Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis

rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Paaiškina, kad tardymo izoliatoriuje asmenys turi būti laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrintų saugią aplinką, teises ir teisėtus interesus, tačiau jo laisvės ir teisės, periodiškai kalint Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. (240 dienų), buvo pažeistos – kalėjo netinkamomis, antisanitarinėmis, pavojingomis sveikatai ir gyvybei, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

2.2. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (toliau – ir JTO konvencija), Europos konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Europos konvencija), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalis narėms Nr. 2006(2) „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ (toliau – ir Europos kalėjimų taisyklės), be kita ko, jos 18.1, 18.3 ir 18.4 punktais, Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir CPT) standartais (CPT/Inf/E (2002) 1-Rev. 2003) (toliau – ir CPT standartai), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 30 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas), be kita ko, jo 5 straipsniu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylomis Muršic prieš Kroatiją, Glotov prieš Rusiją, Aleksandr Makarov prieš Rusiją, Grishin prieš Rusiją, Lind prieš Rusiją), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika (byla Nr. 3K-3-371/2003), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A261-1802/2013, Nr. A442-1840/2013, Nr. A858-322/2015, Nr. A520-2277/2015, Nr. A662-2085/2015, Nr. A520-2473/2015, Nr. A520-1353/2017).

2.3. Teigia, kad nors ir yra supažindintas su vidaus nustatyta tvarka ir jam suteiktomis kalinimo sąlygomis, tačiau neturi atitinkamų žinių, priemonių ar kitokių įgaliojimų nustatyti, kaip jų laikomasi. Dėl gyvenamojo ploto pareiškėjas nurodo, kad nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. buvo laikomas 12 kamerų, kuriose trūko gyvenamojo ploto vienam asmeniui. Dėl buitinio inventoriaus, baldų, sanitarinio mazgo bei atitvaro statinio jis beveik neturėjo galimybės judėti.

2.4. Pareiškėjui stigo privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, nors pagal LVAT praktiką laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą.

2.4.1. Tualetas turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbės ir orumo. Remiantis EŽTT praktika, daugiavietėje kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą (žr. EŽTT bylą Muršic prieš Kroatiją). Nagrinėjamu atveju sanitarinių mazgų įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus, nuo gyvenamosios paskirties ploto jie atskirti pertvaromis, kaip reikalaujama pagal HN 76:2010 ir ginčo dėl šios aplinkybės nekyla, tačiau net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu, t. y. ar buvo tinkamai užtikrinta teisės aktuose įtvirtinta pareiškėjo teisė naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas. Šiuo atveju aktualus CPT standartų ištraukos iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 49 punktas.

2.4.2. Pažymi, kad dėl gyvenamojoje patalpoje įrengto sanitarinio mazgo (tualeto), kuris buvo neatitvertas, tvyrojo nepakeliama smarvė, kurioje pareiškėjui teko gyventi, valgyti, miegoti, skaityti knygas. Naudojimasis netinkamai įrengtu sanitariniu mazgu lėmė kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimo atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį kiekvieną dieną bei sukėlė pareiškėjui baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą.

2.5. Atkreipia dėmesį į tai, jog atsakovės atstovas nepaaiškina, pagal kokius parametrus yra įrengti sanitariniai mazgai, nepateikia akredituotos įmonės atliktų sanitarinio mazgo skaičiavimo duomenų, ar sanitarinių atitvarų statiniai suderinti su statybos specialistais, ar jų konstrukcijos nekėlė pavojaus pareiškėjui, kokia buvo panaudota garso izoliacija ar aktualiu laikotarpiu buvo įrengta oro vėdinimo sistema. Be to, nustatant sanitarinio mazgo plotą yra aktualu nustatyti skiriamosios sienelės užimamą kameroje plotą.

2.6. Dėl asbesto pažymėjo, kad Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, todėl, pareiškėjas laiko, kad buvo kalinamas pavojingoje gyvybei teritorijoje.

II

1. Dėl Lukiškių TI-K

1.1. Pažymi, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas) buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

1.2. Nurodo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, jo keliamo ginčo laikotarpiu, buvo laikomas kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

2. Dėl kamerų įrengimo paaiškina, kad Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklėmis) 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 kv. m), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus.

3. Dėl privatumo

3.1. Nurodo, kad kameros įrengtos vadovaujantis TI taisyklių III skirsnyje nustatyta tvarka.

3.2. Pažymi, kad sanitarinis mazgas yra atskirtas nuo kameros ploto sienele, kuri nėra žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Tuo tarpu, nei HN 76:2010, nei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015) sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

4. Dėl asbesto pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo“ 3.1 punktu, Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.

5. Dėl neturtinės žalos

Motyvuojamoji dalis

5.1. CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

5.2. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

5.3. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Pareiškėjas M. M. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI- K sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus.

2. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.

Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A146-244/2008, Nr. A822-87/2009, A822-619/2009).

3. Pažymėtina, kad vienas iš pareiškėjo nusiskundimų – ploto trūkumas Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Iš byloje esančios medžiagos (b. l. 25–40, 41–42) nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI- K ginčo laikotarpiu buvo laikomas šiose kamerose: 2017 m. rugsėjo 15 d. atvyko ir buvo uždarytas į 7,31 kv. m ploto kamerą Nr. 117 (2 asmenys kameroje); nuo 2017 m. rugsėjo 16 d. iki 2017 m. rugsėjo 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 147, plotas 7,94 kv. m (2 asmenys kameroje); 2017 m. lapkričio 28 d. vienas uždarytas į kamerą Nr. 110, kurios plotas 7,48 kv. m; 2017 m. lapkričio 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 295, plotas 7,95 kv. m (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 5 d. atvyko ir buvo uždarytas į 7,31 kv. m ploto kamerą Nr. 114 (1 asmuo kameroje); 2017 m. gruodžio 6 d. perkeltas į 7,94 kv. m kamerą Nr. 140 (1 asmuo kameroje); nuo 2017 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. gruodžio 10 d. laikytas 7,28 kv. m ploto kameroje Nr. 112 (1–2 asmenys kameroje); 2017 m. gruodžio 11 d. perkeltas į kamera Nr. 146, plotas 7,94 kv. m (1 asmuo kameroje); nuo 2018 m. sausio 16 d. iki 2018 m. sausio 17 d. laikytas 7,31 kv. m ploto kameroje Nr. 117 (1–2 asmenys kameroje); 2018 m. gegužės 8 d. atvyko ir buvo uždarytas i kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. gegužės 9 d. perkeltas į kamerą Nr. 340, plotas 8,17 kv. m (1 asmuo kameroje); 2018 m. gegužės 11 d. laikytas 7,38 kv. m kameroje Nr. 118 (2 asmenys kameroje); nuo 2018 m. gegužės 12 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. laikytas kameroje Nr. 277, plotas 7,99 kv. m (1–2 asmenys kameroje). Kaip matyti iš teismui pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. gegužės 14 d., pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.

Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

4. Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.

HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr. pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K pranešimas „Dėl M. M. skundo“ (b. l. 43–45), kuriame nurodoma, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosios kameros Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417, Nr. 418–426. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios, pasak atsakovės, pilnai uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Šiuo atveju teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. gegužės 14 d.) pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, kai jis kamerose Nr. 117, 147, 112, 118 ir 277 buvo laikomas ne vienas (b. l. 26), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo nuo kameroje esančių asmenų.

Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas 11 parų.

5. Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodo, kad bausmę atliko sveikatai ir gyvybei pavojingoje aplinkoje, nes Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn. buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai.

5.1. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo. Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

5.2. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įvykdė pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, kad pareiškėjas buvo laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką šiuo atveju teko Lukiškių TI-K. Dėl saugios sveikatai aplinkos ypač reikšminga aplinkybė yra asbesto gaminių naudojimas aplinkoje. Remiantis viešai prieinama informacija, asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai, kuriuos įkvepiant jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi. Šias aplinkybes patvirtina ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento 2019 m. sausio 25 d. rašte Nr. (4-12 4.80)2-3482 pateikiama informacija (b. l. 18).

5.3. Nors atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami, tačiau atsiliepime pateikta informacija byloje nėra patvirtinta jokiais įrodymais, o dėl pareiškėjo minimų kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbų apskritai nepasisakyta. Todėl minėtos aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai.

6. Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.

7. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, taip pat asbesto stogelių keitimo darbai sukėlė pareiškėjui papildomus išgyvenimus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 50 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.

8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo M. M. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 50 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132–133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. M. (M. M.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui M. M., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. gegužės 14 d. (laikytas su pertraukomis).

Likusią pareiškėjo M. M. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.