- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-29
- Bylos Nr.
- 2-12990-794/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-11275-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- V. N.
- Atsakovas
- Klaipėdos miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- N. N.
- Advokatai
- Jonas Dargis
- Kategorijos
- 30.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Giedrei Narmontaitei, Jurgitai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovo V. N. atstovui advokatui Jonui Dargiui, atsakovės atstovui Ignui Kerbeliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui N. N., dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pripažinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti teisę privatizuoti butą, adresu (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad ieškovas yra anksčiau minėto buto nuomininkas pagal 2006 m. nuomos sutartį, sudarytą su Klaipėdos miesto savivaldybe. Šiame bute ieškovas gyvena nuo 1995 m. Nurodo, kad yra Lietuvos Respublikos pilietis, neturi jokio kilnojamojo turto, taip nėra gavęs jokio lengvatinio kredito būstui įsigyti iš savivaldybės, todėl pagal LR Butų privatizavimo įstatymą yra tinkamas privatizavimo subjektas, o kadangi butas yra savivaldybės nuosavybė, jis atitinka visus privatizavimo objekto požymius. Teigia, kad kartu su buvusia savo žmona 1995 m. kreipėsi į BŪT dėl buto privatizavimo, tačiau buvo nukreipti į savivaldybę, ten ieškovui buvo paaiškinta, kad privatizacija yra sustabdyta ir dokumentų nepriėmė. Ieškovas su buvusia sutuoktine 1997 m. dokumentus dėl privatizacijos išsiuntė į Vilnių. Vėliau ieškovui buvo paaiškinta, kad Vilniuje privatizavimo komisija baigė darbą ir nebesprendžia privatizavimo klausimų. Nurodė, kad papildžius 2000-10-12 Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą, buvęs LR Butų įstatymas neteko galios, tačiau ieškovas teigia, kad teismui pripažinus privatizavimo teisę, procesą galima užbaigti, nes savo laiku neprivatizavo ne dėl savo, o dėl kitų asmenų kaltės.
Atsiliepimas
Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į ieškinį ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pagal LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. neleidžia pradėti butų privatizavimo procedūros ir tęsti butų pardavimo lengvatine tvarka nustojus galioti LR butų privatizavimo įstatymui, o yra siekiama sudaryti galimybę užbaigti jau pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras, nustojus galioti butų privatizavimo įstatymui, t. y. šios norma minėto įstatymo pagrindu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Nurodo, kad galiojęs LR butų įstatymas numatė pareikšti nuomininkams lengvatine tvarka pareikšti norą privatizuoti gyvenamąsias patalpas iki 1992-12-31, o to nepadarius iki 1997-12-31 prašymai galėjo būti teikiami Seimo suformuotai komisijai. Teigia, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad Seimo sudaryta komisija būtų priėmusi sprendimą dėl leidimo paduoti pareiškimą praleidus LR Butų privatizavimo įstatyme numatytus terminus.
Į teismo posėdį tretysis asmuo N. N. neatvyko. Apie teismo posėdį šiam asmeniui pranešta tinkamai (b.l. 44). Nenurodė nedalyvavimo teismo posėdyje priežasčių bei prašymų atidėti posėdį nepateikė. Esant nurodytoms aplinkybės, byla nagrinėtina trečiajam asmeniui nedalyvaujant (CPK 247 str.).
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, jog ieškovas bute pradėjo gyventi nuo 1993 m. pagal savivaldybės sprendimą. Nurodo, jog ieškovas yra tinkamas subjektas, o ginčo patalpos tinkamas objektas pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Nurodė, kad ieškovas kelis kartus kreipėsi į savivaldybę dėl privatizavimo, bet jo prašymo nepriėmė. Teigia, kad susidaręs įsiskolinimas už komunalinius patarnavimus yra dengiamas. Nurodė, kad ieškovo prašymas yra užregistruotas, o nesant neigiamo atsakymo yra susiklostę teisiniai santykiai. Prašo ieškinį tenkinti.
Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas praleido terminą prašymui paduoti, taip pat turėjo būti Seimo sudarytos komisijos leidimas pradėti privatizaciją praleidus terminą arba atsisakymas. Mano, kad ieškovas neatliko būtinų veiksmų privatizacijai pradėti, todėl jo teisės pažeistos nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, rašytiniais įrodymais nustatyta, 2006-04-27 sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis J3-101, kuria Klaipėdos miesto savivaldybė išnuomojo ieškovui ir jo šeimos nariams neterminuotam laikotarpiui, gyvenamąją patalpą, (duomenys neskelbtini) (b.l. 6-8). 1996-11-27 ieškovas su buvusia sutuoktine N. N. dėl buto, Puodžių g. 25-7, Klaipėda, privatizavimo kreipėsi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją (b.l. 12). 2007-11-06 LR Vyriausybės kanceliarija nurodė, kad sprendimas dėl V. Narvydo ir N. N. prašymo privatizuoti butą, nebuvo priimtas (b.l. 33). 1995-05-20 santuoka tarp V. N. ir N. N. buvo nutraukta (b.l. 13). Ieškovas ir tretysis asmuo N. N. pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenis nuosavybės teise nekilnojamųjų daiktų neturėjo ir neturi (b.l. 10-11).
Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme (1991 m. gegužės 28 d. įstatymo Nr. I-1374 redakcija) nustatyti valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, sąlygos ir terminai. Pagal nurodyto Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį gyvenamosios patalpos nuomininkas ar jo šeimos nariai, norintys privatizuoti jų nuomojamas valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas, turėjo pareikšti norą, t. y. iki 1992 m. gruodžio 1 d. paduoti pareiškimą dėl jų įsigijimo nuosavybėn; 1 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad jeigu asmenys, turintys teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą, ne dėl savo kaltės šio straipsnio 1 dalyje nustatytu laiku nepadavė pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, tai jie gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti šiems asmenims iki 1997 m. gruodžio 31 d. paduoti pareiškimus gyvenamosioms patalpoms privatizuoti.
Ieškovas ieškinyje nurodo, jog ginčo bute pradėjo gyventi tik nuo 1995 metų (b.l. 3), taigi, akivaizdu, kad ieškovas ar jo šeimos nariai, remiantis minėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi nebuvo gyvenamosios patalpos nuomininkai, nes asmenys norintys privatizuoti jų nuomojamas valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas, turėjo pareikšti norą iki 1992 m. gruodžio 1 d.
Lietuvos A. T. savo praktikoje yra akcentavęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką, teismo pareigą, sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, o atsižvelgiant į butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-254/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, sprendžiant klausimą dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); antra, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006, 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008).
Privatizuojant butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, kai butų nuomos teisėmis naudojasi ne vienas asmuo – buto nuomininkas, o keli asmenys – buto nuomininkas ir jo šeimos nariai, susiklostydavo dviejų rūšių teisiniai santykiai: 1) santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių; jie pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku; 2) santykiai tarp asmens ar asmenų, įstatymo nustatyta tvarka išoriškai išreiškusių savo valią (ketinimus) privatizuoti butą, ir miestų (rajonų) savivaldybių ar kitų subjektų, nustatytų Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, įpareigotų nustatyta tvarka reaguoti į tokius asmenų pareikštus ketinimus. Tai reiškia, kad butų privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai: 1) sandoris tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku; 2) vėliau – asmuo ar asmenys, kurių vardu bus privatizuotas butas, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, nustatytu Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio prasmę privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Taigi buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu tokio susitarimo nebūdavo pasiekiama. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad iki 1998 m. liepos 1 d., t.y. kai Butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, nei ieškovas, nei jo šeimos nariai įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti buto privatizavimo klausimus, taigi neišreiškė valios (ketinimų) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas, kaip tai buvo nustatyta įstatymo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, buvo sudarytas susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas ginčo butas ir kas taps privatizuotino buto savininku; tai reiškia, kad tuo metu ginčo buto privatizavimas ir ieškovo teisės privatizuoti ginčo butą įgijimas, jo tolesnis įgyvendinimas nebuvo galimas; dėl to darytina išvada, kad, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovas neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, nes jo valia privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas Įstatymo nustatytais terminais ir tinkama forma ne tik nebuvo, bet ir negalėjo būti išreikšta dėl ieškovo nurodytų aplinkybių (b.l. 3,12). Nors ieškovas V. N. ieškinyje nurodo, kad dar 1997 metais kartu su žmona išsiuntė dokumentus į Vilnių, į seimo sudarytą komisiją, tačiau įrodymų, jog minima komisija priėmė kokį nors sprendimą dėl leidimo paduoti pareiškimą, praleidus Butų privatizavimo įstatyme nustatytą terminą, nepateikė.
Ieškovas nurodo, jog ginčo bute kaip nuomininkas gyveno nuo 1995 metų, tačiau nepateikia jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų, taip pat nepateikia įrodymų, pagrindžiančių jo siekį privatizuoti minėtą butą galiojant Butų privatizavimo įstatymui ((b.l. 6) (CPK 178 str.). Nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta, remiantis Įstatymu, jo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Galiojant Butų privatizavimo įstatymui ginčo santykio, t.y. teisinio santykio dėl buto privatizavimo tarp ieškovo ir atsakovo, neatsirado, nes tuo metu ieškovas neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo butą, o kai subjektinės teisės nėra, negali būti ir šios teisės pažeidimo. Būtent tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje J. Lajauskas prieš Vilniaus miesto savivaldybę ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002; Teismų praktika, 18; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje V. Vasiljevas prieš Klaipėdos miesto savivaldybę, bylos Nr. 3K-3-1407/2002; 2006 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje V. Aukštuolis prieš Kauno miesto savivaldybę, bylos Nr. 3K-3-95/2006 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta faktinių aplinkybių, galinčių patvirtinti ieškovo veiksmus, atitinkančius įstatyme suformuluotus nesąžiningo elgesio kriterijus. Byloje nustatyta, kad ieškovas minėtame bute ilgą laiką nebegyvena, jo šeimos nariai gyvena kitame bute, ieškovas šiuo metu gyvena kitame mieste, butą subnuomoja kitiems pašaliniams asmenims, sistemingai nemoka buto išlaikymo mokesčių, dėl ko savivaldybė ne kartą kreipėsi į teismą, ėmėsi priemonių nutraukti nuomos sutartį su ieškovu ir jį iškeldinti, šias aplinkybes patvirtino ir ieškovo atstovas (b.l. 37, 52), todėl, esant nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, jog net ir esant visiems įstatymo nustatytiems pagrindams pripažinti teisę privatizuoti savivaldybei priklausantį butą, ieškinio patenkinimas neabejotinai prieštarautų civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams bei Butų privatizavimo įstatymo ir kitų su juo susijusių teisės aktų keliamiems tikslams.
Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turėjo įrodyti ieškinyje nurodytą pagrindą, kad vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis jam turi būti pripažinta teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Ieškovas nenurodė ir nepateikė teismui objektyvių duomenų, pagrindžiančių nurodytas aplinkybes, todėl remiantis šių įrodymų visuma, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (LR CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė duomenų, apie patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė ir priteisti neprašo, todėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nesvarstomas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, apeliacinį skundą padavus Klaipėdos miesto apylinkės teisme.