Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo M. B. – atmesti, nuteistasis M. B. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro – atmesti, gynėjas advokatas prašė prokuroro skundą atmesti, o nuteistojo M. B. – tenkinti.

Nuteistasis M. B. apeliaciniu skundu ginčija kaltę, įrodymų vertinimą ir apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų visumos vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju remdamasis įstatymu sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertintini bendrame bylos kontekste. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė visiškai nekeliančias abejonių išvadas, kad nuteistasis M. B. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, o tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą, padarytas neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas ir teiginiai, kad apeliantas nepadarė nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, yra paneigti byloje sutrinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetu.

Nuteistasis M. B. neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų BK 183 str. 1 d., BK 222 str.1 d. ir BK 220 str. 1 d. nusikaltimų, tačiau kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma, t. y. atliktos bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimo išvada, liudytojų parodymais, rašytiniais bendrovės dokumentais bei kita rašytine bylos medžiaga, kurių pagrindu konstatavo M. B. kaltę dėl svetimo turto pasisavinimo, žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pelną pateikimo valstybės įgaliotai institucijai bei apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pateikti įrodymai ir jų analizė teisėjų kolegijai nekelia jokių abejonių dėl nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytų teismo išvadų, liečiančių M. B. nusikalstamų veikų padarymo faktus ir BK specialiojoje dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių buvimą jo padarytose veikose. Todėl apeliantui M. B., nuteistam pagal BK 183 str. 1 d., BK 222 str. 1 d. ir BK 220 str. 1 d. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Skundžiamu nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal LR BK 183 str. 1 d. už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008-12-31 iki 2009-09-10, Panevėžio mieste, tiksli vieta tyrimo nenustatyta, buhalterinėje apskaitoje fiksuodamas, kad pinigai nuo kasos nurodomi atlyginimų išmokėjimui, pasisavino svetimą, jo žinioje buvusį, įmonei UAB „Broliai mūrai“ priklausantį turtą – pinigus – 10 194,43 Lt, tuo padarydamas įmonei 10 194,43 Lt žalą. Ginčydamas jam inkriminuotą nusikalstamą veiką apeliantas skunde teigia, kad atlyginimam skirtų pinigų jis nepasisavino, o išleido išimtinai bendrovės interesams, būtinoms reikmėms, todėl M. B. nuomone, jis negalėjo būti nuteistas pagal LR BK 183 str. 1 d. ir prašo jį dėl šios veikos išteisinti. Kolegija konstatuoja, kad toks apelianto prašymas negali būti tenkintinas, nes nėra tam teisinio pagrindo.

Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Pagal teismų praktiką patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti (kasacinės nutartys Nr. 2K-330/2006, 2K-396/2006). Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kuri suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės nutartys Nr.. 2K–733/2007, 2K-123/2007,Nr. 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino M. B. kaltu pasisavinus jo žinioje buvusį UAB „Broliai mūrai“ turtą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) įregistruota 2005-07-22, adresu (duomenys neskelbtini), Mikoliškio k., Pasvalio r. Registruotai datai UAB (duomenys neskelbtini) įstatinis kapitalas siekė 10 000,00 Lt, padalintas į 100 vnt. paprastųjų vardinių akcijų, po 50 proc. akcijų buvo pasidaliję S. B. ir M. B.. 2006-06-02 S. B. savo akcijas pardavus M. B., pastarasis tapo vieninteliu įmonės akcininku ir direktoriumi. Byloje nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu už UAB (duomenys neskelbtini) visą kasos darbą buvo atsakingas nuteistasis M. B.. Šios aplinkybės neginčija ir pats apeliantas. Tai reiškia, kad nuteistasis M. B. turėjo juridiškai apibrėžtus įgaliojimus UAB (duomenys neskelbtini) turtui, taigi šios įmonės turtas buvo jo žinioje. Įstatymuose, taip pat ir Akcinių bendrovių įstatyme, įtvirtina vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, tačiau tais atvejais, kada pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus ne įmonės interesams, bet saviems tikslams, tuomet tokie veiksmai pagal teismų praktiką vertinami kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-440/2005, 2K-208/2008), nes akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui (kaip kad yra šioje baudžiamojoje byloje) yra svetimas, tai atsispindi ir Akcinių bendrovių įstatyme, išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ (1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija), 4 punkte. Bylos įrodymais nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) pinigai darbo užmokesčiui iš kasos buvo išduodami direktoriui M. B., kuris sumokėdavo darbo užmokestį darbuotojams. Šių aplinkybių neneigia ir pats nuteistasis M. B.. Liudytojai M. V. ir M. L. pirmosios instancijos teisme analogiškai parodė, kad nuo 2008 m. vasario mėn. iki 2009 m. lapkričio mėn. dirbo UAB (duomenys neskelbtini) statybininkais. Atlyginimus gaudavo į rankas, kuriuos išmokėdavo pats direktorius, už tai pasirašydavo žiniaraščiuose. Nuo 2008 m. gruodžio mėnesio jiems M. B. pradėjo nemokėti darbo užmokesčio, sakydavo, kad įmonė neturi pinigų, nes už atliktus darbus su ja neatsiskaito kiti objektai. Dėl neišmokėtų atlyginimų kreipėsi į teismą. Netikėti minėtų liudytojų parodymais kolegija neturi pagrindo, nes jie viso bylos tyrimo metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Iš Panevėžio apygardos teismo 2010-04-19 nutarties matyti, kad UAB(duomenys neskelbtini) iškelta bankroto byla pagal M. L. ir M. V. ieškinį dėl nesumokėto darbo užmokesčio. 2010-05-10 specialisto išvadoje Nr. 5-5/41 dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) laikotarpiu 2008 m. gruodžio – 2009 m. rugsėjo mėn. apskaitoje (kasos išlaidų orderiuose, kasos registre) užfiksavo ir nuo kasos nurašė darbo užmokesčio išmokėjimą M. V. (5416,47 Lt) ir M. L. (4777,96 Lt), iš viso 10 194,43 Lt, tačiau minėti asmenys pinigų negavo ir darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose nepasirašė. UAB (duomenys neskelbtini) nuo kasos nurašius realiai neišmokėtą atlyginimą, bendrovės apskaitoje pateikti neteisingi duomenys apie turtą (pinigus, kurių neišmokėjo) ir įsiskolinimus (apskaitoje nefiksuotos skolos darbuotojams M. V. ir M. L.). Tuo bendrovei padarytas nuostolis iš viso 10 194,43 Lt, iš jų 2008 m. – 1 321,60 Lt, 2009 m. – 8 872,83 Lt. Netikėti minėta specialisto išvada kolegija neturi pagrindo, nes ją teisiamojo posėdžio metu patvirtino kaip specialistė apklausta I. K., kuri paaiškino, kad atlikdama užduotį nustatė, jog bendrovė (duomenys neskelbtini), tiriamuoju laikotarpiu kasoje turėdama pakankamai pinigų atlyginimams išmokėti, dviems darbuotojams, t. y. M. V. ir M. L. neišmokėjo atlyginimų, nors pagal žiniaraštį rodė, kad atlyginimus išmoka ir paėmė iš kasos atlyginimams skirtus pinigus. Minėtų darbuotojų atlyginimams skirti pinigai iš kasos buvo išduoti bendrovės vadovui – M. B.. Kaip liudytoja apklausta buvusi bendrovės buhalterė V. N. parodė, kad per jos darbo bendrovėje laikotarpį atlyginimai nebuvo išmokėti dviems darbuotojams, t. y. M. V. ir M. L.. Matė, kad atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose, kuriuos jai grąžindavo direktorius, ties minėtų asmenų pavardėmis nebūdavo parašų. Apie tai sakydavo direktoriui M. B., tačiau pastarasis į tai jai atsakydavo, kad nėra atlyginimams išmokėti pinigų, nors bendrovės sąskaitoje pinigų buvo. Apeliaciniame skunde pakartojama nuteistojo M. B. versija, kad jis pinigų nepasisavino, o juos panaudojo bendrovės reikmėms, nėra pagrįsta jokiais bylos duomenimis. Nuteistasis viso bylos tyrimo metu nepateikė pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms dokumentų, taip pat negalėjo nurodyti, kada ir kam juos panaudojo. Taigi aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis tvarkė bendrovės kasą, pinigus, mokėjimo žiniaraščiuose fiksavo, kad iš kasos paima darbuotojų M. V. ir M. L. atlyginimams išmokėti skirtas bendrovės lėšas, tačiau šio darbo užmokesčio paminėti darbuotojai negavo ir darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose nepasirašė, patys kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis M. B., paimdamas iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos jo žinioje buvusius, bendrovei priklausiusius pagal tikslinę paskirtį - atlyginimams išmokėti skirtus pinigus ir juos panaudodamas savo nuožiūra suprato, kad dėl jo veikos kyla pavojus UAB (duomenys neskelbtini) nuosavybei ir numatė, kad dėl to UAB (duomenys neskelbtini) bus padaryta žala. Jo veiksmų visuma leidžia teigti, kad tokių padarinių jis ir siekė padarydamas veiką. Nusikaltimas baigtas, kai nuteistasis M. B. iš bendrovės kasos paėmė pinigines lėšas ir pagal savo valią galėjo su jomis atlikti bet kokius veiksmus. Nuteistojo paaiškinimas, kad svetimos piniginės lėšos buvo panaudotos išimtinai bendrovės reikmėms (net ir nesvarstant, ar tokie tvirtinimai yra pagrįsti ir teisingi), sprendžiant klausimą, ar jo veiksmuose yra nusikaltimo sudėtis, šiuo atveju reikšmės neturi, nes nusikalstamos veikos tikslas nėra būtinasis turto pasisavinimo sudėties požymis. Pagal jau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimą bei susiformavusią teisminę praktiką neteisėtai užvaldžius svetimą turtą tolesni kaltininko veiksmai su tokiu turtu veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, todėl nepriklausomai nuo to, ar užvaldydamas svetimą turtą kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, kieno reikmėms toks turtas buvo naudojamas, jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnio 1 dalyje, sudėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyrius teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-267/2003, 2K-330/2006, 2K-396/2006, 2K-208/2008). Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausiusių 10 194,43 Lt pasisavinimo. Nuteistojo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 183 str. 1 d. yra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo M. B. veikoje yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 1 d., sudėties požymiai, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo prašymo jį pagal BK 183 str. 1 d. išteisinti.

Skundžiamu nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal LR BK 222 str. 1 d. už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi, laikotarpiu nuo 2008 m. liepos mėn. 1 d. iki 2009 m. spalio mėn. 1 d., pažeisdamas teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (nuosprendyje nurodyti teisės aktai ir jų reikalavimų pažeidimai), tyčia apgaulingai ją tvarkė – į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė PVM sąskaitas faktūras, kuriomis įformintos konsultavimo ir kvalifikavimo tobulinimo paslaugos, kurių pati bendrovė realiai negavo ir tuo 2008 m. padidino 27 200 Lt suma sąnaudas, nesumokėjo 4080 Lt pelno mokesčio ir į PVM ataskaitą nepagrįstai įrašė 4896 Lt PVM; PVM sąskaitomis - faktūromis BRO Nr. 083 ir BRO Nr. 084 apskaitoje užfiksavo neįvykusią ūkinę operaciją – įformino 4 eskalatorių pardavimą bendrovei „Hansa lizingas“ už 826 000 Lt sumą, neturint eskalatorių įsigijimo dokumentų; buhalterinėje apskaitoje užfiksavo ir nuo kasos nurašė atlyginimų išmokėjimą M. V. - 5416,47 Lt ir M. L. – 4777,96 Lt, tačiau atlyginimų išmokėjimo žiniaraščiuose nėra šių darbuotojų parašų ir jie patvirtino atlyginimo negavę; bendrovės apskaitoje neužfiksavo 2009-09-21 kasos pajamų orderio MUR Nr. 00296 už 1000 Lt ir kasoje neužpajamavo gautų grynų pinigų, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti 2008-2009 m. UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio. Nuteistasis M. B. neigia apgaulingai tvarkęs bendrovės (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir mano, kad jis dėl šios veikos turėtų būti išteisintas. Apelianto teigimu, nors jis asmeniškai su UAB „A.“ ir fiziniu asmeniu K. B. nebendravo, tačiau pagal sudarytas sutartis konsultacines paslaugas gavo D. S., kuris po to teikė jam konsultacijas nekilnojamo turto, apmokėjimo bei kvalifikacijos kėlimo klausimais. Kas liečia dviejų PVM sąskaitų – faktūrų BRO Nr. 083 ir BRO Nr. 084, kuriose įformintas 4 eskalatorių pardavimas bendrovei „Hansa lizingas“ užfiksavimą buhalterinėje apskaitoje apeliantas paaiškino, kad ši ūkinė operacija realiai įvyko, į bendrovės sąskaitą buvo pervesti pinigai, bendrovė už šias gautas pajamas sumokėjo mokesčius valstybei. Nuteistojo M. B. teigimu, bendrovės darbuotojams M. V. ir M. L. atlyginimų išmokėjimui skirti pinigai buvo išimtinai panaudoti bendrovės tikslams, o į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtrauktas 2009-09-21 1000 Lt kasos pajamų orderis MUR NR. 00296, yra tik techninė klaida, neapsižiūrėjimas, kuris turėjo būti vertinamas kaip mažareikšmis. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs surinktus įrodymus, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad M. B. padarė LR BK 222 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl apelianto prašymas išteisinti jį dėl šios veikos negali būti tenkintinas.

LR BK 222 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis buhalterinę apskaitą yra 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymas NR. IX-574, kuris įpareigoja bet kurį subjektą tinkamai tvarkyti buhalterinę apskaitą, laiku ir teisingai surašyti apskaitos dokumentus. BK 222 str. 1 d. numatytą nusikaltimą sudaro nevykdomi minėti reikalavimai, kai pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita BK 222 str. prasme - tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Pažeidus buhalterinės apskaitos vedimo tvarką, žala yra daroma ir valstybės finansų sistemai, nes nuo valstybės slepiami mokesčiai, valstybės biudžetas netenka dalies įplaukų. Šios nusikalstamos veikos dalyku yra apskaitos dokumentai ir apskaitos registras. Pagal teismų praktiką apskaitos dokumentu pripažįstamas popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais (pvz. sąskaitos faktūros, kasos čekiai ir pan.). Pagal teismų praktiką apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas. Apgaulingai įmonės buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 str. atsiranda tik tuo atveju, kai dėl išvardytų veikų padarymo visiškai ar iš dalies negalima nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 str. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo minėtų padarinių atsiradimo momento. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

Byloje nustatyta ir to neneigia pats apeliantas, kad tiriamuoju laikotarpiu M. B. buvo atsakingas už teisingą bendrovės buhalterinės apskaitos vedimą, todėl yra BK 222 str. 1 d. subjektas. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus M. B. ir K. B., turintis verslo liudijimą Nr. V 0661469 2008-06-19 pasirašė kvalifikacijos tobulinimo paslaugų sutartį Nr. KB-VL-0619. Pagal sutarties 3 skyrių K. B. bendrovei (duomenys neskelbtini) įsipareigojo atlikti kvalifikacijos tobulinimo paslaugas įmonių bankroto, restruktūrizavimo ir kitų įmonių nemokumo klausimais, bendrovės ekonominės veiklos modeliavimo, bendrovės biudžeto sudarymo ir kontrolės klausimais, mokesčių planavimo ir jų poveikio įmonių vystymuisi bei kt. klausimais. Sutartyje numatyta, kad bendrovė už paslaugas moka po 600 Lt + PVM už kiekvieną mokymų valandą, mokymo valandų skaičius nustatomas K. B. ataskaitoje. Ataskaitose įforminta, kad K. B. metodinės medžiagos paruošimui ir mokymams sugaišo iš viso 28 valandas ir šių ataskaitų pagrindu išrašytos dvi PVM sąskaitos faktūros, iš kurių tik viena užfiksuota UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinėje apskaitoje, t. y. 2008-09-01 PVM sąskaita faktūra VL Nr. 080901-01 iš viso 12 744 Lt, tame sk. PVM 1944 Lt, minėtus pinigus bendrovė 2008-10-23 sumokėjo banko pavedimu. Taip pat byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus M. B. ir UAB „A.“, atstovaujama direktorės R. B., 2008-08-11 pasirašė konsultavimo paslaugų sutartį Nr. 32. Pagal sutarties 2 punktą UAB „A.“ įsipareigojo suteikti konsultavimo paslaugas nekilnojamojo turto projektų įsigijimo, vystymo ir realizavimo klausimais. Sutartyje numatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) už paslaugas moka po 400 Lt + PVM už konsultacijų valandą. Darbų atlikimo aktuose įforminta, kad UAB „A.“ kliento darbuotojų konsultavimui sugaišo iš viso 86 valandas ir šių aktų pagrindu išrašytos dvi PVM sąskaitos faktūros, iš kurių tik viena apskaityta bendrovės buhalterinėje apskaitoje, t. y. 2008-09-11 PVM sąskaita – faktūra ARU Nr. 250212 iš viso 19 352 Lt, tame sk. PVM 2952 Lt, šią pinigų sumą UAB (duomenys neskelbtini) 2008-10-23 sumokėjo banko pavedimu. Kaip liudytojais apklausti UAB (duomenys neskelbtini) buvę darbuotojai M. V. ir M. L. parodė, kad į kvalifikacijos kėlimo kursus jų bendrovė niekada nėra siuntusi ir kursuose jie niekada nėra buvę. Kaip liudytojas apklaustas K. B. parodė, kad nuteistojo M. B. jis nepažįsta, kvalifikacijos tobulinimo klausimus derino su D. S., kuris jam prisistatė UAB (duomenys neskelbtini) akcininku ir pateikė visus bendrovės dokumentus, pagal kuriuos jis surašė sutartis, iš kurių vieną pasirašė UAB „A.“ direktorė R. B.. Kvalifikacijos tobulinimo kursai dauguma vyko Vilniuje, D. S. daugiau konsultavo apie akcijų valdymą. Dalį pinigų bendrovė jam ir UAB „A.“ sumokėjo pavedimu. D. S. žadėjo skolą likviduoti, tačiau tiek su juo, tiek ir su UAB „A.“ iki galo neatsiskaitė, todėl paslaugų jam daugiau nebeteikė. D. S. jam minėjo turintis problemų su nuteistuoju M. B.. Kaip liudytoja apklausta buvusi UAB „A.“ direktorė R. B. parodė, kad M. B. nepažįsta, kaip bendrovės vadovė yra pasirašiusi sutartį su UAB (duomenys neskelbtini), kurią jai pateikė K. B.. Negali pasakyti, ar UAB (duomenys neskelbtini) realiai buvo teikiamos paslaugos. Taip pat nežino, kur ir dėl ko paslaugos buvo teikiamos. D. S. nepažįsta. Bendrovė už teikiamas paslaugas liko skolinga. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. S. paprašė pagarsinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, o jo parodymus pagarsinus, liudytojas juos patvirtino kaip teisingus ir prašė jais vadovautis. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. S. parodė, kad su UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi M. B. jį supažindino J. G., kurio objektuose ši bendrovė atliko statybos darbus. J. G. jam pasiūlė UAB (duomenys neskelbtini) įtraukti kaip pagrindinį rangovą atlikti statybos darbus (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, pastate, kas ir buvo padaryta. J. G. jam (liudytojui D. S.) buvo skolingas grynų pinigų virš 170 000 Lt ir pasiūlė skolą grąžinti per rangovą UAB (duomenys neskelbtini) jo (D. S.) kreditoriui K. B. (K. B. D. S. buvo suteikęs konsultacines paslaugas). 2008 m. tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir K. B. buvo sudaryta kvalifikacijos tobulinimo paslaugų sutartis. Kvalifikacijos tobulinimo kursus K. B. vedė savo ofise Vilniuje, kelis kartus buvo atvykęs į (duomenys neskelbtini), Panevėžyje esantį objektą. Vėliau K. B. jam pateikė ataskaitas, kurias jis apmokėjimui pateikė J. G.. Nežino kokiu būdu ir kada J. G. per UAB (duomenys neskelbtini) apmokėjo šias sąskaitas, tik žino, kad iki galo su K. B. nebuvo atsiskaityta. M. B. bei jo bendrovės darbuotojai asmeniškai kvalifikacijos kėlimo kursuose nedalyvavo. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas D. S. papildomai nurodė, kad M. B. jis asmeniškai yra teikęs paslaugas – konsultacijas, susijusias su vykdomais statybos darbais, tačiau M. B. nesutiko už jas atsiskaityti, pasiūlė kreiptis į J. G.. Kaip liudytojas apklaustas UAB (duomenys neskelbtini) vadovas J. G. parodė, kad D. S. pažįsta kaip UAB (duomenys neskelbtini) bendraakcininką, tačiau jam nebuvo skolingas. Jis nieko nežino apie tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir D. S. buvusius sandorius. Taigi aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini) apskaitoje 2008 m. užfiksuotas kvalifikacijos tobulinimo paslaugų pirkimas iš K. B. (12 744 Lt) ir konsultavimo paslaugų pirkimas iš UAB „A.“ (19 352 Lt) realiai neįvyko, nes nei pats K. B., nei darbuotojai šių paslaugų negavo. Tai konstatuota ir 2010-05-10 specialisto išvadoje Nr. 5-5/41 dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės finansinės veiklos. Teisiamojo posėdžio metu kaip specialistė apklausta I. K. patvirtino savo duotą išvadą ir paaiškino, kad atlikusi tyrimą nustatė, kad konsultacijų paslaugų bendrovė realiai negavo. Paslaugos buvo suteiktos tretiesiems asmenims, už kurias sumokėjo UAB (duomenys neskelbtini). Bendrovė dėl to patyrė nuostolį. Liudytojai M. V. ir M. L. parodė, kad kvalifikacijos kėlimo kursuose jie niekada nėra buvę, o liudytojai K. B. ir R. B. patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus M. B. jie nėra matę ir nepažįsta, o visus su kvalifikacijos tobulinimu susijusius klausimus derino bei sutartis pasirašė su jiems bendrovės (duomenys neskelbtini) prisistačiusiu akcininku D. S.. UAB (duomenys neskelbtini) nedirbęs fizinis asmuo D. S. parodė, kad J. G. jam buvo skolingas ir pasiūlė per bendrovę (duomenys neskelbtini) grąžinti skolą jo (D. S.) kreditoriui K. B.. Tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir K. B. buvo sudaryta sutartis ir jam (D. S.) teikiamos kvalifikacijos kėlimo paslaugos. Už kvalifikacijos kėlimo paslaugų teikimą iš K. B. gautas ataskaitas apmokėjimui pateikdavo J. G.. Liudytojas J. G. tokius D. S. parodymus paneigė. Liudytojo J. G. teigimu, jis D. S. nėra skolingas ir apie tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir D. S. buvusius sandorius jis nieko nežino. Tiek liudytojas D. S., tiek ir nuteistasis M. B. tik teisiamojo posėdžio metu suformavo ir iškėlė versiją, kad D. S. asmeniškai teikė M. B. konsultavimo paslaugas. Tačiau teisėjų kolegija teisingais laiko liudytojo D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie atitinka ir kitus bylos įrodymus bei konstatuoja, kad liudytojas D. S. teisiamojo posėdžio metu parodęs, kad teikė M. B. konsultavimo paslaugas tik siekė padėti išvengti nuteistajam baudžiamosios atsakomybės, o tokią versiją iškėlęs M. B. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis M. B. 2008 m. spalio mėn. į įmonės buhalterinę apskaitą įtraukė PVM sąskaitas - faktūras, kuriomis įformintos konsultavimo ir kvalifikavimo tobulinimo paslaugos, kurių pati bendrovė ar jos darbuotojai realiai negavo ir taip padidino UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. sąnaudas iš viso už 27 200 Lt, nesumokėjo 4080 Lt pelno mokesčio, taip pat nepagrįstai įrašė 4896 Lt PVM. UAB (duomenys neskelbtini) negavę paslaugų sumokėjo viso 32 096 Lt ir patyrė nuostolį (konstatuota aukščiau paminėtoje specialisto išvadoje).

Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus M. B. ir UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama generalinio direktoriaus M. P., 2008-09-01 pasirašė pardavimo sutartį Nr. 08/023-NI860, kurioje numatė dviejų naujų ir dviejų naudotų eskalatorių pardavimą, montavimą, derinimą ir atitikties įvertinimą pagal įrenginių technines specifikacijas. Bendra visų 4 įrenginių kaina su (duomenys neskelbtini) 580 Lt. Sutartyje numatytos apmokėjimo už įrenginius sąlygos, t. y. 5 proc. apmokant per 5 d. d. po sutarties pasirašymo, 75 proc. prieš išvežant įrenginius į objektą ((duomenys neskelbtini), Panevėžys), 10 proc. atlikus montavimo darbus ir 10 proc. per 30 dienų po atliktų darbų pažymos, bet vėliausiai iki 2009 m. gruodžio 31 d. Sutartyje taip pat numatyta, kad įrenginiai bus pateikti užsakovui vėliausiai iki 2009 m. rugsėjo 30 d., įrenginius vykdytojas sumontuos, suderins ir atliks atitikties įvertinimą vėliausiai 2009 m. gruodžio 31 d. su sąlyga, kad visi statybos darbai bus užbaigti ir visi mokėjimai bus sumokėti. UAB (duomenys neskelbtini) 2008-10-28 banko pavedimu UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo sutartyje numatytą 5 proc. avansinę įmoką, t. y. 19 529 Lt. Byloje nustatyta, kad vėlesnių mokėjimų pagal sutartyje numatytas sąlygas bendrovė neatliko, o praėjus vos daugiau kaip metams laiko – 2009-10-12 su UAB (duomenys neskelbtini) prie sudarytos sutarties pasirašė susitarimą Nr. 1, kuriame įrašė, kad bendrovė (duomenys neskelbtini) saugojo ir sandėliavo įrenginius savo rizika, atsakomybe ir sąskaita, bendra suteiktų saugojimo paslaugų kaina 19 529 Lt su PVM. Taigi UAB (duomenys neskelbtini) sumokėtą avansą užskaitė už suteiktą įrenginių saugojimo ir sandėliavimo paslaugas iki 2009-10-12, o keturių įrenginių iš UAB (duomenys neskelbtini) taip ir neįgijo, už juos neapmokėjo ir negavo PVM sąskaitos faktūros, įrodančios pirkimą ir nuosavybės teisę į minėtus įrenginius. Tačiau byloje nustatyta, kad UAB (duomenys neskelbtini), neturėdama nuosavybės teisių ir įrenginių įsigijimo dokumentų, praėjus vos 25 dienom po pardavimo sutarties pasirašymo, t. y. 2008-09-25 su UAB „Hansa lizingas“ pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią, 4 eskalatorius, visus kaip naujus, pardavė UAB „Hansa lizingas“, o šie pagal lizingo sutartį perdavė valdyti ir naudotis UAB (duomenys neskelbtini) jau už 826 000 Lt. 4 eskalatorių pardavimą UAB (duomenys neskelbtini) įformino 2008-09-26 PVM sąskaitomis faktūromis BRO Nr. 083 ir BRO Nr. 084. UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo avansą už turtą iš viso 251 930 Lt, o likusią neapmokėtą dalį – 574 070 Lt į UAB (duomenys neskelbtini) atsiskaitomąją sąskaitą pervedė UAB „Hansa lizingas“. Dėl turto įsigijimo atlikus UAB (duomenys neskelbtini) mokestinį tyrimą nustatyta, kad bendrovė iš UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo 4 eskalatorius iš viso už 826 000 Lt su PVM. Minėtus eskalatorius UAB „(duomenys neskelbtini) pirko iš UAB (duomenys neskelbtini), kurie savo ruožtu buvo pasirašę sutartį Nr. 08/023-NI860 su UAB (duomenys neskelbtini) dėl įrenginių įsigijimo iš viso už 390 580 Lt su PVM. Kaip liudytojas apklaustas UAB (duomenys neskelbtini) projekto vadovas A. K. parodė, kad 2008 m. gegužės mėn. eilinis klientas, prisistatęs D. S., pasiteiravo, ar jų įmonė turėtų paskolinti eskalatorių. D. S. pasiūlė 4 naudotus eskalatorius bendros 360 000 - 400 000 Lt vertės. 2008 m. rugpjūčio mėn. su objekte turėjusia atlikti darbus UAB (duomenys neskelbtini) sudarė sutartį dėl 4 eskalatorių pardavimo, sutarties sąlygas derino su D. S. ir M. B., dėl 5 proc. avanso įmokėjimo tarėsi su D. S.. Už eskalatorius UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo tik 5 proc. avanso, kuris vėliau buvo užskaitytas už sandėliavimo paslaugas, vėlesnių mokėjimų bendrovė neatliko, todėl eskalatoriai nebuvo pastatyti ir UAB(duomenys neskelbtini) įrenginių realiai neįgijo. J. G. buvo atvykęs į bendrovę su brėžiniais ir minėjo, kad ieško kito investuotojo. Su UAB „Hansa lizingas“ nebendravo. Tik vėliau J. G. kreipėsi su prašymu nutraukti sutartį. Kaip liudytojas apklaustas A. M. parodė, kad į lizingo bendrovę kreipėsi UAB (duomenys neskelbtini) direktorius J. G., kuris per UAB (duomenys neskelbtini) norėjo įsigyti eskalatorius. Sutartis buvo sudaryta 800 000 Lt sumai, finansuojama suma buvo – 500 000 Lt, kurią UAB „Hansa lizingas“ sumokėjo UAB (duomenys neskelbtini). Įsipareigojimus prisiėmusi UAB (duomenys neskelbtini) įmokas iš pradžių mokėjo, o vėliau mokėjimai ėmė strigti. Jis žino, kad pagal pirkimo – pardavimo sutartį eskalatoriai nebuvo pristatyti. Kaip liudytojas apklaustas J. G. parodė, kad eskalatorius surasti turėjo UAB (duomenys neskelbtini) direktorius M. B., su kuriuo buvo sudaręs rangos sutartį dėl rekonstrukcijos darbų pastatui, Nemuno g. 77. Derybas dėl eskalatorių įgijimo vedė M. B.. Įranga kainavo apie 800 000 Lt, kurią pagal lizingo sutartį finansavo UAB „Hansa lizingas“. UAB (duomenys neskelbtini) UAB (duomenys neskelbtini) avansu sumokėjo 15-20 proc. visos sumos. Objekte nei vienas eskalatorius nebuvo sumontuotas. Kaip liudytojas apklaustas D. S. parodė, kad jis užsiėmė eskalatorių paieška, tačiau jų nenupirko. Taigi aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad UAB (duomenys neskelbtini), atstovaujama direktoriaus M. B., iš UAB (duomenys neskelbtini) realiai neįgiję 4 įrenginių (eskalatorių), už juos neapmokėję ir negavę PVM sąskaitos - faktūros, įrodančios pirkimą ir nuosavybės teisę į minėtus įrenginius su UAB „Hansa lizingas“ pasirašė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią įrenginius pardavė UAB „Hansa lizingas“, o minėta bendrovė pagal lizingo sutartį juos perdavė valdyti ir naudotis UAB „Nemuno verslo centras“ ir tokiu būdu iš UAB „Hansa lizingas“ gavo iš viso 574 070 Lt, o iš UAB (duomenys neskelbtini) gavo iš viso 251 930 Lt. Tai konstatuota ir aukščiau paminėtoje specialisto išvadoje, kurioje taip pat nurodyta, kad UAB (duomenys neskelbtini) pardavę eskalatorius už beveik dvigubai brangesnę sumą ir gavę pinigus, vėlesnių mokėjimų pagal sutartyje numatytas sąlygas neatliko ir realiai eskalatorių neįsigijo. Teisiamojo posėdžio metu kaip specialistė apklausta I. K. patvirtino savo duotą išvadą ir paaiškino, kad atlikdama tyrimą pagal apskaitos duomenis nustatė, kad UAB (duomenys neskelbtini) realiai nebuvo įgiję eskalatorių, neturėjo įgijimo dokumentų, todėl neturėjo teisės jų parduoti, o tai padarę buhalterinėje apskaitoje užfiksavo neįvykusią ūkinę operaciją ir iškreipė duomenis apie bendrovės turtą. Taigi aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad M. B., neturėdamas eskalatorių įsigijimo dokumentų, 2008-09-26 PVM sąskaitomis faktūromis BRO Nr. 083 ir BRO Nr. 084 bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksavo neįvykusias ūkines operacijas – bendrovei „Hansa lizingas“ už 826 000 Lt įformino pardavimą 4 eskalatorių, kurių bendrovė nebuvo nupirkusi ir taip padidino bendrovės turto įsipareigojimus.

Aptariant svetimo turto pasisavinimo epizodą buvo nustatyta, kad nuteistasis M. B. tvarkė bendrovės kasą, pinigus, mokėjimo žiniaraščiuose fiksavo, kad iš kasos paima darbuotojų M. V. ir M. L. atlyginimams išmokėti skirtas bendrovės lėšas, tačiau šio darbo užmokesčio paminėti darbuotojai negavo ir darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose nepasirašė, patys kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o nuteistasis, paaiškindamas, kad bendrovei priklausiusius pagal tikslinę paskirtį - atlyginimams išmokėti skirtus pinigus jis panaudojo išimtinai bendrovės reikmėms, viso bylos tyrimo metu nepateikė pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms dokumentų, taip pat negalėjo nurodyti, kada ir kam juos panaudojo. Aukščiau paminėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) nuo kasos nurašius realiai neišmokėtą atlyginimą, bendrovės apskaitoje pateikti neteisingi duomenys apie turtą (pinigus, kurių neišmokėjo) ir įsiskolinimus (apskaitoje nefiksuotos skolos darbuotojams M. V. ir M. L.). Bendrovei padarytas nuostolis iš viso 10 194,43 Lt, iš jų 2008 m. – 1 321,60 Lt, 2009 m. – 8 872,83 Lt. Teisiamojo posėdžio metu šią specialisto išvadą patvirtino kaip specialistė apklausta I. K.. Taigi bylos įrodymais nustatyta, kad nuteistasis M. B., bendrovės buhalterinėje apskaitoje užfiksavęs ir nuo kasos nurašęs atlyginimų išmokėjimą M. V. (5416,47 Lt) ir M. L. (4777,96 Lt) iš viso 10 194,43 Lt, kurių minėti darbuotojai negavo, taip padidino bendrovės įsipareigojimus darbuotojams ir bendrovei padarė nuostolį iš viso 10 194,43 Lt.

Iš aukščiau paminėtos specialisto išvados matyti, kad atliekant tyrimą pagal UAB (duomenys neskelbtini) pateiktus buhalterinius dokumentus buvo nustatyta, kad bendrovės buhalterinėje apskaitoje neužfiksuotas 2009-09-21 kasos pajamų orderis MUR Nr. 00296 iš viso 1000 Lt ir kasoje neužpajamuoti gauti grynieji pinigai, dėl ko bendrovė patyrė 1000 Lt nuostolį. Teisiamojo posėdžio metu kaip specialistė apklausta I. K. patvirtino savo duotą išvadą ir paaiškino, kad atlikdama tyrimą nustatė, kad bendrovės apskaitoje neužfiksuotas 2009-09-21 kasos pajamų orderis 1000 Lt sumai ir kasoje neužpajamuoti gauti grynieji pinigai. Specialistės paaiškinimu, dokumento neįtraukimas į registrą yra buhalterinis pažeidimas. Kaip liudytoja apklausta buvusi bendrovės buhalterė V. N. parodė, kad bendrovės (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą tvarkė pagal jai pateiktus direktoriaus M. B. buhalterinės apskaitos dokumentus. Ji išrašydavo tik išlaidų orderius. Taigi aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad M. B., kaip bendrovės direktorius būdamas atsakingas ir už bendrovės buhalterinę apskaitą, bendrovės apskaitoje neužfiksavo 2009-09-21 kasos pajamų orderio MUR Nr. 00296 už 1000 Lt ir kasoje neužpajamavo gautų grynųjų pinigų, dėl ko UAB (duomenys neskelbtini) patyrė 1000 Lt nuostolį.

Paminėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad dėl aukščiau įvertintų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio 2008-2009 m. laikotarpiu. Atsižvelgusi į aukščiau aptartus įrodymus kolegija konstatuoja, kad byloje įrodyta M. B. kaltė dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nuteistojo veiksmų visuma leidžia teigti, kad M. B. suprato, kad būdamas bendrovės direktoriumi yra atsakingas už buhalterinę apskaitą ir privalo, laikantis įstatymų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos vykdymą, reikalavimų, ją tvarkyti, tačiau tyčia jų nevykdė numatydamas, kad dėl to nebus galima iš dalies nustatyti įmonės veiklos, ūkinės, finansinės būklės rezultatų bei įvertinti turto ir tokių padarinių siekė padarydamas veiką. Nuteistojo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 222 str. 1 d. yra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo M. B. veikoje yra nustatyti visi objektyvieji ir subjektyvieji nusikaltimo, numatyto BK 222 str. 1 d., sudėties požymiai, todėl nėra pagrindo tenkinti nuteistojo prašymo jį pagal BK 222 str. 1 d. išteisinti.

Skundžiamu nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal LR BK 220 str. 1 d. už tai, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini) direktoriumi ir būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą, siekdamas išvengti 4 080 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, 2009-08-27 į 2008 m. Metinę pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąjį pelną, t. y. į 2008 m. buhalterinę apskaitą įtraukė PVM sąskaitas faktūras, kuriose įformintos konsultavimo ir kvalifikacijos tobulinimo paslaugos už bendrą 27 200 Lt sumą, kurių nei pati bendrovė, nei jos darbuotojai realiai negavo, todėl apskaičiavo ir deklaravo šiai sumai mažesnį apmokestinamąjį pelną, dėl ko neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 4 080 Lt pelno mokesčio, ir šią suklastotą deklaraciją tą pačią dieną pateikė Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai Pasvalio skyriui. Ginčydamas jam šią inkriminuotą nusikalstamą veiką nuteistasis M. B. teigia, kad 27 200 Lt buvo panaudoti bendrovės interesams, sąskaitos – faktūros, pagal kurias sumokėti šie pinigai, įtrauktos į buhalterinę apskaitą, todėl pelnas apskaičiuotas teisingai. Apeliantas mano, kad jo veikoje nėra LR BK 220 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių ir jis dėl šios veikos turėtų būti išteisintas. Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymų visumą bei nustatė, kad nuteistasis M. B. BK 220 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, todėl M. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl žinomai neteisingų duomenų apie bendrovės pelną pateikimo valstybės įgaliotai institucijai. Taigi apelianto prašymas išteisinti jį dėl šios veikos negali būti tenkintinas.

LR BK 220 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris siekdamas išvengti mokesčių įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie savo ar įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Šiam nusikaltimui būdinga tai, kad į deklaraciją, nustatytos tvarkos patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą įrašomi žinomai neteisingi duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą. Pagal teismų praktiką žinomai neteisingais duomenimis laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija, nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. Šiai nusikalstamai veikai kvalifikuoti neturi reikšmės, ar pagal tikrovės neatitinkančius duomenis asmens pajamos, pelnas, turtas sumažinami ar padidinami. Esminę reikšmę turi tai, kad teikiant neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiama išvengti mokesčių. Ši nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t.y. asmuo suvokia, kad jis į deklaraciją ataskaitą arba kitą dokumentą įrašė ir pateikė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai, siekdamas išvengti mokesčių, ir to nori.Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 str. 1 d. kilti yra būtinos sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ir kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Be to, būdingas ir tikslas – siekimas išvengti mokesčių.

Aptariant vieną iš apgaulingos buhalterinės apskaitos veikos epizodų buvo nustatyta, kad UAB „Broliai mūrai“ direktorius M. B. 2008 m. buhalterinėje apskaitoje įformino konsultavimo ir kvalifikacijos tobulinimo paslaugų, kurių pati bendrovė ar jos darbuotojai realiai negavo, pirkimą iš K. B. pagal 2008-09-01 PVM sąskaitą faktūrą VL Nr. 080901-01 iš viso 10 800 Lt ir PVM 1944 Lt ir paslaugų pirkimą iš UAB „A.“ pagal 2008-09-11 PVM sąskaitą – faktūrą ARU Nr. 250212 iš viso 16 400 Lt ir PVM 2952 Lt. Paminėtoje specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. dirbo pelningai ir deklaravo 687 458 Lt apmokestinamąjį pelną, tačiau pažeidžiant 2001-12-20 LR Pelno mokesčio įstatymo Nr. IX – 675 11 str. 4 d. reikalavimus UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. apskaitoje užfiksuotos sąnaudos pagal juridinės galios neturinčius dokumentus, padidinti leidžiami atskaitymai ir atitinkami sumažintas pelnas iš viso 27 200 Lt (16 400 + 10 8000). Vadovaujantis 2001-12-20 LR pelno mokesčio įstatymo Nr. IX – 675 5 str. 1 d. (pagal kurią apmokestinamasis pelnas apmokestinamasis taikant 15 procentų mokesčio tarifą), bendrovė nesumokėjo iš viso 4080 Lt pelno mokesčio. Panevėžio AVMI 2008 m. pelno mokesčio deklaracijoje pateikti neteisingi duomenys apie bendrovės 2008 m. apmokestinamąjį pelną ( deklaruotas 687 458 Lt apmokestinamasis pelnas, o nustatytas 27 200 Lt didesnis), todėl neteisingai deklaruotas ir nesumokėtas pelno mokestis: įrašytas 103 119 Lt, o nustatytas 4 080 Lt. didesnis. Pažeidžiant 2002-03-05 LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX – 751 64 str. 1 d. UAB (duomenys neskelbtini) 2008 m. juridinės galios neturinčiomis PVM sąskaitomis faktūromis užfiksavo neįvykusias ūkines operacijas su UAB „A.“ ir K. B., todėl PVM deklaracijoje nepagrįstai padidino PVM ataskaitą 4 896 Lt, sumažino mokėtiną PVM ir nesumokėjo iš viso 4 896 Lt. Netikėti šia specialisto išvada kolegija neturi pagrindo, nes ją teisiamojo posėdžio metu patvirtino kaip specialistė apklausta I. K.. Kaip liudytoja apklausta buvusi bendrovės (duomenys neskelbtini) buhalterė V. N. parodė, kad tiriamuoju laikotarpiu dirbdama bendrovėje pastebėjo nesklandumų pildant deklaracijas. Kadangi M. B. nesavalaikiai pristatydavo sąskaitas, turėdavo deklaracijas tikslinti. Deklaracijas VMI pateikdavo pats direktorius. Kad mokesčių inspekcijai pateikdavo metines pelno mokesčio deklaracijas neneigia ir pats nuteistasis M. B.. Taigi nustatyta, kad deklaraciją su žinomai neteisingais duomenimis Panevėžio apskrities mokesčių inspekcijai Pasvalio skyriui pateikė pats nuteistasis M. B.. Išanalizavusi įrodymų visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis M. B. būdamas bendrovės direktoriumi ir būdamas atsakingas ž apskaitos organizavimą, siekdamas išvengi 4 080 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, 2009-08-27 į 2008 m. pelno mokesčio deklaraciją įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąjį pelną, t. y. į 2008 m. buhalterinę apskaitą įtraukęs PVM sąskaitas faktūras, kuriose įformintos konsultavimo ir kvalifikacijos tobulinimo paslaugos už bendrą 27 200 Lt sumą, kurių nei pati bendrovė, nei jos darbuotojai realiai negavo, todėl apskaičiavo ir deklaravo šiai sumai mažesnį apmokestinamąjį pelną, dėl ko neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 4 080 Lt pelno mokesčio ir šią deklaraciją tą pačią dieną pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai Pasvalio skyriui. Žinomai neteisingų duomenų įrašymas į deklaraciją nustatytas atlikto mokestinio patikrinimo metu. Pastarosios aplinkybės rodo nuteistojo kryptingą ir apgalvotą siekį veikti nusikalstamai bei atitinkamai patvirtina jo veiksmuose esant tiesioginę tyčią pateikiant žinomai neteisingus duomenis apie įmonės apmokestinamąjį pelną. Taigi yra nustatyti visi būtini BK 220 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai: įrašė žinomai neteisingus duomenis į metinę pelno mokesčio deklaraciją, kurią pateikė valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip siekė išvengti pelno mokesčio sumokėjimo. Todėl pagrįstai M. B. yra pripažintas kaltu ir pagal BK 220 str. 1 d.

Prokuroras apeliaciniu skundu nesutinka su M. B. už inkriminuotas nusikalstamas veikas paskirtais baudos dydžiais, laikydamas juos aiškiai per švelnius ir prašo skirti didesnius baudos dydžius.

Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi pagrindo keisti apylinkės teismo sprendimą ir griežtinti skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam M. B. už nusikalstamas veikas paskirtų bausmių, nes pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam M. B. už padarytas nusikalstamas veikas bausmes (baudas), išanalizavo ir įvertino bausmės skyrimui įtakos turinčias aplinkybes, vadovavosi BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 55 str. nuostatomis, reglamentuojančiomis bausmės skyrimą asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą bei tinkamai pritaikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, t. y. 41 straipsnio 2 dalies, 47 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas M. B. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumą - M. B. padarė tris nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama apysunkių, o dvi nesunkių nusikaltimų kategorijai, kad nėra nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, tinkamai įvertino nuteistojo M. B. asmenybę. Nuteistasis M. B. praeityje neteistas, šiuo metu dirba ir vadovauja kitam juridiniam asmeniui. Atsižvelgęs į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. B. už nusikalstamas veikas paskyrė baudos bausmes, kurių dydžius nustatė mažesnius nei BK 47 str. 3 d. numatytų skirtinų baudų už nesunkaus ir apysunkio nusikaltimo padarymą, vidurkius. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistajam M. B. už inkriminuotas nusikaltimas veikas paskirtos baudos bausmės nėra aiškiai per švelnios, yra tinkamai individualizuotos, atitinka apelianto veikų pavojingumą, jo asmenybę, bausmės paskirtį, todėl ją griežtinti nėra pagrindo. Tos aplinkybės, kad skirdamas bausmes pirmosios instancijos teismas nenurodė M. B. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, t. y. kad padarytos tyčinės veikos, kad M. B. nusikaltimais buvo padaryta žala tiek valstybei (nebuvo deklaruotas ir nesumokėtas 4080 Lt pelno mokestis), tiek ir pačiai bendrovei (pasisavinti 10 194,43 Lt) negali būti pagrindu nuteistajam M. B. griežtinti bausmes, nes vien nusikalstamų veikų aprašymai bei veikų kvalifikacijos rodo jų pavojingumą – tyčia bei kad padarant minėtas veikas neišvengiamai atsiranda padariniai – žala. Skirdamas nuteistajam M. B. bausmes, pirmosios instancijos teismas įvertino prokuroro skunde nurodytą aplinkybę, kad M. B. nepripažino savo kaltės, t. y. teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl nėra pagrindo į minėtą aplinkybę atsižvelgti dar kartą. Tos aplinkybės, kad nuteistasis M. B. neatlygino žalos, kad jo vadovavimo laikotarpiu bendrovei buvo iškelta bankroto byla negali būti pagrindu jam griežtinti bausmes. Atsižvelgusi į aukščiau išdėstytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo M. B. paskirtas bausmes pripažinti aiškiai per švelnias. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas apeliantui paskirtinas bausmes, BK 63 str. nuostatų nepažeidė. Taigi nėra pagrindo keisti ir M. B. paskirtos subendrintos bausmės.