- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-14
- Bylos Nr.
- 2A-513/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Alė Bukavinienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Imlitex“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Varėnos pienelis“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Varėnos kuras“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo (atsakovo) uždarosios akcinės bendrovės „Varėnos pienelis“ skundą dėl Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo, priimto arbitražo byloje Nr. 6-NKA/10 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Imlitex“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Varėnos pienelis“ dėl skolos priteisimo; trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Varėnos kuras“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į arbitražinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo: 1) 99 403,20 Lt skolos pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. IMX-0802685 ir 17 250,95 Lt palūkanų nuo šios sumos už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 19 d.; 2) 44 497,99 Lt skolos pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. IMX-0930080, Nr. IMX-0930474 ir Nr. IMX-0930546; 3) 79 933,50 Lt palūkanų už pavėluotai atliktus mokėjimus sutarties galiojimo metu; 4) 6 proc. dydžio procesines palūkanas; 5) arbitražines išlaidas. Ieškovas (pardavėjas) ir atsakovas (pirkėjas) 2007 m. kovo 29 d. sudarė didmeninio prekių pardavimo sutartį Nr. 07/03-29/141 (toliau – sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo pagal atsakovo užsakymus parduoti pieno riebalų pakaitalą „MFR33-36/Live cream“ (toliau – prekės) atsakovui, o atsakovas įsipareigojo už gautas prekes atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas 2008 m. balandžio 14-18 d. (tiksli data nežinoma) užsakė iš ieškovo 23 400 kg prekių. Prekių pervežimui iš sandėlio UAB „Ertra“, kuriame sandėliuojamos ieškovui priklausančios prekės, atsakovas samdė vežėją UAB „Varėnos kuras“ (trečiasis asmuo). 2008 m. balandžio 18 d. krovinio važtaraštis Nr. 087/04-18/01 (toliau – važtaraštis), pasirašytas UAB „Ertra“ sandėlininkės ir UAB „Varėnos kuras“ vairuotojo, ieškovo nuomone, patvirtina prekių perdavimo vežėjui faktą. Atsižvelgiant į sutarties 4.1 punktą, kuriame nurodyta, kad rizika ir atsakomybė dėl prekių atsitiktinio sugedimo, žuvimo ar praradimo pereina pirkėjui ir pirkėjas pilnai atsako už prekių kokybę bei kiekį nuo to momento, kai pardavėjas perduoda prekes pirkėjui arba vežėjui, laikytina, kad važtaraštis atitinka prekių perdavimo-priėmimo aktą. Prekės faktiškai buvo pristatytos į atsakovo buveinę, ką patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Atsakovas nepagrįstai atsisakė apmokėti ieškovo 2008 m. rugsėjo 1 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. IMX-0802685 už prekes, kurios suma – 99 403,20 Lt. Ši sąskaita nebuvo įtraukta į šalių pasirašytus 2009 m. sausio 7 d. aktą dėl skolų suderinimo Nr. 305 ir 2009 m. sausio 13 d. tarpusavio užskaitos aktą, kadangi į šiuos aktus buvo įtrauktos tik tos skolos, dėl kurių tarp šalių nebuvo ginčo. Nuo 99 403,20 Lt sumos ieškovas už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 19 d. paskaičiavo 17 250,95 Lt palūkanų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Reikalavimą dėl 44 497,99 Lt įsiskolinimo pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. IMX-0930080, Nr. IMX-0930474 ir Nr. IMX-0930546 priteisimo ieškovas grindė buhalteriniais dokumentais. Už pavėluotus mokėjimus sutarties galiojimu metu (už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 31 d. iki 2010 m. balandžio 19 d.) ieškovas paskaičiavo 79 933,50 Lt palūkanų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą.
Atsiliepimas
Atsakovas su ieškovo reikalavimais nesutiko, nurodydamas, kad UAB „Varėnos kuras“ (trečiasis asmuo) 2007 m. birželio 1 d. sutartyje su atsakovu įsipareigojo tik pervežti atsakovo krovinius jo klientams, bet ne atvežti atsakovui krovinius iš ieškovo. Ieškovas nepateikė atsakovo įgaliojimo UAB „Varėnos kuras“ atstovui pristatyti prekes atsakovui. Sutarties 3.2 punkte nurodyta, kad prekių pristatymą atsakovui organizuoja ieškovas. Sistemiškai aiškinant šį sutarties punktą su 4.1 punktu, prekių atsitiktinio žuvimo rizika atsakovui pereina nuo prekių pristatymo jam momento. Atsakovo atstovo parašo važtaraštyje nėra, prekių perdavimas atsakovui nėra užfiksuotas sutartyje nurodyta tvarka pasirašant PVM sąskaitą faktūrą, todėl prekės atsakovui nebuvo pristatytos. Liudytojų parodymai ikiteisminiame tyrime nepatvirtina prekių pristatymo fakto. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovui nebuvo jokio poreikio užsakyti ir įsigyti prekių, kadangi šis jų kiekis (23 400 kg) ūkinėje komercinėje veikloje būtų akivaizdžiai perteklinis. Ieškovo veiksmai patvirtina, kad 2008 m. balandžio 18 d. užsakymas neįvyko, nes ieškovas sąskaitą už prekes atsakovui tariamai išrašė tik 2008 m. rugsėjo 1 d. (reali išrašymo data yra vėlesnė), o registruotu paštu ją išsiuntė tik 2008 m. rugsėjo 30 d, ieškovas nepagrįstai ilgą laiką nereikalavo iš atsakovo apmokėjimo už prekes. Ieškovas nepripažino atsakovo skolos pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. IMX-0802685 ir suėjus sąskaitos apmokėjimo terminui, kadangi pats ieškovas parengė ir pasirašė 2009 m. sausio 7 d. aktą Nr. 305, 2009 m. sausio 13 d. susitarimą – tarpusavio užskaitos aktą, į kuriuos minėta sąskaita nebuvo įtraukta. Šiais dokumentais šalys patvirtino, kad juose nurodytai dienai (2008 m. gruodžio 31 d.) ieškovas atsakovo skolos pagal minėtą sąskaitą nepripažino (atsisakė). Važtaraščio originalo ieškovas nepateikė, jo išrašymo aplinkybės neaiškios, todėl abejotinas ir prekių perdavimo vežėjui faktas. Vien tik važtaraštis vienareikšmiškai nepatvirtina 2008 m. balandžio 18 d. užsakymo dėl prekių buvimo fakto, nes byloje nėra kitų užsakymo įrodymų, kurie turėtų būti, jei vykdant šį užsakymą ieškovas ir sandėlis UAB „Ertra“ būtų laikęsi tarpusavio sutartimi nustatytos prekių užsakymo tvarkos. Atsakovas taip pat nesutiko su 44 497,99 Lt įsiskolinimu pagal kitas PVM sąskaitas faktūras, nes pagal jas atsakovas su ieškovu atsiskaitė, ką patvirtina byloje pateiktos mokėjimo pavedimo kopijos. Skaičiuodamas palūkanas už pradelstus mokėjimus, ieškovas nepagrįstai taikė įstatyminę palūkanų normą, nes šalys sutarties 6.1 punkte susitarė dėl sutartinių netesybų už pradelstus mokėjimus taikymo. Ieškovo reikalavimams dėl 17 250,95 Lt ir 79 933,50 Lt palūkanų priteisimo turėtų būti taikomas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.
II. Arbitražinio teismo sprendimo esmė
Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismas 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, t. y. priteisė ieškovui iš atsakovo: 1) 99 403,20 Lt skolos pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. IMX-0802685 ir 17 250,95 Lt palūkanų nuo šios sumos už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. balandžio 19 d.; 2) 79 854,60 Lt palūkanų už pavėluotai atliktus mokėjimus sutarties galiojimo metu; 3) 6 proc. dydžio procesines palūkanas; 4) arbitražines išlaidas, o reikalavimą dėl 44 497,99 Lt skolos priteisimo atmetė.
Arbitražinis teismas nurodė, kad šalių sudarytas skolų suderinimo aktas negali būti vertinamas kaip sandoris, kuriuo ieškovas pripažino, jog atsakovas neprivalo apmokėti įsiskolinimo pagal 2009 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. IMX-0802685, kadangi iš ieškovo pareiškimų akivaizdu, kad ieškovas suderinimo aktu tik siekė suderinti skolas, dėl kurių nebuvo ginčo. Atsakovas nepaneigė fakto, kad jo atstovas pavedė vežėjui UAB „Varėnos kuras“ pervežti prekes iš ieškovo. Sutarties 4.1 punktas aiškintinas, kad tais atvejais, kai prekių pristatymą organizuoja ne ieškovas, o pats atsakovas, tai prekių perdavimo momentu laikytinas jų perdavimas vežti vežėjui. Važtaraštis, kurį pasirašė ieškovo darbuotojas, UAB „Ertra“ darbuotoja ir UAB „Varėnos kuras“ darbuotojas laikomas dokumentu, patvirtinančiu prekių perdavimo-priėmimo faktą, kaip tai numatyta sutarties 3.1 punkte. Ieškovas ir atsakovas sutartimi nesusitarė dėl palūkanų dydžio, todėl nuo visos laiku neapmokėtos skolos yra mokėtinos įstatyminės palūkanos. Palūkanos, kurių prašo ieškovas, yra mokamos už naudojimąsi kreditoriaus pinigais. Delspinigių nustatymas sutartyje neužkerta kelio ieškovui prašyti priteisti ne delspinigius, bet palūkanas, kurios laikytinos ieškovo minimaliais nuostoliais. Palūkanų priteisimui nėra taikomas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, nes taikomas penkių metų ieškinio senaties terminas, kurio ieškovas nepraleido.
Arbitražinio teismo arbitras A. Š. su arbitražinio teismo sprendimu nesutiko, pareikšdamas atskirąją nuomonę.
III. Skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai
Skundu pareiškėjas (atsakovas) UAB „Varėnos pienelis“ prašo Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikinti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) reikalavimų (KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Arbitražinė byla buvo nagrinėjama Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teisme, kuriame nagrinėjamų ginčų procedūrai reglamentuoti taikomas Lietuvos arbitražo asociacijos visuotinio narių susirinkimo 2005 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 8 patvirtintas Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentas (toliau – Reglamentas). Pareiškėjo nuomone, arbitražinio nagrinėjimo procedūra šioje arbitražinėje byloje neatikimo reglamento ir, atitinkamai, KAĮ nuostatų. Pagal reglamento 41 straipsnio 1 dalį kolegialus arbitražo teismas savo sprendimus (nutartis) priima balsų dauguma uždarame teismo posėdyje. Prie skundžiamo arbitražinio teismo sprendimo pridėtame pareiškime dėl atskirosios nuomonės arbitražinio teismo kolegijos arbitras A. Š. nurodė, kad priimant skundžiamą sprendimą arbitrų kolegijos pirmininkas D. M. neorganizavo jokio arbitrų kolegijos uždaro posėdžio ir pasitarimo. Sprendimas buvo priimtas neįvykus jokios arbitrų kolegijos diskusijos dėl jo turinio, motyvų, rezoliucinės dalies. Arbitrui A. Š. nebuvo sudarytos sąlygos pareikšti savo nuomonę ir argumentus dėl sprendimo, o šio arbitro pastangos suorganizuoti arbitrų kolegijos pasitarimą buvo ignoruojamos, kiti kolegijos arbitrai nepaaiškinamai vengė susitikimo. Arbitrų kolegijos pirmininkas D. M. visiškai nereagavo į daugkartinius arbitro A. Š. prašymus sušaukti uždarą posėdį, vengė pateikti arbitražinio teismo posėdžių protokolus. Arbitras A. Š. sprendimo priėmimo ir paskelbimo dieną atvyko į arbitrų susitikimą, tikėdamasis, kad bent jau sprendimo paskelbimo vietoje susitikus trijų arbitrų kolegijai bus įmanoma organizuoti arbitrų pasitarimą dėl sprendimo. Tačiau į sprendimo paskelbimo vietą neatvyko arbitras A. S., todėl joks arbitrų pasitarimas dėl sprendimo neįvyko. Be to, sprendimo priėmimo dieną buvo tik žodžiu ir abstrakčiai išdėstyta sprendimo rezoliucinė dalis, tačiau nebuvo pateikta rašytinė sprendimo įžanginė ir rezoliucinė dalys, kaip to reikalauja Reglamento 41 straipsnio 2 dalis. Minėtos kolegijos arbitro A. Š. pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodytos aplinkybės patvirtina, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos Reglamento 41 straipsnio 1 ir 2 dalys, kas lėmė KAĮ 22 straipsnio 1 dalies ir fundamentalių sąžiningo arbitražo proceso, kolegialaus bylos nagrinėjimo principų pažeidimą. Nurodyta situacija sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą sprendimą pagal KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktą.
2. Skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas prieštarauja tiek procesinei, tiek materialiajai viešajai tvarkai. Minėti skundžiamo sprendimo priėmimo arbitražiniame teisme procedūros pažeidimai patvirtina, kad sprendimas prieštarauja procesinei viešajai tvarkai, tačiau skundžiamas sprendimas taip pat prieštarauja materialiajai viešajai tvarkai.
Skundžiamas sprendimas prieštarauja sutarties laisvės, sutarties privalomumo šalims, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principams. 2008 m. spalio 31 d. apskaitos duomenimis pasirašydamos aktą dėl skolų suderinimo Nr. 305 šalys patvirtino visų 2008 m. spalio 31 d. apskaitos dienai esamų tarpusavio piniginių reikalavimų balansą. 2009 m. sausio 13 d. šalys pasirašė tarpusavio užskaitos aktą, kuriuo susitarė dėl 2008 m. gruodžio 31 d. apskaitos dienai esamų skolų užskaitymų. Neįtraukdamos 2009 m. rugsėjo 1 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. IMX-0802685 į nurodytus aktus, šalys susitarė, kad šios sąskaitos nepripažįsta (atsakovas savo nesutikimą buvo pareiškęs iš karto po sąskaitos pateikimo), ieškovas patvirtino, kad pagal šią sąskaitą atsakovas jam nėra skolingas. Šie aktai savo prasme yra šalių sutartys dėl tarpusavio įsiskolinimų dydžio, kuriomis ieškovas patvirtino nereikalaujantis/atsisakantis savo reikalavimo teisės pagal minėtą sąskaitą atsakovui. Ieškovas 2008 m. gruodžio 31 d. medžiagų nurašymo aktu prekių kiekį, atitinkantį medžiagų kiekį, nurašė į nuostolius. Be to, nurodytais aktais suderindamas tarpusavio skolas ieškovas į apskaitą neįtraukė ir ieškinyje nurodytų palūkanų už atsakovo pavėluotai atlikus mokėjimus pagal sutartį, taigi jų atsisakė. Arbitražinis teismas, priteisdamas palūkanas, vadovavosi Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu. Tuo tarpu sutarties 6.1 punkte šalys aiškiai susitarė dėl 0,02 proc. dydžio delspinigių taikymo. Tokiu būdu šalys aiškiai atsisakė įstatyminių palūkanų taikymo.
Skundžiamas sprendimas prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, reglamentuojančioms ieškinio senatį, teisingumo ir protingumo principams. Arbitražinis teismas priteisė iš atsakovo palūkanas už visą ieškovo nurodytą laikotarpį, nors atsakovas prašė taikyti šiam reikalavimui sutrumpintą šešių mėnesių ieškinio senaties terminą. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad tuomet, kai palūkanos pagal atliekamą funkciją yra prilyginamos netesyboms (kompensavimo funkcija), teismai atitinkamai reikalavimui taiko šešių mėnesių ieškinio senaties terminą netesyboms, o ne palūkanoms numatytą penkerių metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2006). Nagrinėjamu atveju palūkanos priteistos kaip minimalių nuostolių, atsiradusių dėl piniginės prievolės termino praleidimo, kompensacija kreditoriui, todėl tokios palūkanos prilyginamos netesyboms.
Skundžiamas sprendimas prieštarauja sąžiningo ir sisteminio sutarties aiškinimo principams. Sutarties 4.1 punkte nurodyta sąlyga vertintina kaip neaiški, kadangi neapibrėžia, kokiais atvejais prekių atsitiktinio žuvimo rizika pereina vežėjui, o kokiais – atsakovui (pirkėjui). Nėra aiški ir pati sutartyje vartojamos sąvokos „Vežėjas“ reikšmė, nes jos apibrėžimas sutartyje nėra pateikiamas (tai gali būti apsirikimo pasekmė, atsiradusi koreguojant tipinę sutartį). Arbitražinis teismas, prieidamas prie išvados, kad prekių atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika perėjo atsakovui nuo to momento, kai ieškovas perdavė prekes vežėjui, sutarties 4.1 punktą vertino atsietai nuo sutarties 3.2 punkto. Sistemiškai aiškinant minėtus sutarties punktus, darytina išvada, kad prekių atsitiktinio žuvimo rizika pereiti atsakovui galėtų tik nuo prekių pristatymo jam momento. Kadangi sutartį rengė ieškovas, sutarties 4.1 punkto nuostatos turi būti aiškinamos atsakovo naudai.
Skundžiamas sprendimas prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principams. Ieškovas prašė priteisti 44 187,57 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Arbitražinis teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 43 170,70 Lt bylinėjimosi išlaidų (sumažino priteistiną dydį tik atmestų ieškovo reikalavimų dalimi, sudarančia 2,3 proc. visų reikalavimų). Pareiškėjo nuomone, ieškovui iš atsakovo priteistų išlaidų už advokato paslaugas dydis yra neproporcingas bylos sudėtingumui ir beveik 2,5 karto viršijo atsakovo patirtas išlaidas. Be to, dėl dalies ieškovo reikalavimų šalių ginčo nebuvo ir dėl to kreiptis į arbitražinį teismą nebuvo būtinybės. Arbitražinis teismas turėjo sumažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjo skundą ieškovas UAB „Imlitex“ prašo netekinti pareiškėjo prašymo dėl Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimo panaikinimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas, teigdamas, kad arbitražinės bylos nagrinėjimo procedūra neatitiko Reglamento ir KAĮ reikalavimų, be atskirosios arbitro nuomonės kitų įrodymų nepateikė. Du iš trijų arbitrų, pasirašydami skundžiamą sprendimą, patvirtino, kad jis buvo priimtas vadovaujantis Reglamento 41 straipsniu, t. y. du arbitrai patvirtino priešingą nei arbitro A. Š. pareiškime dėl atskirosios nuomonės pateiktą poziciją. Ieškovo nuomone, akivaizdu, kad diskusijos tarp arbitrų dėl sprendimo vyko, nes dviejų arbitrų pozicija dėl sprendimo sutapo. Iki sprendimo paskelbimo dienos arbitrai turėjo būti priėję daugumos poziciją atitinkantį ginčo sprendimą, nes, priešingu atveju, sprendimo paskelbimo dieną nebūtų ko skelbti. Tai patvirtina arbitro A. Š. paaiškinimas, kad sprendimo priėmimo dieną jis norėjo pasitarti dėl sprendimo, t. y. arbitras pripažįsta, jog vienoks ar kitoks sprendimas dėl ginčo jau buvo ir šiam arbitrui apie kitų dviejų arbitrų poziciją dėl ginčo esmės buvo žinoma. Atkreiptinas dėmesys, kad nei Reglamentas, nei KAĮ aiškiai nenustato, kokia forma ir kokiu būdu arbitrai turi tarpusavyje nuspręsti dėl sprendimo byloje. Reglamento 41 straipsnio 1 dalis neturėtų būti aiškinama, kaip nustatanti, jog visi arbitrai privalo susirinkti į vieną vietą, kur, betarpiškai diskutuodami, galėtų priimti galutinį sprendimą. Reglamento 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad byla Vilniaus arbitraže nagrinėjama uždarame teismo posėdyje ir greta paaiškinama, jog be ginčo šalių, jų atstovų ir arbitrų, posėdyje gali dalyvauti jo sekretorius, šalių pakviesti vertėjai ir konsultantai (advokatai), taip pat liudytojai ir ekspertai, kol jie žodžiu duoda savo parodymus. Taigi Reglamento 34 straipsnio 1 dalies prasme posėdžio uždarumas suprantamas kaip uždarumas su byla nesusijusių asmenų atžvilgiu. Ieškovo nuomone, lygiai taip pat turėtų būti aiškinama ir Reglamento 41 straipsnio 1 dalis, t. y., kad arbitrams, priimant sprendimą, be arbitrų negali dalyvauti joks kitas asmuo. Tai reiškia, kad sprendimo priėmimo uždarumas turėtų būti suprantamas kaip kitų asmenų, išskyrus arbitrus, nedalyvavimas sprendimo priėmime, o ne kaip arbitrų fizinis buvimas vienoje vietoje priimant sprendimą. Tai, kad sprendimas neprivalo būti priimamas visiems arbitrams fiziškai esant vienoje vietoje, patvirtina arbitražo praktika ir Reglamento 1 straipsnio 6 dalis, KAĮ 22 straipsnio 2 dalis, numatančios, jog arbitražinis teismas pats nusprendžia tiek dėl bylos nagrinėjimo, tiek ir dėl sprendimo priėmimo tvarkos. Praktikoje arbitrų pasitarimas dėl galutinio sprendimo ir jo priėmimas labai dažnai vyksta per šiuolaikines telekomunikacijos priemones, tokias kaip telefonas, faksas, elektroninis paštas ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė skundžiamo sprendimo priėmimo procedūrų pažeidimo, nėra pagrindo teigti, kad sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai procesinei viešajai tvarkai.
2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai materialiajai viešajai tvarkai. Atsakovas nurodė ne vieną teisės principą, kuris tariamai buvo pažeistas arbitražiniam teismui priėmus skundžiamą sprendimą. Visi atsakovo nurodyti principai tariamai buvo pažeisti arbitražiniam teismui netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ar netinkamai pritaikius teisės normas: dėl šalių sudarytų skolų suderinimo aktų, palūkanų ir netesybų santykio ir ieškinio senaties taikymo, sutarties nuostatų aiškinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, teismas neturėtų vertinti, ar arbitražinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir ar tinkamai pritaikė teisės normas. Bylos nagrinėjimas iš naujo teisme, esant neginčijamam šalių susitarimui dėl ginčo sprendimo arbitraže, prieštarautų arbitražo esmei ir gali suformuoti ydingą praktiką, dėl kurios galėtų sumažėti pasitikėjimas tiek teismais, tiek ir neteisminiais ginčų sprendimų būdais. Ar atsakovo skunde nurodytu būdu buvo pažeisti atsakovo nurodyti teisės principai, teismas galėtų nustatyti tik peržiūrėjęs skundžiamą sprendimą ir išanalizavęs, ar arbitražinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisės normas. Atsakovas teismo prašo iš esmės peržiūrėti arbitražinio teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad KAĮ nenumato arbitražinių sprendimų apeliacijos galimybės, atsakovo skundas neturėtų būt tenkinamas. Jeigu teismas nuspręstų vertinti atsakovo nurodytus tariamus teisės principų pažeidimus, ieškovas laikosi pozicijos, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Lietuvos apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados
Dėl prašymo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka
Pareiškėjas (atsakovas) pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui prašymą, kuriuo prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįstą, jog žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ir ištyrusi bylos medžiagą, nepripažįsta, kad šioje byloje būtinas žodinis nagrinėjimas, todėl skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo
CK 1.137 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Pažeistas subjektyvines teises ir įstatymų saugomus interesus gina ne tik teismas. Šalys gali susitarti, kad tarp jų kilusius ginčus spręstų arbitražas. Susitarimą perduoti ginčus, kilusius ar galinčius kilti dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių spręsti arbitražiniam teismui, šalys įformina arbitražiniu susitarimu (Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnis). Arbitražinio susitarimo sudarymas reiškia, kad šalys atsisako tarpusavio ginčus nagrinėti teisme. Arbitražinis teismas, išnagrinėjęs šalių ginčą, priima galutinį sprendimą, kuris yra skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui. Tačiau arbitražinio teismo sprendimo teisinė priežiūra nėra vykdoma tokia apeliacijos forma, kokią apeliacinis teismas vykdo teismų sprendimų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisės išnagrinėti bylos faktų, aiškintis, ar arbitrai ištyrė visus įrodymus, ar teisingai įvertino šalių pateiktus įrodymus bei teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar nevisiškai teisingai suprato teisės normą, ar ją nevisai tinkamai pritaikė arba nenurodė, kokią materialinės teisės normą taikė. Arbitražinio teismo sprendimas yra tikrinamas tik Komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 37 straipsnyje numatytų proceso normų (procesinės viešosios tvarkos) ir materialios viešosios tvarkos aspektu.
Pareiškėjas teigia, kad arbitražinio nagrinėjimo procedūra neatitiko KAĮ reikalavimų, dėl ko arbitražinio teismo priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarka (KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktas ir 5 dalies 2 punktas). Pagal KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktą Lietuvos apeliacinis teismas gali panaikinti arbitražinio teismo sprendimą, kai padavusi prašymą šalis pateikia įrodymus, kad arbitražinio teismo nagrinėjimo procedūra neatitiko KAĮ reikalavimų. Pagal KAĮ 37 straipsnio 5 dalies 2 punktą Lietuvos apeliacinis teismas naikina arbitražinio teismo sprendimą, jei nustato, kad šis sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.
Arbitražinė byla buvo nagrinėjama Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teisme, kuriame nagrinėjant ir sprendžiant vietinius komercinius ir kitokius civilinius ginčus taikomas Lietuvos arbitražo asociacijos visuotinio narių susirinkimo 2005 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 7 patvirtintas Nacionalinio komercinio arbitražo procedūros reglamentas (toliau – Reglamentas). Pagal Reglamento 39 straipsnio 1 dalį, kai arbitražinis teismas prieina išvadą, kad visos su byla susijusios aplinkybės išnagrinėtos pakankamai, kolegijos pirmininkas paskelbia bylos nagrinėjimo baigtį ir teismas išeina tartis bei priimti sprendimą. Kolegialus arbitražinis teismas savo sprendimus priima balsų dauguma uždarame teismo posėdyje (Reglamento 41 straipsnio 1 dalis). Analogiška nuostata įtvirtinta KAĮ 32 straipsnyje.
Pagal šalių arbitražinį susitarimą tarpusavio ginčų nagrinėjimą šalys pavedė trijų arbitrų kolegijai. Skundžiamą arbitražinio teismo sprendimą pasirašė tik du arbitrai: D. M. ir A. S.. Prie sprendimo yra pridėtas trečio arbitro A. Š. pareiškimas dėl atskirosios nuomonės. Iš arbitro A. Š. pareiškimo matyti, kad šis arbitras nesutinka su arbitražinio teismo priimtu sprendimu, vienu iš nesutikimo argumentų nurodydamas arbitražinio teismo sprendimo priėmimo proceso pažeidimą. Arbitras A. Š. pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodė, kad, priimant sprendimą, kolegijos pirmininkas D. M. neorganizavo jokio arbitrų kolegijos uždaro posėdžio, kaip tai numatyta Reglamento 39 straipsnio 1 dalyje, ir arbitrų kolegijos pasitarimo, kur arbitrai betarpiškai galėtų diskutuoti ir reikšti savo argumentus ir diskutuodami priimtų sprendimą. Arbitro A. Š. teigimu, sprendimas buvo priimtas neįvykus jokiai arbitrų kolegijos diskusijai dėl jo turinio, motyvų, rezoliucinės dalies, jam, kaip arbitrui, nebuvo sudarytos sąlygos pareikšti savo nuomonę ir argumentus dėl sprendimo.
Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtos arbitro A. Š. pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodytos aplinkybės patvirtina, kad priimant skundžiamą arbitražinio teismo sprendimą buvo pažeistos Reglamento 41 straipsnio 1 dalies ir KAĮ 32 straipsnio nuostatos, nustatančios, jog kolegialus arbitražinis teismas savo sprendimus priima balsų dauguma uždarame teismo posėdyje. Arbitrui A. Š. nebuvo suteikta galimybė diskutuoti (tartis), reikšti savo nuomonę priimant skundžiamą arbitražinio teismo sprendimą, t. y. iš esmės išsprendžiant šalių ginčą. Tai, kad arbitrai priimdami sprendimą prieš balsavimą tariasi (diskutuoja, reiškia savo nuomonę) dėl sprendimo, tiesiogiai nurodyta Reglamento 39 straipsnio 1 dalyje ir išplaukia iš pamatinių sąžiningo arbitražo proceso ir kolegialaus bylos nagrinėjimo principų bei yra savaime suprantamas dalykas. Priešingu atveju, jeigu vienas iš arbitrų nušalinamas nuo sprendimo priėmimo, netektų prasmės kolegialus bylos nagrinėjimas. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad arbitražinio teismo sprendimų priėmimas balsuojant uždarame teismo posėdyje (Reglamento 41 straipsnio 1 dalis) negali būti suprantamas kaip arbitrų fizinis buvimas vienoje vietoje priimant sprendimą, tačiau arbitrų kolegijos arbitrams turi būti suteikta galimybė išreikšti savo nuomonę dėl įrodymų, su byla susijusių aplinkybių, šalių argumentų vertinimo, teisės normų taikymo. Vieno iš kolegijos arbitro išsakyta nuomonė ir ją pagrindžiantys argumentai gali daryti įtaką kitų arbitrų nuomonei, todėl ji yra labai svarbi bendrai priimant sprendimą.
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju arbitražinėje byloje diskusijos tarp arbitrų buvo, nes, ieškovo teigimu, dviejų arbitrų pozicija dėl sprendimo sutapo. Ieškovas teigia, kad vienoks ar kitoks sprendimas dėl ginčo jau buvo ir arbitrui A. Š. kitų dviejų arbitrų pozicija dėl ginčo iš esmės buvo žinoma. Šių ieškovo samprotavimų, kuriais ieškovas bando įtikinti, kad sprendimui priimti pakanka dviejų arbitrų suderintos nuomonės, nepagrįstumą patvirtina jau minėti argumentai dėl kiekvieno kolegijos arbitro nuomonės išreiškimo svarbos priimamam sprendimui. Reglamento 41 straipsnio 1 dalyje reglamentuotas arbitrų kolegijos posėdžio, kuriame balsuojama dėl sprendimo, uždarumas suprantamas kaip kitų asmenų, išskyrus arbitrus, nedalyvavimas sprendimo priėmime, t. y. šioje nuostatoje įtvirtintas sprendimo priėmimo slaptumo principas. Tai reiškia, kad niekas, išskyrus arbitražinę bylą išnagrinėjusius arbitrus, negali žinoti, vyko diskusijos tarp arbitrų priimant sprendimą ar nevyko. Jeigu vienas iš arbitrų, šiuo atveju A. Š., pareiškime dėl atskirosios nuomonės nurodė, kad su juo nebuvo diskutuojama dėl priimamo sprendimo, jokios įrodinėjimo priemonės ir jokie argumentai ar samprotavimai negali to paneigti. Todėl ieškovo argumentai, kad tarp arbitrų galėjo vykti pasitarimas dėl galutinio sprendimo per šiuolaikines telekomunikacijos priemones, yra nepagrįsti.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad arbitražinio nagrinėjimo procedūra (konkrečiai – sprendimo priėmimo procedūra) neatitiko Reglamento 41 straipsnio 1 dalies ir KAĮ 32 straipsnio nuostatų. Nustačius, kad skundžiamo arbitražinio teismo priėmimo procedūra buvo pažeista, darytina išvada, jog pats arbitražinio teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtinai procesinei viešajai tvarkai, nes pažeidžia pamatinius sąžiningo arbitražo proceso ir kolegialaus bylos nagrinėjimo principus. Ši situacija sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą arbitražinio teismo sprendimą pagal KAĮ 37 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir 5 dalies 2 punktą. Panaikinus skundžiamą arbitražinio teismo sprendimą nurodytu pagrindu, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų pareiškėjo (atsakovo) skunde nurodytų argumentų, susijusių su skundžiamo arbitražinio teismo sprendimo prieštaravimu Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtinai materialinei viešajai tvarkai.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pareiškėjas (atsakovas) už skundą dėl arbitražinio teismo sprendimo panaikinimo sumokėjo 133 Lt žyminį mokestį. Patenkintus pareiškėjo skundą, 133 Lt žyminis mokestis priteistinas pareiškėjui iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 37 straipsnio 3 dalies 4 punktu ir 5 dalies 2 punktu,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus tarptautinio ir nacionalinio komercinio arbitražo teismo 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. 6-NKA/10.
Priteisti pareiškėjui (atsakovui) UAB „Varėnos pienelis“ (juridinio asmens kodas 300076289) iš ieškovo UAB „Imlitex“ (juridinio asmens kodas 134004743) 133 Lt (vieną šimtą trisdešimt tris litus) žyminio mokesčio.