Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jaunučiui Vailioniui, išteisintajai R. B., jos gynėjui advokatui Laimiui Platūkiui, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei G. K., jos atstovei advokatei Onai Klinavičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. K. apeliacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo

R. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 168 str. 1 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 str. 5 d. 1 p.).

R. B. dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., padarymo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal V. B. laidavimą ir baudžiamoji byla jos atžvilgiu nutraukta. Nustatytas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminas.

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str., R. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 litų) dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Nukentėjusiosios G. K. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. B. pagal BK 168 str. 1 d. išteisinta, kai ji buvo kaltinama tuo, kad 2010-01-26, tiksliau nenustatytu laiku, Alytaus miesto AB banko „Swedbank“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), būdama pensijų kaupimo bendrovės UAB „Swedbank investicijų valdymas“ atstove, be nukentėjusiosios G. K. sutikimo neteisėtai panaudojo jos asmens duomenis, gautus vykdant darbinę veiklą AB banke „Swedbank“, UAB „Swedbank investicijų valdymas“ naudai – sudarydama G. K. vardu pensijų kaupimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir įrašydama grafoje „Pensijų fondo dalyvio duomenys“ – G. K. asmens duomenis – vardą, pavardę, asmens kodą Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), telefono Nr. (duomenys neskelbtini), asmens dokumento ID kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis bei socialinio draudimo pažymėjimo duomenis – seriją ir numerį SD (duomenys neskelbtini)“ bei su suklastota sutartimi 2010 m. vasario kovo mėn., tiksliau tyrimo nenustatytu laiku, pateikė UAB „Swedbank investicijų valdymas“.

R. B. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., tai yra dėl to, kad suklastojo tikrą dokumentą ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, tai yra 2010-01-26, tiksliau nenustatytu laiku, būdama pensijų kaupimo bendrovės UAB „Swedbank investicijų valdymas“ atstove, Alytaus miesto AB banko „Swedbank“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), suklastojo tikrą dokumentą – pensijų kaupimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) įrašė G. K. duomenis – grafoje „Pensijų fondo dalyvio duomenys“ įrašė „G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuolatinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), telefonas (duomenys neskelbtini), asmens dokumentas ID kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), dokumento data 2007-07-10, socialinio draudimo pažymėjimo serija ir numeris SD (duomenys neskelbtini)“, bei panaudojo šį suklastotą dokumentą elektroninių būdu perduodant UAB „Swedbank investicijų valdymas“ bei 2010 m. vasario - kovo mėn. laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, grafoje „Pensijų fondo dalyvis arba jo atstovo vardas, pavardė, parašas“ įrašė žodžius „G. K.“ bei pasirašė už G. K., imituodama jos parašą bei šią pensijų kaupimo sutartį pateikė UAB „Swedbank investicijų valdymas“.

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras J. Vailionis skundžia Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir prašo: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. B. išteisinta pagal BK 168 str. 1 d. ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant R. B. kalta pagal BK 168 str. 1 d., ir nuteisiant 10 MGL bauda, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl R. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylos nutraukimo dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., ir šioje dalyje priimti apkaltinamąjį nuosprendį, R. B. pripažįstant kalta pagal BK 300 str. 1 d. ir nuteisiant 10 MGL bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę 10 MGL (1300 litų) baudą.

Prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. B. veiksmuose nėra subjektyviosios nusikaltimo sudėties dalies – tyčios. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad suklastota G. K. pensijų kaupimo sutartis ir jos duomenys su G. K. asmens duomenimis perkelti į elektroninę UAB „Swedbank investicijų valdymas“ sistemą bei UAB „Swedbank investicijų valdymas“ pateikta suklastota rašytinė sutartis. Be to, baudžiamojoje byloje nustatyta, kad visus šiuos veiksmus atliko R. B., dirbdama UAB „Swedbank“. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme nustatyta, kad visi veiksmai atlikti ne vienu kartu. Byloje nustatyta, kad per vieną mėnesį nuo sutarties pasirašymo ir duomenų perkėlimo UAB „Swedbank investicijų valdymas“ ir SODRoje sutartį buvo galima anuliuoti. Pati R. B. parodė, kad be G. K. parašo pensijų kaupimo sutartyje ji negalėjo pateikti rašytinės sutarties UAB „Swedbank investicijų valdymas“ archyviniam saugojimui ir galėjo sutartį anuliuoti, tačiau to nepadarė. Visa tai rodo, kad ji veikė tiesiogine tyčia ir tokių padarinių norėjo, nesiėmė jokių priemonių sutarčiai anuliuoti. Teismo teiginiai, kad dėl pensijų kaupimo sutarties sudarymo būtų padaryta kokia nors žala ar naudos turėjo Pensijų kaupimo fondas ar pati išteisintoji, nepagrįsti. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Pensijų kaupimo fondas dėl pensijų kaupimo sutarties sudarymo turėjo materialinės naudos, kadangi atskaičiuodavo aptarnavimo mokestį nuo SODRos pervedamos pinigų sumos. Be to, G. K. dėl neteisėto pensijų kaupimo sutarties sudarymo padaryta moralinė žala. Byloje taip pat nustatyta, kad AB „Swedbank“ darbuotojai turėjo užduotį platinti banko, taip pat ir dukterinių įmonių produktus, todėl R. B. siekė kuo didesnio produktų išplatinimo, ir tai turėjo įtakos jos tolimesniam darbui. Be to, teismas nurodė, kad joks kitas asmuo neturėjo teisės susipažinti su G. K. asmens duomenimis UAB „Swedbank investicijų valdymas“, jos duomenys SODRoje buvo žinomi. Tačiau, kaip matyti iš nusikalstamos veikos aprašymo, baudžiamasis įstatymas nereikalauja kokios nors žalos padarymo ar kitokių pasekmių, o tik tokios informacijos panaudojimo kitų asmenų labui. Nors UAB „Swedbank investicijų valdymas“ yra dukterinė AB „Swedbank“ įmonė, tačiau akivaizdu, kad tai yra kitas asmuo. Anot prokuroro, R. B. pagal BK 168 str. 1 d. išteisinta nepagrįstai, o teismo išvada, kad R. B. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – tyčios, neatitinka bylos aplinkybių.

Nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu dalyje dėl R. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylos jos atžvilgiu nutraukimo, prokuroras nurodo, kad iš baudžiamosios bylos matyti, jog R. B. buvo kaltinama dėl dviejų nusikalstamų veikų padarymo. Ji dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., savo kaltę pripažino visiškai, jos supratimu, pašalino padarytą žalą – pervedė į G. K. sąskaitą 500 Lt, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 168 str. 1 d., padarymo savo kaltės nepripažino. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto teigimu, nėra sąlygų ir pagrindų atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 str. 1 d. ir 168 str. 1 d., padarymo, todėl nuosprendis dalyje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., naikintinas ir R. B. skirtina bausmė.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. K. apeliaciniu skundu prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį panaikinti ir pripažinti R. B. kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 168 str. 1 d ir 300 str. 1 d., paskiriant vieną iš sankcijose numatytų bausmių, taip pat patenkinti civilinį ieškinį ir priteisti jai 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Skunde nukentėjusioji nurodo, kad R. B. pripažino, jog nukentėjusiosios duomenis sužinojo todėl, kad dirbo AB „Swedbank“, pripažino ir tai, kad buvo užduotys sudaryti kuo daugiau sutarčių dėl banko ir jo antrinių įmonių platinamų produktų. Išteisintoji negalėjo paaiškinti, kodėl pasirašė pensijų kaupimo sutartį, bet ne panaikino šią sutartį kaip nepasirašytą kliento, negalėjo paaiškinti ir savo sprendimo neanuliuoti pensijų kaupimo sutarties. Ta aplinkybė, kad R. B. sukalstojo nukentėjusiosios parašą pensijų kaupimo sutartyje patvirtina, jog tokia sutartis buvo sudaryta be nukentėjusiosios valios, jai nežinant. Liudytojas L. P. patvirtino aplinkybę, kad R. B. buvo suinteresuota sudaryti kuo daugiau sutarčių, siekdama išsaugoti savo darbo vietą.

Skunde apeliantė nurodo, jog nagrinėjant bylą teisme ji išsamiai paaiškino aplinkybes, kuriomis teko bendrauti su išteisintąja, į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė. Nukentėjusiosios nuomone, įvykdytos nusikalstamos veikos yra glaudžiai susijusios, todėl pirmosios instancijos teismas R. B. pagal BK 168 str. išteisino nepagrįstai. R. B., 2010 metais sausio mėnesį būdama AB „Swedbank“ darbuotoja, dėl savo darbinių pareigų vykdymo turėdama galimybę sužinoti nukentėjusiosios asmens duomenis, šiuos duomenis be pastarosios sutikimo ir valios neteisėtai panaudojo – be jos įgaliojimo, sutikimo, prašymo sudarė pensijų kaupimo sutartį ir joje suklastojo nukentėjusiosios parašą. Šie R. B. veiksmai atitinka BK 168 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėtį. Nukentėjusioji G. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad R. B. nesuvokė, kad jos veiksmai pavojingi BK 168 str. 1 d. prasme, ir kad pensijų kaupimo sutarties sudarymas nebuvo materialiai ar kitaip naudingas išteisintajai ar Pensijų kaupimo fondui. R. B. turėjo užduotis platinti banko produktus, taigi buvo suinteresuota sudaryti kuo daugiau sutarčių dėl įvairių banko produktų, tarp jų ir pensijų kaupimo sutarčių sudarymo.

Nukentėjusiosios teigimu, šiuo atveju nėra būtinųjų BK 40 str. numatytų sąlygų taikyti laidavimą, kadangi R. B. visiškai nepripažino savo kaltės dėl jai pareikšto kaltinimo, neatlygino nusikalstama veika padarytos žalos, nesusitarė dėl jos atlyginimo dalimis. Nukentėjusioji nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju yra BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes R. B. kaltę pagal BK 300 str. 1 d. pripažino esant objektyviems rašytiniams įrodymams, nebuvo jos nuoširdaus gailėjimosi, o kaltės pagal BK 168 str. 1 d. ji visiškai nepripažino. Pastaroji nukentėjusiosios neatsiprašė, apsiribojo vienkartine 500 litų banko perlaida. Be to, spręsdamas laidavimo taikymo klausimą, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl užstato taikymo – nenurodyta, kad toks užstatas paskirtas, neargumentuota, dėl kokių priežasčių jis neskirtinas, kas vertintina kaip baudžiamojo įstatymo pažeidimas.

Apeliantė, skunde tvirtindama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, nurodo, kad R. B. neteisėti veiksmai jai sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, nesaugumo jausmą, kyla abejonės, ar nebuvo jos vardu dar sudarytos kokios nors sutartys, apie kurių egzistavimą ji nežino. Nukentėjusioji jai padarytą neturtinę žalą vertina 10 000 litų, mano, kad tai protingo dydžio neturtinė žala. Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad nėra įrodymų, jog ji patyrė neturtinę žalą dėl R. B. nusikalstamos veikos, juolab, kad pastaroji pati pripažino 1000 litų neturtinę žalą. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, iš esmės paneigė nukentėjusiosios teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, pažeidė asmens teisių garantijas, nustatytas BPK 44 str. 10 d.

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji palaikė savo apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais, prašė juos tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji nesutinka su R. B. išteisinimu pagal BK 168 str. 1 d. ir ginčija baudžiamosios bylos pagal BK 300 str. 1 d. nutraukimą, teigdami, kad nėra BK 40 str. numatytų pagrindų atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. B. neteisėti veiksmai dėl pensijų kaupimo sutarties suklastojimo, nesuteikia teismui pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad ji, į pensijų kaupimo sutartį įrašydama nukentėjusiosios asmens duomenis, suvokė, kad tokiu būdu juos neteisėtai ir nusikalstamai panaudojo. Šios aplinkybės neleido pirmosios instancijos teismui konstatuoti R. B. veiksmuose subjektyviosios pusės požymio – tyčios, todėl R. B. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

BPK 20 str. nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 str., 276 str. 4 d. ir 301 str. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, su prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentais toje dalyje, kurioje nagrinėjamos faktinės bylos aplinkybės, patvirtinančios R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą, sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog iš byloje esančių objektyvių duomenų negalima daryti išvados dėl R. B. veiksmuose subjektyviosios pusės – tyčios, buvimo. Ši išvada neatitinka bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą. Iš apylinkės teismo sprendimo matyti, jog teismas analizavo ir vertino tik R. B. teisinančius jos parodymus, nevertino nukentėjusiosios parodymų ir rašytinių bylos įrodymų, nelygino jų tarpusavyje ir su kitais bylos duomenimis, todėl pateikė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Kadangi pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismo kolegija padarė išvadą, jog R. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 168 str. 1 d., apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, tačiau baudžiamoji byla nutrauktina, esant BK 40 str. numatytiems pagrindams atleisti R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės (BPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Apeliacinės instancijos teismo kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad R. B. 2010-01-26, tiksliau nenustatytu laiku, Alytaus miesto AB banko „Swedbank“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), dirbdama AB banko „Swedbank“ klientų aptarnavimo specialiste ir būdama pensijų kaupimo bendrovės UAB „Swedbank investicijų valdymas“ atstove, be nukentėjusiosios G. K. sutikimo neteisėtai panaudojo jos asmens duomenis, gautus vykdant darbinę veiklą AB banke „Swedbank“, UAB „Swedbank investicijų valdymas“ naudai sudarydama G. K. vardu pensijų kaupimo sutartį ir įrašydama grafoje „Pensijų fondo dalyvio duomenys“ – G. K. asmens duomenis: vardą, pavardę, asmens kodą Nr. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), telefono Nr. (duomenys neskelbtini), asmens dokumento ID kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis bei socialinio draudimo pažymėjimo duomenis – seriją ir numerį SD (duomenys neskelbtini)“ bei su suklastota sutartimi šiuos duomenis pateikė UAB „Swedbank investicijų valdymas“.

Išteisintoji R. B., apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dirbo AB „Swedbanke“ klientų aptarnavimo specialiste. 2010 metų sausio mėnesį kreipėsi nukentėjusioji dėl paskolos suteikimo, ji pateikė asmens dokumentą mergautine pavarde. Nukentėjusioji buvo banko klientė, kadangi turėjo sąskaitą banke, todėl banko duomenyse matėsi visa informacija apie banko klientą. Davė pildyti paraišką dėl pavardės keitimo ir banko duomenyse buvo pakeisti klientės duomenys, tai yra pavardė. Buvo užpildyti visi klientės duomenys ir paraiška pateikta sprendimų centrui, kuris turėjo priimti sprendimą dėl paskolos suteikimo G. K.. Taip pat pildant paraišką dėl paskolos suteikimo klientei buvo pasiūlyta sudaryti pensijų kaupimo sutartį. Ji, kaip banko darbuotoja, turėjo teisę sudaryti pensijų kaupimo sutartis. Klientė dėl pasiūlytos sutarties suabejojo, tačiau ji pasakė, kad papildomas banko produktas turi reikšmės suteikiant paskolą, tada klientė sutiko sudaryti pensijų kaupimo sutartį. Tą pačią dieną, t. y. sausio 26 d., buvo sudarytas pensijų kaupimo sutarties projektas, taip pat išsiųsta paraiška paskolai gauti. Paraiškos išsiuntime atskirai nesirašydavo produktai, bet būdavo paraiškoje rašomi visi komentarai apie klientą, kad sprendimų centrui būtų aiškiau, kokius produktus klientas turi. Tuo metu ant paraiškos paskolai gauti klientei išteisintoji nedavė pasirašyti, nes paskola ėjo ir vyro vardu, o tuo metu vyro nebuvo. Pagal vidaus tvarką, paraiška pildoma ir iš karto pasirašoma, tačiau kiekvienu momentu žiūrima, kad klientui būtų geriau. Galėjo duoti klientei pasirašyti, nes gali būti ir vieno bedraskolio parašas, ar davė pasirašyti, negali pasakyti, galėjo duoti. Sprendimas dėl paskolos gavimo priimamas maždaug per tris dienas, tuomet kviečiamas klientas ir įforminami reikiami dokumentai. Pagal įstatymą, per 30 dienų įsigalioja pensijų kaupimo sutartis (klientas turi teisę per 30 dienų nutraukti pensijų kaupimo sutartį), taip pat tiek dienų galioja sprendimas suteikti paskolą. Paskolos gavimo sutartis pasirašoma tik tada, kai klientas ateina pasiimti paskolos. Apie sprendimą suteikti paskolą klientas informuojamas telefonu, nurodant, kada jam reikia atvykti, jam atėjus atspausdinama sutartis ir pasirašoma. Klientė buvo R. B. informuota telefonu apie teigiamą sprendimą suteikti paskolą, tačiau jai buvo atsakyta, kad G. K. neims paskolos ir jos sudaryti nukentėjusioji neatvyko, todėl ir pensijų kaupimo sutartis liko nepasirašyta. Pensijų kaupimo sutarties sudarymo dieną nedavė klientei pasirašyti sutarties per apsileidimą. R. B. nepasakė klientei, kad pensijų kaupimo sutartis nepasirašyta, kodėl taip padarė, negali atsakyti. Kadangi pensijų kaupimo sutartį reikėjo perduoti į archyvą, todėl išteisintoji pasirašė pensijų kaupimo sutartį už klientę, kadangi turėjo jos parašo pavyzdį. Kada tiksliai ji už klientę pasirašė, neatsimena. Tuo metu ji savotiškai bijojo vadovybės, nes vyko bankų konkurencija dėl pensijų kaupimo sutarčių sudarymo, reikėjo sudaryti kuo daugiau sutarčių, tai galėjo būti priežastis, dėl kurios už klientę pasirašė sutartį. Suprato, kad tai paaiškės, kadangi klientai gauna paskaičiavimus apie sukauptas įmokas. Jai yra žinoma, kad nuo gaunamos pašalpos vaiko priežiūrai pensija nėra kaupiama. Tikslo neteisėtai panaudoti nukentėjusiosios duomenis neturėjo. Ji bandė daug kartų kalbėtis su nukentėjusiąja, iš pradžių kaip ir sutiko, bet po to buvo pasakyta 10000 Lt suma, bet tokia suma R. B., kaip bedarbei, yra per didelė. Išteisintoji gali atlyginti 1 000 Lt žalą, bet iš jos buvo išsijuokta. Nukentėjusiajai R. B. yra sumokėjusi 500 Lt sumą, kurią vertina kaip nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos atlyginimą, likusioje dalyje prašė civilinį ieškinį atmesti.

Nors išteisintoji pripažįsta, kad kaltinime nurodytu laiku užpildė pensijų kaupimo sutartį, į ją įrašydama G. K. asmens duomenis (vardą, pavardę, asmens kodą, gyvenamąją vietą, telefono numerį, asmens dokumento numerį bei socialinio draudimo pažymėjimo duomenis), vėliau, tyrimo tiksliau nenustatytu laiku, šią pensijų kaupimo sutartį pasirašė, imituodama G. K. parašą, bei ją pateikė UAB „Swedbank investicijų valdymas, tačiau nesutinka su tokių savo veiksmų kvalifikavimu pagal BK 168 str. 1 d. Tačiau, kolegijos vertinimu, G. K. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 168 str. 1 d., o jos kaltė padarius šią nusikalstamą veiką įrodyta byloje ištirtų įrodymų visetu.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. K., apklausiama pirmosios instancijos teisme, parodė, kad 2010 metų sausio mėnesį su vyru nusprendė buto remontui imti vartojamąją paskolą. Nuėjo į AB „Swedbank“, kur užpildė paraišką paskolai gauti. Tuo metu jos asmens dokumente pavardė buvo nurodyta po santuokos „(duomenys neskelbtini)“. Galėjo kažką pildyti dėl sąskaitos performinimo, kadangi 2007-2010 laikotarpyje su vyru norėjo turėti bendrą sąskaitą. Kai pateikė banko specialistui savo duomenis, jai pasiūlė sudaryti pensijų kaupimo sutartį. Ji atsisakė sudaryti šią sutartį, kadangi tuo metu buvo vaiko priežiūros atostogose ir žinojo, kad nuo pašalpos nesiskaičiuoja įmokos. Vėliau jai paskambino dėl paskolos, tačiau ji dėl paskolos suteikimo jau buvo pasirinkusi kitą banką. 2012 metų pradžioje tėvų adresu gavo pranešimą iš AB „Swedbank“ dėl lėšų kaupimo. Nesuprasdama, kokia tai sutartis, kreipėsi į banką. AB „Swedbank“ nurodė, kad yra sudaryta pensijų kaupimo sutartis. Po savaitės jai paskambino R. B., kuri prisipažino, kad už ją pasirašė pensijų kaupimo sutartį, norėdama jai gero. Rudenį bankas nukentėjusiosios prašymu atsiuntė sutarties kopiją, pamatė, kad sutartyje yra ne jos parašas, todėl kreipėsi į policiją. Nukentėjusioji iki šiol naudojosi šiuo produktu, banko siūlymu nutraukti sutartį išskirtinėmis sąlygomis nepasinaudojo, manė, kad reikia viską palikti taip, kaip yra, kol bus išnagrinėta byla. Kituose bankuose teko lankytis, ten taip pat siūlė sudaryti pensijų kaupimo sutartį, bet nukentėjusioji nesutiko. Jeigu būtų žinojusi, kad yra sudaryta pensijų kaupimo sutartis su AUB „Swedbank investicijų valdymas“, ją būtų atšaukusi. Civilinio ieškinio dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo atsisako. Prašo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos. Neturtinė žala pasireiškė neigiamomis pasekmėmis, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, saugumo jausmo praradimu, abejonėmis dėl asmens duomenų saugumo, kadangi kai kreipėsi į banką, nesitikėjo, kad panaudojant jos duomenis, bus sudaryta sutartis dėl kito produkto be jos sutikimo.

Liudytojas L. P., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, parodė, kad jis dirba AB „Swedbank“ klientų aptarnavimo centro valdytoju. Išteisintoji dirbo klientų aptarnavimo centre specialiste, turėjo platinti visus banke turimus produktus. Vienas iš produktų, kuriuos platino bankas, yra pensijų kaupimo sutartys. Banko darbuotojai, tarp jų ir R. B., turėjo teisę šį produktą platinti. Jam yra žinoma, kad nukentėjusioji su vyru kreipėsi dėl paskolos. Buvo užpildyta paraiška paskolai gauti, kadangi yra banko sprendimas suteikti paskolą. Paraiška užpildoma pagal kliento pateiktą informaciją. Paraišką pildo banko darbuotoja, klientas išsako informaciją, ką pasako klientas, darbuotojas suveda į kompiuterį, jis negali sutikrinti, ar informacija teisinga ar ne, atspausdina, pasirašo visus lapus, be pasirašytų lapų paraiška nesvarstoma. Nebūtų sprendimo, jei nebūtų pasirašyta paraiška. Paraiškoje nurodyti duomenys suvedami į duomenų bazę ir paraiška išsiunčiama į sprendimų priėmimo centrą Vilniuje. Buvo priimtas teigiamas sprendimas suteikti paskolą, sprendimas galioja tris mėnesius. Pensijų kaupimo sutartis įsigalioja per 30 dienų nuo pasirašymo, per 30 dienų ją galima atšaukti. Į archyvą sutartis priduodama įvairiai, nes keičiasi tvarkos. Nebuvo atvejo, kad darbuotojas nutrauktų sutartį, be kliento prašymo. Turi būti laisvos formos prašymas nutraukti sutartį. R. B. klysta, kad paskolos sutartyje rašomi produktai, bankas žiūri, ar lojalus banko klientas, nes imant paskolą plaukia pastovios pajamos per banką, jokių nuolaidų nėra. Paaiškėjus šiam atvejui dėl sutarties suklastojimo, nukentėjusiajai buvo sudaryta išimtinė galimybė nutraukti šią sutartį, jai siūlomu variantu visos sukauptos lėšos būtų sugrįžusios į Sodrą. Nutraukiant sutartį pagal naują įstatymą, sukauptos lėšos yra įšaldomos. R. B. sutartį pasirašė, kai ją reikėjo perduoti į archyvą.

G. K. pareiškimas patvirtina, kad dėl dokumento suklastojimo ir neteisėtų jos asmens duomenų panaudojimo G. K. 2012-12-21 kreipėsi į policijos komisariatą (t. 1, b. l. 6).

2013-01-16 poėmio nutartimi ir poėmio protokolu buvo paimta 2010-01-26 pensijų kaupimo sutarties, sudarytos G. K. vardu, originalas (t. 1, b. l. 12, 15). Dokumentų apžiūros protokolu buvo apžiūrėta pensijų kaupimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje fiksuota pensijų kaupimo bendrovė „Swedbank investicijų valdymas“ ir G. K. duomenys – grafoje „Pensijų fondo dalyvio duomenys“ įrašyta „G. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuolatinė gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), telefonas (duomenys neskelbtini), asmens dokumentas ID kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), dokumento data 2007-07-10, socialinio draudimo pažymėjimo serija ir numeris SD (duomenys neskelbtini)“, grafoje „Pensijų fondo dalyvis arba jo atstovo vardas, pavardė, parašas“ įrašyta žodžiai „G. K.“ ir parašas (t. 1, b. l. 16-18, 19-20).

Iš Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus rašto ir AB „Swedbank“ informacijos matyti, kad 2010-01-26 pensijų kaupimo sutartis įsigaliojo 2011-01-01, nuo 2011-01-01 iki 2013-02-26 į pensijų kaupimo sąskaitą pervesta 293,55 Lt, o sukaupta 327,77 Lt (t. 1, b. l. 24, 28-30).

Iš AB „Swedbank“ pateikto rašto dėl su G. K. sudarytos pensijų kaupimo sutarties matyti, kad R. B. jokios materialinės naudos dėl sutarties sudarymo fakto neturėjo, už jai pavestų darbinių funkcijų vykdymą jai buvo mokamas įprastas darbo sutartyje numatytas fiksuotas mėnesinis atlyginimas ir jokia kintamo atlygio sistema nebuvo taikoma. Bendrovė „Swedbank investicijų valdymas“ dėl sutarties sudarymo 2013-03-12 dienai gavo 13,68 Lt pajamų sumą, kurią sudaro 8,80 Lt pajamos iš įmokų mokesčio bei 4,88 Lt pajamos iš turto valdymo mokesčio (t. 1, b. l. 28-29).

Banko pateikti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji G. K. yra AB „Swedbank“ klientė nuo 2002-04-16 (t. 1, b. l. 131-132).

Banko pateikti duomenys patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusioji 2010-01-26 kreipėsi į AB „Swedbank“ dėl vartojamosios paskolos suteikimo J. K. ir G. K. ((duomenys neskelbtini)) (b. l. 150-153, 155-159).

Banko pateiktas posėdžio protokolas patvirtina, kad 2010-01-26 buvo priimtas sprendimas suteikti 10 000 Lt vartojimo paskolą J. K. ir G. K. (t. 1, b. l. 154).

Vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad G. K. ir J. K. 2010-02-03 iš SEB banko gavo 2903,43 eurų vartojimo kreditą būsto remontui (t. 1, b. l. 105-106).

AB „Swedbank“ pateikti pareiginiai nuostatai ir pažyma apie R. B. darbą banke patvirtina, kad R. B. kaltinime nurodytu metu dirbo klientų aptarnavimo specialiste. Į jos pareigas ir atliekamas funkcijas įėjo banko operacijų atlikimas, taip pat ir Banko, Banko Grupės bei įmonių – Banko Grupės partnerių paslaugų (vartojamojo finansavimo produktai, taupymo ir investavimo produktai) pardavimas bei įforminimas klientams (t. 1, b. l. 34-37, 65).

AB „Swedbank“ pateikti duomenys patvirtina, kad G. K. 2012-02-29 (už 2011 metus) UAB „Swedbank investicijų valdymas“ siuntė G. K. metinius pranešimus apie sumokėtų pensijų įmokų dydį, asmeninėje pensijų sąskaitoje apskaičiuoto pensijų turto dydį ir kitą informaciją (t. 1, b. l. 120).

Pagal BK 168 str. 1 d. atsako tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas šio kodekso 165-167 str. numatytą veiką. BK 168 str. 1 d. numato alternatyvius požymius turinčią nusikaltimo sudėtį, kuri yra formalioji, taigi nusikaltimas laikomas baigtu, atitinkamą informaciją paskelbus, ja pasinaudojus pačiam kaltininkui arba ją panaudojus kitų asmenų labui. Būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis yra neturėjimas asmens sutikimo skelbti, pasinaudoti ar panaudoti informaciją apie privatų jo gyvenimą. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti kaltininko subjektyviąją pusę – tyčią. Taigi tik nustačius asmens veikoje visų šių požymių buvimą, galima konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 168 str. 1 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. B. veikoje yra visi būtinieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 168 str. 1 d., požymiai. Šia veika kėsinamasi į įstatymo saugomą vertybę – žmogaus teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą. Baudžiamajame kodekse nėra pateikta sąvoka, kas tai yra privatus gyvenimas, todėl, sprendžiant R. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 168 str. 1 d., visų pirma reikia įvertinti, ar kaltinime nurodyta jos panaudota informacija tikrai yra asmens privataus gyvenimo sritis. Šiuo atveju BK 168 str. 1 d. numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių turinį atskleidžia ne vien baudžiamojo įstatymo tekstas, bet ir platesnis teisinis kontekstas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 1 d. garantuojama asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime konstatavo, kad asmens teisės į privatumą apima privatų, šeimos ir namų gyvenimą, asmens fizinę ir psichinę neliečiamybę, garbę ir reputaciją, asmeninių faktų slaptumą, draudimą skelbti gautą ar surinktą konfidencialią informaciją ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatuota, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais. Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo teisę tvarkant asmens duomenis gina Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas. Pagal šį įstatymą, įgyvendinantį 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, asmens duomenys – tai bet kuri informacija, susijusi su fiziniu asmeniu – duomenų subjektu, kurio tapatybė yra žinoma arba gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta pasinaudojant tokiais duomenimis kaip asmens kodas, vienas arba keli asmeniui būdingi fizinio, fiziologinio, psichologinio, ekonominio, kultūrinio ar socialinio pobūdžio požymiai. Sisteminė tokio teisinio reglamentavimo analizė leidžia daryti išvadą, kad privataus gyvenimo sąvoka neabejotinai apima asmens duomenis, kurių teisinę apsaugą užtikrina įstatymas. Neteisėtas pasinaudojimas būtent tokiais duomenimis (vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, telefono numeris, asmens dokumento numeris bei socialinio draudimo pažymėjimo duomenis) kitų asmenų naudai ir yra inkriminuojamas R. B..

Byloje nustatytos aplinkybės, kad G. K. 2010 m. sausio 26 d. kreipėsi į AB „Swedbank“ padalinį, esantį Jaunimo g. 24, Alytus, dėl paskolos jai ir jos sutuoktiniui suteikimo, kur klientų aptarnavimo specialiste dirbusi išteisintoji R. B. užpildė elektroninės formos paraišką vartojimo kreditui gauti, ir šią paraišką išsiuntė sprendimų priėmimo centrui, taip pat klientei pasiūlė banko partnerių produktą – sudaryti pensijų kaupimo sutartį su UAB „Swedbank investicijų valdymas“, ir šią sutartį G. K. vardu tuo pat metu sudarė, vėliau, tyrimo metu nenustatytu laiku, pasirašė G. K. vardu, t. y. suklastojo šią sutartį, – nėra ginčijamos. Byloje ginčas kyla dėl G. K. asmens duomenų panaudojimo neteisėtumo fakto, sudarant minėtą pensijų kaupimo sutartį. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 168 str. 1 d. kilti būtina įrodyti, kad R. B., sudarydama pensijų kaupimo sutartį (sutartyje nurodydama nukentėjusiosios asmens duomenis), pasinaudojo G. K. informacija apie privatų gyvenimą, neturėdama G. K. sutikimo ar jai nežinant. Nukentėjusioji G. K. viso proceso metu kategoriškai teigė, kad R. B. banke pasiūlius sudaryti pensijų kaupimo sutartį, ji atsisakė. Nurodė, kad į banką ėjo tik norėdama sužinoti apie vartojimo kredito suteikimo sąlygas, be to, žinojo, kad tuo metu jai būnant vaiko priežiūros atostogose, lėšos pensijų fonde nėra kaupiamos, besidomint paskolos sąlygomis kituose bankuose, jai taip pat buvo siūlomas šis produktas, tačiau sudaryti pensijų kaupimo sutarties nė viename banke nesutiko. Apie tai, kad G. K. neišreiškė valios sudaryti minėtą sutartį su UAB „Swedbank investicijų valdymas“, liudija ir tai, kad pensijų kaupimo sutartis, kurioje nukentėjusiosios asmens duomenys R. B. buvo nurodyti tuo pat metu banke, kai buvo pildoma paraiška paskolai gauti, nebuvo G. K. pasirašyta nei tuo metu, t. y. sutarties sudarymo dieną, nei vėliau. Byloje nebuvo pateikta jokių patikimų duomenų, paaiškinančių, kodėl banko darbuotoja sutarties sudarymo metu nepateikė G. K. pensijų kaupimo sutarties pasirašyti, jeigu, kaip nurodo gynyba, nukentėjusioji buvo išreiškusi sutikimą tokią sutartį sudaryti. Išteisintosios paaiškinimai, kad sutarties nepadavė pasirašyti klientei dėl išsiblaškymo ir aplaidumo, nėra pakankami minėtiems gynybos argumentams pagrįsti, kai nukentėjusioji nuosekliai tvirtina nedavusi sutikimo. Be to, pastebėtina, kad po 2010-01-26, kuomet nukentėjusioji buvo atvykusi į banką, R. B., kaip nurodo ji pati ir nukentėjusioji, kalbėjo su pastarąja telefonu, kadangi skambino pranešti apie teigiamą banko sprendimą suteikti nukentėjusiajai ir jos sutuoktiniui vartojimo paskolą, tačiau apie tai, kad banke yra G. K. nepasirašyta pensijų kaupimo sutartis, R. B. jai nenurodė. Todėl nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, jog apie jos vardu sudarytą pensijų kaupimo sutartį jai nebuvo žinoma iki pat 2012 metų pradžios, kuomet ji gavo iš bendrovės pranešimą apie per metus pensijų fonde jos sukauptas lėšas. Išdėstytų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai manyti, kad G. K. nesutiko sudaryti pensijų kaupimo sutarties su UAB „Swedbank investicijų valdymas“, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą, todėl konstatuotina, jog negavus G. K. asmens sutikimo sudaryti pensijų kaupimo sutartį, jos duomenys apie privatų asmens gyvenimą šiai sutarčiai sudaryti buvo panaudoti neteisėtai.

Apylinkės teismo išvada, kad išteisintoji, į pensijų kaupimo sutartį įrašydama nukentėjusiosios asmens duomenis, nesuvokė, kad tokiu būdu juos neteisėtai ir nusikalstamai panaudojo, kadangi ji buvo įsitikinusi, jog platindama pensijų fondo produktą, ji, kaip banko darbuotoja, turėjo teisę naudoti banko sistemoje esančių klientų duomenis, visiškai nepagrįsta. Sutiktina, kad informaciją apie G. K. privatų gyvenimą R. B. sužinojo tik dėl savo užimamų pareigų banke, tačiau tai nereiškia, kad tokia informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti panaudojama savanaudiškais tikslais ar kitų asmenų naudai. Išdėstytos aplinkybės dėl sutarties nepadavimo pasirašyti klientei, taip pat vėlesnis išteisintosios elgesys, kuomet ji nepranešė G. K. apie jos vardu sudarytą, tačiau nepasirašytą pensijų kaupimo sutartį, ir turėdama galimybę šią sutartį panaikinti, kaip nepasirašytą kliento, to nepadarė, priešingai – sutarties grafoje „Pensijų fondo dalyvis arba jo atstovo vardas, pavardė, parašas“ įrašė žodžius „G. K.“ bei pasirašė už G. K., ir šią sutartį perdavė vykdyti, rodo, kad R. B. nuo pat pradžių suprato, jog veikia be G. K. sutikimo sudaryti pensijų kaupimo sutartį, t. y. suvokė, kad nukentėjusios asmens duomenis įrašydama į pensijų kaupimo sutartį be to asmens sutikimo, juos neteisėtai panaudojo kitų asmenų labui ir norėjo taip veikti. Nesutiktina ir pirmosios instancijos teismo motyvais dėl to, kad šios pensijų kaupimo sutarties sudarymas nebuvo materialiai ar kitaip naudingas išteisintajai ar pensijų fondui. Pažymėtina, kad R. B. nėra inkriminuotas pasinaudojimas informacija apie asmens privatų gyvenimą, t. y. nereikia įrodyti, kad R. B. neteisėtai pasinaudojo G. K. asmens duomenimis savanaudiškais ar kitokiais motyvais. Tuo tarpu privatus pensijų kaupimo fondas UAB „Swedbank investicijų valdymas“ yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kuris siekia į fondą pritraukti kuo daugiau lėšų, kurias investuoja ir už to uždirba, taip pat gauna pajamas iš administravimo mokesčių. Todėl G. K. vardu sudaryta pensijų kaupimo sutartis yra neabejotinai materialiai naudinga bendrovei, ką patvirtina ir byloje esantys duomenys apie UAB „Swedbank investicijų valdymas“ gautas pajamas dėl pensijų kaupimo sutarties sudarymo su G. K. (t. 1, b. l. 28-29).

Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių bei ištirtų įrodymu pagrindu konstatuojama, kad R. B. veiksmai, kuomet ji, būdama AB „Swedbank“ darbuotoja, dėl užimamų pareigų sužinojusi nukentėjusiosios asmens duomenis, šiuos duomenis panaudojo kitų asmenų labui be nukentėjusiosios sutikimo ir valios – sudarė pensijų kaupimo sutartį su UAB „Swedbank investicijų valdymas“ ir joje suklastojo nukentėjusiosios parašą, yra visi BK 168 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nors BK 168 str. 1 d. sudėtis R. B. veiksmuose įrodyta, tačiau yra pagrindai ją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (BK 40 str.), todėl skundžiamas nuosprendis dėl R. B. išteisinimo pagal BK 168 str. 1 d. naikinamas ir baudžiamoji byla nutraukiama (BPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kaip jau minėta, prokuroras ir nukentėjusioji savo apeliaciniuose skunduose nesutinka ir su baudžiamosios bylos pagal BK 300 str. 1 d. nutraukimu, ir R. B. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tokie apeliacinių skundų argumentai grindžiami tuo, kad išteisintoji kaltę dėl nusikalstamų veikų padarymo pripažino tik iš dalies, todėl, apeliantų teigimu, nėra visų BK 40 str. 2 d. numatytų pagrindų atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Iš tikrųjų, BK 40 str. yra numatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tik jeigu yra visos šio straipsnio 2 d. numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau, kolegijos nuomone, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, apylinkės teismas pagrįstai atleido R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą pagal BK 300 str. 1 d. nutraukė. Taikyti minėtą institutą R. B. atžvilgiu ir dėl BK 168 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo, kliūčių taip pat nėra.

Teismų praktikoje, sprendžiant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą ir nustatant, ar yra BK 40 str. 2 d. 1 p. numatyta sąlyga atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, svarbu nustatyti, kad kaltininkas anksčiau yra neteistas ir padarė vieną nusikalstamą veiką. Analizuodama iškilusią sąvokos pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką supratimo problemą, Lietuvos Aukščiausiojo teismo plenarinė sesija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008 pažymėjo, kad gramatinis ir sisteminis baudžiamojo įstatymo aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog kelių pakartotinių nusikalstamų veikų padarymas pašalina galimybę pripažinti asmenį nusikaltusiu pirmą kartą. Tačiau asmuo laikomas pirmą kartą padariusiu nusikalstamą veiką, jeigu pripažįstama, kad jis, nebūdamas anksčiau nusikaltęs, yra padaręs tik vieną nusikalstamą veiką arba kelias nusikalstamas veikas, kurios viena kitos atžvilgiu nėra pakartotinės ir sudaro idealiąją sutaptį. Kadangi šiuo atveju R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos nebuvo pavienės ar savitikslės, jos pasireiškė vieninga tyčia, tai buvo tik tam tikri etapai siekiant konkretaus tikslo – suklastoti pensijų kaupimo sutartį, todėl R. B. padaryti nusikaltimai sudaro idealiąją sutaptį ir R. B. laikoma padariusi nusikalstamą veiką pirmą kartą.

BK 40 str. 2 d. 2 p. esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, sutampančius su teismo nustatytomis esminėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis, kurios pripažintos įrodytomis. Tačiau visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis neturi būti siejamas su kaltininko pareiga detaliai patvirtinti visas kaltinime esančias aplinkybes, pačiam duoti savo veikos teisinį įvertinimą. Negali būti preziumuojamas kaltės nepripažinimas, jei kaltininkas nemano savo veiksmais padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ar savo veiksmams teikia kitokio pobūdžio kvalifikaciją.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje R. B. pripažino, kad sudarė pensijų kaupimo sutartį, joje įrašydama nukentėjusiosios asmens duomenis, kad minėtos sutarties grafoje „Pensijų fondo dalyvis arba jo atstovo vardas, pavardė, parašas“ įrašė žodžius „G. K.“ bei pasirašė už G. K., imituodama jos parašą bei šią pensijų kaupimo sutartį pateikė UAB „Swedbank investicijų valdymas“. Išteisintoji tik nesutiko su tokių jos veiksmų teisiniu vertinimu ir kvalifikacija pagal BK 168 str. 1 d. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje išreiškė nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veiksmų, kas rodo, kad R. B. suvokė visuotinai priimtinoms elgesio normoms priešingą savo elgesio pobūdį, kritiškai vertino savo elgesį. Aptarti išteisintosios parodymai, jos atgaila, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad ji prisipažįsta padariusi nusikalstamas veikas ir gailisi dėl savo elgesio. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama nukentėjusiosios apeliaciniame skunde, minėtas aplinkybes dėl išteisintosios atgailos ir prisipažinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. B. atsakomybę lengvinančiomis.

BK 40 str. 2 d. 3 p. nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti. Byloje yra pateikti įrodymai, kad R. B. yra atlyginusi 500 Lt neturtinės žalos nukentėjusiajai. Nors išteisintoji nesutiko su prašomu iš jos priteisti neturtinės žalos dydžiu, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir prokuroro apeliacinio skundo, nei teismas, nei prokuroras nelaiko nukentėjusiosios civilinio ieškinio dėl neturinės žalos dydžio visiškai pagrįstu. Todėl kolegija konstatuoja, kad ši atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga įvykdyta.

Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, atsižvelgus į R. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumą (padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus), į veikų padarymo aplinkybes, R. B. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jos asmenybę (ji pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, nebausta administracine tvarka, charakterizuojama teigiamai), atlygino dalį nusikaltimu padarytos neturtinės žalos, šiuo metu yra registruota darbo biržoje, yra pagrindo manyti, kad ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Sprendžiant klausimą dėl siūlomo laiduotojo, kolegija sutinka su teismo išvada, jog V. B. yra vertas teismo pasitikėjimo ir jis, kaip išteisintosios sutuoktinis, pagal savo asmenines savybes gali daryti teigiamą įtaką R. B.. V. B. niekada nebuvo įtariamas, kaltinamas ar nuteistas už nusikalstamų veikų padarymą, nėra baustas administracine tvarka, yra dirbantis, charakterizuojamas teigiamai, apibūdinamas kaip darbštus, doras, paslaugus žmogus, mokantis dirbti komandoje. Visuma paminėtų aplinkybių rodo, kad V. B. yra pajėgus kontroliuoti R. B. elgesį, todėl kolegija mano, kad V. B. atitinka laiduotojams keliamus reikalavimus.

Esant BK 40 str. numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertam laiduotojui, yra pagrindas R. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, kaip to prašo laiduotojas. Skundžiamu nuosprendžiu atleidus R. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 str. 1 d., nustatytas 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laidavimo terminas, nekeistinas ir R. B. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 168 str. 1 d.

BK 67 str. 2 d. numatyta galimybė nuteistajam, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės Baudžiamojo kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, skirti baudžiamojo poveikio priemones. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu R. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 str. 2 d. 4 p. (2011-06-21 įstatymo Nr. XI-1472 redakcija), 71 str.) yra teisinga ir tinkama realizuoti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto paskirtį.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė G. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas neteisingai išsprendė jos civilinio ieškinio klausimą, nukentėjusiosios patirtą žalą įvertindamas tik 500 Lt.

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d.). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (CK 6.250 str. 2 d.).

Vadovaujantis CK 6.250 str. 2 d., teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt., o teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Nukentėjusioji G. K. įvertino jai padarytą neturtinę žalą 10 000 Lt, nurodydama, kad R. B. neteisėti veiksmai jai sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus, nesaugumo jausmą, jai kilo abejonės, ar nebuvo jos vardu dar sudarytos kokios nors sutartys, apie kurių egzistavimą ji nežino. Aukštesnysis teismas sutinka, kad nukentėjusioji patyrė tam tikrus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus dėl neteisėto R. B. elgesio, tačiau jokių ilgalaikių ar negrįžtamų pasekmių nukentėjusiajai nebuvo padaryta, pensijų kaupimo sutartis buvo nutraukta, atstatant pradinę situaciją. Todėl, įvertinus šias aplinkybes, taip pat atsižvelgus į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, siekiant skirtingų interesų pusiausvyros, kolegija nukentėjusiosios patirtus nepatogumus vertina 1000 Lt suma. Atsižvelgiant į tai, kad R. B. yra atlyginusi nukentėjusiajai 500 Lt neturtinės žalos, todėl iš R. B. nukentėjusiajai G. K. šiuo nuosprendžiu priteistina 500 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti. Atitinkamai keičiama nuosprendžio dalis, kuria civilinis ieškinys atmestas (BPK 328 str. 1 d. 4 p.), nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkinant iš dalies.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 1 d. 2 p., 328 str. 1 d. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. K. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalį, kuria

R. B. pagal BK 168 str. 1 d. išteisinta, ir priimti naują nuosprendį:

pripažinti R. B. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 168 str. 1 d., ir, vadovaujantis BK 40 str., R. B. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, perduodant ją V. B. atsakomybei pagal laidavimą be užstato.

Pakeisti nuosprendžio dalį, kuria atmestas nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. K. civilinis ieškinys, ir ją išdėstyti taip:

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės G. K. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš R. B. nukentėjusiajai G. K. 500 (penkis šimtus) litų neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.