Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2009-12-09 · Administracinė byla Nr. I-4162-815/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-09
Bylos Nr.
I-4162-815/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Artūras Drigotas
Trečiasis asmuo
V. D., A. J. J., G. L., D. M., Ž. J.
Pareiškėjas
J. M.
Atsakovas
valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
Advokatai
Danutė Puzinauskienė
Kategorijos
  • 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr.A442 - 1495/2009Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,dalyvaujant vertėjai Gretai Maselskienei,pareiškėjo atstovei advokatei Danutei Puzinauskienei,tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. D., A. J. J., G. L., D. M.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. M. skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. D., A. J. J., G. L., Ž. J., D. M., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti valstybės įmonės Registrų centro 2008 m. liepos 10 d. sprendimą Nr.287, kuriuo paliktas galioti teritorinio registratoriaus sprendimas, bei įpareigoti valstybės įmonę Registrų centrą panaikinti nekilnojamojo daikto - ūkinio pastato, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), daiktinių teisių teisinę registraciją.

Pareiškėjas nurodė, kad ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 1984 m. vasario 14 d. buvo pripažintas savavališka statyba ir šis statinio statusas iki šiol nėra pasikeitęs. Kadangi šio statinio statyba yra neteisėta, todėl jis negali būti nuosavybės teisės objektas. Tačiau į šį statinį nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos V. D. nuosavybės teisės. Pareiškėjas padavė skundą valstybės įmonei Registrų centrui dėl šios daiktinių teisių registracijos panaikinimo, tačiau ginčijamu sprendimu buvo atsisakyta panaikinti minėtą teisinę registraciją. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra pateikęs Vilniaus apskrities viršininko administracijai prašymą leisti prisijungti prie jo nuosavybės teise valdomo žemes sklypo valstybinę žemę, kurioje stovi savavališkai pastatytas ginčo statinys. Neteisėtai įregistravus nuosavybės teises į ginčo statinį, žemė, kurioje stovi šis statinys, nebeturi laisvos valstybinės žemės statuso, dėl ko yra užkertamas kelias pareiškėjui pasinaudoti teise įsigyti šią žemę.

Atsiliepimas

Atsakovai su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovai nurodė, kad duomenys apie V. D. nuosavybės teises į ginčo ūkinį pastatą buvo perrašyti į nekilnojamojo turto registrą iš Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure sukauptų duomenų. Pati nuosavybės teisių registracija buvo atlikta 1980 m. rugsėjo 4 d., remiantis 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimu. Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure sukauptų duomenų perrašymas į nekilnojamojo turto registro centrinį duomenų banką negali būti vertinamas kaip naujas nuosavybės teisių registravimas. Atsakovai nurodė, kad jie nagrinėjamu atveju teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Tenkinto pareiškėjo reikalavimus nėra pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat priteisė tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. D., A. J. J., Ž. J., G. L., D. M. iš pareiškėjo lygiomis dalimis (po 100 Lt) išlaidas teisinei pagalbai apmokėti - iš viso 500 Lt.

Teismas nurodė, kad 2007 m. balandžio 26 d. į nekilnojamojo turto registrą buvo perrašyti duomenys apie ūkinį pastatą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir apie V. D. nuosavybės teises į dalį minėto pastato. Pareiškėjas 2008 m. birželio 12 d. skundu kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą, prašydamas panaikinti minėto ūkinio pastato teisinę registraciją kaip neteisėtą. Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2008 m. liepos 10 d. sprendimu Nr.287 nusprendė palikti galioti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2007 m. balandžio 26 d. priimtą sprendimą, kuriuo patikslinti nekilnojamojo turto registro duomenys. Teismas nurodė, kad V. D. nuosavybės teises į dalį (1963/10000) minėto ūkinio pastato įgijo pagal 1980 m. rugpjūčio 12 d. paveldėjimo teisės liudijimą. Šis paveldėjimo teisės liudijimas nėra pripažintas neteisėtu, todėl yra galiojantis. V. D. nuosavybės teisės į minėto pastato dalį Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure buvo užfiksuotos 1980 m. rugsėjo 4 d.. Teismas nurodė, kad 1980 m. rugsėjo 4 d. tuometiniame nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiko dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, gavęs savininko V. D. 2007 m. balandžio 20 d. prašymą perrašyti duomenis į dabartinį nekilnojamojo turto registrą, tai galėjo padaryti tik nepakeisdamas (nerevizuodamas) pačių duomenų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad prašymas perrašyti į nekilnojamojo turto registrą Vilniaus tarpmiestiniame techninės inventorizacijos biure užfiksuotus duomenis apie ginčo ūkinį pastatą ir V. D. nuosavybės teises į dalį šio pastato negali būti traktuojamas kaip prašymas įregistruoti nuosavybės teises, nebuvusias įregistruotomis (Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Todėl šiuo atveju netaikytini Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr.1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 27 punkto reikalavimai. Teismas nurodė, kad dėl paminėtų argumentų pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.I-7149-121/2007 atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo jis reiškė reikalavimus į žemės sklypą, ant kurio yra pastatytas ginčo ūkinis pastatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. kovo 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A(525)-350/2008 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatuodamas, jog pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, o teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjas neturi. Nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat konstatuotina, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti, nes ginčo pastatas yra ne ant jo žemės ir dabartiniu metu net ne ant valstybinės žemės. Ginčo pastatas yra ant tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančios žemės, o teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjas neturi. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas šioje administracinėje byloje padavė skundą teismui nepraleidęs dvidešimties dienų termino, numatyto Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje, tačiau apie tai, jog ginčo pastatas yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, pareiškėjas galėjo ir turėjo žinoti, kai Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr.I-7149-121/2007, t. y. daugiau negu prieš metus iki skundo šioje administracinėje byloje padavimo. Todėl nėra pagrindo pareiškėjo skundą tenkinti ir šiuo aspektu. Teismas taip pat nurodė, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims šioje byloje priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnį, duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, perrašomi į nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo turto registro nuostatuose minėtam duomenų perkėlimui nėra nustatyta jokių išimčių. Be to, duomenų perkėlimas reiškia tokių duomenų, kurie buvo įregistruoti, perrašymą. Jei atitinkamas statinys nebuvo įregistruotas, jo įrašymas į nekilnojamojo turto registrą yra laikomas to statinio registracija (pirmine registracija), o ne duomenų perkėlimu. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo ūkinis pastatas iki 2007 m. balandžio 26 d. nebuvo įregistruotas nei Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure, nei nekilnojamojo turto registre. Kadangi ginčo pastatas buvo pastatytas savavališkai, todėl Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras jo niekada nebuvo įregistravęs ir pastatas buvo pažymėtas tik inventorizacinėje byloje. Tai, kad pastatas buvo pažymėtas inventorizacinėje byloje (be to, buvo įdėtas spaudas „savavališka statyba“), jokiu būdu negali būti laikoma pastato teisine registracija. Pareiškėjas nurodo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas šiuo atveju privalėjo pareikalauti iš V. D. pateikti dokumentus, įrodančius, kad savavališka statyba buvo įteisinta. Neįvykdęs šios pareigos ir neatsižvelgęs į aiškiai vienas kitam prieštaraujančius kadastrinėje byloje esančius duomenis, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atliko neteisėtą registraciją ir sudarė prielaidas neteisėtos registracijos pagrindu atsirasti V. D. nuosavybės teisei į statinį, kuris teisiškai negali būti nuosavybės teisės objektas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Teismas nepagrįstai susiaurino asmens teisių ir teisėtų interesų sąvoką, nurodydamas, kad aplinkybė, jog ginčo statinys yra ant šiuo metu tretiesiems asmenims priklausančios žemės, savaime reiškia, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nėra pažeidžiami, ir neįvertindamas aplinkybės, jog būtent dėl neteisėtų atsakovų veiksmų žemė, ant kurios yra ginčo statinys, šiuo metu nebėra valstybinė. Savo skundu pareiškėjas siekia, kad neteisėtų administracinių aktų bei sandorių pagrindu V. D. perleista valstybinė žemė būtų sugrąžinta valstybei ir būtų sudarytos vienodos sąlygos abiejų žemės sklypų, tarp kurių yra įsiterpęs apie 200 kv. m dydžio sklypas, savininkams šį sklypą įsigyti nuosavybėn. Tai yra akivaizdus pareiškėjo privatus suinteresuotumas bylos baigtimi. Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje jo pareikšto skundo pagrindas ir dalykas yra visiškai kitokie nei Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr.I-7149-5/2007. Pastarojoje byloje nebuvo nagrinėjamas statinio statybos teisėtumo bei jo teisinės registracijos teisėtumo klausimas. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra taikytinas tik Administracinių bylų teisenos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje numatytas skundo padavimo terminas. Pirmosios instancijos teismo pateiktas papildomas aiškinimas dėl skundo padavimo terminų yra niekuo nepagrįstas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji suinteresuoti asmenys prašo apeliacinį skundą atmesti.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad pareiškėjas neteisingai teigia, jog ginčo ūkinis pastatas nebuvo įregistruotas ir turėjo neteisėto statinio statusą. Inventorizacinėje byloje esantis spaudas „pakeitimai įregistruoti“ patvirtina savavališkos statybos statuso panaikinimą, t. y. padarytos klaidos ištaisymą. Įregistruotas dar 1974 metais kaip nuosavybės teisės objektas ginčo ūkinis pastatas vėliau negalėjo būti pripažintas savavališkai pastatytu statiniu. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad byloje nėra nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog ginčo statinys yra eksploatuojamas pažeidžiant pareiškėjo teisėtus interesus. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr.I-7149/2007 nustatyti faktai patvirtina, kad valstybinės žemės sklypas trečiųjų suinteresuotų asmenų namų valdai buvo suformuotas teisėtai. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo, todėl ginčyti jame padarytas išvadas pareiškėjas gali tik atnaujinus procesą byloje.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog ginčo pastatas niekada nebuvo įregistruotas, yra nepagrįsti, nes kadastro ir registro dokumentų byloje yra dokumentai, liudijantys, jog 1980 m. rugsėjo 4 d. buvo atlikta V. D. teisių registracija. Tai įrodo pastatų teisinei registracijai atlikti išvada ir įrašas paveldėjimo teisės liudijime, jog šis dokumentas įregistruotas Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure rejestro knygoje Nr.7-68. Atsakovas nurodo, kad kadastro ir registro dokumentų byloje esančiame 1984 metų plane esantis spaudas „savavališka statyba“ buvo įrašytas tik 1984 m. vasario 14 d., atliekant einamųjų pakitimų inventorizaciją, o V. D. nuosavybės teisių registravimas į 1961 metais pastatytą ūkinį pastatą buvo atliktas 1980 m. rugsėjo 4 d.. Vadovaujantis Lietuvos TSR komunalinio ūkio ministerijos 1980 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr.264 patvirtintų Teritorijų apskaitos ir pastatų techninės inventorizacijos metodinių nurodymų XII skirsnio 38 punkto pastaba, teisėtai pastatytas pastatas inventorizacijos byloje galėjo būti žymimas kaip savavališkai pastatytas, jeigu inventorizacijos atlikimo metu statytojas nepateikė statybą pateisinančių dokumentų. Šiuo atveju teigti, kad paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ir jo įregistravimo 1980 metais metu ginčo statinys buvo savavališkai pastatytas statinys, nėra pagrindo. Atsakovas nurodo, kad 1980 m. rugsėjo 4 d. tuometinėje nekilnojamojo turto registro įstaigoje įrašyti duomenys atitiko dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Šie duomenys 2007 metais, neatliekant papildomo jų turinio įvertinimo, teisėtai buvo perkelti į nekilnojamojo turto registrą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžiamais atsakovo sprendimais yra pažeidžiamos jo teisės, nes jis 2006 m. lapkričio 13 d. yra pateikęs prašymą Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus žemėtvarkos skyriui dėl leidimo prisijungti valstybinę žemę prie jo nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pareiškėjo teigimu, žemės sklypo dalis, kurioje yra savavališkai pastatytas ginčo statinys, netenka laisvos valstybinės žemės statuso. Tuo yra pažeidžiamos jo teisės ne aukciono būdu pirkti su jo žemės sklypu besiribojantį valstybinės žemės sklypą, kuriame yra ginčo pastatas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A11-443/2005; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-7-121-2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neturi reikalavimo teisės kreiptis teisminės gynybos.

Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (Vyriausybės 1999 m. spalio 20 d. nutarimo Nr. 116 ir 2004 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 1500 redakcija) 2.15. punkte numatyta, kad tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat tarp privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių), kurie neviršija 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha - teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių taryboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina, arba išnuomojami besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams.

Pagal šio nutarimo 2.15. punkto nuostatas, gali būti parduoti tik laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių. Byloje esantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, kuriame yra ir ginčo pastatas, privačios nuosavybės teise priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims (b.l. 108-114). Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad įrašas nekilnojamojo turto registre dėl daiktinių teisių įregistravimo į minėtą žemės sklypą būtų panaikintas ar būtų panaikinti sandoriai, kurie buvo šių daiktinių teisių įregistravimo pagrindas. Todėl šiuo metu pareiškėjas neturi teisės įsigyti ne aukciono būdu besiribojantį žemės sklypą, kuriame stovi ginčo pastatas, nes šis žemės sklypas nuosavybės teise priklauso ne valstybei, bet fiziniams asmenims. Taigi skundžiami administraciniai sprendimai, kuriais atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių registravimo, nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų, susijusių su besiribojančio žemės sklypo įsigijimu ne aukciono būdu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų kito asmens teisę ar viešąjį interesą. Nustačius, kad pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, jo skundo argumentai dėl teisės aktų reikalavimų pažeidimo registruojant ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), ir daiktines teises į jį, šioje byloje nevertintini, nes jie nėra susiję su pareiškėjo subjektinės teisės ar jo įstatymų saugomo intereso gynimu. Todėl teisėjų kolegija nevertina nei pirmosios instancijos teismo, nei apeliacinio skundo argumentų dėl ginčo pastato ir daiktinių teisių į jį registravimo teisėtumo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArtūras DrigotasDainius Raižys