- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-07-09
- Bylos Nr.
- I2-38-463/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00164-2017-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- " Centro kubas "
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Centro kubas“ (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-319-2572 „Nustatyti turto priverstinę hipoteką (įkeitimą)“ (toliau – Sprendimas). Pateiktas procesinis prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas toliau išdėstytais skundo argumentais.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas direktorius informavo, kad pareiškėją atstovaus vienas, nurodė, kad palaiko skunde išdėstytus argumentus ir prašo teismo skundą tenkinti visiškai, atsisakė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir prašė priteisti tik teismo išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė VMI pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjos skundu ir prašo teismo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais.
Taikant hipoteką ar naudojantis kitomis mokesčių administratoriui suteiktomis teisėmis, mokestinės prievolės tinkamas įvykdymas gali būti užtikrinamas ir tada, kai ji dar nėra tapusi išieškota mokestine nepriemoka. Tokia teisė mokesčių administratoriui suteikta siekiant užtikrinti jam paskirtų funkcijų vykdymą, nuo kurių tinkamo įvykdymo priklauso sklandi valstybės aparato veikla bei viešasis interesas. Todėl sutikti su pareiškėjo skundo argumentu, kad VMI neturėjo teisės priimti skundžiamą Sprendimą, nėra teisinio pagrindo.
Mokestinė prievolė yra mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku jį sumokėti. Mokestinė nepriemoka yra mokesčio nepriemoka ir laiku nesumokėtos su mokesčiu susijusios sumos. Mokestinė prievolė ir mokestinė nepriemoka nėra tapačios sąvokos, o tai reiškia, kad mokestinė prievolė gali egzistuoti ir nesant mokestinei nepriemokai. Pareiškėja nepagrįstai šias sąvokas sutapatina. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja turėjo pareigą teisingai apskaičiuoti mokesčius, tačiau patikrinimo aktais ši prievolė buvo pažeista, VMI pagrįstai priėmė Sprendimą siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.
Sprendimu užtikrintos ne tik iš VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimo kildinamos mokestinės prievolės, bet ir už nekilnojamojo turto mokestį ((duomenys neskelbtini)) ir pelno mokestį ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėja neginčija VMI teisės taikyti priverstinę hipoteką deklaruotiems ir nesumokėtiems mokesčiams. Tad, jei teismas pripažintų, kad iš VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimo kildinamos mokestinės prievolės negalėjo būti užtikrintos priverstine hipoteka, Sprendimą būtų galima panaikinti tik iš dalies, nes likusi mokestinė nepriemoka yra išieškoma.
Sprendime nurodytam turtui rinkos vertė nustatyta pasinaudojus VĮ Registro centro viešai prieinama vidutinių rinkos verčių nustatymo programa. Skunde nurodyta turto vertė (duomenys neskelbtini) nustatyta neatsižvelgus, kad pareiškėjai priklauso tik 11/23 dalių automobilių stovėjimo aikštelės. Be to, šiam turtui yra pritaikyti ir kitų institucijų areštai ir hipotekos, tai reiškia, kad Sprendimu užtikrintos prievolės nebūtų patenkintos visa apimtimi.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje kilęs ginčas dėl Sprendimo, kuriuo nustatyta turto priverstinė hipoteka (įkeitimas), teisėtumo ir pagrįstumo.
2. Vadovaujantis rašytine bylos medžiaga nustatytos šios bylos nagrinėjimui reikšmingos faktinės aplinkybės.
3. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ (2015 m. lapkričio 19 d. redakcija) ir CK 4 knyga (20158 m. kovo 26 d. redakcija), kuriuose teisinis reglamentavimas nesikeitė nuo skundžiamo Sprendimo priėmimo iki jo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimo.
3.1. MAĮ 2 straipsnio 20 dalyje mokestinė prievolė apibrėžta kaip mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu. Pagal MAĮ 33 straipsnio 15 dalį, mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę, be kita ko, taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus, kurie išvardyti MAĮ 95 straipsnyje. Šiuo atveju aktualus MAĮ 103 straipsnis, kurio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę priimti sprendimą dėl mokesčių mokėtojo turto priverstinės hipotekos (įkeitimo) nustatymo. MAĮ 105 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas MAĮ 81 straipsnio 2 (sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino) ir 4 (nesusijusi su ginčo dalyku) dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pagal šio straipsnio 2 dalį, teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos. Sprendimo nustatyti priverstinę hipoteką (įkeitimą) forma FR0592 forma patvirtinta VMI viršininko 2003 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. V-303 (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.).
3.2. CK 4.170 straipsnio 1 dalyje pateikta hipotekos sąvoka, kur hipoteka aiškinama, kaip daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui. Hipotekos objektu gali būti bet kokie nekilnojamieji daiktai. Hipotekos objektu gali būti ir kilnojamasis turtas, ir turtinės teisės, jeigu šis turtas hipotekos sandoriu įkeičiamas kartu su nekilnojamaisiais daiktais (CK 4.171 straipsnio 1 dalis). Be to, hipotekos objektu gali būti nekilnojamojo daikto dalis (CK 4.171 straipsnio 2 dalis). Hipoteka gali būti tiek priverstinė, tiek sutartinė (CK 4.175 straipsnio 1 dalis). Hipoteka yra priverstinė, kai įstatymų nustatytais atvejais prieš savininko valią nustatomas jam priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas siekiant užtikrinti įstatymuose numatytų turtinių reikalavimų įvykdymą. Priverstinė hipoteka atsiranda įstatymų, teismo sprendimų ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimų pagrindais šiais atvejais: 1) kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių; 2) kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus; 3) kitais šio kodekso numatytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalis). Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ir mokesčių administratorių nustatomos priverstinės hipotekos nustatymo tvarką nustato šių subjektų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Priverstinė hipoteka gali būti nustatoma jau įkeistam nekilnojamajam daiktui (CK 4.175 straipsnio 4 dalis).
3.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šį teisinį reguliavimą, yra padaręs išvadą, kad turtinės prievolės įvykdymo užtikrinimas priverstine hipoteka (įkeitimu) yra ne tik mokesčių administratoriaus teisė, bet ir pareiga teisėkūros subjektų pakankamai aiškiai įtvirtinta tiek MAĮ, tiek CK (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-68/2013).
4. Iš teisinio reguliavimo, reglamentuojančio mokesčių administratoriaus pareigą siekti užtikrinti įstatymuose nustatytų turtinių reikalavimų įvykdymą, ir aktualios teismų praktikos matyti, kad pasirinkti priverstinės hipotekos objektą yra mokesčių administratoriaus diskrecijos teisė, paremta, kaip minėta, siekiu užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Nustatęs, kad mokesčių mokėtojas laiku nesumokėjo naujai apskaičiuotų ir nurodomų sumokėti mokesčių ir (arba) su jais susijusių sumų, mokesčių administratorius, turi pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo būtų užtikrinamas esamo skolinio įsipareigojimo įvykdymas. Šiuo atveju pareiškėjas Sprendimo, kuriuo nustatyta turto priverstinė hipoteka (įkeitimas), neteisėtumą grindžia tuo, kad: 1) Sprendimo dalis, kuria priverstinė hipoteka (įkeitimas) taikomas 151 639,25 Eur sumai, neteisėta, nes Sprendimo priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai ir su jais susijusios sumos; 2) Sprendimas neteisėtas, nes juo priverstinė hipoteka (įkeitimas) pritaikytas turtui, kurio vertė du kartus viršija reikalavimo vertę, taip pažeidžiant ekonomiškumo ir proporcingumo principus; 3) Sprendimą priėmė neįgaliotas asmuo. Vadinasi, įvertinus keliamo ginčo teisinį reglamentavimą, ginčo šalių procesinius argumentus ir teismo posėdyje pareiškėjos atstovo direktoriaus išsakytus paaiškinimus darytina išvada, kad šiuo atveju ginčo, kad VMI turėjo teisę ir kompetenciją priimti tokio pobūdžio sprendimą, nėra. Pareiškėjas neginčija faktinių aplinkybių, kurių pagrindu jam buvo apskaičiuoti mokėti mokesčiai ir dėl ko jam atsirado mokestinė prievolė. Nustatęs, kad Sprendimas atitinka FR0592 formos reikalavimus, jame išdėstyta visa reikalaujama informacija, iš kurios pareiškėjui aiškūs iš Sprendimo kylantys teisiniai santykiai, o jis priimtas vadovaujantis teisingomis teisės normomis, teismas toliau vertins Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pareiškėjos skundo argumentų pagrindu.
Dėl Spendimo dalies, kuria priverstinė hipoteka (įkeitimas) pritaikyta (duomenys neskelbtini) sumai
5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad buvo atliktas pareiškėjos mokestinis patikrinimas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Atlikus patikrinimą buvo surašytas 2012 m. sausio 17 d. patikrinimo aktas (b. l. 8–17) (toliau – VMI 2012 m. sausio 17 d. sprendimas), kuriame pareiškėjai VMI apskaičiavo (duomenys neskelbtini) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM), (duomenys neskelbtini) valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų, (duomenys neskelbtini) privalomojo sveikatos draudimo (toliau – PSD) įmokų, (duomenys neskelbtini) įmokų į garantinį fondą (toliau – GF). VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimu (b. l. 18–20) patvirtino patikrinimo aktą ir apskaičiavo (duomenys neskelbtini) GPM delspinigių, (duomenys neskelbtini) įmokų į GF delspinigių, skyrė (duomenys neskelbtini) GPM baudą, (duomenys neskelbtini) Lt VSD įmokų baudą, (duomenys neskelbtini) PSD įmokų baudą, (duomenys neskelbtini) Lt įmokų į GF baudą. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimo, priėmė 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. 69-140 (toliau – VMI 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimas), kuriuo patvirtino VMI 2012 m. sprendimą dalyje dėl apskaičiuoto (duomenys neskelbtini) GPM, (duomenys neskelbtini) VSD įmokų, (duomenys neskelbtini) PSD įmokų, (duomenys neskelbtini) įmokų į garantinį fondą, (duomenys neskelbtini) GPM delspinigių, (duomenys neskelbtini) įmokų į GF delspinigių, (duomenys neskelbtini) VSD įmokų baudą, pakeitė VMI 2012 m. sprendimą dalyje dėl paskirtos (duomenys neskelbtini) GPM baudos, (duomenys neskelbtini) PSD įmokų baudos, (duomenys neskelbtini) įmokų į GF baudos, t. y. vietoj jų nurodė sumokėti (duomenys neskelbtini) GPM baudą, (duomenys neskelbtini) PSD įmokų baudą, (duomenys neskelbtini) įmokų į GF baudą. Pareiškėja, nesutikdama su tuo, su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija), prašydama panaikinti VMI vasario 28 d. ir rugpjūčio 9 d. sprendimą. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. S-196(7-179/2012), kuriuo patvirtino VMI 2012 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą. Nesutikdama su Komisijos sprendimu, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Komisijos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą, VMI 2012 m. vasario 28 d. ir rugpjūčio 9 d. sprendimus. VMI, nustačiusi, kad pareiškėja nėra įvykdžiusi mokestinių prievolių, susidariusių už laikotarpius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nustatė pareiškėjos turtui priverstinę hipoteką (įkeitimą) (b. l. 5–6). Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, priėmė 2019 m. vasario 6 d. sprendimą, kuriuo jį visiškai patenkino ir panaikino Komisijos 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir VMI 2012 m. vasario 28 d. ir rugpjūčio 9 d. sprendimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1435-575/2020 šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
6. Pareiškėja Sprendimo dalies neteisėtumą grindžia tuo, kad VMI negalėjo priimti sprendimo nustatyti priverstinę (hipoteką) įkeitimą, nes VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Įvertinus ginčo santykius reglamentuojantį teisinį reguliavimą nenustatyta, kad MAĮ ar CK būtų įtvirtinta, kad tokio pobūdžio sprendimą būtų galima priimti tik įsiteisėjus mokesčių administratoriaus sprendimams, kuriais apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos. Vienintelė sąlygą priimti tokio pobūdžio sprendimą – nustačius, kad mokesčių mokėtojas turi mokestinę prievolę, siekis užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Pareiškėjas neginčija, kad jai Sprendimo priėmimo metu buvo kilusi mokestinė prievolė, taip pat neginčija, kad Sprendimo priėmimo metu neegzistavo nei vienas MAĮ 105 straipsnyje įtvirtintas pagrindas priimti tokio pobūdžio sprendimą. Todėl, nustačius, kad mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo apskaičiuoti papildomai mokėtini mokesčiai ir su jais susijusios sumos, įsiteisėjimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl sprendimo nustatyti priverstinę hipoteką (įkeitimą) priėmimo, darytina išvada, kad pareiškėjos skundo argumentai, kuriais pareiškėja įrodinėja, kad Sprendimas galėjo būti priimtas tik įsiteisėjus VMI 2012 m. vasario 28 d. sprendimui, atmestini kaip nepagrįsti.
7. Teismas atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą aktyvų administracinio teismo teisėjų vaidmenį nagrinėjant administracinius ginčus. Pagal šią normą, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Šiuo atveju teismo sprendimo 5 punkte išdėstytos faktinės aplinkybės, turinčios prejudicinę reikšmę nagrinėjant šį administracinį ginčą, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos atžvilgiu (duomenys neskelbtini) sumai jau nebeegzistuoja mokestinė prievolė MAĮ 2 straipsnio 20 dalies prasme. Atitinkamai nebeegzistuoja ir šiuo atveju MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas pagrindas pareiškėjos atžvilgiu priimti tokio pobūdžio sprendimą, kaip priimtas. Nors administracinis teismas vertina tik individualių administracinių aktų teisėtumą ir pagrįstumą jų priėmimo metu, tačiau, teismo vertinimu, nustatytų faktinių aplinkybių kontekstas šiuo atveju partvirtina, kad toks skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teismine tvarka neatitiktų teisinės logikos bei teisingumo ir protingumo kriterijų, kuriais administracinis teismas turi vadovautis kiekvienu atveju spręsdamas administracinius ginčus. Todėl, įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad Sprendimo dalis, kuria priverstinė hipoteka (įkeitimas) pritaikyta (duomenys neskelbtini) sumai, kuri apskaičiuota teismine tvarka panaikinto mokesčių administratoriaus sprendimo pagrindu, pripažįstama neteisėta per se (liet. savaime) nuo priėmimo momento ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies pagrindu (skundžiamas aktas neteisėtas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams).
Dėl likusios Sprendimo dalies
8. Pareiškėja teigia, kad Sprendimu priverstinė hipoteka nustatyta turtui, kurio vertė du kartus viršijo reikalavimo dydį. Visgi, išanalizavus Sprendimo turinį, teismas šiuo atveju sutinka su VMI pozicija, kad pareiškėja neteisingai apskaičiavo bendrą įkeičiamų daiktų vertę, nes neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjai priklauso tik 11/23 negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės, o tai sumažina šios patalpos vidutinę vertę nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini). Viso bendra įkeistų daiktų vertė ir bendra priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintų reikalavimų suma sutapo, todėl pareiškėjos skundo argumentas dėl ekonomiškumo ir proporcingumo principų pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.
9. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Šiuo atveju pareiškėja ginčija Sprendimą kaip priimtą neįgalioto asmens. Nustatyta, kad Sprendimą pasirašė VMI Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio vedėja O. M.. Į bylą pateiktas VMI viršininko 2016 m. kovo 31 d. įsakymas Nr. V-151 (b. l. 62–85) ir jo papildymas – VMI viršininko 2016 m. rugsėjo 20 d. įsakymas Nr. V-497 (b. l. 86–87), kuriuo suteikti O. M. įgaliojimai pasirašyti sprendimus nustatyti priverstinę hipoteką (įkeitimą). Vadinasi, Sprendimas priimtas ir pasirašytas įgalioto asmens, dėl ko pareiškėjos skundo argumentas dėl Sprendimo neteisėtumo šiuo aspektu atmestinas kaip nepagrįstas.
10. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies – Sprendimo dalis, kuria priverstinė hipoteka (įkeitimas) pritaikyta (duomenys neskelbtini) sumai, naikinama. Tai reiškia, kad pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, pareiškėja įgijo teisę į savo išlaidų atlyginimą proporcingai tiek, kiek jos skundo reikalavimas buvo patenkintas. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas direktorius patikslino procesinį prašymą ir prašė teismo priteisti tik išlaidas, patirtas sumokėjus žyminį mokestį, t. y. 30 Eur (b. l. 28–29). Nagrinėjamu atveju, panaikinus Sprendimo dalį, kuria priverstinė hipoteka (įkeitimas) pritaikyta (duomenys neskelbtini) sumai, palikta galioti 48 proc. Sprendimu priverstine hipoteka (įkeitimu) užtikrintos reikalavimų sumos ((duomenys neskelbtini) * 100 / (duomenys neskelbtini)). Todėl darytina išvada, kad pareiškėja įgijo teisė į 52 proc. patirtų teismo išlaidų atlyginimą. Dėl ko pareiškėjai priteisiama 15,60 Eur (30 * 52 / 100) teismo išlaidoms atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Centro kubas“ skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-319-2572 „Nustatyti turto priverstinę hipoteką (įkeitimą)“ dalį, kuria priverstinė hipoteka (įkeitimas) pritaikyta (duomenys neskelbtini) sumai.
Priteisti pareiškėjai iš atsakovės 15,60 Eur (penkiolika eurų šešiasdešimt centų) teismo išlaidoms atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.