- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-01
- Bylos Nr.
- A-442-1420-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01265-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. Č. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Telšių AVMI) 2009-12-16 sprendimą Nr. A6-17 ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2010-03-31 sprendimą Nr. 68-75.
Pareiškėjas paaiškino, kad mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, vadovavosi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Telšių apskrities skyriaus atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-07001-08 metu duotais skolininkų parodymais dėl pareiškėjo gautų palūkanų. Tačiau skolininkų parodymų patikimumą ir pagrįstumą gali patvirtinti tik teismas, nes nurodyti skolininkai yra suinteresuoti asmenys, siekiantys išvengti skolos grąžinimo. Šioje byloje nurodytų liudytojų (skolininkų) parodymai nėra teismo patvirtinti įrodymai. Telšių AVMI, atlikdama patikrinimą, turėjo vadovautis tik patikimais rašytiniais įrodymais, o ne prielaidomis bei suinteresuotų asmenų parodymais.
Pareiškėjas dėl buto pardavimo pajamų nurodė, kad pinigus už parduotą butą gavo dalimis. 2005-10-14 pagal pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 2-8904 gavo 4000 Lt, o likusius 9000 Lt pirkėja R. Š. įsipareigojo sumokėti iki 2005-11-14, tačiau minėtai datai pirkėja pinigų neturėjo, todėl jie raštu sutarė, kad likusią 9000 Lt skolos dalį grąžins dalimis iki 2008 m. Pinigus R. Š. grąžino greičiau, t. y. laikotarpiu nuo 2005-11-14 iki 2007-02-27 skolą atidavė dalimis.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime dėl gautų palūkanų apmokestinimo paaiškino, kad, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalį, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pagal FNTT Telšių apskrities skyriaus atliekamo ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-07001-08 dėl pareiškėjo veiklos dokumentus, t. y. kratos metu paimtas paskolos sutartis, liudytojų parodymus, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2001 m. fiziniams asmenims skolino pinigines lėšas. 2001-2002 m. už suteiktas paskolas skolininkams sutartyse nebuvo nurodyta sumokėti palūkanų, o už vėlesnius laikotarpius pateiktose paskolos sutartyse yra numatyta mokėti nuo 1 iki 10 procentų palūkanų.
GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 13 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, jeigu paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos. Kitu atveju palūkanos priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms ir remiantis GPMĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktu yra apmokestinamos 15 procentų GPM tarifu. Iš pateiktų dokumentų ir liudytojų apklausos protokolų nustatyta, kad pagal paskolų sutartis pareiškėjui fiziniai asmenys grąžino paskolas anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolų suteikimo dienos ir sumokėjo 15904,60 Lt palūkanų.
Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas kelia klausimą dėl to, kad mokesčių administratorius rėmėsi ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003-06-03 išplėstinės teisėjų kolegijos priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-178-2003 konstatavo, kad įrodinėjimo priemonių leistinumo suvaržymų įstatymai nenustato, todėl atitinkamiems faktams patvirtinti galima remtis ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, jeigu pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas tokie įrodymai mokesčių administratoriui gali būti teikiami. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo teisę remtis ikiteisminio tyrimo byloje esančiais duomenimis.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo mokesčių bazė buvo nustatinėjama pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis. Vadovaujantis 2004-05-24 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4.1 punktu, įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatyta tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento), įrašo neteisingus duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir (ar) asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruojamas pajamas ir kitais atvejais, numatytais Taisyklių 4.1 – 4.4 punktuose.
Iš mokestiniam ginčui pateiktos medžiagos matyti, kad nors pareiškėjas skolino fiziniams asmenims pinigines lėšas su palūkanomis ir iš šios veiklos gavo pajamų (tiek apmokestinamųjų, tiek neapmokestinamųjų), tačiau nė vienoje iš pateiktų deklaracijų (kai kuriais laikotarpiais deklaracijos neteiktos) gautų pajamų nedeklaravo, todėl mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo mokesčio bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remdamasis iš trečiųjų asmenų gauta informacija.
Pažymėjo, kad pareiškėjui GPM apskaičiuotas už 2007 m., konstatavus, kad jis šiuo mokestiniu laikotarpiu faktiškai gavo 6149,20 Lt apmokestinamųjų pajamų (palūkanų) už suteiktas paskolas fiziniams asmenims, kurios buvo pradėtos grąžinti anksčiau kaip po 366 dienų. Mokestinio ginčo byloje yra pateikti fizinių asmenų, apklaustų liudytojais, apklausos protokolai, kuriuose fiziniai asmenys patvirtino, kad su pareiškėju buvo sudarę paskolos sutartis, kuriose buvo numatytas atitinkamo dydžio palūkanų mokėjimas; fiziniai asmenys taip pat patvirtino ir palūkanų mokėjimo aplinkybes.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo A. Č. skundą atmetė.
Teismas nustatė, kad Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atliko pareiškėjo A. Č. GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2008-12-31 ir surašė patikrinimo aktą Nr. (3.10)-PA-6.3-12. Patikrinimo metu Telšių AVMI pareiškėjo 2007 m. gautas 6149 Lt pajamas (palūkanas) už suteiktas paskolas fiziniams asmenims ir 9000 Lt pajamas už parduotą butą apmokestino 15 proc. GPM tarifu ir apskaičiavo nedeklaruoto 831 Lt GPM. Mokestinis patikrinimas buvo atliktas vadovaujantis FNTT Telšių apskrities skyriaus 2009-02-27 specialisto išvada Nr. 5-9/7 bei kitais turimais duomenimis.
Iš kratos metu paimtų paskolos sutarčių ir liudytojų apklausos protokolų teismas nustatė, kad A. Č. laikotarpiu nuo 2004-01-01 iki 2008-12-31, skolindamas fiziniams asmenims pinigus už palūkanas, gavo 61879,09 Lt pajamų (palūkanų) už suteiktas paskolas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad, pagal GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 19 punktą, neapmokestinamosios pajamos yra palūkanos, gautos už suteiktas paskolas, jeigu paskolos bus pradėtos grąžinti ne anksčiau kaip po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos. Priešingu atveju, vadovaujantis GPMĮ 5 straipsnio 1 dalimi, palūkanos, kaip gyventojo pajamos, yra laikomos pajamų mokesčio objektu. Patikrinimo metu pagal mokesčių administratoriui pateiktus duomenis buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2004 m. gavo 830 Lt, 2005 m. – 1256 Lt, 2006 m. – 4437,40 Lt, 2007 m. – 6149,20 Lt, 2008 m. – 3232 Lt apmokestinamųjų pajamų – palūkanų, kurių nė vienu mokestiniu laikotarpiu nedeklaravo. Pagal GPMĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą, pareiškėjui už 2004 – 2006 metų laikotarpį buvo taikytas individualus neapmokestinamasis pajamų dydis II grupės invalidams – 380 Lt per mėnesį, t. y. 4560 Lt (380 x 12) metinis neapmokestinamasis pajamų dydis; už 2008 metus – 420 Lt per mėnesį, t. y. 5040 Lt (420 x 12) metinis neapmokestinamųjų pajamų dydis (MNPD). Tokiu būdu pareiškėjui už 2004, 2005, 2006, 2008 metus faktiškai gautoms apmokestinamosioms pajamoms (palūkanoms) pritaikius MNPD, mokėtino GPM prievolės nebuvo. Dėl šių priežasčių papildomai mokėtinas GPM pareiškėjui apskaičiuotas tik už 2007 metus, nustačius, kad pareiškėjas šiuo mokestiniu laikotarpiu gavo 6149,20 Lt palūkanų.
Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius pareiškėjo mokesčio bazę apskaičiavo taikydamas specialų mokesčių apskaičiavimo metodą, numatytą MAĮ 70 straipsnyje, t. y. mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, remdamasis Taisyklių nuostatomis, kadangi pareiškėjas nei vienu iš mokestinių laikotarpių gautų apmokestinamų pajamų (palūkanų) nedeklaravo. Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis suteikia mokesčių administratoriui teisę, esant tam tikroms sąlygoms (atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka), priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad detalią šio straipsnio įgyvendinimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtino Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles. Taisyklių 4 punkte nustatyta, kad įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas. Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad mokesčių administratoriaus pareigūnas turi teisę naudotis informacija, gauta iš: 1) mokesčių mokėtojo (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); 2) kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); 3) kitų asmenų; 4) Lietuvos Respublikos ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų institucijų; 5) registrų (kadastrų); 6) stebėjimo būdu gautų duomenų; 7) statistikos leidinių; 8) žinynų, katalogų; 9) spaudos, informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių; 10) interneto svetainių; 11) kitų šaltinių, kurių pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius, gauti kitą įvertinimui atlikti reikalingą informaciją.
Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad, pareiškėjui nei vienu iš mokestinių laikotarpių gautų apmokestinamųjų pajamų (palūkanų) nedeklaravus, mokesčių administratorius turėjo teisę remtis ir panaudoti įvairius informacijos šaltinius, nurodytus Taisyklių 29 punkte. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi iš FNTT gauta informacija, t. y. ikiteisminio tyrimo metu atliktų veiksmų metu paimtais dokumentais.
Teismas, pasirėmęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-178-2003), pažymėjo, kad įrodinėjimo priemonių leistinumo suvaržymų įstatymai nenustato, todėl faktams patvirtinti galima remtis ir baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, jeigu vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis tokie įrodymai mokesčių administratoriui gali būti teikiami.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginius, kad skolininkų parodymų patikimumą ir pagrįstumą gali patvirtinti tik teismas, nes nurodyti skolininkai yra suinteresuoti asmenys, siekiantys išvengti skolos grąžinimo, todėl mokesčių administratorius turėjo vadovautis tik patikimais rašytiniais įrodymais, o ne prielaidomis bei suinteresuotų asmenų (skolininkų) parodymais, teismas įvertino kritiškai. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas GPM nepriemoką, rėmėsi tik patikimais ir nuosekliais liudytojų parodymais, be to, kai kurie iš nurodytų liudytojų ir neneigia aplinkybių, kad prievolės A. Č. dar nėra įvykdę ,ir ginčo dėl to nėra. Be to, mokesčių administratorius taip pat rėmėsi mokėjimo pavedimais, paskolos grąžinimo grafiku, įkeitimo lakštu. Duomenų, kad liudytojai turėtų tikslą apkalbėti pareiškėją, nepateikta, o ir ne visus juos galima būtų laikyti skolininkais, nes prievolės A. Č. įvykdytos, todėl jokie tarpusavio santykiai su A. Č. jų nesieja. Nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, pareiškėjas jokių papildomų įrodymų, objektyviai paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė.
Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, jog mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą nėra siejamas su Civiliniame kodekse įtvirtintų sandorių negaliojimo taisyklių taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 44 – 55). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17-301/2007 yra konstatuota, jog nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių, o vertina susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Todėl, nagrinėjamu atveju nustatant pareiškėjui tenkančias mokestines prievoles ir apmokestinamųjų pajamų gavimo faktą, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo vertinti su įvairiais fiziniais asmenimis sudarytų paskolų sutarčių galiojimo klausimus pagal privatinės teisės nuostatas. Šiuo atveju mokestine teisine prasme svarbi yra byloje surinktais įrodymais pagrįsta išvada, jog nurodytų paskolų sutarčių pagrindu pareiškėjas gavo pinigines lėšas, kurios yra apmokestinamos GPMĮ nustatyta tvarka, todėl atitinkamose sutartyse užfiksuoti palūkanų dydžiai bei liudytojų parodymais ir kitais duomenimis konstatuotas konkrečių palūkanų mokėjimas gali būti pripažinti tinkamu pagrindu pareiškėjo mokestinių prievolių apskaičiavimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginius, kad pajamos už buto pardavimą buvo gautos dalimis laikotarpiu nuo 2005-11-14 iki 2007-02-27, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Nustatė, kad pareiškėjas 2005-10-14 pagal pirkimo – pardavimo sutartį pardavė butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, R. Š. už 13000 Lt, iš kurių 4000 Lt pareiškėjas gavo sudarant sutartį, o likusius 9000 Lt R. Š. įsipareigojo sumokėti vėliau. 2007-02-27 A. Č. notarų biurui pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad R. Š. sumokėjo visus pinigus pagal pirkimo – pardavimo sutartį. 2009-09-23 paaiškinime R. Š. nurodė, kad dėl šeimyninių aplinkybių likusią 9000 Lt sumą įstengė sumokėti 2007-02-27. Įvertindamas nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta likusi 9000 Lt nesumokėta suma už butą, esantį (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose, pareiškėjui buvo sumokėta 2007-02-27 ir ši data laikytina minėtos pinigų sumos gavimo momentu.
Teismo vertinimu, A. Č. 2007 m. gautos 6149 Lt palūkanos už suteiktas paskolas fiziniams asmenims, kurie paskolas grąžino anksčiau nei po 366 dienų nuo paskolos suteikimo dienos, ir 4431 Lt apmokestinamosios pajamos už parduotą butą pagrįstai apmokestinti 15 procentų tarifu ir pagrįstai papildomai apskaičiuota 831 Lt GPM, 186 Lt GPM delspinigių bei 83 Lt GPM baudos.
III.
Pareiškėjas A. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
Apeliaciniame pareiškėjas nurodo, kad neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga, spėjo tik paviršutiniškai susipažinti su liudytojo Ž. B. liudijimu, kuris neatitinka tikrovės. Pareiškėjas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, kadangi teismas priimtą sprendimą grindė liudytojų parodymais, o tuo tarpu pareiškėjas nebuvo apklaustas aiškinantis aplinkybes, susijusias su paskolų teikimu ir palūkanų mokėjimu. Mano, kad teismas formaliai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su buto pardavimu R. Š.. Nurodo, kad 2007 m. iš R. Š. negavo 9000 litų, tačiau dėl nežinojimo pas notarą pasirašė, jog atsiskaityta buvo visiškai. Atkreipia dėmesį, kad nors teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo priemonių leistinumo suvaržymo įstatymai nenumato, tačiau mokesčių administratorius baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nesirėmė. Dėl teismo teiginio, kad pareiškėjas duomenų, objektyviai paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas, nepateikė, pažymi, kad nieko jis pateikti negali, nes visos paskolų sutartys, paimtos kratos metu, yra pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus. Nurodo, kad nors jis nėra susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau nemano, kad ikiteisminio tyrimo duomenys, kol jie nėra patvirtinti teismo, gali būti traktuojami kaip patikimi, nuoseklūs ir teisingi.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas pateikia argumentus, iš esmės analogiškus tiems, kurie pateikti atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad mokesčių mokėtojas pagal MAĮ 365 straipsnio 1 dalies 4, 5, 6 punktus turi teisę asmeniškai dalyvauti ir būti atstovaujamas savo atstovo santykiuose su mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose, dalyvauti mokestinio patikrinimo procese, jo rezultatų tvirtinimo metu teikti savo pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo dalykų ir kitų su patikrinimu susijusių aplinkybių. Įgyvendindamas tokio pobūdžio teises, mokesčių mokėtojas turi teisę susipažinti su mokestinio patikrinimo medžiaga; tokia teise mokesčių mokėtojas turi teisę pasinaudoti tiek ikiteisminio mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, tiek nagrinėjant ginčą teisme. Atkreipia dėmesį, kad nors pareiškėjas įrodinėja, kad R. Š. už butą su juo atsiskaitė dalimis, tačiau nei mokestinio patikrinimo, nei mokestinio ginčo nagrinėjimo metu nepateikė jokių šį teiginį patvirtinančių įrodymų.
IV.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo galimybės susipažinti su bylos medžiaga, nes 2010 m. rugsėjo 9 d., prasidėjus teismo posėdžiui, jam tik keletą minučių buvo leista susipažinti su bylos medžiaga.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 51 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso dalyviai turi teisę teisme susipažinti su byloje esančiais dokumentais, kita medžiaga ir, teismo (teisėjo) leidimu, savo lėšomis daryti jų kopijas bei išrašus. Pareiškėjui šaukimas apie 2010 m. rugsėjo 9 d. posėdį buvo įteiktas 2010 m. birželio 28 d. (t. 3, b. l. 160). Taigi pareiškėjas turėjo pakankamai laiko pasinaudoti teise susipažinti su byla. Tai, kad šia teise pareiškėjas nepasinaudojo, negali būti pripažinta procesinės teisės normų pažeidimu.
Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkami įvertino byloje surinktus įrodymus.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos. Teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtina pareiškėjo gautas pajamas, dėl kurių gavimo, skundžiamu mokesčių administratoriaus sprendimu buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis ir su juo susijusios sumos. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo yra pagrįstos visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo ir bylai reikšmingų aplinkybių konstatavimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, todėl teisėjų kolegija detaliai iš naujo nevertina byloje surinktų įrodymų.
Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šiame Mokesčių administravimo įstatymo straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėjas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kuriais būtų paneigtos surinktų duomenų pagrindu mokesčių administratoriaus padarytos išvados dėl gautų pajamų apmokestinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo paaiškinimas, jog jis 2007 metais iš R. Š. negavo 9000 Lt, taip pat nėra pagrįstas jokiais įrodymais. Todėl nėra pagrindo paneigti mokesčių administratorių ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šių pajamų gavimo.
Mokesčių administratorius, užtikrindamas, kad tinkamai būtų mokami mokesčiai, ir nustatydamas mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingas aplinkybes, gali naudoti visas prieinamas įrodinėjimo priemones, kurių naudojimo įstatymai nedraudžia. Nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei kiti įstatymai nenustato tokio ribojimo, kuris neleistų mokesčių administratoriui remtis ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais duomenimis. Atitinkami ikiteisminio tyrimo duomenys gali būti panaudojami ir įrodinėjimo procese administraciniame teisme, nes Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalis, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, leidžia remtis įvairiais dokumentais ir kitais rašytiniais įrodymais, neribodama šių įrodinėjimo priemonių sąrašo. Pažymėtina, kad mokestiniais aspektais reikšmingi ikiteisminio tyrimo duomenys mokestinio patikrinimo metu bei nagrinėjant mokestinį ginčą yra naudojami ne tam tikrų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui, bet mokestinių prievolių atsiradimui reikšmingų aplinkybių nustatymui. Šie duomenys yra tiriami ir vertinami ne baudžiamojo proceso požiūriu, o pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles, kaip ir bet kurie kiti administraciniame procese pateikti įrodymai.
Apeliaciniame skunde pareiškėjo nurodytas argumentas, kad nieko jis pateikti negali, nes visos paskolų sutartys, paimtos kratos metu, yra pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, nėra pagrįstas. Pareiškėjas, manydamas, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra dokumentų, kurie galėtų paneigti mokesčių administratoriaus išvadas dėl gyventojų pajamų mokesčio paskaičiavimo, turėjo teisę prašyti pirmosios instancijos teismo, kad tokie duomenys būtų išreikalauti. Tačiau tokia teise jis nepasinaudojo, be to nenurodė, kokie konkretūs dokumentai, esantys ikiteisminio tyrimo medžiagoje, galėtų pagrįsti jo nurodytas aplinkybes.
Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių administratoriai teisėtai ir pagrįstai nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą papildomas mokesčių, baudų ir delspinigių sumas, o pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.