglamento 37 straipsnio 7 dalies 5 sakiniu meras yra įpareigotas priimti norminį administracinį aktą ir ar šio įpareigojimo suteikimas nepažeidžia išimtinės savivaldybės tarybos kompetencijos. Remdamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, teismas konstatavo, kad tam, jog asmuo būtų pripažintas turinčiu teisę leisti norminius administracinius aktus, jam įstatymai turi numatyti teisę atlikti viešąjį administravimą ir leisti norminius administracinius aktus. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnyje apibrėžtų mero įgaliojimų analizė rodo, jog merui suteikiama teisė atlikti viešojo administravimo veiksmus, teisė leisti norminius administracinius aktus atskirai nėra aptarta. Teismas nusprendė, kad savivaldybės mero teisės leisti norminius administracinius aktus nustatymas šioje byloje nenagrinėtinas, nes skundžiama Reglamento nuostata neįpareigoja mero leisti norminius administracinius aktus. Pažymėjo, kad vykdant Reglamento 37 straipsnio 7 dalies 5 sakinio įpareigojimą gali būti priimamos taisyklės, kurios atitiktų tiek norminio administracinio akto, tiek vidaus administravimo akto sąvoką. Taisyklių įvardinimas kaip Tarybos posėdžio dalyvių įregistravimo tvarkos bei elgesio posėdyje taisyklių nereiškia, kad jose privalomai turi būti nustatomos taisyklės individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Pažymėjo, kad Reglamente kalbama apie taisykles asmenų grupei – Tarybos nariams. Todėl teismas konstatavo, kad dėl šių priežasčių nėra pagrindo išvadai, jog ginčijama Reglamento nuostata prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktui. Pažymėjo, kad Reglamentą priėmė Savivaldybės taryba, todėl dokumentas atitinka Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą. Nurodė, kad Reglamento 37 straipsnio 7 dalies 5 sakiniu meras įpareigojamas nustatyti Tarybos posėdžio dalyvių įregistravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles. Teismas nusprendė, kad tokio pobūdžio taisyklės nėra tapačios Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte išimtine savivaldybės tarybos kompetencija įvardintoms pagrindinėms bendravimo su gyventojais formoms ir būdams, užtikrinantiems vietos savivaldos principų ir teisės įgyvendinimą bendruomenės interesais. Pažymėjo, kad iš Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto išplaukia galimybė merui raštu nustatyti tarybos posėdžio dalyvių įregistravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles. Nurodė, kad Reglamento pagrindu mero patvirtintos taisyklės gali visiškai neliesti išimtinei kompetencijai priskirtų klausimų, todėl padarė išvadą, kad Reglamento 37 straipsnio 7 dalies 5 sakiniu suteikiama kompetencija negali būti laikoma prieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

III.

Pareiškėjas Vyriausybės atstovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 108–114), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio ir Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas bei paliko neaiškią poziciją dėl mero teisės leisti norminius teisės aktus. Nurodo, kad savivaldybės meras pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas nėra savivaldybės administravimo institucija, todėl įstatymai nesuteikia teisės merui leisti norminio pobūdžio teisės aktų ir savivaldybės taryba negali išplėsti mero kompetencijos ribas, pavedant šiam viešojo administravimo subjektui nustatyti atitinkamą norminio pobūdžio tvarką ir taisykles.

2. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama Reglamento nuostata neįpareigoja mero leisti norminius administracinius aktus. Paaiškina, kad iš Reglamento nuostatų turinio matyti, kad pavedimas nustatyti atitinkamą tvarką ir taisykles yra susijęs su norminio administracinio akto išleidimu, kadangi tokia tvarka ir taisyklės yra skirtos savivaldybės gyventojams, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovams bei visuomenės informavimo priemonių atstovams, jose nustatomos bendro pobūdžio elgesio normos, nurodymai tam tikriems visuomeninių santykių dalyviams. Tokia tvarka ir taisyklės būna nukreiptos į ateitį ir gali būti taikomos daug kartų. Jos yra adresuojamos neapibrėžtam ar rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų ratui, kuris yra abstraktus, todėl yra kintantis ir nepastovus. Todėl pareiškėjas mano, kad Taisyklės atitinka norminio administracinio teisės akto pobūdį.

3. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Taisyklės yra skirtos išskirtinai Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariams. Pabrėžia, kad numatyti Reglamente pagrindines bendravimo su gyventojais formas ir būdus išimtinai yra priskirta tik savivaldybės tarybos kompetencijai, o vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, išimtinei savo kompetencijai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai.

4. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarime padarytomis išvadomis ir nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog Reglamento pagrindu Savivaldybės mero patvirtintos taisyklės gali visiškai neliesti išimtinei kompetencijai priskirtų klausimų. Pastebi, kad šis iš Reglamento išplaukiantis įpareigojimas savivaldybės merui yra tiesiogiai susijęs su individualia nagrinėjama byla. Be šio įpareigojimo, savivaldybės meras nebūtų turėjęs pagrindo priimti potvarkį, kuriuo patvirtino Taisykles. Tačiau net ir nesiejant šių bylų, iš pačių Reglamento nuostatų matyti, kad savivaldybės taryba įpareigojo savivaldybės merą nustatyti ne savivaldybės tarybos narių dalyvavimo ir jų elgesio posėdyje taisykles, o gyventojų, įmonių, įstaigų, organizacijų bei visuomenės informavimo priemonių atstovų (t. y. neapibrėžtos asmenų grupės) registravimo, dalyvavimo ir elgesio posėdyje taisykles, atitinkančias norminio teisės akto sąvoką.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 118–122) nurodo:

1. Pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės (Reglamento 37 straipsnio 7 dalies 5 sakiniu Taryba pavedė merui leisti norminį teisės aktą; Taryba pavedė merui nustatyti bendravimo su gyventojais formas ir būdus, todėl Reglamento 37 straipsnio 7 dalimi buvo pažeista Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 6 dalis) pareiškėjui buvo žinomos ar galėjo būti žinomos anksčiau, tačiau jos nebuvo prašymo pirmosios instancijos teismui pagrindu, todėl mano, kad apeliacinės instancijos teismas neturėtų jų vertinti.

2. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnį ir Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pažymi, kad ginčijama Reglamento nuostata neišplečia savivaldybės mero įgaliojimų, numatytų Vietos savivaldos įstatyme ir nenumato galimybės merui leisti norminius administracinius teisės aktus.

3. Teigia, kad vien iš ginčijamoje nuostatoje nurodyto taisyklių pavadinimo negali būti konstatuojama, kad savivaldybės merui pavedama leisti norminį teisės aktą, nes sistemiškai turi būti įvertinami ir kiti Reglamento straipsniai, jų paskirtis ir tikslas.

4. Pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta blanketinė norma, todėl savivaldybės taryba, remdamasi Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalimi, turi teisę Reglamente patikslinti, sukonkretinti savivaldybės mero įgaliojimus jo kompetencijos ribose, kas ir buvo padaryta ginčijama Reglamento nuostata. Tai grindžia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2009 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-175/2009.

5. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad iš ginčijamos Reglamento nuostatos matyti, jog Taisyklės yra skirtos gyventojams, įmonių, įstaigų ir organizacijų atstovams bei visuomenės informavimo priemonių atstovams. Paaiškina, kad ginčijama nuostata pavedama savivaldybės merui nustatyti lokalinio pobūdžio taisykles, skirtas savivaldybės darbuotojams bei savivaldybės tarybos sekretoriatui, kad atsakingi asmenys užtikrintų tinkamą pasirengimą savivaldybės tarybos posėdžiams ir viešąją tvarką jų metu. Pažymi, kad ginčijama Reglamento nuostata nebuvo sukurti bei nustatyti įpareigojimai gyventojų, įmonių, įstaigų, žiniasklaidos bei kitų subjektų atžvilgiu. Teigia, kad gyventojams, įmonėms, organizacijoms, visuomenės informavimo priemonių atstovams yra skirtos kitos Reglamento nuostatos.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės meras su pareiškėjo apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 124) nurodo, kad palaiko atsakovo atsiliepime į apeliacinį skunde pateiktus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalyku yra Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu 2009 m. liepos 1 d. patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reglamento 37 straipsnio „Posėdžių organizavimas“ 5 sakinio nuostata „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“ (l. 13, neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10 punkto bei Lietuvos Respublikos Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad savivaldybės išimtinei kompetencijai priskiriamas reglamento tvirtinimas; reglamente be kitų klausimų, turi būti numatytos pagrindinės bendravimo su gyventojais formos ir būdai, užtikrinantys vietos savivaldos principų ir teisės įgyvendinimą bendruomenės interesais.

Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad tik viešojo administravimo institucijos turi teisę priimti norminius administracinius aktus.

Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje nurodo, kad kvestionuojama reglamento nuostata „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“, Vilniaus miesto savivaldybės taryba pavedė merui spręsti jos išimtinei kompetencijai įstatymo priskirtus klausimus - numatyti pagrindines bendravimo su gyventojais formas ir būdus, bei pavedė merui, kuris nėra viešojo administravimo institucija, priimti norminį administracinį aktą.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įpareigojimas merui nustatyti tarybos posėdžio dalyvių įregistravimo tvarką bei elgesio posėdyje taisykles nėra tapatu Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte išimtinei savivaldybės kompetencijai priskiriamų pagrindinių bendravimo su gyventojais formų ir būdų nustatymui.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reglamento 37 straipsnio „Posėdžių organizavimas“ 5 sakiniu numatyta, kad „Vietų skaičius gyventojams, įmonių, įstaigų, organizacijų bei visuomenės informavimo priemonių atstovams ir Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“, taigi Taryba, įgyvendindama savo išimtinę kompetenciją, numatė bendravimo su gyventojais būdą – jų dalyvavimą posėdžiuose. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas dėl nuostatos „Vietų skaičių gyventojams, įmonių, įstaigų, organizacijų bei visuomenės informavimo priemonių atstovams <...> nustato meras“ į teismą nesikreipė, todėl teisėjų kolegija jos plačiau neanalizuoja. Loginiu metodu atskleidžiant nuostatos „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“ turinį, pažymėtina, kad merui pavesta ne nustatyti papildomas bendravimo su gyventojais formas ir būdus, bet organizuoti Tarybos nustatyto bendravimo su gyventojais būdo – dalyvavimo tarybos posėdžiuose - įgyvendinimą, kuris pasireiškia kaip posėdžio dalyvių registravimo tvarka ir elgesio taisyklės. Darytina išvada, kad Taryba reglamento 37 straipsnio „Posėdžių organizavimas“ 5 sakinio nuostata „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“ neperdavė savo išimtinės kompetencijos merui, ginčijama nuostata nėra prieštaraujanti Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktui.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ši nuostata sietina tik su Tarybos nariais, nes kalbama apie visus Tarybos posėdžio dalyvius, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos aiškinant nuostatos esmę – organizuoti visų numatytų subjektų dalyvavimą tarybos posėdžiuose.

Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 p. numato, jog meras planuoja savivaldybės tarybos veiklą, nustato ir sudaro savivaldybės tarybos posėdžių darbotvarkes ir teikia savivaldybės tarybos sprendimų projektus, šaukia savivaldybės tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus. Taigi būtent savivaldybės merą įstatymas įpareigoja organizuoti savivaldybės tarybos darbą posėdžiuose, todėl per Reglamento 37 straipsnio „Posėdžių organizavimas“ nuostata „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“ yra realizuojama Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta mero kompetencija.

Kiti apelianto Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje argumentai iš esmės yra susiję su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama nuostata merui nebuvo pavesta priimti aktą, kuris būtų norminis administracinis.

Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad norminis teisės aktas yra įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Panašiai norminis administracinis aktas apibrėžiamas Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje: norminis administracinis aktas – teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Teisės aktų priskyrimas prie norminių teisės aktų grupės apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį), o administracinių bylų teisenoje – jų teisėtumo tyrimo specialią procesinę tvarką (Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2007 m. vasario mėn. 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-403-3-07 Administracinė jurisprudencija 11, Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo 2010 m. gegužės mėn. 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-525-340/2010).

LVAT 2006 m. kovo 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.AS8–78–06 pažymėjo, kad, analizuojant ABTĮ 2 str. 13 bei 15 dalyje apibrėžtą norminio administracinio akto sąvoką, matyti, jog daugelis įstatyme nurodytų šio akto požymių yra vertinamieji, tai yra kiekvienu atveju teismui nustatant ar aktas, dėl kurio teisėtumo į teismą kreipėsi atitinkamas subjektas, būtina įvertinti daugelį objektyvių požymių: išsiaiškinti akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį; subjektų ratą, kuriems taikomas aktas; aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes. Tuo atveju, kai teismui ginčijamo akto pobūdis (norminis ar individualus ar kitas) nėra akivaizdus, konkreti išvada dėl akto rūšies gali būti daroma tik įvertinus visas bylos aplinkybes bei ištyrus teismui pateiktus įrodymus. Jei išnagrinėjus bylą bei ištyrus pateiktus įrodymus nustatoma, kad ginčijamas aktas nėra norminis, priimamas sprendimas prašymą atmesti (ABTĮ 115 straipsnio 1 dalies 1 punktas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo mėn. 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-779-121/2009).

Nagrinėjamoje byloje vertinant ginčijamo akto pobūdį taip pat nustatytina akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdis; subjektų ratas, kuriems taikomas aktas; aktą priėmusio subjekto statusas bei kitos reikšmingos akto priėmimo aplinkybės.

Norminis administracinis aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, juo iš esmės nustatomi atitinkamo įstatymo normų įgyvendinimo tvarka ir sąlygos. Norminio akto paskirtis įtvirtinti elgesio taisykles yra laikytinas kvalifikuojamuoju, skiriamuoju požymiu.

Reikšmingu norminiu administraciniu aktu nustatomų elgesio taisyklių požymiu yra tokių taisyklių paskirtis – jos yra bendro pobūdžio, tačiau privalomos subjektams, siekiantiems įgyvendinti įstatymais jiems suteikiamas teises; savo prigimtimi jos dažniausiai procesinio pobūdžio, nes skirtos materialiosioms teisės įgyvendinti. Norminės bendro pobūdžio taisyklės skirtinos nuo kitų bendro pobūdžio organizacinių tvarkomųjų taisyklių, kurių paskirtis užtikrinti institucijų darbo, vidaus organizacinę, bendravimo su išorės subjektais tvarką. Tokių taisyklių taikymas dažnai taip yra susijęs su neapibrėžtu subjektų ratu, tačiau nuo norminių administracinių aktų jas skiriamos pagal savo turinį - jomis nesukuriamos naujos elgesio normos, subjektams neatsiranda kokios nors naujos materialiosios ar procesinės kilmės teisės.

Sprendžiant dėl Tarybos reglamento ginčijama nuostata pavestų merui nustatyti taisyklių pobūdžio, būtina įvertinti, ar jomis siekiama subjektams sukurti kokias nors naujas normas, kurios būtų privalomo pobūdžio, skirtos įgyvendinti kituose įstatymuose ar teisės aktuose numatytas teises. Reglamento nuostata „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“ vertintina nesiejant jos su Vilniaus miesto savivaldybės mero 2010 m. birželio 9 d. potvarkiu Nr. 22-134 patvirtintų „Elgesio Tarybos posėdžio salėje Vilniaus miesto savivaldybės tarybos posėdžių metu taisyklių“ turiniu, nes jos gali būti savarankišku norminės bylos dalyku ir nėra nagrinėjamos skundžiamu sprendimu.

Remiantis aukščiau pateikiamu loginiu ginčijamos reglamento nuostatos turinio aiškinimu, laikytina, kad merui pavesta ne nustatyti papildomas bendravimo su gyventojais formas ir būdus, bet organizuoti Tarybos nustatyto bendravimo su gyventojais būdo – dalyvavimo tarybos posėdžiuose - įgyvendinimą, kuris pasireiškia kaip posėdžio dalyvių registravimo tvarka ir elgesio taisyklės. Nustatant posėdžio dalyvių registravimo tvarką ir elgesio taisykles reglamento ginčijama nuostata meras įpareigojamas dalyvaujantiems posėdyje subjektams tik nustatyti jų turimų teisių įgyvendinimo bendro pobūdžio tvarką, organizacines taisykles. Tokią išvadą pagrindžia ginčijama reglamento nuostata siekiami tikslai – sklandžiai organizuoti savivaldybės tarybos darbą posėdžiuose, ir, priešingai, byloje nėra jokių duomenų, pareiškėjas nepateikė argumentų, kad tokia reglamento nuostata buvo siekiama dalyvaujantiems tarybos posėdyje subjektams nustatyti kokias nors pareigas, suteikti teises, kurių paskirtis būtų įgyvendinti kitų teisės aktų pagrindu įgytas teises, t. y. nustatyti naujas normas. Pažymėtina, kad galimos posėdžio dalyvių registravimo tvarkos, elgesio posėdžio metu taisyklės, remiantis protingumo ir teisingumo kriterijumi, numatytinos nustatyti atsižvelgiant į visuotinai priimtus bendro pobūdžio reikalavimus elgtis pagarbiai, neįžeisti, gerbti kito asmens orumą, laikytis viešosios tvarkos reikalavimų (LR Konstitucijos 21 str., ATPK 174 str.), taigi jos laikytinos organizacinio tvarkomojo, bet ne norminio pobūdžio administraciniu aktu.

Nenustačius norminio administracinio akto turiniui esminio būdingo požymio – privalomojo pobūdžio taisyklių, kuriomis adresatams būtų nustatomos kokios nors naujos pareigos ar suteikiamos teisės, ginčijama reglamento nuostata laikytina neturinčia norminio turinio ir neprieštaraujančia Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 punktui.

Aplinkybė, kad ginčijama reglamento nuostata numatyta taikyti neapibrėžtam subjektų ratui, t. y. visiems gyventojams, įmonių, įstaigų, organizacijų bei visuomenės informavimo priemonių atstovams, ne tik savivaldybės tarybos nariams, yra reikšminga vertinant ją kaip įpareigojančią merą priimti administracinį aktą, ir, remiantis šiuo požymiu, atskiriant nuo institucijos vidaus tvarkomojo pobūdžio dokumentų. Tačiau nesant esminio norminio akto turiniui būdingo požymio, ginčijama reglamento nuostata negali būti vertinama kaip įpareigojanti merą priimti norminį administracinį aktą.

Nustačius, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reglamento 37 straipsnio „Posėdžių organizavimas“ 5 sakinio nuostata, kad „Tarybos posėdžio dalyvių registravimo tvarką bei elgesio taisykles posėdyje nustato meras“ nėra įpareigojanti merą priimti norminį administracinį aktą, šioje byloje nenustatinėtina, ar savivaldybės meras turi teisę leisti norminius administracinius aktus.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išaiškino ginčijamos reglamento nuostatos turinį, priimto sprendimą naikinti ar keisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiIrmantas JarukaitisVirgilijus ValančiusVirginija Volskienė