- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-13
- Bylos Nr.
- 2-3210-614/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01087-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Ieškovas
- E. C. M.
- Atsakovas
- BAB banko „Snoras“
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovei E. C. M., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui Olegui Kalužinui, trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesant, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. C. M. ieškinį BAB bankui „Snoras“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis 2011-06-23 Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110623Z990001 ir 2011-07-22 Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110722Z990009, bei taikyti restituciją, pripažįstant galiojančiomis terminuotojo indėlio sutartis Nr. DE20040630Z990041, Nr. DE2005060Z990035, o lėšas sumokėtas bankui pripažinti lėšomis esančiomis terminuotojo indėlio sąskaitoje. Ieškovė nurodė, kad kreipėsi į banką dėl indėlio sutarties pratęsimo, bet jai buvo pasiūlyta įsigyti obligacijas. Paklausus kuo skiriasi terminuotojo indėlio sutartis nuo Obligacijų pasirašymo sutarties, ieškovei buvo atsakyta, kad skirtumo nėra, tik siūlomos didesnės palūkanos. Darbuotoja paskaičiavo kiek bus uždirbta palūkanų įsigijus obligacijas, nurodė, kad obligacijos yra draustos. Ieškovė buvo užtikrina, kad nėra jokios rizikos, todėl sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovė neskaitė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties ir jos priedų, nes prastai mato ir nebuvo pasiėmusi akinių. Banko darbuotoja pažymėjo, kad vadovaujantis banko tvarka būtina pateikti šiuos dokumentus, tačiau papildomai apie juos nieko neaiškino. Atkreiptinas dėmesys, kad sutartis nėra pasirašyta, ieškovė nepatvirtino, kad suprato sutartį ir tinkamai įvertino obligacijų pirkimo pasekmes. Sutartis pasirašyta per kelias minutes, buvo skubama, laukė daug žmonių, todėl plačiau apie obligacijas ieškovė neturėjo galimybės paklausti. Sudarydama antrąją obligacijų pasirašymo sutartį ieškovė pinigus atnešė grynais pinigais ir jie buvo pervesti į jos indėlio sąskaitą ir iš sąskaitoje esančių pinigų įsigytos obligacijos. Apie obligacijų pirkimo riziką ieškovei nebuvo paaiškinta, o ji pati nėra teisininkė ar finansininkė, neturi investavimo patirties, senyvo amžiaus, todėl pasitikėjo banko darbuotojomis. Ieškovė mano, kad darbuotojos ją suklaidino neatskleisdamos rizikos ir užtikrindamos, kad viskas yra gerai ir obligacijos įsigijimas niekuo nesiskiria nuo terminuotojo indėlio sutarties. Ieškovė nurodė, kad ji jau 25 metus yra pensininkė, todėl sudėtingas sutarčių turinys jai nėra suprantamas. Taip pat ji negali perskaityti ilgo, sudėtingo, smulkiu šriftu surašyto teksto. Ieškovė neteko visų savo ir šeimos santaupų, todėl patyrė didžiulis moralinius, emocinius ir sveikatos sutrikimus. Banko suteikta informacija turėjo esminės įtakos ieškovės apsisprendimui, todėl ieškovė mano, kad banko darbuotojos galimai neturėjo reikiamos kvalifikacijos ir buvo nepakankamai atsakingos ar sąžiningos, todėl negalėjo teikti investavimo rekomendacijų. Ieškovė yra neprofesionali investuotoja, todėl bankas jai turėjo taikyti maksimalų interesų apsaugos rėžimą, kurio svarba tampa ypatingai didelė įvertinus ir minėtą aplinkybę, kad klientė su banku sudarė itin rizikingus sandorius Obligacijų pasirašymo sutartis, pati to nesuvokdama. Bankas nevykdė dalies savo pareigų arba vykdė jas tik formaliai, siekdamas tik imituoti tokių pareigų vykdymą. Tokiu būdu buvo šiurkščiai pažeisti neprofesionalios investuotojos interesai Banko veiksmai, kai banko investicinės paslaugas investuotojai teikiamos ne investuotojos iniciatyva, laikytini investavimo rekomendacija. Atsakovas privalėjo surinkti reikiamą informaciją apie ieškovę, jos turimą investavimo patirtį ir ar jai priimtina obligacijų rizika, tačiau to nepadarė (b.l. 1-7). Dublike ieškovė nurodė, kad nei per valandą nei per pusvalandį nebūtų spėjusi perskaityti daugiau nei 50 puslapių prospekto ar juos išstudijuoti ar atrasti informaciją apie jos investicijoms kylančius pavojus bei tinkamai juos suprasti. Tai, kad buco skubama įrodo aplinkybė, kad pasirašyti yra tik bankui pateikti egzemplioriai (ieškovės egzemplioriai nepasirašyti). Aiškiai matyti, kad x ženklu pažymėtas langelis, kuriame ieškovė neva atsisako pateikti bankui duomenis apie save yra pažymėtas banko darbuotojos, o žemiau pažymėta v raidė parašui, kurio ieškovė nepadėjo. Ieškovė nepateikė ieškovams jokių prašymų, nes nežinojo, kad yra prospektai ir ji turi galimybę apie juos prašyti daugiau informacijos (b.l. 144-147).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti žemiau nurodytais motyvais. Ieškinys nėra įrodytas, nes ieškovė neįrodė savo suklydimo sudarant ginčijamas sutartis su banku. Ieškinio teiginiai yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais ir neturi nieko bendro su obligacijų platinimo banke praktika. Obligacijų sutartyse nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų ne(draudimą). Kaip galima suprasti iš ieškinio, ieškovė nesidomėjo jai svarbia (esmine) informacija, nereikalavo daugiau informacijos, todėl jos elgesys sudarant ginčo sandorį negali būti laikomas atitinkančiu rūpestingo, atidaus, apdairaus asmens elgesio standartą. Aplinkybė dėl ieškovės lėšų, investuotų į obligacijas, draudimo iškilo ne ginčijamų sandorių sudarymo metu, bet žymiai vėliau – po draudimo įvykio, todėl konstatuoti ieškovės suklydimą nėra pagrindo. Atsakovas mano, kad pagrindiniu motyvu, nulėmusiu ieškovės apsisprendimą sudaryti Obligacijų pasirašymo sutartis, buvo siekis gauti didesnę finansinę naudą. Ieškovė galėjo susipažinti su pasirašytais dokumentais ir kitais banko pateiktais dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, bei pareikšti bankui reikalavimą dar iki draudžiamojo įvykio dienos, tačiau to nepadarė. Pažymėtina, kad ieškovė į Obligacijas investavo ne visas savo santaupas, o tai liudija apie ieškovės atsargumą ir supratimą, kad investavimą į obligacijas yra rizikingas. Banke užfiksuotas laikas kada ir kokias sutartis ieškovė sudarė, matyti, kad ji turėjo pakankamai laiko apsispręsti dėl Obligacijų sutarties sudarymo, Obligacijų sutarčių sudarymo ir vykdymo metu turėjo visas galimybes paklausti plačiau. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad banko darbuotojų mokymo medžiagoje aiškiai nurodyta, jog obligacijos nėra draudžiamos. Banko darbuotojai sudarydami obligacijų sutartis vadovaudavosi obligacijų platinimo banke instrukcija, pagal kurią turėdavo pasidomėti ar klientas yra susipažinęs su sutarties sudarymo metu platinamos banko obligacijų emisijos sąlygomis, kurios išdėstytos prospekte ir emisijos galutinėmis sąlygomis. Kliento prašymu, vadybininkas išspausdindavo šiuos dokumentus iš banko interneto puslapio ir pateikdavo klientui. Visos svarbiausios šiai bylai sutarčių nuostatos yra pateiktos obligacijų sutartyse ir aptarnavimo sutarties „KLIENTO PATVIRTINIMAI IR PASIRINKIMAI“ dalyje. Obligacijų sutarčių 1.22 punkte prieš pat šalių parašus, aiškiai matomoje vietoje, yra sakinys: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Taip pat ieškovė patvirtino, kad visos sutarties, prospekto ir galutinės sąlygos su ja aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, o ieškovė su jomis sutinka ir jos išreiškia ieškovės tikrąją valią. Bankas Obligacijų emisijų baziniuose prospektuose be kitų rizikų nurodė ir atsiskaitymo riziką, kurią prisiima investuotojas. Šie prospektai buvo viešai prieinami ir internetiniuose tinklapiuose www.snoras.lt, www.crib.lt . Pagrindinė prospekto forma yra elektroninė, todėl jo kopija pateikiama klientui tik, jei klientas to prašo. Visose banko klientų aptarnavimo vietose buvo platinamos obligacijų emisijos informavimo skrajutes, kuriose buvo nurodyta, kad būtina susipažinti su internetiniame puslapyje paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, o tai padarius įvertinti ar ši rizika yra priimtina. Ieškovė savo parašais duomenų anketose patvirtino, kad atsisako suteikti atsakovui FPRĮ 22 str. 7 dalyje nurodytą informaciją ir kartu patvirtino, jog supranta, kad jos atsisakymas pateikti reikalingą informaciją neleis atsakovui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jai tinkamos. Ieškovės amžius pats savaime negali pagrįsti reikalavimų, nes ji nepateikė į bylą jokių įrodymu, patvirtinančiu jų fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą, kuris galėtų įtakoti ieškovės sugebėjimus įvertinti sudaromų sandorių esmę, pasekmes bei kitą su sandoriais susijusią informaciją. Obligacijų pasirašymo sutartis ar jos priedai savo turiniu nėra sudėtingesni už terminuotojo indėlio sutartis, kurias ieškovė ne kartą yra sudariusi. Obligacijos yra laikomos nesudėtinga finansine priemone ir yra suprantamos kiekvienam banko klientui (b.l.62-68). Triplike atsakovas prašė atmesti ieškinį. Vadovaudamasis įstatymais atsakovas privalėjo parengti prospektą, todėl įstatymo nuostatų laikymasis negali būti pripažintinas agresyvia rinkodara. Prospektų įrodomoji reikšmė FPRĮ 22 str.3 ir d. prasme dėl tinkamo informavimo pareigos vykdymo negali būti susiaurinama iki atskirojo rašytinio patvirtinimo apie susipažinimą su prospektais arba prospektų pateikimo ieškovei susipažinti ginčo sandorio sudarymo metu fakto įrodymo. Jeigu ieškovė pasirašė Obligacijų sutartis, jų neskaitydama, tai laikytina ieškovės neatidumu ir nerūpestingumu, o tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti ieškovės suklydimą dėl atsakovo kaltės. Formalus požiūris į šalies parašą sutartyje reikštų civilinės apyvartos nestabilumą, nes sąžiningai šaliai sudarius sandorį nuolat egzistuotų grėsmė, kad nesąžininga šalis tokį sandorį laisvai nuginčytų. Ieškovės parašai ginčijamose sutartyse negali būti laikomi vien tik formaliu, niekuo neįpareigojančiu veiksmu (b.l. 157-161).
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime nesutiko su pareikštu ieškiniu, prašė jį atmesti ir nurodė iš esmės tapačius atsakovo argumentams motyvus. Tai, kad ginčo sutartimis įsigyjamos atsakovo finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovė negali teigti buvusi suklaidinta. Ieškovė akivaizdžiai suprato arba privalėjo suprasti, kad sudaro ne terminuotojo indėlio sutartį, o įgyja vertybinius popierius. Sudarydama ginčo sutartis ieškovė suprato arba privalėjo surasti, kad didesnes palūkanas ji gauna dėl padidintos rizikos. Atsakovas galėjo klientams pasiūlyti didesnes palūkanas, nes už lėšos gaunamos už obligacijas, nereikėjo mokėti draudimo įmokų trečiajam asmeniui, todėl jas buvo galima sumokėti klientams padidintų palūkanų pavidalu. Ieškovė elgėsi nerūpestingai, nes nesikreipė į kvalifikuotus teisininkus, siekdama išsiaiškinti siūlomos sudaryti sutarties esmę, neįvertino atsakovo viešai skleistos informacijos apie obligacijų emisiją ir siūlomų sudaryti sandorių esmę. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ieškovei su atsakovu sudarant ginčijamas sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir atsakovo mokamos palūkanos. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas ar netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris turėjo įtakos ieškovės valiai sudaryti sutartis. Aplinkybė, kad sutarčių atžvilgiu nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbia tik po to, kai buvo sustabdyta atsakovo veikla, t.y. ši aplinkybė neegzistavo sutarčių sudarymo metu. Pažymima, kad ieškovė nutylėjo apie jai trečiojo asmens išmokėtą 14 647,49 Lt draudimo išmoką už banko sąskaitoje laikytas lėšas / terminuotąjį indėlį. Byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovę. Trečiojo asmens žiniomis, banko darbuotojai buvo atsakingi ir privalėjo keltis kvalifikaciją, išklausyti mokymus apie finansines priemones, kurias jie ketino siūlyti klientams. Trečiasis asmuo pažymi, jog atsižvelgiant į restitucijos instituto paskirtį, siekiamus tikslus bei konkrečias aktualios situacijos aplinkybes, akivaizdu, jog šiuo atveju restitucijos taikymas tokiu būdu, kokio siekiama ieškiniu, negalimas, kadangi toks restitucijos taikymas negrąžina ginčo sutarčių šalių status quo, be to, sukuria prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui ir pažeidžia visų banko kreditorių interesus ( b.l.129-137).
Žemesnės instancijos teismas
Ieškovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarybos sprendimu paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą advokatas (b.l. 215) į teismo posėdį neatvyko.
Teismo posėdžio metu ieškovė palaikė ieškinį, prašė jį nagrinėti, nors valstybės paskirtas advokatas ir neatvyko. Sakė, jog kalbėjosi su advokatu ir jis patarė važiuoti į posėdį jai vienai. Prašė ieškinį patenkinti. Ieškovė nurodė, jog ji laikė indėlius banke, darbuotoja pasiūlė sudaryti sutartį, pasakė, kad bus didesni procentai, ji ir sudarė. Paskui dar atnešė pinigų ir dar nusipirko. Galvojo, kad tai tas pats kas indėliai. Apie draudimą nekalbėjo su darbuotojomis. Paaiškino, kad ji pensininkė, turėjo specialų vidurinį išsilavinimą, anksčiau dirbo buhaltere pieninėje, pašte, ekskursijų biure. Akcijų anksčiau nėra turėjusi. Sutarties ar kitų dokumentų neskaitė, apie draudimą nieko nežinojo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti kaip neįrodytą procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Nurodė, kad ieškovė yra banko klientė nuo 2002 m., sudariusi 36 sutartis ar jų pratęsimus, ji turėjo pastebėti ir suprasti, kad čia kitokia sutartis ir kad yra didesnė rizika. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas pažeidė įstatymus ar kad ieškovę apgavo.
Trečiasis asmuo teismo posėdyje nedalyvavo, prašė nagrinėti bylą jam nesant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovė E. C. M. banko klientė buvo nuo 2002 metų, ji atsakovo banke sudarė 14 terminuotojo indėlio sutarčių, kurias nekartą tęsė (b.l.73-79). 2011-06-23 bankas su ieškove sudarė Neprofesionalaus kliento aptaranavimo sutartį Nr. Z9934931, pagal kurią bankas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovės pavedimus dėl vertybinių popierių (b.l. 81-86). Tą pačią dieną ieškovė sudarė ir Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110623Z990001, pagal kurią už 44094,13 Lt įsigijo 441 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-07-05 (b.l. 28). 2011-07-22 ieškovė sudarė dar viena Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110722Z990009, pagal kurią už 24 997,08 Lt įsigijo 250 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (b.l 36). Sutartyse ieškovė pažymėjo, jog ji neturėjo galimybės nuolatos naudotis internetu. Ieškovė atsisakė pateikti bankui duomenis apie save ir turimą investavimo patirtį, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos (b.l. 81-86).
Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti atsakovo AB banko Snoras veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlė atsakovui bankroto bylą. Bankroto byloje teismo nutartimi buvo partvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas. Taip pat nustatyta, kad trečiasis asmuo išmokėjo ieškovei draudimo išmoką už banko sąskaitoje laikytas lėšas ar terminuotus indėlius. Už įgytas obligacijas draudimo išmoka nebuvo išmokėta, todėl ieškovė pareiškė ieškinį.
CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.
Šalių sudarytose Obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.
Kaip jau minėta, ieškovė sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį. Šioje sutartyje ieškovė savo parašu patvirtino, kad ji gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".
Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki kurios išnagrinėjimo ši byla Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartimi buvo sustabdyta). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovės reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).
Teismas nesutinka su ieškovės išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma panaikinti pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ji nėra profesionali investuotoja, ką iš esmės atspindi su ieškovės pasirašyta Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, todėl jai turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovę, neturėjo jai teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovė teigia, kad buvo tyčia suklaidinta dėl obligacijų saugumo, o žinodama visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudariusi.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).
Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovė pasirašytinai patvirtino, jog ji yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ji pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.). Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė dokumentų neskaičiusi.
Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Ieškovė E. C. M. iki ginčijamų sutarčių sudarymo buvo sudariusi ne vieną terminuotojo indėlio sutartį. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ji galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovė nepateikė objektyvių duomenų, kad ji neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jai tinkamumą, kad ją kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovė reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovės valios, nebuvo pareiškusi, ieškovės ieškinys teisme gautas 2013-03-25. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovei priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančios Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad ieškovė atsisakė pateikti duomenis apie save. Šiame priede taip pat nurodyta, kad klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovę, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdama pakankamai atidi ir rūpestinga ieškovė turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.
Ieškovė taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis dėl klaidingos jai pateiktos informacijos. Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą). Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovė buvo klaidinama ir (ar) tyčia apgaudinėjama. Vien tai, kad ieškovės sutarčių egzemplioriuose sudėtos žymėlės kur reikia pasirašyti, nesudaro pagrindo manyti, kad sutartis ieškovė sudarė prieš savo valią. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).
Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovės ieškinio teiginius, jog banko darbuotojai ją suklaidino ar apgavo, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovę. Pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovė buvo suklaidinta dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovės apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).
Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).
Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti iš ieškovės 367,96 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas LITEKO duomenimis turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujami tų pačių atstovų, į tai, kad teisės naujumo ar taikymo problematikos šioje byloje nėra identifikuota, trečiojo asmens prašoma atlyginti suma laikytina nepagrįstai didele. Atsižvelgiant į blogą ieškovės turtinę padėtį, į nedidelę gaunamą pensiją, kuri yra vienas jos pragyvenimo šaltinis, priteistina suma mažintina iki 50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškovės E. C. M. ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės E. C. M. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai 50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.