Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. eI3-10440-816/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03894-2021-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.2; 12.5.1; 12.13.1.2; 12.15.7; 55.1.3

2024 m. gruodžio 20 d.

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų D. Š. ir N. Š. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas D. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2021 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. S-138 (7-121/2021), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2021 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 68-54, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (7.45E) FR0682-91 „Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Pareiškėja N. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti MGK 2021 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. S-139, VMI 2021 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 68-53 ir trečiojo suinteresuoto asmens Kauno AVMI 2021 m. balandžio 28 d. sprendimą Nr. (7.45E)FR0682-92.

Pareiškėjai skunduose nurodo, kad MGK išvados, kad pareiškėjų veiksmai perkant žemės sklypą, statant ir parduodant naujai pastatytus statinius su žemės sklypo dalimis nebuvo asmeninio turto naudojimas bei tokio turto pardavimas, nes pareiškėjai, atlikdami minėtus veiksmus, veikė kaip pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) apmokestinamieji asmenys, todėl VMI pareiškėjų už parduotus ginčo nekilnojamojo turto objektus gautas pajamas priskyrė PVM objektui ir atitinkamai jas apmokestino, yra nepagrįstos.

Teigia, kad dovanojimo sandoriai buvo atlikti prieš daugiau nei šešis mėnesius iki pardavimo sandorių. Nekilnojamąjį turtą įsigiję asmenys patvirtino, jog bendravo su šio turto savininkais ir pardavėjais, t. y. su pareiškėjo dukra ir tėvu, kas įrodo, kad šie asmenys disponavo nekilnojamu turtu ir buvo teisėti jo savininkai. Vien tai, kad socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje buvo patalpintas skelbimas, jog parduodamas pareiškėjo dukrai priklausantis namas, nepatvirtina, kad pareiškėjas asmeniškai ir toliau šį namą pardavinėjo. Jokie Lietuvos Respublikos įstatymai nedraudžia reklamuoti kito asmens skelbimo.

Pareiškėjų vertinimu, VMI ir MGK išvados, kad pareiškėjų sudaryti dovanojimo sandoriai buvo fiktyvūs, gauti pinigai buvo panaudoti įsigyjant kitą nekilnojamąjį turtą ar investuojant juos į susijusias įmones, nepagrįstos ir nesuprantamos. Pardavus nekilnojamą turtą piniginės lėšos nebuvo grąžintos pareiškėjams, o buvo panaudotos S. Š. ir V. Š., kuriems, kiek žinoma, priklauso įsigytas nekilnojamas turtas ir reikalavimo teisė pagal suteiktą paskolą įmonei, nuožiūra.

Teigia, kad pareiškėjams sudarius povedybinę sutartį su sutuoktine, pareiškėjai nusprendė savarankiško gyvenimo pradžiai padovanoti savo dukrai gyvenamąjį namą. Kadangi jis nebuvo įrengtas, dukrai reikėjo jį įsirengti. Dėl šios priežasties, kiek yra žinoma, pareiškėjų dukra samdė meistrus, kurie įrengė gyvenamąjį namą, tačiau dėl namo dydžio dukra nusprendė namą parduoti.

Pareiškėjų vertinimu, skundžiami Kauno AVMI sprendimai, VMI sprendimai ir MGK sprendimai grindžiami prielaidomis, kuriomis bandoma įrodyti, jog dovanojimo sandoriai buvo apsimestiniai. Skundžiami sprendimai nepagrįsti jokiais įrodymais, kurie patvirtintų pagrindinę mokesčių administratoriaus išvadą, kad S. Š. ir V. Š. po dovanojimo sandorio nedisponavo jiems priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kaip jo savininkai. Hipotetiškai, jeigu mokesčių administratorius būtų teisus, kad dovanojimo sandoriai buvo fiktyvūs, pareiškėjo veikla negalėtų būti laikoma ekonomine veikla ir apmokestinama PVM, nes pareiškėjo veiksmuose nėra ekonominės veiklos ir tęstinumo požymių. Pareiškėjui papildomai mokesčiai ir su juo susijusius sumos apskaičiuotos, pažeidžiant apmokestinimo teisingumo principą. Mokesčių administratorius nėra objektyvus, pareiškėjo situaciją įvertino šališkai, nes atstovauja valstybės interesus. Mokesčių administratorius neteisingai įvertino surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo atleidimo nuo delspinigių sumokėjimo, turi būti vadovaujamasi protingumo ir teisingumo principais.

Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti.

Nurodo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2004–2013 metais patyrė apytikslių 1 368 900 Lt išlaidų, kurias sudarė suteiktos paskolos A. Š. (37 proc.), automobilių įsigijimas (23 proc.), vartojimo išlaidos (20 proc.), uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Krantas“ akcijų įsigijimas (13,5 proc.), o banko paskolos ir mokesčių dengimas, Nekilnojamojo turto – žemės – įsigijimas sudarė nežymią dalį išlaidų.

Mokestinio patikrinimo metu buvo padaryta išvada, kad namai, butai buvo pardavinėjami kartu. Nustačius, kad iki dovanojimo sandorių, t. y. 2018 m. liepos 31 d. pareiškėjai pardavinėjo tris nebaigtus statyti namus, įvertinta, jog dovanojimo sandoriai su susijusiais giminystės ryšiais asmenimis – apsimestiniai sandoriai, grandinėje planuojant pardavimo sandorius, siekiant padidinti nekilnojamojo turto vertę ir sumažinti pardavimo objektų skaičių bei siekiant išvengti ekonominės veiklos.

Pažymi, kad mokestinio patikrinimo metu buvo padarytos pagrįstos išvados, kad pareiškėjai veiklą vykdė savarankiškai – pirko žemės sklypą, kurį įkeitė, gavo banko kreditą statyboms, leidimą vienbučio ir dvibučio namų ir vandentiekio, elektros ir nuotekų šalinimo tinklų statybai bei mokėjo už statybos darbus ir medžiagas, per tęstinį laikotarpį pardavė vienbutį namą ir du butus dvibučiame name su jiems priskirtais žemės sklypais, tokiais savo veiksmais siekė mokestinės naudos, nes visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintinio pobūdžio. Taigi pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu vykdė ekonominę veiklą.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai VMI nepateikė nei statybų išlaidas, nei žemės sklypuose pastatytų statinių įregistravimą pagrindžiančių dokumentų. Todėl gyvenamųjų namų statybos išlaidos nustatytos pagal mokesčių administratoriaus turimą informaciją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio 1 dalimi.

Nurodo, kad pareiškėjai pardavė 82 procentų baigtumo namą, adresu: (duomenys neskelbtini). Todėl mokestinio patikrinimo metu įvertinta, kad pareiškėjai šio namo statybai patyrė 82 procentų statybų baigtumo išlaidas. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad į sąskaitų registrą neįtraukta 22 982,36 Eur suma. Taip pat pateiktose sąskaitose nėra langų, durų įsigijimo dokumentų, nėra dokumentų, patvirtinančių M. Š. suteiktų statybos paslaugų. Todėl įvertinta, kad prie deklaracijos pateikti ne visi dokumentai, pagrindžiantys namų statybų išlaidas. Pareiškėjų naudai deklaruotos parduodamo buto adresu: (duomenys neskelbt) įsigijimo išlaidos pasirinktos vienu iš šaltinių statybų išlaidoms apskaičiuoti, vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu. Pagal valstybės įmonės Registrų centro duomenis trys namai yra analogiški, mokestinio patikrinimo metu įvertinta, jog ir kitų 82 procentų baigtumo dviejų namų statybos išlaidos analogiškos deklaruotoms vieno namo išlaidoms statybai.

Nurodo, kad vadovaujantis MAĮ 10 ir 69 straipsniais, konstatuota, kad Povedybinė ir Turto pasidalijimo sutartys bei dovanojimo sandoriai yra apsimestiniai sandoriai, sudaryti tarpusavyje susijusių giminystės ryšiais asmenų, tarpiniai sandoriai nekilnojamojo turto pardavimo sandorių grandinėje, kurių tikslas padidinti nekilnojamojo turto vertę ir taip sumažinti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) mokėjimą bei išvengti PVM, vykdant ekonominę veiklą. Todėl gautos lėšos už parduotus gyvenamuosius namus su jiems priskirtais žemės sklypais adresu: (duomenys neskelbtini) mokestinio patikrinimo metu įvertintos kaip pareiškėjų pajamos, vykdant ekonominę veiklą.

Atsakovės vertinimu, mokesčių administratorius tinkamai įvertino surinktą informaciją ir įvykdė pareigą pagrįsti pareiškėjams papildomai apskaičiuotų sumų pagrįstumą, o pareiškėjai nepaneigė, kodėl jos yra neteisingos. Nenustatyta jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjų reikėtų atleisti nuo pagal mokesčių įstatymus apskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno AVMI nepateikė atsiliepimų į skundus.

Skundai netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų, kuriais pareiškėjams papildomais priskaičiuota GPM ir PVM prievolės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Kauno AVMI atliko pareiškėjų GPM už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir PVM už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokestinį patikrinimą. Kauno AVMI surašė 2021 m. vasario 26 d. patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-59 ir patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-57. Patikrinimo aktuose konstatavo, kad: pareiškėjai 2015–2017 metais disponavo iš nenustatytų šaltinių gautomis pajamomis (1 pažeidimas), todėl pareiškėjui buvo apskaičiuota mokėtina 19 228 Eur GPM suma, tokia pati suma buvo apskaičiuota pareiškėjai; pareiškėjai 2018–2019 metais vykdė ekonominę veiklą, PVM neskaičiavo ir nedeklaravo (2 pažeidimas), todėl pareiškėjui apskaičiuota mokėtina 6 824 Eur PVM suma, tokia pati suma apskaičiuota pareiškėjai. Patikrinimo aktuose taip pat nurodyta, kad pareiškėjams papildomai mokėtinas GPM apskaičiuotas vadovaujantis MAĮ 69 straipsniu, 70 straipsnio 1 dalimi ir VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintomis Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėmis.

Kauno AVMI 2021 m. balandžio 28 sprendimu Nr. (7.45E) FR0682-91 iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 14 150 Eur GPM, 4 177,55 Eur GPM delspinigius ir 1 415 Eur GPM baudą (10 proc.), 6 824 Eur PVM, 600,65 Eur PVM delspinigius ir 682 Eur PVM baudą, viso – 27 849,20 Eur mokesčių ir su jais susijusių sumų. Kauno AVMI 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (7.45E) FR0682-92 iš dalies patvirtino patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjai sumokėti 14 150 Eur GPM, 4 177,55 Eur GPM delspinigius ir 1 415 Eur GPM baudą (10 proc.), 6 824 Eur PVM, 600,65 Eur PVM delspinigius ir 682 Eur PVM baudą, viso – 27 849,20 Eur.

VMI 2021 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 68-54 ir sprendimu Nr. 68-53 patvirtino Kauno AVMI sprendimus.

Pareiškėjai, nesutikdami su VMI sprendimais, pateikė skundą MGK, kuri 2021 m. spalio 18 d. sprendimu Nr. S-138 ir sprendimu Nr. S-139 patvirtino VMI sprendimus.

Pareiškėjai skunduose teigia, kad jų vykdyta veikla negali būti laikoma ekonomine ir apmokestinama PVM, nes neatitinka ekonominei veiklai būdingų požymių, tad iš esmės pareiškėjas ginčija skundžiamų administracinių sprendimų dalis dėl antrojo pažeidimo, konstatuojant, kad pareiškėjai 2018–2019 metais vykdė ekonominę veiklą, PVM neskaičiavo ir nedeklaravo.

Pagal PVMĮ 2 straipsnio 15 dalį Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, <...>. Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, jog siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju atliktas nekilnojamojo turto pardavimas turėjo būti apmokestinamas PVM, pirmiausia turi būti nustatyta, ar pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, bei žemės statyboms tiekimą atliko apmokestinamasis asmuo, vykdantis ekonominę veiklą. Vadovaujantis PVMĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatomis, ekonomine veikla laikoma veikla (įskaitant gamybą, prekybą, paslaugų teikimą ir kt.), kurią vykdant siekiama gauti bet kokių pajamų (neatsižvelgiant į tai, ar ją vykdant siekiama gauti pelno), išskyrus darbo veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 7 dalyje ir valstybės ir savivaldybių veiklą, kaip ji apibrėžta šio straipsnio 38 dalyje, net jeigu už tokią veiklą mokami mokesčiai ar rinkliavos. Ekonominei veiklai yra būdingas savarankiškumas, versliškumas, ekonominės naudos siekimas bei pasikartojimas, tęstinumas, t. y. sandorius sudarantys asmenys turi turėti ketinimą veiklą vykdyti ir siekti iš jos gauti pajamų. LVAT yra nurodęs, kad sprendžiant, ar asmuo gali būti laikomas apmokestinamuoju asmeniu yra svarbūs du esminiai kriterijai – ekonominės veiklos vykdymas ir vykdomos veiklos savarankiškumas, ir nėra atsižvelgiama į vykdomos veiklos tikslą ar rezultatą (LVAT 2021 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-421-602/2021).

Pridėtinės vertės mokestis – tai bendrasis vartojimo mokestis, kuris yra tiksliai proporcingas prekių bei paslaugų kainai, nepriklausomai nuo operacijų skaičiaus gamybos ir paskirstymo procese iki to etapo, kuriame skaičiuojamas mokestis. Siekiant užtikrinti Europos Sąjungos vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo šiuo mokesčiu tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teisėje, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu yra 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo — Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir Direktyva 2006/112/EB). PVMĮ įgyvendina Direktyvos Nr. 2006/112/EB nuostatas.

Vykdomos veiklos savarankiškumas apibūdinamas kaip toks gyventojo santykis su kita sandorių, sudaromų vykdant veiklą, šalimi, kai jo santykiuose su kita sandorio puse nėra būdingų darbo santykiams požymių (susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės, atostogų ir pan.), gyventojas pats nusprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats investuoja (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu), pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu, paskirsto ir naudoja gautas pajamas ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-916/2006, LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007).

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjai 2007 m. rugpjūčio 23 d. įsigytame 0,1367 ha gyvenamosios teritorijos naudojimo būdo, kitos paskirties, mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos naudojimo pobūdžio žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), vykdė gyvenamųjų namų statybos veiklą. Pareiškėjui 2015 m. sausio 29 d. buvo išduotas statybų leidimas statyti naujus gyvenamosios paskirties vieno ir dviejų butų, neypatingos kategorijos pastatus, nuotekų išvadas, elektros ir įvadinius tinklus. VĮ Registrų centro duomenimis, 2017 m. kovo 22 d. pareiškėjas įregistravo vienbutį, 2 aukštų, 100,17 kv. m bendro ploto, 82 proc. baigtumo gyvenamąjį namą, adresu: (duomenys neskelbtini), ir dvibutį, 2 aukštų, 200,34 kv. m bendro ploto, 82 proc. baigtumo gyvenamąjį namą, adresu: (duomenys neskelbtini), kuris, pareiškėjo prašymu, 2017 m. liepos 24 d. perregistruotas į du butus: 97,82 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini) ir 100,18 kv. m ploto butą (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjai 2018 m. liepos 23 d. sudarė povedybinę sutartį, kuria nustatė viso kilnojamojo turto, vertybinių popierių, pinigų, nekilnojamojo turto, turtinių teisių ir prievolių teisinį režimą, taip pat šio turto valdymo, naudojimosi juo ir disponavimo sąlygas. Taip pat pareiškėjai 2018 m. liepos 23 d. pasirašė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią pasidalijo tik nekilnojamąjį turtą: Pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise atiteko butas (duomenys neskelbtini) ir 435/1367 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), o pareiškėjai gyvenamas namas ir 466/1367 dalis to paties žemės sklypo.

Nustatyta, kad dar iki povedybinės bei sutuoktinių turto pasidalijimo sutarčių pasirašymo, pareiškėjai 2018 m. birželio 15 d. pardavė nebaigtą statyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 466/1367 dalį įkeisto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), K. L. už 80 000 Eur. Tuo tarpu kitus du statytus nekilnojamojo turto objektus (butą (duomenys neskelbtini) ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini)) su jiems priklausančiomis žemės sklypo dalimis pareiškėja padovanojo šeiminiais ryšiais susijusiems asmenims, kurie vėliau šiuos nekilnojamojo turto objektus pardavė. Pareiškėja, praėjus keletui dienų nuo povedybinės bei sutuoktinių turto pasidalijimo sutarčių sudarymo, t. y. 2018 m. liepos 31 d. padovanojo savo dukrai S. Š. jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį 82 proc. baigtumo gyvenamąjį namą ir 466/1367 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (dovanojimo sutarties šalys dovanojamą turtą įvertino 81 000 Eur, dalį žemės sklypo – 11 200 Eur, gyvenamąjį namą – 69 800 Eur). Taip pat ir pareiškėjas tą pačią dieną, t. y. 2018 m. liepos 31 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo tėvui V. Š. jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį 82 proc. baigtumo butą (duomenys neskelbtini) ir 435/1367 dalį žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (dovanojimo sutarties šalys dovanojamą turtą įvertino 78 000 Eur, dalį žemės sklypo – 10 400 Eur, butą – 67 600 Eur). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad S. Š. pagal 2019 m. balandžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį pardavė jau 100 proc. baigtumo dovanų gautą namą su jam priklausančia žemės sklypo dalimi, už 96 000 Eur (žemės sklypo dalis parduota už 11 000 Eur, gyvenamasis namas – 85 000 Eur). V. Š. pagal 2019 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį pardavė 100 proc. baigtumo dovanų gautą butą su jam priklausančia žemės sklypo dalimi, už 105 000 Eur (žemės sklypo dalis parduota už 6 000 Eur, butas – 99 000 Eur).

Teismas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad jų vykdyta veikla negali būti laikoma ekonomine ir apmokestinama PVM, nes neatitinka ekonominei veiklai būdingų požymių. Pažymėtina, kad parduoto nekilnojamojo turto išvados padarytos atsižvelgus į tai, kad 2007 m. rugpjūčio 23 d. įsigytas žemės sklypas statyboms, 2015 m. sausio 29 d. išduotas leidimas statyboms, pagal iš UAB „Diginet LTU“ gautą informaciją, nustatyta, kad pareiškėjas iki dovanojimo sandorinių pardavinėjo ir du 82 proc. baigtumo namus – skelbimas aktyvuotas 2018 m. liepos 16 d. Pagal skelbime pateiktą informaciją namai praktiškai baigti statyti, įrengtos visos komunikacijos – dujos, elektra, vandentiekis, kanalizacija ir pilnai sutvarkytas gerbūvis – aptverta tvora, automatiniai vartai, išklotos trinkelės. Skelbime nurodyta, kad parduodami 3 namai. Pažymėtina, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio povedybinė ir turto pasidalijimo sutartys sudarytos 2018 m. liepos 23 d., t. y. prieš pat dovanojimo sandorius – 2018 m. liepos 31 d. Pagal turto pasidalijimo sutartį tarp sutuoktinių pasidalintas tik nekilnojamasis turtas, kuris po kelių dienų dovanotas asmeniniais giminystės ryšiais susijusiems asmenims – tėvui ir dukrai, atkreiptinas dėmesys, jog prieš dovanojimo sandorius atlikti turto vertinimai, kuriais nustatyta turto vertė neturint namų statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, paaiškinimuose dėl dovanojimo sandorių aplinkybių apdovanotojų atsakymai formalūs, nenurodytos jokios faktinės aplinkybės dėl dovanojimo tikslų. Po dovanojimo sandorio per trumpą laiką (7 mėn.) rasti pirkėjai: su pareiškėju sudaryta preliminari sutartis ir pareiškėjas į banko sąskaitą gavo avansą – 2019 m. vasario 27 d., pareiškėjos pirkėjas namą apžiūrėjo 2019 m. vasario 27 d., kas rodo, kad namai buvo pardavinėjami vienu metu, taip pat pastebėtina, jog po dovanojimo sandorių dukrai dovanoto namo statybos baigtos iš pareiškėjų šeimos lėšų, tėvui dovanoto namo – iš pirkėjo avansinių įmokų. Taip pat teismas pažymi, jog po dovanoto turto pardavimo dalis pinigų iš banko sąskaitos buvo išimti grynais, dalis pervesta susijusiai bendrovei, kurioje dirbo pareiškėjai, bendrovės akcininkai motina, brolis ir brolio žmona. Taip pat gautos pajamos už parduotus namus buvo panaudotos nekilnojamojo turto pirkimui – žemės sklypui Latvijoje, Rygos mieste.

Teismo vertinimu, pareiškėjų vykdyta veikla priskirtina ekonominei veiklai PVMĮ prasme – pareiškėjai mokesčių administratoriaus tikrintu laikotarpiu vykdė nekilnojamojo turto prekybos ekonominę veiklą ir iš šios veiklos gavo pajamas, tarp kurių ir PVM apmokestinamas pajamas. Pareiškėjų įvykdyti sandoriai, jų pobūdis, pasikartojamumas patvirtina, kad jie nebuvo atsitiktiniai. Pastovus nekilnojamojo turto sandorių sudarymas bei tęstinis jų sudarymo laikotarpis (atsikartojamumas), teismui leidžia konstatuoti tokios veiklos tęstinumą. 2007 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas įsigijo žemės sklypą statyboms, 2015 m. sausio 29 d. išduotas leidimas statyboms, pareiškėjų povedybinė ir turto pasidalijimo sutartys sudarytos 2018 m. liepos 23 d., t. y. prieš pat dovanojimo sandorius – 2018 m. liepos 31 d. Tai leido gautas pajamas išskaidyti šeiminiais ryšiais susijusiems asmenims ir išvengti pareigos mokėti PVM. Pagal turto pasidalijimo sutartį tarp sutuoktinių pasidalintas tik nekilnojamasis turtas, kuris po kelių dienų dovanotas asmeniniais giminystės ryšiais susijusiems asmenims – tėvui ir dukrai, atkreiptinas dėmesys, jog prieš dovanojimo sandorius atlikti turto vertinimai, kuriais nustatyta turto vertė neturint namų statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų, paaiškinimuose dėl dovanojimo sandorių aplinkybių apdovanotojų atsakymai abstraktūs ir formalūs, nenurodytos jokios faktinės aplinkybės dėl dovanojimo tikslų. Po dovanojimo sandorio per trumpą laiką (7 mėn.) rasti pirkėjai: su pareiškėju sudaryta preliminari sutartis ir pareiškėjas į banko sąskaitą gavo avansą – 2019 m. vasario 27 d., pareiškėjos pirkėjas namą apžiūrėjo 2019 m. vasario 27 d., kas rodo, kad namai buvo pardavinėjami vienu metu, taip pat pastebėtina, jog po dovanojimo sandorių dukrai dovanoto namo statybos baigtos iš pareiškėjai šeimos lėšų, tėvui dovanoto namo – iš pirkėjo avansinių įmokų. Po dovanoto turto pardavimo dalis pinigų iš banko sąskaitos buvo išimti grynais, dalis pervesta susijusiai bendrovei, kurioje dirbo pareiškėjai, bendrovės akcininkai motina, brolis ir brolio žmona. Taip pat gautos pajamos už parduotus namus buvo panaudotos nekilnojamojo turto pirkimui – žemės sklypui Latvijoje, Rygos mieste. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos sudarytus nekilnojamojo turto sandorius, jų seką, daro išvadą, kad pareiškėjos veikloje matyti akivaizdūs veiklos tęstinumo ir atsikartojamumo faktai. Taip pat nustatytas ir veiklos savarankiškumas. Pareiškėja su sutuoktiniu veiklą vykdė savarankiškai – pirko žemės sklypą, kurį įkeitė, gavo banko kreditą statyboms, leidimą vienbučio ir dvibučio namų ir vandentiekio, elektros ir nuotekų šalinimo tinklų statybai bei mokėjo už statybos darbus ir medžiagas ir kt.; tęstinį laikotarpį - pardavė 1 vienbutį namą ir 2 butus dvibučiame name su jiems priskirtais žemės sklypais; siekė mokestinės naudos - visi tikrinamuoju laikotarpiu sudaryti sandoriai buvo atlygintinio pobūdžio.

Teismas neturi pagrindo nesutikti su MGK sprendimuose padarytomis išvadomis. Pareiškėjai aktyviais veiksmais atliko parengiamuosius darbus, susijusius su nuosavybės teise įgyto turto įsigijimu ir jo pardavimo organizavimu bei savarankiškais veiksmais sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorius su fiziniais asmenims. Teismas daro išvadą, kad šios ir aukščiau aptartos aplinkybės nėra būdingos įprastiniam turto naudojimui asmeninėms reikmėms ir patvirtina pareiškėjų siekį gauti nuolatinių pajamų, todėl tai pagrįstai laikyta ekonomine veikla.

PVMĮ 92 straipsnio 1 dalis nustato, kad apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal PVMĮ 71 straipsnį arba pagal 711 straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal PVMĮ nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju. Mokėtina už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas PVM suma apskaičiuojama pagal tokią formulę (kai taikoma PVMĮ 71 straipsnio 2 dalis, – už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis neviršijo PVMĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytos 45 000 Eur sumos, PVM neskaičiuojamas, tačiau tuo atveju, kai nurodytoji riba viršijama, PVM privalo būti apskaičiuojamas už visas patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas, dėl kurių tiekimo (teikimo) nurodytoji riba buvo viršyta). LVAT teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 16 d. administracinėje byloje Nr. A438-1930/2012, aiškindama nurodytos teisės normos turinį asmens teisės į PVM atskaitą kontekste nurodė, kad PVM apmokestinami asmenys, kurie nebuvo įsiregistravę PVM mokėtojais, nepraranda galimybės įgyvendinti teisės į PVM atskaitą nuo sandorių, sudarytų iki oficialaus įsiregistravimo PVM mokėtoju momento, jei yra tenkinamos dvi esminės sąlygos: 1) apmokestinamasis asmuo privalo turėti pagal teisės norminių aktų reikalavimus išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, kuria buvo įforminti PVM apmokestinami sandoriai; 2) apmokestinamasis asmuo privalo įsiregistruoti PVM mokėtoju per protingą terminą nuo sandorių, suteikiančių teisę į PVM atskaitą, įvykdymo.

Pažymėtina, kad patikrinimo metu buvo apskaičiuota, kad pareiškėjai, vykdydami ekonominę veiklą laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. gavo iš viso 702 818 Eur pajamų. Mokestinio patikrinimo metu atlikus pareiškėjos šeimos pajamų analizę nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu didžiausią dalį šeimos pajamose sudarė lėšos, išmokėtos UAB „Krantas“ atskaitingam asmeniui pareiškėjui – 73 proc. bei 2018 m. gautos pajamos už parduotą nekilnojamąjį turtą – nebaigtą statyti butą ir jam priskirtą žemės sklypo dalį, adresu (duomenys neskelbtini), - 11 proc. Su darbo santykiais susijusios pajamos bendroje pajamų sumoje sudarė 7,5 proc. 5 proc. – pareiškėjos 2016 m. iš tėvų gautos dovanos ir 1,5 proc. – UAB „Krantas“ 2018 m. grąžinta paskola. Teismas konstatuoja, kad patikrinimo metu pareiškėjams buvo pagrįstai ir teisingai apskaičiuota PVM mokestinė prievolė. Tai rodo, kad VMI nustatyta pareiškėjų vykdoma ekonominė veikla buvo pagrindinė pareiškėjų veikla, iš kurios gaunamos pajamos.

Pareiškėjai pažymi, jog Kauno AVMI atlikdama mokestinį patikrinimą ir surašydama patikrinimo aktą pažeidė beveik visus įstatymuose nustatytus apmokestinimo principus, viena iš kurių svarbiausias yra teisingumo principas. Iš Sprendimuose išdėstytų argumentų akivaizdu, kad mokesčių administratorius nėra objektyvus vertindamas susidariusią situaciją, yra šališkas, nes atstovauja valstybės interesus, todėl neteisingai vertina surinktus įrodymus ir aplinkybes. Iš patikrinimo akte išdėstytų argumentų akivaizdu, kad VMI nėra objektyvi vertindama susidariusią situaciją, yra šališka, nes atstovauja valstybės interesus, todėl neteisingai vertina surinktus įrodymus ir aplinkybes.

Teismas pažymi, jog nesutiktina su šiais pareiškėjų teiginiais, kadangi nėra jokio pagrindo išvadai, jog mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjai apskaičiavo PVM bei gyventojų pajamų mokestį, taip pat tuo pagrindu netinkamai apskaičiavo delspinigius ir skyrė baudą pareiškėjams. Mokesčių teisės aktai neįtvirtina taisyklių nei principų, ribojančių mokesčių administratoriaus kompetenciją apmokestinti iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios buvo panaudotos, t. y., priešingai, nei teigia pareiškėjai, mokesčių administratorius neprivalo konstatuoti, iš kokios veiklos mokesčių mokėtojai galėjo gauti nedeklaruotas pajamas. Teismas pažymi, jog skundžiami VMI ir Kauno AVMI sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nustatytus individualaus administracinio akto reikalavimus. Mokesčių administratorei šioje byloje tikrinama apimti tinkamai pagrindus apskaičiuotus mokesčius, t. y. tinkamai įvykdžius MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, pareiškėjai tinkamai neįvykdė jai tenkančios MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos, t. y. nepagrindė, kodėl apskaičiuoti mokesčiai yra neteisingi. Pareiškėjai jokių pagrįstų argumentų ir duomenų, kurie būtų pagrindas kitokiai išvadai, nepateikė. Vien neigimas mokesčių administratoriaus išvadų, paremtų konkrečiais skaičiavimais ir rašytinių įrodymų visapusišku ištyrimu, nėra tinkamas įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas. Teismas konstatuoja, kad VMI ir MGK tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančiais teisės normas ir priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių nėra pagrindo keisti ar naikinti.

Pareiškėjai pažymi, kad konkrečiu atveju sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo priskaičiuotų delspinigių sumokėjimo, pareiškėjai prašo vadovautis protingumo ir teisingumo principais.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme; 2) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas; 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. Pareiškėjai savo prašymą atleisti nuo delspinigių ir baudų grindžia MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktu (jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo).

Vis dėlto, pareiškėjai, grįsdami savo prašymą atleisti nuo delspinigių ir baudų, neginčijo nei jų apskaičiavimo tvarkos, nei jų dydžio, nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad apskaičiuotas delspinigių dydis būtų neprotingas ir neteisingas jos atžvilgiu. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad šiuo atveju egzistuoja nors vienas MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas.

Tam, kad būtų galima taikyti MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pareiškėjai turėjo nurodyti bei įrodymais pagristi tokias aplinkybes, kurias būtų galima pripažinti objektyviomis kliūtimis sumokėti mokesčius (LVAT 2011 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-753/2011).

MAĮ 2 straipsnio 23 dalyje nustatyta, kad mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Vienas svarbiausių mokesčių mokėjimo principų yra jų privalomumas (MAĮ 8 straipsnis; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas). Mokesčiai yra būtina valstybės funkcionavimo sąlyga, todėl konstitucinė pareiga mokėti įstatymais nustatytus mokesčius įstatymuose yra įtvirtinta kaip valstybės reikalavimas, skirtas visiems mokesčių mokėtojams.

MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustato, kad delspinigiai nėra sankcija už mokesčių įstatymų pažeidimus, o yra mokestinės prievolės užtikrinimo būdas. Delspinigiai skaičiuojami kaip kompensacija už tai, kad valstybė atitinkamu laikotarpiu negalėjo naudotis jai pagal mokesčių įstatymus priklausančiomis lėšomis. Taigi atitinkamai pagal MAĮ 87 straipsnio 9 dalį mokesčių administratorius, per šio straipsnio 7 dalyje nurodytą terminą negrąžinęs mokesčio permokos sumos, mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta; palūkanų dydis yra lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui. Tai tik patvirtina delspinigių kompensacinį pobūdį (LVAT 2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-154-14).

Teismas sutinka su VMI, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai laiku nesumokėjo mokesčių, todėl yra kalti dėl padaryto pažeidimo. Atleisti pareiškėjus nuo apskaičiuotų delspinigių ir paskirtų baudų mokėjimo pagrindo nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek Kauno AVMI, VMI, tiek MGK sprendimuose išsamiai įvertino mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, išanalizavo pareiškėjų teiktas pastabas bei rašytinius įrodymus. Teismas nenustatė ginčijamų sprendimų panaikinimo pagrindų, todėl pareiškėjų skundai atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjų D. Š. ir N. Š. skundus.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų administracinį teismą.