Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M., Z. V., M. V. (toliau – apeliantai) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo jie nuteisti:

- pagal LR BK 182 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant nuteistąją per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti 14 493 EUR turtinę žalą nukentėjusiajai V. B., neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo.

- pagal LR BK 182 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti 14 493 EUR turtinę žalą nukentėjusiajai V. B., neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo.

- pagal LR BK 182 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis LR BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams, įpareigojant nuteistąjį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti 14 493 EUR turtinę žalą nukentėjusiajai V. B., neišvykti už gyvenamosios vietos ribų be bausmės vykdymą prižiūrinčios institucijos leidimo.

Iš nuteistųjų A. M., Z. V., M. V. solidariai priteista nukentėjusiosios V. B. naudai 14 493 eurų turtinės žalos atlyginimui.

A. M., Z. V. ir M. V. nuteisti už tai, kad 2011-08-20 veikdami kartu, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, A. M. ir M. V. lankantis pas V. B. adresu (duomenys neskelbtini), įgijo pastarosios pasitikėjimą, A. M. įkalbėjo V. B. pagelbėti, t.y., kad pastaroji pasirašytų paprastą vekselį, nepaaiškinusi kas tai yra, ir jį pasirašiusi, V. B. įsipareigojo iki 2011-08-21 Z. V. sumokėti 50000 Lt, o kaip laiduotojas pasirašė A. M. ir tada jiems nuvykus į prekybos ir pramogų centrą Akropolis, adresu Ozo g. 25, Vilniuje, kur AB „Swedbank“ patalpoje Z. V. į V. B. sąskaitą pervedė 25000 Lt, kuriuos iškarto t.y 24800 Lt grynais nuėmė V. B. ir kuriuos apgaule užvaldė A. M., po ko Z. V. 2011-08-24 kreipėsi į Vilniaus m. 20-ą notarų biuro notarę J. Š. gauti vykdomąjį įrašą, kad iš skolininkės V. B. reikalaujama išieškoti 50278,08 Lt., po ko Z. V. 2011-08-24 kreipėsi į antstolį V. M., adresu (duomenys neskelbtini), dėl skolos išieškojimo iš V. B., ko pasekoje antstolis V. M. 2012-02-23 iš varžytinių už 50000 Lt pardavė V. B. 45/100 dalį dviejų kambarių buto, 54,98 kv/m bendro ploto su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), J. V. B., kurio rinkos vertė turto vertės nustatymo pažymoje yra 56000 Lt ir antstolis V. M. Z. V. į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 45904,82 Lt., tokiu būdu apgaule įgijo V. B. 56000 Lt vertės turtą.

Apeliacinius skundu nuteistoji A. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-424-865/2013 dalį dėl jos pripažinimo kalta pagal LR BK 182 str. 2 d. ir ją išteisinti, nepadarius jokios nusikalstamos veikos. nurodo kategoriškai nesutinkanti su skundžiamu nuosprendžiu, kadangi teigia, jog jokios organizuotos grupuotės bei jos koordinavimo nebuvo.

Vertindama nukentėjusiosios V. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, apeliantė teigia, kad teismas priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiosios pirminiai ir vėlesni parodymai visiškai skirtingi, prieštaraujantys vieni kietiems. Taip pat nurodo, kad nukentėjusioji savo parodymuose ikiteisminio tyrimo metu ir papildomai apklausta parodė, kad pinigus, gautus banke pasiėmė M. N., o ne A. M.. Būtent M. N. nėra kaltinama padarius nusikalstamą veiką. Dar kartą apklausta V. B. nurodė, kad A. M. ir M. N. vekselį atnešė į namus. Apeliantė nurodo, kad buvo pasirašyta eilė vekselių, ji viename iš jų pasirašė kaip laiduotoja.

Skunde apeliantė nurodo, kad nors Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo sunkinančią aplinkybę – veika padaryta prieš senyvo amžiaus moterį, tačiau nukentėjusioji puikiausiai suvokė savo veiksmus, ne vieną kartą pati rašė antstoliams, jai buvo bandoma padėti, buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinės paramos skyrių, buvo pasakyta, kad V. B. adekvačiai vertina situaciją, yra komunikabili, nesiskundžia sveikatos būkle. Iš to apeliantė daro išvadą, kad V. B. vekselius pasirašydavo sąmoningai, norėdama užsidirbti pinigų, ji suprato savo veiksmus ir pasekmes, todėl, pasak apeliantės, jokios apgaulės nebuvo. Apie tai, kad V. B. norėjo užsidirbti, apeliantės teigimu, byloja jos pridedami vekseliai. Nurodo nesutinkanti su teismo išvadomis, kad ji veikė tiesiogine tyčia, sukčiavo, nes apeliantės asmenybė V. B. buvo žinoma.

Apeliantė nurodo savo kaltę pripažinusi iš dalies, nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad teisiamajame posėdyje savo kaltę dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino iš dalies, o jau toliau teismas apie tai nepasisakė ir nuosprendyje sunkinanti aplinkybė buvo ta, kad apeliantė kaltės nepripažino.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Z. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-29 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-424-865/2015 ir jį išteisinti, o civilinį ieškinį atmesti. Taip pat prašo, nenustačius pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, Z. V. veiką iš LR BK 182 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 182 str. 1 d. ir atitinkamai sušvelninti paskirtą bausmę bei sumažinti priteistą turtinę nei neturtinę žalą. Nurodo su priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nesutinkantis, kadangi, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių LR BPK pažeidimų.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės įrodymų yra nepagrįstos ir neatitinkančios bylos medžiagos. Vertindamas nukentėjusiosios V. B. ir M. V. parodymus, nurodo, kad tiek nukentėjusioji, tiek apklausti liudytojai, tiek apeliantai A. M., M. V. ir Z. V. patvirtino, jog Z. V. nukentėjusiąją V. B. matė tik vieną kartą (PC ,,Akropolis“), jos iki tol nepažinojo, su ja nebendravo ir nežinojo apie M. V., V. B. ir A. M. susitarimus dėl piniginių lėšų naudojimo ir vekselio pasirašymo. Iš to apeliantas daro išvadą, kad jo veiksmuose negali būti sukčiavimo sudėties požymių, kadangi pastarasis apskritai neįtakojo nukentėjusiosios apsisprendimo pasirašyti vekselį, negavo iš to jokios turtinės naudos ir negalėjo suvokti, jog nukentėjusioji, kaip nurodoma nuosprendyje, galėtų būti suklaidinta. Pabrėžia, kad dėl tokių pačių motyvų 2013-12-20 Vilniaus apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas V. M. N. atžvilgiu buvo nutrauktas.

Skunde apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis padarė LR BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, visiškai nenagrinėjo tarp Z. V., M. V., A. M. ir V. B. susiklosčiusių faktinių santykių, o tik formaliai konstatavo, kad nukentėjusioji jokių pinigų negavo, vekselis buvo išrašytas vienai dienai, 80 metų moteriškei, savaitgalį. Pasak apelianto, teismas neįsigilino į bylos esmę, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas apie tai, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Nurodo, kad nors 2011-08-20 vekselio šalimis buvo Z. V. (vekselio gavėjas – kreditorius) ir V. B. (vekselio davėjas – skolininkas), realiai susiklostęs teisinis santykis buvo kitoks. Tiek M. V., tiek A. M. nurodė, kad pinigus (25 000 Lt) iš M. V. prašė paskolinti ir faktiškai skolinosi A. M., o V. B. buvo tik kaip paskolos grąžinimo garantas, o ne savarankiškas paskolinių santykių dalyvis. Akcentuoja, kad A. M., duodama parodymus bylos nagrinėjimo teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (2013-12-04 parodymai), pažymėjo, kad tai ji paprašė V. B. pasirašyti vekselį, pažadėdama jai už tai 20 000 Lt atlygį. Šias aplinkybes patvirtina ir byloje esančio V. M. N. 2013-02-11 pareiškimo prokuratūrai teiginiai (psl. 5). Nei Z. V., nei M. V. V. B. vekselio pasirašyti neprašė, neįkalbinėjo ir valios neįtakojo. Pasak apelianto, iš to seka išvada, kad jie nukentėjusios atžvilgiu negalėjo panaudoti ir nenaudojo apgaulės, o jei nukentėjusioji ir buvo apgauta, tai tik nuteistosios A. M.. Apeliantas nurodo, kad teismas, pripažinęs, kad nukentėjusioji buvo suklaidinta, akcentavo tik jos amžių, tačiau nevertino kitų reikšmingų aplinkybių, tokių kaip kad bylos nagrinėjimo teisme metu apklausta V. M. N. pažymėjo, kad PC ,,Akropolis“ pati nukentėjusioji jos prašė kartu nueiti į banką ir padėti paimti pinigus. Taip pat pažymėjo, kad nukentėjusioji neatrodė įbauginta ir besielgianti neadekvačiai. Taip pat nukentėjusioji buvo pasisamdžiusi teisininkę I. B., kuri atstovavo nukentėjusiosios interesus, jokie antstolio veiksmai nebuvo skundžiami ir jokios pretenzijos nebuvo reiškiamos, kas apeliantui leidžia daryti išvadą, kad jokio teisių pažeidimo nebuvo. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į kaltinimo esmę paneigiančius antstolio V. M. ir antstolio padėjėjo S. Š. parodymus. Pasak apelianto, reikšmingą faktinę aplinkybę, jog nukentėjusioji suvokė, kokiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja, būtų galėjęs pagrįsti pokalbio, vykusio tarp M. V. ir nukentėjusiosios garso įrašas, tačiau šį įrodymą buvo atisakyta priimti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, dėl ko, apelianto teigimu, faktinės aplinkybės nebuvo ištirtos tinkamai ir buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

Apeliantas nesutinka ir su ta teismo išvada, kad nukentėjusiosios V. B. parodymuose nėra jokių esminių prieštaravimų, jos parodymai nuoseklūs, pakankamai detalūs, juos patvirtina kitos aplinkybės ir apklausti liudytojai. Akcentuoja, kad nukentėjusiosios parodymai yra akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaringi tarpusavyje, taip pat prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams bei liudytojų parodymams. Apeliantas nurodo, kad nors duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji pažymėjo, kad buvo apgauta ir nesuprato, kokiuose santykiuose dalyvauja bei, kad buvo įbauginta A. M. ir M. N., tačiau antstolio V. M. bei antstolio padėjėjo S. Š. parodymai, kaip valstybės įgaliotų asmenų, nesusijusių jokiais ryšiais nei su apeliantais, nei su kitais proceso dalyviais, turėjo būti vertinami kaip itin patikimi. Nurodo, kad nors apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nukentėjusioji nurodė, kad jokių laiškų iš išieškojimą vykdžiusio antstolio V. M. kontoros negaudavo, tačiau iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad net 7 procesiniai dokumentai jai buvo įteikti pasirašytinai. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad pati nukentėjusioji patvirtino esant jos parodymus nepatikimus, apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodžiusi, kad advokatė S. liepė meluoti tyrėjai. Apeliantas taip pat teigia, kad nukentėjusiosios parodymai prieštarauja ir rašytiniams įrodymams. Nurodo, kad prie baudžiamosios bylos prijungtoje vykdomojoje byloje yra du dokumentai, pasirašyti pačios nuketėjusiosios, o būtent: 2011-10-07 prašymas nuimti areštą nuo sąskaitos ir 2011-11-05 pretenzija dėl turto vertinimo. Pasak apelianto, iš to seka, kad nukentėjusiosios parodymai, kad ji nežinojo apie vykdomąją bylą bei varžytines neatitinka tikrovės. Apelianto teigimu, nuosprendyje (20 psl.) pažymėta aplinkybė neva A. M. turėjo raktą nuo nukentėjusios V. B. pašto dėžutės, neturi visiškai jokios reikšmės, kadangi vykdymo procese dokumentai siunčiami registruotu paštu arba įteikiami pasirašytinai.

Dėl teisinių santykių kvalifikavimo apeliantas nurodo manantis, kad tarp jo paties, nukentėjusiosios V. B., A. M. bei M. V. susiklostę santykiai vertintini tik kaip reguliuojami civilinės teisė normų, o kilę ginčai spręstini LR CPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu, byloje esančius įrodymus įvertino formaliai bei paviršutiniškai, neatsižvelgė į tai, kad civilinės teisės teorija taip pat išskiria sandorius su valios trūkumais, pvz. sandoriai sudaryti dėl suklydimo (LR CK 1.90 str.), dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąją šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryti sandoriai (LR CK 1.91 str.) ir pan., todėl padarė nepagrįstas išvadas apie teisinių santykių pobūdį. Apeliantas pabrėžia, kad nukentėjusiosios galimybės ginti savo teises civiline tvarka nėra kaip nors apsunkintos – galimų atsakovų gyvenamosios vietos yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, varžytinėse parduotu nukentėjusios butu yra uždrausta naudotis ir disponuoti, ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl nukentėjusioji turi visas sąlygas savo teises ginti LR CPK nustatyta tvarka ir šios galimybės nėra niekaip apsunkintos ar panaikintos – nukentėjusioji turi galimybę pareikšti ieškinį dėl 2011.08.20 vekselio bei varžytinių akto pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo. Apelianto teigimu, toks teisių gynimo būdas netgi labiau atitiktų nukentėjusiosios interesus, kadangi pastaroji atkurtų nuosavybės teisę į savo butą, tuo tarpu dabartinėje situacijoje, jei pirmosios instancijos teismo nuosprendis būtų paliktas nepakeistas, nukentėjusios nuosavybės teisė į butą nebūtų atkurta, jis ir toliau liktų J. V. B. nuosavybėje. Be to nurodo, kad byloje yra pateiktas 2012-06-13 nukentėjusiosios bei jos atstovės – teisininkės I. B. nuteistajam Z. V. adresuotas prašymas išduoti pakvitavimą 25 000 Lt sumai. Teismų praktikoje sąvoka „pakvitavimas“ reiškia bet kurį rašytinį dokumentą, kuriame išreikšta kreditoriaus valia dėl to, kad jis priėmė prievolės įvykdymą, nurodyti kiti duomenys apie įvykdymą (įvykdymo data, vieta, įvykdymas visiškas ar dalinis ir pan.). Nurodo, kad minėtas prašymas pasirašytas ne tik nukentėjusiosios V. B., bet ir ją ikiteisminio tyrimo metu atstovavusios teisininkės, todėl apeliantas mano, kad prašymo turinys nukentėjusiai buvo tinkamai išaiškintas ir atitinka jos tikrąją valią – gauti patvirtinimą apie prievolės įvykdymą (t.y. skolos grąžinimą). Pasak apelianto, tokios aplinkybės akivaizdžiai parodo, jog bylos dalyvius sieja civiliniai teisiniai santykiai, kurie turi būti sprendžiami LR Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ir nepatenka į baudžiamosios teisės reguliavo sritį.

Skunde apeliantas teigia ir tai, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka nuosprendžio surašymą reglamentuojančių baudžiamojo proceso kodekso normų, kadangi didžiąją dalį sudaro apeliantų ir liudytojų parodymai, vėliau jie dar kartą atkartojami ir konstatuojama, kad Z. V. ir M. V. kaltė yra įrodyta. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neatliko jokio įrodymų tyrimo: liudytojų parodymai yra tik atkartoti, o apeliantus išimtinai teisinantys bei objektyvūs V. M., S. Š. parodymai įvertinti kaip pagrindžiantys kaltę. Maža, to nors skundžiame nuosprendyje (19 psl.) nurodoma, kad apeliantų parodymai labai prieštaringi, tačiau kuo pasireiškė Z. V. ir M. V. parodymų prieštaringumas, visiškai nepasisakoma. Nenurodė pirmosios instancijos teismas ir tų aplinkybių, kokius konkrečiai veiksmus atliko kiekvienas iš nuteistųjų, kokie buvo jų vaidmenys. Teismas apsiribojo tik abstrakčiu teiginiu, kad nuteistieji apgaule užvaldė nukentėjusiosios turtą.

Skunde teigiama ir tai, kad net ir konstatavus, kad apeliantas padarė nusikalstamą veiką, ji turėtų būti kvalifikuojama pagal LR BK 182 str. 1 d., o ne pagal LR BK 182 str. 2 d. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pardavus 56 000 Lt vertės nukentėjusiosios butą, į Z. V. sąskaitą buvo pervesta 45904,82 Lt, tokiu būdu Z. V. įgijo 56000 Lt vertės nukentėjusiosios turtą. Tokios išvados yra visiškai nepagrįstos. Nukentėjusiosios butas buvo parduotas iš varžytinių ir jį įsigijo Janina V. B.. Nors butas ir buvo įvertintas 56 000 Lt, tačiau jis parduotas buvo už 45904,82 Lt, kurie buvo pervesti į Z. V. sąskaitą. Taigi, Z. V. įgijo ne 56 000 Lt, o 45904,82 Lt vertės turtą (pinigines lėšas). Apeliantas nurodo, kad, sprendžiant dėl veikos kvalifikacijos, reikia atsižvelgti į eilę reikšmingų faktinių aplinkybių. Byloje neginčijamai nustatyta, kad Z. V. į nukentėjusiosios sąskaitą pervedė 25000 Lt savo piniginių lėšų. Lygiai taip pat, nėra nustatyta, kad nukentėjusioji į sąskaitą gautus pinigus būtų nuėmusi ir atidavusi būtent Z. V.. Sukčiaujant yra įgyjamas svetimas turtas ar turtinė teisė. Vadinasi, Z. V. įgytas svetimas turtas (svetimos piniginės lėšos) sudaro 45904,82 Lt (pinigų suma gauta, pardavus nukentėjusiosios butą) – 25 000 Lt (į nukentėjusiosios sąskaitą pervestos piniginės lėšos) = 20904,82 , Lt. Apeliantas nurodo, kad tokia suma nesiekia LR BK 190 str. 1 d. įtvirtintos didelės turto vertės ribos, todėl, apeliacinės instancijos, teismui konstatavus, kad nusikalstama veika, vis tik, buvo padaryta, kvalifikacija iš LR BK 182 str. 2 d. keistina į LR BK 182 str. 1 d., atitinkamai sušvelninant paskirtą bausmę.

Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismo patenkintas nukentėjusiosios civilinis ieškinys negalėjo būti nagrinėjamas, kadangi be apelianto atsakovu ieškinyje yra nurodoma ir Janina V. B., o ji apie bylos nagrinėjimą nebuvo informuota ir jame nedalyvavo. Janina V. B. apie jai pareikštą civilinį ieškinį informuota nebuvo, ką apelianto gynėjas pažymėjo savo baigiamosiose kalbose. Tokiu būdu, pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis LR BPK 115 str. 2 d. ir perduoti ieškinį nagrinėti civilinio proceso tvarka, kadangi, išnagrinėjęs civilinį ieškinį nedalyvaujant vienam iš nurodytų atsakovų, pirmosios instancijos teismas pažeidė LR BPK 115 str. 2 d. bei LR CPK 234 str. reikalavimus.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. V. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-10-29 nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-424-865/2015 ir jį išteisinti, o civilinį ieškinį atmesti. Taip pat prašo, nenustačius pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį, Z. V. veiką iš LR BK 182 str. 2 d. perkvalifikuoti į LR BK 182 str. 1 d. ir atitinkamai sušvelninti paskirtą bausmę bei sumažinti priteistą turtinę nei neturtinę žalą.

Apeliantas skundą grindžia iš esmės analogiškais argumentais apelianto Z. V. skundui, papildomai nurodydamas, kad yra pagrindas apeliacinėje instancijoje atnaujinti įrodymų tyrimą ir priimti bei ištirti kaip įrodymą pastarojo bei V. B. pokalbio garso įrašą, iš kurio aiškiai matyti, kad nukentėjusioji suprato ir suvokė kokiuose teisiniuose santykiuose dalyvauja. Nurodo, kad tiek prokuroro, tiek pirmosios instancijos teismo šis jo prašymas buvo atmestas, teismui motyvuojant tuo, kad įrodymas yra „perteklinis“ ir jokių kitų procesinių kliūčių minėto įrodymo priėmimui nenurodė. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo teisę teikti įrodymus ir apsunkino gynybos galimybes.

Dėl priteisto civilinio ieškinio apeliantas taip pat papildomai nurodo, kad skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad nukentėjusioji prašo išieškoti 100 000 Lt iš kiekvieno kaltinamojo, neatitinka civilinio ieškinio turinio, kadangi reikalavimas atlyginti turtinę bei neturtinę žalą 2012-12-04 ieškinyje pareikštas tik Z. V. ir J. V. B.. Apeliantui civilinis ieškinys pareikštas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jo tenkinti M. V. atžvilgiu.

Teismo posėdyje nuteistieji Z. V., M. V., jų gynėjas , nuteistosios A. M. gynėja skundus palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų Z. V., M. V. apeliaciniai skundai tenkintini, nuteistosios A. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo nuteisti Z. Ir M. V., yra nepagrįstas ir neteisėtas , teismo išvados dėl jų kaltumo, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką , yra nepagrįstos faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas jų kaltumą grindė prieštaringais įrodymais.

Žemiau aptarti įrodymai nepatvirtina , kad nuteistieji Z. ir M. V., bendrininkaudami su nuteistąja A. M. sukčiavimo būdu užvaldė nukentėjusiosios V. B. turtą už 56 000 Litus .

Nukentėjusioji V. B., duodama parodymus , kurie priešingai nei teigia apylinkės teismas, yra itin prieštaringi , apie prie ją panaudotą apgaulę, skirtingai nurodo nuteistųjų Z. Ir M. V. veiksmus , vekselio, išduoto Z. V. naudai , surašymo aplinkybes, vienuose parodymuose neigdama žinojusi apie tokio vekselio pasirašymą, kituose to neneigia, pinigų , paimtų iš bankinės sąskaitos perdavimo aplinkybes ir pan. :

2012-06-22 Vilniaus m. apylinkės prokuratūrai rašytame skunde, ji nurodo, kad 2011-08-20 apgaulės būdu Z. V. naudai buvo išrašytas vekselis 50 000 Litų sumai, apie kurį ji nieko nežino, jokių pinigų ji negavo (t. 1 b.l.1-4);

2012-09-07 apklausta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną , nurodė, kad 2011 m. vasarą ji bendravo su Z. V. ir V.M. N., Z. V. prašė jos padėti , paimti banke savo vardu paskolą, kurią jis greit grąžintų . Kitą dieną ji su jais nuvažiavo į banką, kur ji nuėmė į jos sąskaitą pervestus pinigus ir kartu buvęs Z. V. šiuos pinigus perdavė V. M. N.. Būnant banke, Z. V. davė jai pasirašyti kokį tai dokumentą, kuris kaip pasirodė vėliau buvo neprotestuotinas vekselis, bet ji pasirašydama to nesuprato (t. 1 b.l. 48-49);

201210-0 2d. apklausta papildomai, ji patvirtino, kad A. M., M. V., M. N. ir Tutkus ją įkalbėjo apiforminti pinigus jos vardu už kažkokį atlygį , bet tikslios sumos neįvardijo . M. N. jai prisiekinėjo, kad viskas bus gerai . Nuvažiavus su jais į prekybos centrą“Akropolis“, kur buvo ir Z. V., banko skyriuje ji pateikė savo pasą, pasirašė kokius tai dokumentus , pasirašė vekselyje , tada banko darbuotoja padavė pinigus M. N., kuri juos įsidėjo į savo krepšį (t. 1 b.l. 50-51);

2013-02-13 skunde , rašytame Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai, ji jau nurodo, kad pasiskolinti pinigus ją įkalbėjo A. M. ir Vale M. N., kurioms reikėjo kredito , o jos parašas turėjo būti kaip garantas, kad grąžins kreditą ir taip jos pakišusios pasirašyti vekselį. A. M. grasino pasikarti, o V. M. N. verkė, atsiklaupusi ant kelių , žegnojosi ir taip jos įkalbėjo ją pasirašyti vekselį. Kitą dieną -2011-08-19, dalyvaujant ir M. V., A. M. surašė vekselį 50 000 Litų sumai Z. V. , kurį ji pasirašė , vekselį turėjo apmokėti iki 2011-08-21. Tą pačią dieną A. M. jos- V. B. naudai išrašė vekselį 50 000 Litų sumai, kurį turėjo apmokėti iki 2011-08-24, bet to vekselio jai ji nedavė. 2011-08-20 prekybos centre“Akropolis“ esančiame banko skyriuje ji, dalyvaujant A. M., V.N. N. ir M. V., iš savo banko sąskaitos nuėmė 25000 Litų , kuriuos buvo pervedęs Z. V. , visus pinigus pasiėmė V. M. N. . Ji paneigė pažintį su Z. V. , nurodė, kad jis nėra buvęs jos namuose, su juo nekalbėjo dėl vekselio. Jį tik trumpai matė „Akropolyje“ kai ji nuėmė jo pervestus pinigus (t. 1 b.l. 36-40);

2013-12-19 apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusioji V. B. patvirtino, kad vekselį įkalbėjo pasirašyti A. M. ir V. M. N. . A. M. padavė jai tuščią geltonos spalvos popieriaus lapą, parodė, kur reikia įrašyti vardą, pavardę, datą ir ji tą padariusi, jos pasirašytą popieriaus lapą pasiėmusi A. M. perdavė V. M. N.. Kitą dieną ją į prekybos centrą“Akropolis“ nuvežė M. V., kartu buvo ir A. M., V. N. N.. „Akropolyje „ susitiko su Z. V., kurio ji iki to nepažinojo. Būdama „Akropolyje“ ji sužinojo, kad M. V. tėvas Z. V. skolins pinigus apie 50 000 Litų V. M. N. . V. M. N. imant banke pinigus, ją- V. B. pašaukė , kad ji pasirašytų , kodėl ji turėjo pasirašyti jai niekas neaiškino , ji net paso nebuvo pasiėmusi. Banko darbuotoja atskaičiavusi 50 000 Litų, juos padavė V. M. N.. Kaip ji sužinojo vėliau, pinigai buvo paimti iš jos bankinės sąskaitos, iš kur jos sąskaitoje buvo pinigai, ji nežino. Po to, praėjus gal dviem savaitėm, pas ją du kartus buvo atvažiavęs M. V. ir prašė pinigų, ji jam pasiūliusi važiuoti pas V. M. N..Ji buvo apgautą. Per tai ji prarado butą (t. 1 b.l. 60-66). Teisminio nagrinėjimo metu ir apeliacinio proceso metu nukentėjusioji V. B. nebuvo apklausta , pablogėjus jos sveikatai.

Nuteistasis Z., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu neigęs apgaulę prieš nukentėjusiąją V. B. , patvirtino jos parodymus , kad jis sūnaus M. V. prašymu jis paskolino 25000 Litų jam nepažįstamai nukentėjusiajai, kurią prekybos centre“Akropolis“ matė tik tą dieną kai į jos sąskaitą pervedė pinigus . Paskola buvo apiforminta vekseliu, viskuo rūpinosi jo sūnus, jis su nukentėjusiąja ar kuo kitu nederino nei paskolos grąžinimo termino , nei palūkanų ( t. 2 b.l. 66,71, t. 3 b.l. 93-95).

Nuteistasis M. V., neigdamas savo kaltę dėl jam inkriminuojamos apgaulės nukentėjusiosios V. B. atžvilgiu , iš dalies patvirtino nukentėjusiosios parodymus, kad pinigai skubiai buvo reikalingi nuteistajai A. M. , jos prašymu jis susitarė su tėvu paskolinti jai reikalingą pinigų sumą, o pastaroji susitarė su nukentėjusiąja V. B. , kad ji išduos vekselį dėl skolos grąžinimo jo tėvui. Jis žinojo, kad V. B. turėjo butą , į kurį būtų galima nukreipti skolos, jei jos negražintų A. M. , išieškojimą, tačiau pinigus iš tikrųjų skolinosi A. M., kuri turėjo gauti didelę paskolą , jai tuo metu skubiai reikėjo kaip garanto 25000 Litų, ji sutiko su jo reikalavimu sumokėti už paskolą dvigubai ir žadėjo V. B. išduotame vekselyje nurodytą 50 000 Litų sumą grąžinti jo tėvui per 2 dienas. V. B., turėdama be jokių turtinių prievolių butą, buvo kaip garantas, kad A. M. jam grąžins pasiskolintus pinigus . Jis prieš V. B. išduodant vekselį , kalbėjo su ja apie galimas pasekmes, bet ji viską suprasdama , sutiko išduoti vekselį . Po to, kai jo tėvas Z. V. pervedė į V. B. bankinę sąskaitą pinigus ir pastaroji juos tuoj pat nuėmusi perdavė A. M.. (t. 2 b.l. 89,95, t.3 b.l. 95-96).

Nuteistoji A. M. ikiteisminio tyrimo metu (t.2 b .l. 120-12), teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais patvirtino , kad ji jai inkriminuojamu laiku skolinosi per M. V. iš jo tėvo Z. V. 25 000 Litų , nes tuo metu jai reikėjo tokios sumos pinigų. Ikiteisminio tyrimo metu ji patvirtino, kad šių pinigų jai reikėjo asmeniniams tikslams, o teisminio nagrinėjimo metu ji nurodė, kad turėdama šiuos pinigus ji būtų gavusi 250 000 Litų paskolą . Paskolos suteikimo klausimas turėjo išsispręsti per 1 dieną, todėl ji sutiko su M. V. reikalavimais sumokėti už suteiktą paskolą dvigubai. M. V., skolindamas pinigus, norėjo garanto, todėl jis nesutiko, kad šis sandoris būtų forminamas jos vardu, nes jos butui buvo uždėtas areštas. Tada ji įkalbėjo nukentėjusiąją V. B., turėjusią butą, savo vardu išduoti vekselį , jai pažadėjo už tai sumokėti 20 000 Litų . Ji tikėjosi, kad gavusi 250 000 Litų paskolą , ji atiduos pinigus M. V. tėvui . V. B. pasirašė jos surašytą vekselį Z. V. naudai dėl įsipareigojimo jam sumokėti 50 000 Litų, kurį ji kaip laiduotoja irgi pasirašė. Kaip garantą V. B. , ji išrašė vekselį dėl įsipareigojimo jai sumokėti 70 000 Litų , kurį pasirašė ir V. M. N.. Vėliau tą vekselį perrašė, surašydama du vekselius 50 000 Litų ir 20 000 Litų V. B. naudai. Z. V. pervedus pinigus į V. B. bankinę sąskaitą ir jai juos nuėmus , jie buvo perduoti V.M. N.. V. M. N. 15000 Litų perdavė J. V., kuris rūpinosi paskolos gavimu, jai ji davė 4000 Lit, kur kiti 6000 Litų buvo panaudoti, ji nežino. Z. ir M. V. nebuvo susiję su paskolos, dėl kurios reikėjo 25000 Litų, gavimu, iš Z. V. pervestų pinigų, nei pastarasis, nei M. V. pinigų negavo. V. B. ji buvo paaiškinusi galimas pasekmes.( t. 3 b.l. 104-107).

Liudytoja V. M. N. savo parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo nepatvirtino, kad būtų dalyvavusi įkalbinėjant nukentėjusiąją V. B. išduoti Z. V. naudai vekselį 50 000 Litų sumai , bet patvirtina, kad ji dalyvavo jai nuimant pinigus iš bankinės sąskaitos, kuriuos , pagal ją, ji iškart po nuėmimo perdavė A. M.. 25000 Litų, kuriuos V. B. nuėmė banke , buvo reikalingi A. M., kad užbaigtų kitos paskolos gavimo procedūrą. Kiek jai sakė A. M., ji iš tų pinigų 15000 Litų perdavė J. V. dėl tolesnio paskolos tvarkymo(t. 1 b.l. 33, 36-37, t. 3 b.l. 69-70). Liudytojas J. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, kaltinimo patvirtinimui ar jo paneigimui reikšmingų aplinkybių nenurodė , jis nebuvo apklaustas teisminiuose procesuose, nenustačius jo gyvenamosios vietos.

Pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino (BK 182 straipsnio 1 dalis) ar apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje (BK 182 straipsnio 2 dalis). Sukčiavimo atveju kaltininkas turi suvokti, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatydamas, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norėdamas tokiu būdu įgyti svetimą turtą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2011, 2K-312/2013, 2K-32/2015, 2K-152/2015).Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo.

Kolegija, išanalizavusi aukščiau aptartus parodymus , tikėdama jais tik tose dalyse, kuriuose jie sutampa bei kuriuos patvirtina kiti įrodymai, daro išvadą, kad nuteistųjų Z. ir M. V. veiksmai, nenustačius juose apgaulės prieš nukentėjusiąją V. B., negali būti vertinami kaip nusikalstami . Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistieji Z. ir M. V. būtų apgavę nukentėjusiąją V. B. ar ją suklaidinę, bylos įrodymai nepatvirtina, kad Z. ir M. V. ir A. M. žodžiu ar kitais būdais būtų susitarę apgauti nukentėjusiąją V. B. , apgaule išgaunant vekselio Z. V. naudai pasirašymą su tikslu ateityje realizuoti vekselį ir užvaldyti pinigus , gautus už V. B. turimą butą. Pati įvykio situacija rodo, kad nuteistasis Z. V. pinigus paskolino realiai , juos pervesdamas į nukentėjusiosios V. B. bankinę sąskaitą ir kad tuos pinigus, po to kai nukentėjusioji juos išgrynino , užvaldė nuteistoji A. M.. Duomenų, kad nuteistieji Z. ar M. V. šiais pinigais pasinaudojo, byloje nėra. Ta aplinkybė, kad Z. V. už paskolintus 25 000 Litų turėjo už vienos dienos gauti 50 000 Litų , kolegijai kelia abejones dėl sandorio tikrumo , tačiau šios abejonės kaip prielaida nėra vada vertinti , kad tokiu būdu nukentėjusioji V. B. , išdavusi vekselį tokiai sumai , buvo apgauta šių nuteistųjų. Visų pirma , pagal M. V. ir A. M. susitarimą , 50 000 Litų už suteiktą 25000 Litų paskolą turėjo grąžinti A. M. , o ne nukentėjusioji V. B. , kuri buvo tik garantas , rizikuojantis dėl negrąžintos skolos prarasti butą, bet tuo pačiu įpareigojantis A. M. sutartą skolą grąžinti jos pačios sutartu laiku. Tai, kad nuteistajai A. M. negrąžinus sutartos pinigų sumos , pinigus skolinęs Z. V. realizavo savo teisę atgauti sutartą pinigų sumą ir tokios teisės realizavimas baigėsi nukentėjusiosios V. B. buto pardavimu iš varžytinių , nenustačius nusikalstamų veiksmų pobūdžio, nevertinama kaip jo ir M. V. tęstinė tyčia užvaldyti V. B. turtą. Byloje nėra jokių duomenų , kad nuteistieji Z. ir M. V. bendrininkavo su nuteistąja A. M. , realizuojant vekselį, ir kad jai – A. M. teko pinigai ar dalis pinigų, gautų realizavus nukentėjusiosios butą. Nagrinėjamoje situacijoje tiek nuteistasis Z. V., skolinęs savo pinigus, tiek nuteistasis M. V. , tarpininkavęs tarp tėvo ir nuteistosios A. M. , buvo civilinio sandorio - paskolos suteikimo dalyviai, o ne nusikalstamos veikos, daromos kartu su nuteistąja A. M. bendrininkai. Kaip jau buvo minėta, bylos įrodymais yra nustatyta , kad vekselį, kurį išdavė nukentėjusioji V. B. , ji išdavė dėl to, kad nuteistoji A. M. pasiskolino iš Z. V. 25000 Litų , už kuriuos turėjo jam grąžinti 50 000 Litų. A. M. negrąžinus sutartos pinigų sumos , nuteistieji Z. , dalyvaujant M. V. , realizavo V. B. išduotu vekseliu suteiktą teisę , dėl ko vykdymo procese , iš varžytinių buvo parduotas nukentėjusiosios V. B. butas, Z. V. grąžinta vekselyje nurodyta pinigų suma. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistiesiems Z. ir M. V. buvo gerai žinoma, kad nukentėjusioji V. B. jiems nėra skolinga, o skolinga yra nuteistoji A. M. , tačiau jų veiksmai, inicijuojant vekselio realizavimą, negali būti vertinami kaip sukčiavimas , nes vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Be to civiliniai įstatymai leidžia vieno asmens prievoles garantuoti kito asmens turtu . Šiuo atveju nuteistasis Z. V. , dalyvaujant M. V., tik realizavo savo teises. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nuteistosios A. M. versija , kad ji skolinosi pinigus iš nuteistojo Z. V., tarpininkaujant jo sūnui M. V., nes tos pinigų sumos reikėjo kaip garanto paskolos 250 000 Litų gavimui, yra tik iš jos žodžių, bet niekuo nepagrįsta , tačiau tai yra svarbu , vertinant jos veiksmų kaltumą , o ne nuteistųjų Z. ir M. V. kaltumą. Kaip matyti iš šių nuteistųjų parodymų , A. M. buvo pažadėjusi, kad grąžins vekselyje nurodytą pinigų sumą per jame nurodytą terminą , duomenų, kad nuteistieji V. būtų žinoję apie realią A. M. tuometinę finansinę padėtį, jos galimybes gauti pajamas , iš kurių ji galėtų grąžinti vekselyje nurodytą pinigų sumą, byloje nėra. Nukentėjusioji V. B. , apklausta ikiteisminio tyrimo metu davė skirtingus parodymus tiek dėl vekselio surašymo aplinkybių , tiek dėl buto realizavo, parduodant jį iš varžytinių ir pan., tačiau kolegija, analizuodama bylos įrodymus, mano , kad ji suvokė , kokiuose teisiniuose santykiuose ji dalyvauja ir nuteistiesiems Z. ir M. V., dalyvavusiems be apgaulės aptariamuose teisiniuose santykiuose, nebuvo pagrindo tuo abejoti . Tai, kad nukentėjusioji V. B. suprato vekselio išdavimo aplinkybes , tai, kad pagal vekselį reikia grąžinti jame nurodytą pinigų sumą, be kitų įrodymų patvirtina jos ir nuteistojo M. V. pokalbio , įvykusio po vekselio išdavimo ir pinigų paskolinimo , kitą ar dar sekančią dieną, turinys ( t. 3 b.l. 214-218). Šio pokalbio metu nukentėjusioji V. B. patvirtino, kad reikės atiduoti 50000 Litų M. V. tėvui, o jai „jie“ ( ji neįvardijo asmenų) jai grąžins 70 000 Litų. Byloje yra duomenų, kad nukentėjusioji V. B. dėl pablogėjusios sveikatos būklės neatvyko į teisiamuosius posėdžius , vykusius teismuose, tačiau bylos įrodymai nepatvirtina , kad ji vekselio išdavimo dieną dėl sveikatos būklės būtų nesupratusi savo atliekamų veiksmų. 2012-07-19 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinės paramos skyriaus pateiktame rašte yra konstatuojama, kad V. B., ją aplankius namuose, adekvačiai vertina situaciją , yra komunikabili , nesiskundžia sveikatos būkle (t. 3 b.l. 176). Apylinkės teismas, priimdamas nuteistųjų Z. ir M. V. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį , pripažinęs juos nusikalstamos veikos bendrininkais, du kartus nuosprendyje pakartojo faktinius duomenis, tačiau jų iš esmės neanalizavo , nevertino, ar yra įrodymų , kurie patvirtintų jų tyčią apgaule užvaldyti nukentėjusiosios turtą, kokie įrodymai patvirtina jų bendrininkavimą ir pan. Teismas apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė teorinius samprotavimus , kas tai yra sukčiavimas, kas tai yra apgaulė, tačiau to nesusiejo su faktinių duomenų vertinimu ir padarė klaidingas išvadas dėl nuteistųjų Z. ir M. V. kaltumo. Dėl aukščiau motyvų nuteistieji Z. V. ir M. V. išteisinami, nepadarius jiems veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2d., požymius (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1d. 1 p., 303 str. 5d. 1p. ). Dėl nuteistosios A. M. veiksmų vertinimo : Kolegija, vertindama nuteistosios A. M. veiksmus prieš nukentėjusiąją V. B. , mano, kad jos veiksmai yra nusikalstami , ji apgaule, piktnaudžiaudama nukentėjusiosios V. B. pasitikėjimu , užvaldė jos turtą. Baudžiamosios bylos įrodymais nustatyta, kad ji kartu su liudytoja V. M. N., kuriai ikiteisminis tyrimas nutrauktas ( t. 2 b.l. 46), įkalbėjo nukentėjusiąją išduoti savo vardu vekselį 50 000 Litų sumai Z. V. naudai , žinodama , kad už tai gaus per Z. V. sūnų M. V., 25 000 Litų paskolą, taip pat žinodama, kad tokios paskolos ji negaus, jei neras asmens, turinčio be turtinių prievolių butą, galinčio išduoti vekselį. Taip pat nuteistoji A. M. įtikino nukentėjusiąją V. B., kad ji niekuo nerizikuoja , kad po vekselio išdavimo poros dienų bėgyje ji grąžins vekselyje nurodytą pinigų sumą Z. V., o pati V. B. iš to uždirbs 20 000 Litų. Tas aplinkybes patvirtina aukščiau aptarti įrodymai, to iš dalies neneigė ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu pati nuteistoji A. M.. Tokius nuteistosios A. M. pažadus patvirtina pačios nuteistosios pateikti 2011-08-19 jos vardu išduoti vekseliai 20 000 Litų ir 50 000 Litų sumai nukentėjusiosios V. B. naudai (t. 3 b.l. 177, 178). Tai, kad nukentėjusioji V. B. buvo nuteistosios A. M. įtikinta, jog pinigai, nurodyti vekselyje dėl pinigų grąžinimo Z. V., patvirtina ir aukščiau minėtas jos pokalbio su M. V. turinys , šio pokalbio metu nukentėjusioji neabejojo , kad pinigai ją ir Z. V. pasieks trečiadienį (pokalbis buo pirmadienį ar antradienį). Šios aplinkybės rodo, kad nuteistoji A. M. , įtikinusi nukentėjusiąją V. B. būtinybe dėl jos reikalų surašyti savo vardu vekselį Z. V. naudai, ją įtikino , kad ji neturės problemų ir dar iš to uždirbs, bet nutylėjo esminę aplinkybę , turėjusią lemiamą įtaką nukentėjusiosios V. B. apsisprendimui dėl vekselio išdavimo, kad ji neturi jokių galimybių vykdyti Z. V. išduotame vekselyje nurodyto įsipareigojimo . Kolegija tą vertina kaip jos apgaulę ir tokia apgaulė sietina su jos tikslu per nukentėjusiąją V. B. gauti paskolą iš Z. V.. Nuteistoji A. M. teisminio nagrinėjimo metu pateikė versiją, kad ji neva būtų gavusi 250 000 Litų paskolą , dėl kurios reikėjo 25 000 Litų kaip garanto, bet jokių duomenų, kurie patvirtintų , jog ji turėjo realią galimybę gauti minėtą paskolą , nuteistoji nepateikė ir byloje apie tai duomenų nėra. Be to kolegija, vertindama galimos gauti paskolos dydį, atkreipia dėmesį, kad pagal nuteistąją minėta paskola buvo organizuojama kitam asmeniui , ji buvo tik tarpininkė ir už tai būtų gavusi užmokestį, todėl nėra įtikinama , kad ji iš to uždarbio būtų turėjusi galimybę grąžinti Z. V. 50 000 Litų ir 20 000 Litų nukentėjusiajai V. B. už suteiktą paslaugą. Kolegija daro išvadą , kad nuteistoji A. M. tiek nukentėjusiajai V. B., tiek V. pateikė klaidinančią informaciją apie jos būsimas finansines galimybes grąžinti paimti paskolą su palūkanomis , ko ji padaryti negalėjo ir tą ji tuo metu žinojo . Tokia išvada darytina todėl, kad nuteistoji A. M. pinigų Z. V. negrąžino , V. B. nesumokėjo už paslaugą išrašant veikselį, dėl ko pastaroji prarado butą , taip pat ir dėl to, kad byloje nėra jokių duomenų , kad tuo metu nuteistoji A. M. būtų disponavusi kokiu tai turtu, ar galėjusi turėti realias pajamas, ar duomenų, kurie patvirtintų jos galimybę gauti pajamas. Be to, vertinant nuteistosios A. M. tyčią apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą , atkreiptinas dėmesys į jos skirtingus parodymus dėl to, kam jai buvo reikalingi pinigai, kuriuos skolino Z. V.: vienuose parodymuose ji nurodo, kad pinigai buvo reikalingi jai asmeniškai, kituose parodymuose ji pateikia versiją , jog pinigai buvo reikalingi dėl paskolos gavimo ir pan. Teismui nustačius, kad nuteistoji A. M. aptariamu laikotarpiu neturėjo jokių galimybių grąžinti vekselyje nurodytos sumos, neatmetama ir tai, kad ji, norėdama gauti 25000 Litų, sutiko su bet kokiomis M. V. sąlygomis, nes žinojo, kad jų jai nereikės vykdyti. Nuteistoji A. M. apeliaciniame skunde neigia aptariamo įvykio metu perėmusi pinigus iš nukentėjusiosios V. B., kai pastaroji juos išgrynino , tokį teiginį ji grindžia pastarosios parodymais. Iš tikrųjų nukentėjusioji V. B., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu , nurodė, kad po išgryninimo ji pinigus perdavė ne A. M. , o V.M. N., tačiau tokius jos teiginius nuneigia pati nuteistoji A. M., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtinusi , kad pinigus po jų išgryninimo perėmė ji. Tą patį patvirtino liudytoja V.M. N., nuteistasis M. V.. Esant tokiems faktiniams duomenims, nėra pagrindo teigti , kad pinigus, kuriuos išgrynino n ukentėjusioji V. B. , užvaldė ne nuteistoji A. M.. Skundžiamu nuosprendžiu yra nustatyta , kad nuteistoji A. M., veikdama bendrininkų grupėje, užvaldė nukentėjusiosios V. B. 56 000 Litų, tačiau kolegija, įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, pripažinus, kad nuteistųjų Z. ir M. V. veiksmai nėra nusikalstami , nuteistosios A. M. veiksmų nesiejant su tikslu gauti pinigus, gautus už buto pardavimą, mano, kad nuteistosios A. M. tyčia buvo apgaulės būdu užvaldyti 25000 Litų , todėl jai inkriminuojamų veiksmų apimtis mažintina, taip pat , pasikeitus jai inkriminuojamo nusikaltimo dalyko vertei, keistina ir nusikalstamos veikos kvalifikacija . Kolegija nustato tokią nuteistosios A. M. nusikalstamą veiką : A. M., turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą , turėdama V. B. pasitikėjimą , 2011 m. rugpjūčio 20 d. įkalbėjo ją pasirašyti paprastąjį vekselį , kurį pasirašiusi V. B. įsipareigojo iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. Z. V. sumokėti 50 000 Litų, pati A. M. pasirašė vekselyje kaip laiduotoja. Po to prekybos ir pramogų centre“Akropolis“ , esančiame Ozo g. 25 Vilniuje, AB“Swedbank“ patalpose V. B. išgryninus iš Z. V. pervestų 25 000 Litų 24800 Litus (ekv. 7182, 58 Eurai), juos apgaule užvaldė A. M.. Tokie nuteistosios A. M. veiksmai kvalifikuotini pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1d. Bylos įrodymais yra nustatyta, kad nukentėjusioji V. B. dėl nuteistosios A. M. apgaulės, sudarydama apsimestinį sandorį , prarado butą, kurio vertė 56000 Litų , tačiau kolegija, priešingai nei apylinkės teismas, mano, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nuteistoji A. M. turėjo tiesioginę tyčią užvaldyti pinigus, gautus už parduotą iš varžytinių butą. Nuteistoji A. M., žinodama, kad ji neįvykdys vekselyje, išduotame Z. V. naudai, numatytą įpareigojimą grąžinti 50 000 Litų , suprato, kad nukentėjusioji V. B. gali prarasti butą , tačiau tai vertinama tik kaip jos nusikalstamų veiksmų pasekmė , o ne jos nusikalstamų veiksmų tęsinys . Dėl šių motyvų nuteistajai A. M. neinkriminuojamos aplinkybės, susijusios su vekselio realizavimu . Bylos įrodymais yra nustatyta , kad 24800 Litai, kuriuos pagaule užvaldė nuteistoji A. M. buvo pinigai iš 25000 Litų, kuriuos į nukentėjusiosios V. B. sąskaitą pervedė Z. V.. Dėl šių pinigų užvaldymo, jų negrąžinimo nukentėjusioji V. B. prarado butą, todėl nuteistajai A. M. inkriminuotina, kad pinigai, kuriuos ji užvaldė apgaulės būdu, priklausė nukentėjusiajai. Dėl bausmės, paskirtos nuteistajai A. M. : Apylinkės teismas, paskirdamas nuteistajai A. M. bausmę pagal kaltinimą , už kurį ją nuteisė, Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str. numatytų bausmės skyrimo principų, jos skyrimo pagrindų nepažeidė. Vienok, apeliacinei instancijai sumažinus jai inkriminuojamų nusikalstamų veiksmų apimtį, pakeitus jos veiksmų kvalifikaciją, jai apylinkės teismo paskirta bausmė švelninama. Nuteistoji A. M. praeityje neteista , nebausta administracine tvarka, todėl kolegija mano, kad jai paskirta laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi yra per griežta. Atsižvelgus į padaryto nusikaltimo pobūdį, į tai, kad ji nusikalstamą veiką padarė prieš senyvo amžiaus nukentėjusiąją V. B., jai skirtina griežtesnė bausmė nei pati švelniausia bausmė, numatyta įstatyme už jos padarytą nusikalstamą veiką. Jai skirtinas laisvės apribojimas, jos trukmė nustatoma, atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes . Skundžiamu nuosprendžiu buvo nustatyta nuteistosios A. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad ji padarė nusikaltimą bendrininkų grupėje, kad ji neprisipažįsta padariusi nusikaltimą ir kad nusikalto prieš senyvo amžiaus asmenį. Apeliacinei instancijai nusprendus, kad nuteistieji Z. ir M. V. nepadarė nusikalstamos veikos, nuteistajai neinkriminuojama sunkinanti aplinkybė : nusikaltimo padarymas bendrininkų grupėje. Taip pat nuteistajai A. M. neinkriminuojama kita teismo nurodyta sunkinanti atsakomybę aplinkybė: nusikaltimo padarymas prieš senyvo amžiaus asmenį, neprisipažinimas padarius nusikaltimą. Tokių sunkinančių aplinkybių įstatyme nėra numatyta, , o galimybės plėsti tokių aplinkybių sąrašą įstatymo leidėjas nėra numatęs (Lietuvos Respublikos BK 60 str. ). Atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąraše yra numatyta aplinkybė , kai nusikaltimas yra padaromas asmeniui, kuris dėl senatvės buvo bejėgiškos būklės (BK 60 str. 1d.6p.), bet nagrinėjamu atveju nustačius , kad nukentėjusioji V. B., gimusi 1931 m. , yra senyvo amžiaus , duomenų, kad ji aptariamo įvykio metu buvo bejėgiškoje būklėje , nėra nustatyta. Kolegija, skiriant bausmę, atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistoji A. M. padarė nusikalstamą veiką prieš senyvo amžiaus asmenį, tačiau šią aplinkybę nurodo tik apibūdindama nuteistosios nusikalstamų veiksmų pobūdį. Dėl civilinio ieškinio : Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistųjų Z. ir M. V., A. M. solidariai buvo priteista nukentėjusiajai V. B. turtinės žalos atlyginimui 14493 Eurų bei 1000 Eurų neturtinės žalos atlyginimui. Teismas , priteisdamas turtinės žalos atlyginimą , nustatė, kad tokią žalą sudaro pinigai, gauti už V. B. buto pardavimą iš varžytinių ir perduoti Z. V. , vykdant nukentėjusiosios V. B. išduoto vekselio įsipareigojimą, o neturtinė žala priteista už pergyvenimus, stresą , sveikatos pablogėjimą, kurį patyrė nukentėjusioji V. B. dėl jos atžvilgiu padaryto nusikaltimo . Apylinkės teismas, patenkino ieškinį, kurį nukentėjusioji V. B. pareiškė ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b.l. 69-70), tačiau, kaip pagrįstai pažymėta nuteistųjų Z. ir M. V. apeliaciniuose skunduose , nukentėjusioji V. B. prašė priteisti ieškinį iš Z. V. ir Janinos V. B., kuri varžytinių metu įgijo jos butą. Teisminio nagrinėjimo metu nei apeliacinio proceso metu nukentėjusioji V. B. nedalyvavo ir savo pozicijos dėl civilinio ieškinio atsakovų naujai nepareiškė, to nepadarė ir jos atstovas . Kolegijos nuomone, apylinkės teismas privalėjo išsiaiškinti tikrąją nukentėjusiosios valią ir tik tada priimti sprendimą, kas turi atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą. Šiuo nagrinėjamu atveju netinkamai nustatyti atsakovai, teismas nesiėmė jokių procesinių priemonių jų tinkama nustatymui , todėl sprendimas dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo naikintinas. Kolegijai pripažinus Z. ir M. V. veiksmus nenusikalstamais , sprendimas dėl ieškinio priteisimo iš jų yra negalimas ir dėl tos priežasties, nes baudžiamajame procese ieškiniai priteisiami tik iš veikos kaltininkų, todėl ir tuo pagrindu sprendimas dėl ieškinio priteisimo turi būti naikinamas. Kolegija pripažįsta, kad dėl nuteistosios A. M. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji V. B. patyrė turtinę žalą ir neturtinę žalą , ji prarado butą, kurio vertė 56000 Litų ir ji turi teisę į žalos atlyginimą. Vienok, nukentėjusioji V. B. turi teisę kreiptis į teismą dėl jos turtinių teisių pažeidimo , dėl jos nuosavybės į prarastą butą, atkūrimo. Apeliacinė instancija neturi duomenų, ar nukentėjusioji V. B. tokia savo teise naudosis ar apsiribos tik ieškiniu dėl turtinės teisės atlyginimo pinigais . Kolegija, priimdama šį procesinį dokumentą, nedisponuoja duomenimis apie jos tikruosius ketinimus dėl turtinės žalos atkūrimo būdo, todėl, naikindama teismo procesinį sprendimą dėl turtinės žalos priteisimo, pripažįsta jos teisę į ieškinio patenkinimą , jos dydžio klausimą paliekant spręsti civilinio ieškinio tvarka (Lietuvos Respublikos BPK 11str. 2d.). Dėl aplinkybių, susijusių su vekselio, išduoto Z. V. naudai, realizavimo : Tiek skundžiamame nuosprendyje, tiek apeliaciniuose skunduose itin didelis dėmesys yra skiriamas faktinių duomenų, susijusių su aukščiau nurodyto vekselio realizavimu, analizei, vertinimui. Kolegija, pripažinusi , kad nuteistųjų Z. ir M. V. veiksmai nėra nusikalstami , sumažinusi nuteistosios A. M. kaltinimo apimtį , šių įrodymų analizės nedaro ir jų nevertina. Dėl aukščiau išdėstytų motyvų, skundžiamas nuosprendis naikintinas dalyje dėl Z. ir M. V. nuteisimo, priimant naują nuosprendį, o nuosprendis, priimtas A. M. atžvilgiu keistinas. Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1d. 3p., 2d. 2p., 328 str. 1d. 1p., 3p.4p., nusprendė : Nuteistųjų Z. ir M. V. apeliacinius skundus patenkinti, nuteistosios A. M. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 29d. nuosprendį , primtą Z. V., M. V. atžvilgiu panaikinti ir priimti naują nuosprendį, nuteistosios A. M. atžvilgiu priimtą nuosprendį pakeisti : Z. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2d. išteisintini, nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymius. M. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2d. išteisinti , nepadarius jam veikos, turinčios šio nusikaltimo požymius. Nustatyti tokią A. M. nusikalstamą veiką : A. M., turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą , turėdama V. B. pasitikėjimą , 2011 m. rugpjūčio 20 d. įkalbėjo ją pasirašyti paprastąjį vekselį , kurį pasirašiusi V. B. įsipareigojo iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. Z. V. sumokėti 50 000 Litų, pati A. M. pasirašė vekselyje kaip laiduotoja. Po to prekybos ir pramogų centre“Akropolis“ , esančiame Ozo g. 25 Vilniuje, AB“Swedbank“ patalpose V. B. išgryninus iš Z. V. pervestų 25 000 Litų 24800 Litus (ekv. 7182, 58 Eurai), juos apgaule užvaldė A. M.. A. M., pripažintos kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 2d. veiką perkvalifikuoti į BK 182 str. 1d. ir paskirti laisvės apribojimą 1 m. 6 mėn., paskiriant įpareigojimą laisvės apribojimo laikotarpiu neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros , globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais , nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis . A. M. paskirtos laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio pateikimo jį vykdančiai institucijai . Panaikinti sprendimą dėl civilinio ieškinio priteisimo V. B. ir priimti naują sprendimą : pripažinti jos teisę į ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo , šio ieškinio dydžio klausimą perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos. Kolegijos pirmininkė (parašas) Laureta Ulbienė Kolegijos teisėjai (parašai) Ainora Kornelija Macevičiėnė Arūnas Kisielius Nuorašas tikras: Kolegijos pirmininkė Laureta Ulbienė